Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal STT statuto 6 str. 4 d. STT pareigūnas privalo vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą STT pareigūno įsakymus ar nurodymus. Pagal STT statuto 35 str. 1 d. STT pareigūnai dirba 40 valandų darbo savaitę, bet Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus, jo pavaduotojo ar tiesioginio viršininko pavedimu STT pareigūnas gali dirbti ilgiau, negu nustatyta darbo savaitės norma. Atitinkamai STT statuto 35 str. 1 d. nustatyti subjektai gali pavesti STT pareigūnui dirbti poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikti papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, o toks pavedimas yra privalomas.

Tai, kad atsakovas dėl minėtų ankstesnių Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. redakcijų tinkamai nekompensavo už faktiškai atliktą darbą, reiškia, kad jis iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams.

Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. yra nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl mano, kad darbo užmokesčio dalies nepriemoka galėtų būti priteista pareiškėjai tik tuo atveju, jeigu STT, mokėdama darbo užmokestį, ir toliau taikytų nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pabrėžė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog STT neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Priešingai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, pareiškėjai apskaičiuodama darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, įstaigos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės, o Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata buvo taikoma pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui už 2007-2008 metus neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl nurodytu laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. įstatymo redakcijos) numatyto priedų ir priemokų ribojimo.

Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas. Darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 str. nuostatos, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje.

Iš byloje esančios Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. birželio 19 d. pažymos apie darbo užmokestį Nr. (duomenys neskelbtini)(b. l. 3, 11) matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. K. B. neišmokėta 1 009,79 Lt priemokų ir priedų. Už 2007 m. birželio mėn. – 265,58 Lt, už 2007 m. rugpjūčio mėn. – 194,41 Lt, už 2008 m. birželio mėn. – 158,33 Lt, už 2008 m. liepos mėn. – 264,78 Lt, už 2008 m. spalio mėn. – 10,11 Lt ir už 2008 m. lapkričio mėn. – 116,58 Lt.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Šio įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 iki 2007 m. spalio 1 d. buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos 23 str., atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 str. nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (visiškai) atsiskaičiusi. Tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, kylančias iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat nepažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 d., nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama, teismui priimant sprendimą.

Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeisti minėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d., numatančiomis, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad anksčiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Toks poreikis ir būtinybė nagrinėjamu atveju iškilo siekiant atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.

Byloje esanti pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 3, 11) patvirtina, kad, dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 009,79 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovė neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija.

Reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties termino, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, leidžianti ginčijamus atsakovės sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis bei argumentais, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktus duomenis apie pareiškėjui pritaikytą 70 proc. priedų ir priemokų ribojimą, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo, 2011 m. spalio 25 d. nutarimo nuostatas, aptartą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Todėl K. B. iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos priteistina 1 009,79 Lt. suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo K. B. skundą patenkinti.

Priteisti pareiškėjui K. B. iš atsakovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 1 009,79 Lt (vieną tūkstantį devynis litus ir septyniasdešimt devynis centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.