Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str., ši bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pakeista to paties teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartimi, ir M. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 mėnesių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. T. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 1 d. apie 23 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitu asmeniu, dėl kurio šioje byloje jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, įsibrovė į patalpą – J. S. sandėlį, iš kur pagrobė įvairaus nukentėjusiojo A. S. turto, kurio bendra vertė 1390 litų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. T. konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad jis savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir atlygino žalą nukentėjusiajai, kuri pretenzijų jam neturi. Taip pat jis mano, kad apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 89 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 2 d. reikalavimus.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja ir nukentėjusysis A. S. prašo apeliacinį skundą patenkinti, švelninti apeliantui paskirtą bausmę. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. M. T. nesutinka su jam paskirta bausme, todėl teismas skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Šioje baudžiamojoje byloje skirdamas M. T. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pastarojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, motyvus, jo pasekmes (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas, šis nusikaltimas tyčinis ir baigtas, nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų, pagrobto turto vertė pakankamai didelė, šis turtas grąžintas nukentėjusiajam), į vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailestį dėl to) ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino M. T. asmenybę (nuteistasis yra recidyvistas, nes naują tyčinį nusikaltimą padarė ankstesniu nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą jam paskirtos bausmės vykdymo metu, nusikaltimo padarymo metu buvo baustas administracine tvarka už tokį pat savanaudišką pažeidimą – smulkųjį svetimo turto pagrobimą, nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė), o taip pat atsižvelgė ir į kitas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes (nuteistasis vengė atsakomybės ir slapstėsi nuo teismo, tuo pačiu netinkamai vykdė ankstesniu nuosprendžiu paskirtą švelnesnę bausmę bei kt.). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis po pirmojo teistumo reikiamų išvadų nepadarė, nepasitaisė ir nesistengė to daryti, yra linkęs toliau daryti naujus nusikaltimus, todėl manydamas, kad švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendinta jos paskirtis, numatyti BK 41 str., apylinkės teismas už naujai padarytą nusikaltimą visiškai pagrįstai paskyrė M. T. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, kuri savo trukme yra artima laisvės atėmimo bausmės minimumui. Šią bausmę apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 64 str. nuostatomis, teisingai subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta ir to paties teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartimi pakeista neatlikta bausme, pridėdamas pačią minimaliausią bausmės už paskutinį nusikaltimą dalį.

Taigi, šiuo atveju apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas faktines bylos aplinkybės, jas įvertino ir teisingai taikė bausmės paskyrimo, subendrinimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas, todėl tiek pirmosios instancijos teismo už naują nusikaltimą M. T. paskirta bausmė, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu nustatyta galutinė subendrinta bausmė, kolegijos manymu, yra teisingos, atitinka nuteistojo asmenybę bei nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos.

Teigdamas, jog atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą ir ši jam pretenzijų neturi, nuteistasis netiesiogiai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino (pašalino) padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pirmiausia atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad šioje byloje nukentėjusiuoju asmeniu fermos, iš kurios sandėlio ir buvo pagrobti daiktai, savininkė J. S. nebuvo pripažinta. Juo buvo pripažintas jos sūnus A. S. (31, 42 b.l.). Be to, BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta tik tada, kai asmuo savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ne tik pagrobti daiktai nukentėjusiajam buvo sugrąžinti, bet ir išaiškintas nusikaltimas buvo tik po to, kai gabenančius pagrobtus daiktus M. T., kartu su bendrininku, sulaikė policijos pareigūnai (1 t., 62, 105, 119, 122–125 b.l.; 2 t., 186 b.l.). Taigi, akivaizdu, jog pavogti daiktai nukentėjusiajam buvo sugrąžinti ne paties nuteistojo, o jį sulaikiusių policijos pareigūnų iniciatyva. Pats M. T. savo iniciatyva neatliko jokių veiksmų, kuriais jis būtų savo noru sugrąžinęs nukentėjusiajam pagrobtus daiktus ar kitaip atlyginęs jam savo nusikaltimu padarytą žalą. Tokiu būdu pripažinti, kad yra BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta M. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir dėl to švelninti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nėra jokio pagrindo.

Apeliantas taip pat teigia, kad nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 89 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 2 d. reikalavimus. Tačiau minėtą įstatymą sudaro gerokai mažiau – 44 straipsniai, todėl apylinkės teismas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 89 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 2 d. reikalavimų pažeisti negalėjo. Išsamesnių motyvų dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo apeliantas negalėjo nurodyti ir apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tinkamai išsprendė bausmės individualizavimo klausimus ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę tinkamai subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.