Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be Z. Ž. leidimo nepažeisti nustatytų kiemo teritorijos pasidalijimo ribų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 13 d., apie 17.00 val., jam ir Z. Ž. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) r., kieme, prieš Z. Ž. panaudojo fizinį smurtą – smogė kumščiu į veidą ir stipriai pastūmė, po ko Z. Ž. krito ant betoninių laiptų, susimušė galvą, nugarą, rankas ir petį, pargriuvusį smaugė, padarydamas odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinės alkūnės sąnario srityje, poodines kraujosruvas dešinės plaštakos penktame piršte ir nugaros dešinėje pusėje, tuo sukėlė Z. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino liudytojos S. T. parodymus. Jam kyla pagrįstų abejonių, kad ši liudytoja galėjo stebėti konfliktą, nes nei jis, nei jo sūnus Z. Ž. draugės S. T. tądien nematė. Be to, liudytoja, tvirtinanti, kad stebėjo kaip buvo smurtaujama jos draugo atžvilgiu, nebuvo išėjusi net pasižiūrėti, kas vyksta, o taip pat teigė, kad jis smogė Z. Ž. kumščiu į veidą, kai ekspertai nenustatė jokių sužalojimų Z. Ž. veide. Be to, teismas pripažinęs, kad jos parodymai negali būti nešališki, visiškai nepagrįstai savo daromas išvadas grindė būtent jais.

Juos su Z. Ž. senai sieja konfliktiniai santykiai. Z. Ž. siekia, jog jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, nors jis jokių nusikalstamų veiksmų pastarojo atžvilgiu nėra atlikęs. Teismas nevertino, kad jo asmenybę charakterizuojantys duomenys nesiskiria nuo Z. Ž., o aplinkybė, kad Z. Ž. nepareiškė civilinio ieškinio nepatvirtina jo sąžiningumo. Be to, teismas nuosprendyje pasisakęs, kad nukentėjusysis ieškinio nepareiškė, jam priteisė turtinės žalos atlyginimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, privatus kaltintojas ir jo atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš nuteistojo S. A. skundo, jis ginčija savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas, netinkamai įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, išskirtinę reikšmę suteikus nukentėjusiojo ir abejones dėl patikimumo keliančios liudytojos parodymams, tačiau argumentuotai nepaneigus nuteistojo ir vienintelio liudytojo, mačiusio įvykį, pozicijos. Taigi apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, iš esmės ginčija surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms, taip pat kelią klausimą dėl nukentėjusiajam priteistų atstovavimo išlaidų dydžio.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, daroma išvada, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, kurių visuma pagrindžia S. A. kaltę, padarius jam inkriminuotą veiką. Apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti teismo padarytomis išvadomis.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų – specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, specialisto bei liudytojų parodymų ir rašytinių duomenų visumos pagrindu padarė išvadą, kad nuteistasis A. A. savo veiksmais sukėlė Z. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, todėl jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ir įvertino ne tik nuteistąjį S. A. kaltinančius, bet ir jį teisinančius įrodymus, t.y. jo paties paaiškinimus, jo sūnaus liudytojo M. A. parodymus ir kitus bylos duomenis.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes aptariamą dieną vykęs jo ir Z. Ž. konfliktas apsiribojo apsižodžiavimu, jokie smurtiniai veiksmai nebuvo prieš nukentėjusį panaudoti. Kartu išsakė versiją, kad nukentėjęs, būdamas neblaivus, galėjo kristi ir susižaloti pats, o dėl konfliktinių santykių, praėjus kuriam laikui, nusprendė nepagrįstai jį apkaltinti. Su šiais argumentais sutikti nėra objektyvaus pagrindo.

Nukentėjusysis Z. Ž. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad įvykio metu S. A. smogė į veidą, stipriai pastūmė, jis krito aukštielninkas ant laiptų, po ko S. A. puolė jį smaugti, bet šalia buvusiam jo sūnui - M. A., liepus baigti tokius veiksmus, S. A. jį paleido. Liudytoja apklausta S. T. parodė, kad Z. Ž. kažką pamačius ir išėjus į kiemą, o jai pasilikus namo viduje, ji stebėjo kaip S. A. trenkė kumščiu į dešinę Z. Ž. veido dalį, pastūmė ir šis atbulas krito, o S. A. iš arti jį prispaudė, smaugė tol, kol jo sūnus liepė baigti. Grįžęs į kambarį Z. Ž. skundėsi skausmais, ji matė, kad iš alkūnės bėgo kraujas, galvoje buvo guzas, buvo sužalotas ir pirštas. Ji namo nebevažiavo, slaugė nukentėjusį.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi šios liudytojos parodymais, pabrėžiant, kad ji yra Z. Ž. draugė. Be to, jos niekas tądien pas Z. Ž. nematė. Todėl apylinkės teismas ne tik turėjo suabejoti jos parodymu patikimumu, bet ir apskritai savo išvadų negrįsti jos nurodomais duomenimis. Tačiau kolegija neturi pagrindo su tokiais teiginiais sutikti. Tiek Z. Ž., tiek S. T. pripažino, kad ji pas nukentėjusį atvyko tą pačią dieną apie pietus. Ji netvirtino, kad buvo kieme, o nurodė, kad viską stebėjo, būdama namo viduje, pro langą. Šios liudytojos parodymais detaliai atskleidžiama įvykio eiga, situacija ir smurtinių veiksmų pasekmės, visiškai sutapo ne tik su nukentėjusiojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis, bet ir neprieštarauja specialisto išvadai, kurioje nurodomi nustatyti Z. Ž. sužalojimai. Todėl vertinant šių parodymų įrodomąją vertę visų byloje surinktų įrodymų kontekste, nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis šios liudytojos parodymais net ir nustačius, kad ją ir nukentėjusį sieja artimi draugiški santykiai, ir juos atmesti kaip nepatikimus ar duodamus siekiant pakenkti S. A..

Aplinkybė, kad S. T., pamačiusi jos draugo atžvilgiu vartojamą smurtą, neišbėgo į kiemą, ar, kad iškart po įvykio nebuvo iškviesta policija ar medikai, negali būti vertinami, kaip duomenys menkinantys tiek nukentėjusiojo, tiek jo parodymus, patvirtinančios liudytojos parodymų, patikimumą. Juolab, kad Z. Ž., smurto jo atžvilgiu pavartojimo aplinkybes, nuosekliai nurodė kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (1 t., b.l. 4-6) S. A. atžvilgiu ir tai patvirtina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinys ir atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga. Apie patirtą smurtą nukentėjusysis nurodė ir (duomenys neskelbtini) stacionaro skyriaus medikams (1 t., b.l. 10-11).

Specialistas, į kurį Z. Ž. kreipėsi dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, praėjus dviem dienoms po įvykio - 2015-09-15 (1 t., b.l. 7) pateikė išvadą, kad Z. Ž. nustatytas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešinės alkūnės sąnario srityje, poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos penktame piršte ir nugaros dešinėje pusėje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku, t.y. 2015-09-13, į ką nurodo melsvai violetinė kraujosruva spalva. Specialisto išvadoje nurodoma, kad dėl nustatytų sužalojimų Z. Ž. sveikata sutrikdyta nežymiai (1 t., b.l. 7). Taigi, ir specialistui nukentėjusysis nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir policijos pareigūnams, savo pareiškime teismui ir vėliau nagrinėjant bylą teisme.

Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad specialisto išvadoje neužfiksuoti Z. Ž. sužalojimai veide, ar smaugimo žymės ant kaklo, nors nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo smogta į veidą, jis smaugtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad pagal specialisto išvadą nukentėjusiajam nėra konstatuoti sužalojimai galvos, veido ar kaklo srityje, nereiškia, jog Z. Ž. ar liudytoja S. T. apie įvykio metu jam suduotą smūgį į veidą ir kitus smurtinio pobūdžio veiksmus duoda neteisingus parodymus. Vien dėl to, kad smurtinių veiksmų pėdsakai kūne nenustatyti, nėra pagrindo pripažinti, kad jų apskritai nebuvo. Nuteistojo teiginiai apeliaciniame skunde, kad nukentėjusysis ir liudytoja S. T. davė neteisingus parodymus, apkalbėjo jį, kadangi Z. Ž. su juo nuolat konfliktuoja, o S. T. yra Z. Ž. draugė, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Z. Ž. asmenybę apibūdinantys duomenų analizė skundžiamame nuosprendyje iš esmės yra reikšminga jo parodymų patikimumo vertinimo aspektu. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog Z. Ž. apibūdinamas teigiamai, nerodo, kad Z. Ž. parodymams buvo suteikta prioritetinė reikšmė kitų įrodymų atžvilgiu.

Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. A. parodymus, kurie, pasak apelianto, iš esmės paneigia nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pats S. A., teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, kaip ir pasisakė skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas, nebuvo tikras, ar sūnus matė visą konfliktą. S. A. iš pradžių teigė, kad eidamas su sūnumi į garažą, kur stovėjo Z. Ž. su juo apsižodžiavo, ir tuo viskas pasibaigė. Vėliau patikslino, kad pokalbis buvo prie Z. Ž. laiptų, kai jis buvo įėjęs į nukentėjusiojo kiemą; kartu pažymėdamas, kad kieme nieko nebuvo. Po to vėl tikslindamas savo paaiškinimus S. A. nurodė, kad galimai jo sūnus matė konfliktą, kai jis nuėjo į garažą dirbti. Teikdamas paaiškinimus policijos pareigūnams 2015-09-23 dėl Z. Ž. pareiškime nurodytų aplinkybių, jis net neužsiminė nei apie Z. Ž. neblaivumą įvykio metu, nei apie tikimybę, kad jis susižalojo pats.

Apklausiamas M. A. taip pat nebuvo nuoseklus, nes nurodė dar kitas įvykio aplinkybes. Teismo posėdyje teigė, kad jis dirbo garaže, o atėjęs Z. Ž. buvo neblaivus, jį iškoneveikė, liepė grąžinti paimtas grotas. Pasiskundus tėvui, šis priėjo prie savo laiptų stovinčio Z. Ž. ir ėmė aiškintis. Jis tuo metu buvo prie garažo, tačiau visą laiką juos stebėjo, kartu paneigė, bet kokių smurtinių veiksmų Z. Ž. atžvilgiu panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šio liudytojo parodymais, kadangi jie ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Todėl M. A. parodymai vertintini kaip siekis padėti jo tėvui S. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas pagrįstai M. A. parodymų nelaikė patikimu įrodymų šaltiniu ir rėmėsi tik tais įrodymais, kurių patikimumas ir įrodomoji reikšmė teismui abejonių nekėlė. Su tokiu byloje esančių įrodymų vertinimu apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka.

Taigi, nuteistojo S. A. parodymų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Remiantis įrodymų visuma, teismas turėjo pagrindą apelianto parodymais abejoti ir nesivadovauti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliantas ir neigia smurtavęs, tačiau iš jo paties parodymų matyti, kad jau ilgą laiką su nukentėjusiuoju vykdavo asmeninio pobūdžio konfliktai. Apelianto versiją, jog jis su nukentėjusiuoju konfliktavo tik žodžiais ir prieš jį smurto nevartojo, apylinkės teismo pagrįstai paneigta bei yra vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ji prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims, kurių visuma tiek pirmosios instancijos teismui tiek apeliacinės instancijos teismui, leido daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo S. A. kaltumo.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo Z. Ž. bei liudytojos S. T., taip pat specialisto išvada, ją paaiškinusio teismo posėdyje specialisto parodymai, kita medžiaga sudaro vieningą visumą nepaneigtų ir vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent S. A. 2015 m. rugsėjo 13 d., apie 17.00 val., prieš Z. Ž. panaudojo fizinį smurtą, tuo sukeldamas Z. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

S. A. apeliaciniame skunde analizuojamos nukentėjusiojo sveikatos problemos, susijusios su akių ligomis, šiuo atveju nėra niekaip susiję su jam pateiktu kaltinimu, nes S. A. suformuluotame kaltinime aplinkybė dėl Z. Ž. akies sužalojimo nėra inkriminuota, todėl šie apelianto argumentai atmetami, nes skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui neturi jokios reikšmės.

Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistojo S. A. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje bei paskyrė bausmę, laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

BPK 105 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas <...>. Nukentėjusysis, teikdamas 2015-12-03 skundą apylinkės teismui, pateikė ir prašymą priteisti iš kaltinamojo visas jo bei valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip skundo priedai buvo pateikti 15 Eur mokėjimo kvitas už paslaugas (duomenys neskelbtini) tarnybai (b.l.13) ir pinigų priėmimo kvitas 500 Eur sumai už gynybą, atstovavimą, dokumentų surašymą ir kitas teisines paslaugas (b.l.16). Taigi, byloje esantys duomenys – pinigų priėmimo kvitas, mokėjimo kvitas patvirtina, kad Z. Ž. už privataus kaltinimo skundo rengimą, atstovavimą teisme advokatui sumokėjo 500 Eur bei 13,34 Eur už specialisto išvados rengimą. Nors apelianto įsitikinimu, suma priteista, už atstovavimą yra per didelė, tačiau aukštesnysis teismas su tuo sutikti negali. Atsižvelgiant į atstovo parengtus dokumentus, teismo posėdžių kiekį (2016-01-14, 2016-02-01, 2016-02-08, 2016-03-10) ir trukmę, pirmosios instancijos teismo priteista suma yra pagrįsta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Kaip minėta, Z. Ž. kreipėsi dėl specialisto išvados parengimo ir už šias paslaugas (duomenys neskelbtini) tarnybai sumokėjo 13,34 Eur (b.l.13). Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šios nukentėjusiojo išlaidos buvo pripažintos proceso išlaidomis, todėl tai, kad rezoliucinėje nuosprendžio dalyje ši suma įvardyta kaip nukentėjusiajam atlygintinas turtinės žalos dydis yra aiškus netikslumas, kuris nekeičia nuosprendžio esmės.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo Z. Ž. atstovas advokatas Č. Petronis prašė iš nuteistojo S. A. priteisti proceso išlaidas už pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2016-05-31 posėdyje – 300 Eur ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus – 2016-05-05 pinigų priėmimo kvitą (b. l. 84). BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Atsižvelgus į tai, kad nuteistojo S. A. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas Z. Ž. turėtas išlaidas dėl atstovo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš S. A..

Tačiau, sprendžiant klausimą dėl atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo įvertinama tai, kad tas pats nukentėjusiojo atstovas advokatas atstovavo nukentėjusiajam ir pirmosios instancijos teisme, visa bylos medžiaga advokatui buvo žinoma, o taip pat į tai, kad jis atstovaudamas nukentėjusį apeliacinės instancijos teisme dalyvavo tik viename teismo posėdyje, kuriame įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, ir daroma išvada, jog prašoma priteisti proceso išlaidų suma 300 Eur suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina iki 100 eurų ir priteistina iš nuteistojo nukentėjusiajam 100 Eur jo turėtų išlaidų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo S. A. nukentėjusiajam Z. Ž. 100 eurų turėtų proceso išlaidų advokatui.