- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-27
- Bylos Nr.
- A-520-2234-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00531-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas; 3) iš Vilniaus apskrities VPK priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną dieną nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 141,08 Lt.
Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2010 m. vasario 1 d. dirbo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. 2006 m. sausio 4 d. jam buvo išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (toliau – ir Leidimas). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2010 m. sausio 18 d. raštu Nr. 1D-361 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ jis buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgiant į VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir CSEK) 2009 m. gruodžio 8 d. posėdžio sprendimą bei į Vilniaus apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos 2009 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. 10-S-21792 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, R. V. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir VRM įsakymas) buvo panaikintas Leidimas. Nurodė, kad 2010 m. sausio 29 d. buvo pasirašytinai supažindintas su 2010 m. sausio 25 d. įspėjimo lapeliu Nr.10-32-S-34, kuriuo informuotas, jog VRM įsakymu jam panaikintas Leidimas, reikalingas užimamoms pareigoms toliau eiti. Pareiškėjui buvo pasiūlyta užimti kitas Vilniaus apskrities VPK esančias laisvas pareigas.
Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi bei VRM įsakymu, nuo 2010 m. vasario 1 d. jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
Teigė, jog nesutikdamas su sprendimais, kuriais buvo panaikintas jo turėtas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, informacija, dėl jų panaikinimo 2010 m. vasario 20 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją (toliau – ir PAKK), kuri 2010 m. gegužės 13 d. posėdyje konstatavo, kad nebuvo pagrindo panaikinti Leidimą pagal VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą. Nurodė, jog šiuo protokoliniu sprendimu VRM įsakymas buvo panaikintas, o VRM įpareigota atlikti pakartotinį patikrinimą ir išspręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nesutikdamas su tokiu įpareigojimu bei manydamas, jog PAKK turėjo įpareigoti VRM grąžinti neteisėtai panaikintą Leidimą, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2010 m. lapkričio 15 d. jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, analogiškai buvo nuspręsta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2349/2011.
Manė, kad nors PAKK 2010 m. gegužės 13 d. protokolinis sprendimas ta apimtimi, kuria VRM nebuvo įpareigota grąžinti neteisėtai pagal VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą pareiškėjui panaikintą Leidimą, nebuvo pripažintas neteisėtu, tačiau tai nekeičia šiuo PAKK sprendimu konstatuotos aplinkybės, kad Leidimas buvo panaikintas nepagrįstai, o tai, lemia Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš užimamų pareigų, neteisėtumą. Nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymas, kuriuo R. V. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, buvo priimtas tik dėl to, kad buvo panaikintas pareiškėjo pareigoms eiti būtinas Leidimas. Darė išvadą, kad pripažinus VRM įsakymą neteisėtu, jo pagrindu priimtas Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymas savaime tampa neteisėtu bei naikintinu.
Pareiškėjo nuomone, paaiškėjus, jog dėl jo galimai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas bei panaikinus turėtą Leidimą, Vilniaus apskrities VPK pirmiausia turėjo taikyti ne atleidimą iš vidaus tarnybos, bet taikyti alternatyvią priemonę – vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, t. y. Vilniaus apskrities VPK viršininkas, galėjo ir turėjo nušalinti nuo užimamų pareigų, kol bus galutinai išspręstas klausimas dėl teisinio pagrindo panaikinti turėtą Leidimą buvimo ar nebuvimo. Tačiau tai nebuvo padaryta – pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, nors vėliau PAKK sprendimu Leidimo panaikinimas buvo pripažintas neteisėtu. Teigė, jog nušalinimo instituto netaikymas nagrinėjamu atveju R. V. sukėlė neigiamas pasekmes – jis nepagrįstai neteko pragyvenimo šaltinio, buvo pažeista konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą bei teisė laisvai pasirinkti darbą.
Šalies argumentai
R. V. nurodė, jog jo pažeistos teisės turi būti apgintos pripažįstant Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymą neteisėtu bei įpareigojant atsakovą grąžinti į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. Teigė, jog Leidimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, šiuo metu vyksta pakartotinis patikrinimas dėl jo išdavimo. Manė, jog sprendimo vykdymas turėtų būti atidėtas iki jo kandidatūros patikrinimo pabaigos ir naujo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo, o iš atsakovo turėtų būti priteista dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos negauto darbo užmokesčio dalis. Nurodė, jog panaikinus Vilniaus apskrities VPK įsakymą, iš atsakovo turėtų būti priteistas vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Remdamasis atsakovo pateiktame Vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapelyje Nr. 10-20-DAZ1-1488 pateiktais duomenimis, manė, jog už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną jam turėtų būti priteista po 141,08 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad CSEK 2006 m. sausio 4 d. R. V. išdavė leidimą Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija „Visiškai slaptai“. Leidimas galiojo iki 2010 m. gruodžio 28 d.
Nurodė, jog Vilniaus apskrities VPK Specialioji ekspertų komisija 2009 m. lapkričio 18 d. iš Vilniaus apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ONTV) gavo raštą, informuojantį, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui R. V. 2009 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus apskrities VPK ONTV dėl piktnaudžiavimo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01552-09 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį ir 2009 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apskrities VPK ONTV dėl piktnaudžiavimo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-02055-09 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Teigė, jog Vilniaus apskrities VPK Specialioji ekspertų komisija dėl R. V. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialiąją komisiją. 2010 m. sausio 19 d. Vilniaus apskrities VPK gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. IV-15 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Leidimo panaikinimo pagrindas – VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Nurodė, jog atsižvelgiant į CSEK 2009 m. gruodžio 8 d. posėdžio sprendimą bei Vilniaus apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos 2009 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 10-S-21792 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ pateiktą informaciją, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui R. V. panaikintas išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pareigybei reikalingas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, o jo netekęs R. V. negalėjo atlikti savo tiesioginių pareigų. Vilniaus apskrities VPK, gavęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. IV-15, kuriuo buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 2010 m. sausio 29 d. R. V. įteikė įspėjimo lapelį Nr. 10-32-S-34 ir siūlė užimti laisvas Vilniaus apskrities VPK pareigas, kurioms nereikia leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Kadangi R. V. atsisakė užimti jam siūlomas pareigas, Vilniaus apskrities VPK viršininkas, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. IV-15, 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47, atleido R. V. iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų.
Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK tinkamai vykdė įstatymo nuostatas, nes, panaikinus teisę dirbti su įslaptinta informacija, buvo imperatyviai įstatyme numatytas pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Tokios imperatyvios įstatymo nuostatos reiškia, kad kitoks sprendimas, kai pareigūnas netenka specialiosios teisės, būtinos jo tiesioginėms pareigoms atlikti, negali būti priimtas.
Manė, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, už visą laikotarpį jam buvo mokamas darbo užmokestis, o nesant teisių pažeidimo – negalimas ir šio tariamo teisių pažeidimo gynimas.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad paaiškėjus, jog panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija ir dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas, Vilniaus apskrities VPK vadovas galėjo ir turėjo nušalinti jį nuo užimamų pareigų, kol bus galutinai išspręstas klausimas dėl teisinio pagrindo panaikinti Leidimą buvimo ar nebuvimo.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, jog Statuto 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tarnybinio patikrinimo metu pareigūnas gali būti nušalinamas nuo pareigų vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu, tačiau ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas, pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka (Statuto 28 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, jog pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Atsakovas teigė, jog R. V. nušalinimo nuo pareigų būtinybės klausimą sprendė prokuroras, tarnybinis patikrinimas dėl R. V. nebuvo atliekamas, todėl klausimas dėl nušalinimo nuo pareigą, nebuvo sprendžiamas.
Pažymėjo, jog tai, kad PAKK 2010 m. gegužės 13 d. pripažino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu ir jį panaikino, nepaneigia nustatytų aplinkybių, sukėlusių abejonių dėl pareiškėjo patikimumo ir sąžiningumo. Nurodė, kad PAKK įpareigojo VRM vadovautis VPTĮ 16 straipsnio 6 dalimi ir 17 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir pradėti R. V. pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo, spręsti klausimą dėl draudimo R. V. dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Manė, kad netekęs leidimo dirbti su įslaptinta informacija pareiškėjas negalėjo eiti savo pareigų ir tęsti tarnybos, todėl buvo priimtas įsakymas dėl pareigūno atleidimo.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip teisė, susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Nurodė, jog, kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2012 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo R. V. patikslintą skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalį, kuria R. V. atleistas iš tarnybos; įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą grąžinti R. V. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas; priteisė R. V. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos 2010 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“, kurio 1 punktu pareiškėjas atleistas iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos kaip netekęs specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.
Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ pareiškėjui buvo panaikintas 2006 m. sausio 4 d. išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Gavęs šį įsakymą, Vilniaus apskrities VPK 2010 m. sausio 29 d. R. V. įteikė įspėjimo lapelį Nr. 10-32-S-34 ir siūlė užimti laisvas Vilnius apskrities VPK pareigas, kurioms nereikia slaptumo žymos. Nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ atleido R. V. iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų. Pareiškėjas 2010 m. vasario 20 d. padavė skundą Lietuvos Respublikos apsaugos koordinavimo komisijai, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją nedelsiant grąžinti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Teismas pažymėjo, jog išnagrinėjusi R. V. skundą, PAKK 2010 m. gegužės 13 d. posėdžio protokolo Nr. 56-2 2 punkte pripažino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pradėti R. V. veiklos pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo R. V. dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Byloje nustatė, jog nesutikdamas su tokiu PAKK sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-2620-473/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, jog VRM 2011 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 1D-8831 informavo pareiškėją, kad nėra galimybės atlikti pakartotinį jo kandidatūros tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti, nes R. V. šiuo metu nedirba vidaus reikalų sistemoje.
Teismas rėmėsi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos, be to, Statute nenumatyta galimybė perkelti pareigūną į kitas pareigas, kai panaikinama jo specialioji teisė.
Teismas konstatavo, kad ginčo šalys nekvestionavo fakto, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nurodė, jog atėmus iš pareiškėjo teisę dirbti su įslaptinta informacija, būtų imperatyviai įstatyme numatytas pagrindas atleisti R. V. iš vidaus tarnybos, tačiau išanalizavus byloje esančius įrodymus, negalima daryti išvados, kad pareiškėjui įstatymu nustatyta tvarka buvo atimtos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Teismas darė išvadą, jog Vilniaus apskrities VPK neturėjo pagrindo atleisti pareiškėją iš tarnybos įsakyme nurodytu pagrindu, todėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalis, kuria pareiškėjas atleistas iš tarnybos, laikytina neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Todėl, vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnis (toliau – ir DK) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-281/2007). Teismas nustatė, jog DK 297 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negali būti grąžinamas į tarnybą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl jis grąžintinas į ankstesnes pareigas nuo 2010 m. vasario 2 d. Teismas R. V. priteisė jo vidutinis darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, nepatenkinus šio reikalavimo, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo:
Pareiškėjo pareigybei reikalingas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, o jo netekęs pareiškėjas R. V. nebegalėjo atlikti pareigų. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatyta, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, o VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas pabrėžia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarimu pripažino, jog VTPĮ (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į proporcingumo ir protingumo principus, turi spręsti, ar atsižvelgiant į tam tikras asmenines savybes, pasireiškusias konkrečiose faktinėse situacijose, asmuo yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, todėl svarbu išaiškinti faktus, kurie parodo būtent nurodytas asmenines ir dalykines savybes (LVAT 2009 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje A143-154/2009). Mano, kad dėl šių priežasčių Teismo įpareigojimas grąžinti R. V. į pareigas nepagrįstas ir atmestinas. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei. Nurodo, kad sprendimus (siūlymus) dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išdavimo arba panaikinimo teikia VRM CSEK. Mano, kad remiantis ABTĮ 54 straipsniu, VRM turėjo būti įtraukta į bylos procesą trečiuoju asmeniu, kad būtų galima nustatyti priimto sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrįstumą. Teigia, kad Teismas, patenkindamas pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo pilna apimtimi, turėjo išsiaiškinti, dėl kieno veiksmų pareiškėjui kilo pasekmės, t. y. buvo atleistas iš užimamų pareigų, ir įvertinti šią aplinkybę. Nurodo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs darbo santykiams, valstybės tarnautojo ir darbuotojo teisiniai statusai skiriasi.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. V. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:
Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam buvo panaikintas nepagrįstai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jo atleidimą iš pareigų pripažino neteisėtu bei teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad jis turi būti skubiai grąžintas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas. VRM dalyvavo kaip atsakovas byloje, kuri buvo pabaigta LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2349/2011, o nagrinėjamoje byloje priimtu sprendimu VRM teisės ar pareigos nėra sukuriamos, keičiamos ar naikinamos, todėl VRM neįtraukimas trečiuoju asmeniu nelaikytinas procesiniu pažeidimu, sudarančiu pagrindą panaikinti Teismo sprendimą. Faktinės pareiškėjo atleidimo iš tarnybos aplinkybės negali panaikinti atleidimo iš darbo neteisėtumo bei jo teisės gauti darbo užmokestį. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį jam priteisimo yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos bylos pirmosios instancijos teisme dalykas buvo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ teisėtumas ir pagrįstumas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjas R. V. buvo atleistas iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų (b. l. 10). Įsakymas priimtas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi bei remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ pareiškėjui buvo panaikintas 2006 m. sausio 4 d. išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (b. l. 16). Pažymėtina, kad šis išduotas Leidimas galiojo iki 2010 m. gruodžio 28 d. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo ir yra būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu ginčijo Įsakymą dėl jo atleidimo iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų, prašė panaikinti Įsakymą ir grąžinti jį į į jo eitas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad jam neteisėtai ir nepagrįstai buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas pateikė įrodymus, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog atsakovo Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos yra nepagrįstas. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas skundė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2010 m. gegužės 13 d. pripažino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pradėti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu (b. l. 42-44). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu Lietuvos Respublikos apsaugos koordinavimo komisijos sprendimo nepanaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kadangi yra panaikintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1V-15, kurio pagrindu atleistas pareiškėjas iš vidaus tarnybos, o pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos tik, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, todėl nagrinėjamoje byloje pagrįstai ir teisėtai buvo nuspręsta panaikinti atsakovo Įsakymą. Panaikinus Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pagrįstai ir teisėtai buvo sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo į pirmesnes pareigas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, jog pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į pirmesnes pareigas, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, jog paslapčių subjektas, turintis teisę pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnį, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, iki pareiškėjui išduotas Leidimas galiojo jį panaikino ar buvo nustatęs aplinkybes, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija negali būti išduodamas pareiškėjui, t. y. numatytas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad pareiškėjui nuo 2007 m. buvo atlikti 4 tarnybiniai patikrinimai ir skirtos tarnybinės nuobaudos, kad turėjo būti atliekamas pakartotinis pareiškėjo tikrinimas, kad pareiškėjas nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas negalėjo būti grąžinamas į pirmesnes pareigas, nes ne atsakovas ir ne pirmosios instancijos teismas sprendžia, ar pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių turi teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tai, kad iki 2010 m. gruodžio 28 d., t. y. iki galiojo Leidimas pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija, nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo galėjimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija klausimas, pareiškėjas nėra atsakingas. Pareiškėjo Leidimas galiojo iki 2010 m. gruodžio 28 d., o 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija pripažino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pradėti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Nagrinėjamu atveju nenustatytinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas neturėjo būti grąžintas į pirmesnes pareigas vien todėl, kad jam išduotas Leidimas galiojo iki 2010 m. gruodžio 28 d., pareiškėjas neturi leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nagrinėjamoje byloje taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, kuri nustato darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą.
Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovas atleido pareiškėją iš pareigų be teisėto pagrindo, todėl pareiškėjo teisės turi būti apgintos DK 297 straipsnyje 3 dalyje ar 4 dalyje numatytu būdu. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2005; 2007-06-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2007; kt.), yra nurodęs, kad nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Jeigu nustatoma, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis), tai darbuotojas negrąžinamas į pirmesnį darbą. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos tokios aplinkybės, pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimą dėl grąžinimo į pirmesnes pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą.
Nagrinėjant ir vertinant apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjui priteisto darbo užmokesčio, pažymėtina, kad pareiškėjui priteistas darbo užmokestis, taikant pirmiau minėtą pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą, o ne kaip atlyginimas už konkretų darbą. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui buvo atkurta pažeista teisė dirbti, taip pat išspręstas klausimas dėl laiko už priverstinę pravaikštą apmokėjimo. DK 297 straipsnio 3 dalyje numatyta priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes yra atleistas iš darbo, atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Nagrinėjamoje byloje būtent ir yra nustatyta, kad nesant teisėto pagrindo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Tai, kad tuo metu, kai atsakovas priėmė Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, nebuvo panaikintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1V-15, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagrįstai, nes nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad 2010 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1V-15 panaikintas ir jis panaikintas nuo jo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi prijungtos administracinės bylos Nr. I-2620-473/2010 medžiagą, kurioje išsamiai yra išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15, neanalizuoja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų dėl Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimuose pateiktų išaiškinimų, susijusių su asmenų teise dirbti su įslaptinta informacija, kokias sąlygas turi atitikti asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusioje su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga. Apeliaciniame skunde nurodomi Konstitucinio Teismo išaiškinimai apie valstybės tarnybą, valstybės tarnautojo statusą nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstai ir neteisėtai apgintos pareiškėjo teisės jo skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu būdu.
Atsakovas, remdamasis tuo, kad jis atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos, gavęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15, teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo į bylos nagrinėjimą įtraukti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kad būtų galima nustatyti priimto sprendimo pagrįstumą. Šį savo teiginį grindžia ABTĮ 54 straipsniu. Iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, jog, atsakovo manymu, pareiškėjas skundą padavė ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti, t. y. netinkamam atsakovui. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes pareiškėjas skundu ginčijo konkretų atsakovo Įsakymą, kuris sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjui, ir siekė, kad jo pažeistos teisės būtų apgintos jo pasirinktu būdu, t. y. atstatant jo pažeistą teisę dirbti ir apmokant už priverstinės pravaikštos laiką. Šie pareiškėjo reikalavimai pagrįstai pareikšti atsakovui, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas dėl to, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, nes apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pažymėtina, kad jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Iš apeliaciniu skundu ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neįtraukto į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl apelianto nurodyto asmens teisių, pareigų ar teisinio statuso.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.