Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-03-19 · Civilinė byla Nr. 2A-252-881/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-19
Bylos Nr.
2A-252-881/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13770-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
UAB ,,Klonėnų NT“
Atsakovas
UAB ,,Arginta“
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
Kategorijos
  • 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-252/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13770-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 42.6; 42.9; 42.11.1; 43.2; 52; 116.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Klonėnų NT“ ir atsakovo UAB ,,Arginta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3600-566/2014 pagal ieškovo ,,Klonėnų NT“ ieškinį atsakovui UAB ,,Arginta“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sumokėto avanso grąžinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Klonėnų NT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė iš atsakovo UAB ,,Arginta“ 12 000 Lt sumokėto avanso, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. liepos 31 d. jis su atsakovu sudarė Saulės jėgainės įrengimo sutartį Nr. 38 IN 07-12, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įrengti 30 kW suminės instaliuotos modulių galios saulės fotovoltinę jėgainę, perleidžiant ieškovui nuosavybėn specifikacijoje prie sutarties nurodytas prekes ir atliekant specifikacijoje nurodytus darbus, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais už prekes sumokėti bei vykdyti kitas pagal sutartį jam priklausančias pareigas. Sutarties 7.2.2.1 punkto pagrindu ieškovas 2012 m. rugsėjo 12 d. sumokėjo atsakovui 85 910 Lt avansą. Sutarties 13.1.1.3 punktu šalys susitarė, jog sutartis gali būti nutraukta ieškovo iniciatyva, raštu apie tai įspėjus atsakovą ne vėliau kaip prieš 5 dienas, jeigu iki 2012 m. gruodžio 1 d. Energetikos ministerija neišduoda leidimo plėsti elektros energijos pajėgumo. Kadangi 2012 m. gruodžio 1 d. leidimas plėsti elektros energijos pajėgumus ieškovui išduotas nebuvo, ieškovas pasinaudodamas minėta sutarties nuostata, 2013 m. vasario 1 d. įteikė atsakovui pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, o 2013 m. vasario 8 d. raštu pareikalavo iš atsakovo grąžinti jam sumokėtą 85 910 Lt avansą. 2013 m. vasario 14 d. atsakovas pasiūlė ieškovui nutraukti sutartį abipusiu susitarimu, tačiau ieškovas su tuo nesutikdamas, 2013 m. vasario 25 d. pranešimu pakartotinai informavo apie vienašališką sutarties nutraukimą bei pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą per 3 darbo dienas. 2013 m. kovo 13 d. ieškovas pranešimu dar kartą pareikalavo iš atsakovo grąžinti jam sumokėtą avansą. 2013 m. balandžio 2 d. ieškovas gavo iš atsakovo laišką, kuriame buvo pateiktas susitarimo dėl sutarties nutraukimo projektas ir atsakovo išrašyta PVM sąskaita-faktūra už paslaugas. 2013 m. balandžio 3 d. ieškovas raštu informavo atsakovą, kad jis nesutinka su atsakovo vienašališkai išrašyta PVM sąskaita-faktūra. Pirminiu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 85 910 Lt sumokėto avanso, tačiau atsakovui 2013 m. balandžio 30 d. grąžinus dalį avanso, t. y. 73 910 Lt, ieškovas sumažino ieškinio reikalavimą iki 12 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB ,,Arginta“ atsiliepimu į ieškinį ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas su ieškovu sudarė sutartį, pagal ją atliko veiksmus ieškovo pavedimu ir organizavo, kad Energetikos ministerija išduotų ieškovui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Atsakovas visus pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai, pateikė valstybės institucijoms parengtus dokumentus, atliko kitus veiksmus. Tai, jog valstybės institucijos galimai laiku neatliko tam tikrų veiksmų, laikantis įprastų ir šioms institucijoms privalomų terminų, nereiškia, kad atsakovas pažeidė sutartį. 2013 m. vasario 14 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, ieškovas kaip išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu (atsakovo negrąžinta avanso dalis), patyręs ūkio subjektas galės kreiptis dėl tokių išlaidų kompensavimo. Tai, kad ieškovas atsisakė pasinaudoti gautu leidimu plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą ir toliau plėtoti saulės jėgainės eksploatavimo verslą, nepanaikina atsakovo teisės gauti atlygį už atliktą darbą vykdant sutartinius įsipareigojimus iki sutarties nutraukimo. Atsakovas ieškovui grąžino didžiąją dalį avanso, išskyrus 12 000 Lt sumą, kuri susidarė už faktiškai atliktus darbus, susijusius su leidimo gavimu. Ieškovas, vadovaudamasis minėtu įstatymu, galės kreiptis dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių nuostolių (išlaidų) kompensavimo. Paraiška leidimui gauti buvo pateikta 2012 m. rugsėjo 21 d. Tiek ieškovas, tiek atsakovas žinojo, kad leidimas laikomas išduotu per 30 dienų, jei ministerija per tą laiką nepateikia pastabų ir atsakymo. Ministerijos interneto svetainėje yra nurodyta leidimo išdavimo data ir leidimo atspausdinimo data. Atsakovas nebuvo įsipareigojęs gauti popierinio leidimo, leidimas buvo išduotas 2012 m. spalio 21 d., t. y. laiku. Sutarties nutraukimo atsakovas neginčija, tačiau nori, kad jam būtų atlyginta už atliktus darbus iki leidimo išdavimo. Į ieškovo reikalaujamą avanso dalį įeina specifikacijos antros pastraipos 2, 3 eilutės, t. y. logistika (transportas ir vykimas) ir leidimo gavimas (projektavimo ir parengiamieji darbai). Iki sutarties nutraukimo atsakovas atliko sutartyje numatytus darbus: ruošė dokumentaciją, derino projektus su AB ,,LESTO“ ir AB „Lietuvos dujos“, rengė topografinį planą visus minėtus darbus atliko kvalifikuoti darbuotojai.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal teisės aktais jai nustatytą kompetenciją, ji formuoja valstybės politiką energetikos sektoriuje ir organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja jos įgyvendinimą, tačiau Energetikos ministerija nėra įgaliota vertinti privačių ūkio subjektų sutartinius santykius. Ieškovui leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą buvo išduotas 2012 m. gruodžio 20 d. Vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatomis, ieškovas turi teisę kreiptis nustatyta tvarka dėl jo patirtų išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui UAB „Klonėnų NT“, iš atsakovo UAB „Arginta“ 5 256 Lt sumokėto avanso bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2013 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad vykdant Sutartį, ieškovas sumokėjo atsakovui 85 910 Lt dydžio avansą. 2012 m. rugsėjo 21 d. atsakovas pateikė Energetikos ministerijai prašymą Leidimui vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje gauti bei būtinus tam dokumentus. Sutarties 13.1.3 punktas numato ieškovo teisę nutraukti Sutartį, raštu apie tai įspėjus atsakovą ne vėliau kaip prieš 5 kalendorines dienas, jeigu iki 2012 m. gruodžio 1 d. Energetikos ministerija neišduos Leidimo plėsti elektros energijos pajėgumus. Atsakovui Sutartyje nustatytais terminais negavus rašytinio Leidimo ir neatlikus Sutartyje nustatytais terminais saulės jėgainės įrengimo darbų, ieškovas 2013 m. vasario 1 d. įteikė atsakovui pranešimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo Sutarties 13.1.3 punkto pagrindu nuo 2013 m. vasario 6 d. Sutarties 13.5 punkte numatyta, kad ieškovui nutraukus sutartį Sutarties 13.1.3 punkte ir 13.1.4 punkte nurodytais pagrindais, atsakovas privalo per 3 darbo dienas grąžinti ieškovui iš jo pagal Sutarties 7.2.1 punktą gautą avansą.

Teismas pažymėjo, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str. 1 d.). Tiek ieškovas, tiek atsakovas laikė, jog leidimas laiku išduotas nebuvo. Tiek ieškovas, tiek atsakovas nežinojo, jog remiantis EEĮ 17 straipsnio 2 dalies reglamentavimu, leidimas ieškovui turėjo būti išduotas iki 2012 m. spalio 21 d. Teismas nenustatė, kad leidimas Sutartyje nustatytu laiku nebuvo išduotas dėl atsakovo kaltės, todėl padarė išvadą, kad ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, o atsakovas nėra kaltas dėl sutarties nutraukimo. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, laikėsi Sutartyje ir CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, laiku ir tinkamai apie sutarties nutraukimą pranešė kitai šaliai.

Teismas sprendė, jog ieškovas vienašališkai nutraukęs sutartį Sutarties 13.5 punkto pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų ieškovui jo sumokėtą avansą (CK 6.189 str. 1 d.).

Sutarties 13.1.3 punkte nustatytas Sutarties nutraukimo pagrindas yra susietas tik su Leidimo neišdavimo faktu (trečiojo asmens veiksmais), o ne su Sutarties šalies (atsakovo) kalte. Sutarties 13.5 punkte ir 9.4 punkte įtvirtintos sąlygos iš esmės atitinka CK 6.222 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl sutarties nutraukimo pasekmių, pagal kurias kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovui gali būti atlygintos išlaidos, kurios yra susijusios su Sutarties vykdymu, t. y. Sutarties specifikacijoje (Sutarties priedas Nr. 1) numatytais darbais.

Vertindamas specifikaciją ir darbų suvestinę bei PVM sąskaitą faktūrą, teismas padarė išvadą, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos paslaugos (darbai) nėra šalių įkainuotos specifikacijoje ir darbų suvestinėje, dėl minėtų paslaugų (darbų) kainų šalys Sutartyje nebuvo susitarusios, todėl atsakovui tenka pareiga įrodyti nurodomų paslaugų (darbų) sąnaudų dydžius (CPK 178 str.).

Teismas padarė išvadą, jog atsakovas iki Sutarties nutraukimo parengė dokumentus, reikalingus leidimui plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gauti ir remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, jog tuo atveju, jeigu šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas, priteisė ieškovui 5 256 Lt. Nustatydamas atsakovo išlaidų (nuostolių), patirtų iki Sutarties nutraukimo, dydį teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 594 „Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 priede nustatytus maksimalius išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo dydžius ir nusprendė, kad ieškovui turi būti priteistas maksimalus išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, kompensavimo dydis, t. y. 2 170 Lt su PVM, o išlaidų, susijusių su projektavimo darbais, maksimalus ieškovui kompensavimo dydis sudaro 4 574 Lt su PVM.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB ,,Klonėnų NT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovo UAB ,,Klonėnų NT“ reikalavimas dėl 6 744 Lt sumokėto avanso grąžinimo ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB ,,Klonėnų NT“ ieškinį atsakovui UAB ,,Arginta“ tenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šios civilinės bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos ieškovo pareikštu ieškiniu atsakovui. Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, kad įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį (Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė : vadovėlis p. 398). Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo teisinio pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio. Atsakovas savo pareigą įrodyti atsikirtimus apie tai, jog dėl atsakovo tinkamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų atsakovas patyrė išlaidas, lygias ginčijamai ieškovo pareikšto 12 000 Lt ieškinio sumai, galėjo ir privalėjo realizuoti pareikšdamas priešieškinį byloje. Tokį atsakovo procesinio veiksmo būtinumą suponuoja ginčo pobūdis ir įstatymo nuostatos – tiek procesinės, tiek materialinės teisės normos, nepaisant šių normų reikalavimų būtų pažeistas dispozityvumo principas. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo atsakovui dėl avanso grąžinimo, nesant atsakovo įstatymų nustatyta tvarka pareikšto priešieškinio ieškovui dėl išlaidų atlyginimo už atliktus darbus, negalėjo vertinti, ar iš tiesų atsakovas yra atlikęs darbus ir kokio dydžio darbai buvo atlikti.

2. Teismas be pagrindo netaikė CK 6.653 straipsnio 5 dalies, tokiu būdu nukrypo nuo šio straipsnio taikymo klausimu suformuotos teismų praktikos ir pažeidė CPK nustatytą pareigą motyvuoti savo sprendimą. Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovui vienašališkai nutraukus Sutartį, atsakovas įgijo teisę reikalauti atlyginti tik tokias išlaidas, kurios yra susijusios su Sutarties specifikacijoje numatytais darbais. Teismas sprendime nurodė, kad vertinant Sutarties specifikaciją ir darbų suvestinę bei atsakovo PVM sąskaitą faktūrą matyti, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos paslaugos (darbai) nėra šalių įkainuotos specifikacijoje ir darbų suvestinėje, dėl minėtų paslaugų (darbų) kainų šalys Sutartyje nebuvo susitarusios. Teismas visiškai ignoravo byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad Sutartyje buvo numatyta darbų sąmata, kurioje buvo nurodytos konkrečios atsakovo darbų ir prekių kainos. Teismas savo sprendime nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos CK 6. 653 straipsnio 5 dalies taikymo klausimu, kuris pasisako, kad rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, įstatymas nenumato galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant. Tai imperatyvi teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų.

3. Teismas netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalį bei CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teismas sprendime grįsdamas savo išvadą patenkinti ieškovo ieškinį iš dalies, rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas, tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo remtis šia nuostata. Nors atsakovas pateikė teismui savo patirtų išlaidų apskaičiavimą, tačiau teismas sprendime nurodė, kad atsakovo pateikti apskaičiavimai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Teismas ignoravo aplinkybę, kad šioje byloje atsakovas priešieškinio ieškovui nereiškė, ir reikalavo priteisti jo naudai pinigų sumas iš ieškovo.

4. Teismo išvada dėl atsakovo patirtų išlaidų dydžio yra nemotyvuota ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nurodė, kad atsakovo patirtos išlaidos, susijusios su leidimo gavimu ir projektinės medžiagos parengimu sudaro 6 744 Lt, remiantis LR Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 ,,Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Apraše nurodyta, kad elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidų maksimalus kompensuotinas dydis yra 4 574 Lt su PVM. Sutarties specifikacijoje nurodyta, kad už elektrotechninės dalies projektavimą ieškovas turi mokėti atsakovui 3 000 Lt. Vadinasi, sprendimas sukūrė sąlygas atsakovui nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita mažiausiai 1 574 Lt, nes teismas laikė, kad atsakovas patyrė daugiau išlaidų, nei buvo numatyta sutarties specifikacijoje. Ieškovas kompensavimo tvarkos komisijai kartu su kitais dokumentais yra pateikęs ir Sutartį, todėl priešingai, nei sprendime nurodo teismas, 1 574 Lt, kuriuos teismas priskyrė prie atsakovo patirtų projektavimo darbų išlaidų, ieškovui nebus kompensuoti LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio pagrindu.

5. Teismas priimdamas sprendimą neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, dėl ko pažeidė CPK 93 straipsnio ir 94 straipsnio reikalavimus. Teismas sprendime klaidingai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas iš viso patyrė 360 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro ieškovo sumokėtas žyminis mokestis. Byloje esantis ieškovo žyminio mokesčio mokėjimo pavedimas patvirtina, kad už paduotą ieškinį ieškovas sumokėjo 2 577 Lt žyminio mokesčio. Sprendime neteisingai apskaičiuotas ieškovui grąžinto 75 procentų už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydis, kuris sudaro 1 932, 75 Lt. Teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, kad ieškovo naudai iš atsakovo yra priteistina 157, 68 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovo naudai iš atsakovo turėjo būti priteista 282,18 Lt, atitinkamai atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti sumų tarpusavio įskaitymą, atsakovo naudai iš ieškovo turėjo būti priteista 669,85 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB ,,Arginta“ pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas niekuomet nereiškė pozicijos, jog tik siekė įskaityti ieškinio reikalavimą. Atsakovas laikė, kad apmokėjimą už suteiktas paslaugas gavo 2012 m. rugsėjo 12 d., kai ieškovas sumokėjo avansą. Šių paslaugų rezultato perdavimą ieškovui atsakovas išreiškė 2013 m. kovo 22 d. PVM sąskaitos faktūros pateikimu. Nutraukus sutartį ir nesant atsakovo kaltės, ieškovas turi atlyginti atsakovui jo turėtas pagrįstas išlaidas ir nuostolius, susijusius su sutarties specifikacijoje numatytais darbais. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodomo darbai nėra įkainoti specifikacijoje. PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodyta, kad atsakovo suteiktos paslaugos apima paraiškos Energetikos ministerijai paruošimą. Šie darbai minimi ir sutarties specifikacijoje. Nors paraiškos paruošimas nėra išskiriamas kaip atskiras darbas, tačiau minimi projektavimo, logistikos, leidimų gavimo darbai, kurie neįmanomi be paraiškos paruošimo, kaip ir paraiškos paruošimas neįmanomas be projektavimo, logistikos darbų atlikimo. Jokių papildomų darbų atsakovas neatliko ir nevertė ieškovo užsakinėti papildomus darbus. Atsakovas sutinka su teismo pozicija, kad apskaičiuojant atsakovo išlaidų dydį būtina atsižvelgti į Vyriausybės nutarime ,,Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nurodytus maksimalius kompensacijos dydžius, tačiau šie dydžiai negali būti sutapatinami su atsakovo faktiškai patirtomis išlaidomis. Ieškovas, kreipdamasis dėl kompensacijos pagal minėtą Vyriausybės nutarimą, neprašė, kad kompensavimo komisija svarstytų klausimą dėl ieškovo faktinių išlaidų kompensavimo. Ieškovas prašė, kad kompensavimo komisija svarstytų klausimą dėl išlaidų, patirtų kaip sumokėtas avansas, kompensavimo. Teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad išlaidoms dėl saulės jėgainės vystymo buvo galima laikyti tik 6 744 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB ,,Arginta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 5 256 Lt sumos priteisimo. Atsakovas nurodo, kad :

1. Šalys nebuvo sutarusios, kad atsakovas organizuos išimtinai popierinės formos leidimo suteikimą. Akivaizdu, jog leidimas ieškovui buvo išduotas 2012 m. spalio 21 d. Popierinės formos leidimo neišrašymas negali būti vertinamas kaip prielaida atsakovo atsakomybei. Jokiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad leidimas laikomas išduotu, kai išspausdinama jo popierinė versija. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis buvo galima konstatuoti, jog šalys nežinojo, kad remiantis Elektros energijos įstatymu, leidimas laikomas išduotu 2012 m. spalio 21 d. Popierinio leidimo išdavimas nėra būtinas etapas tolimesniam saulės jėgainės verslo vykdymui, taigi atsirado pareiga ieškovui atsiskaityti su atsakovu už suteiktas paslaugas. Tai, kad atsakovas iš karto po 2012 m. spalio 21 d. nepareikalavo, kad ieškovas sumokėtų kitą įmoką pagal sutartį, nereiškia, jog jis pažeidė sutartį.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turėjo teisinį pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį sutarties 13.1.3 punkto pagrindu. Ieškovas, sudarydamas sutartį su atsakovu, nežinojo, kad valstybės politika saulės jėgainių atžvilgiu gali kardinaliai pasikeisti, o elektros energijos supirkimo tarifai ženkliai sumažėti. Ieškovas ne dėl atsakovo kaltės, o dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo nusprendė nebetęsti pradėto saulės jėgainės įrengimo organizavimo. Ieškovas 2013 m. vasario 14 d. buvo informuotas, kad pagal teisinį reguliavimą jis gali kreiptis dėl išlaidų, susijusių su elektrinės plėtojimu, kompensavimo. Tai, kad ieškovas nelinkęs naudotis gauti leidimu niekaip nepaneigia atsakovo atlikto darbo, vykdant sutartinius įsipareigojimus. Iš kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 9 d. rašto akivaizdu, jog komisija nenustatė, kad ieškovo patirtas išlaidas būtų galima vertinti kaip nepagrįstas. Ieškovas vienu metu reikšdamas ir ieškinį dėl avanso grąžinimo, ir kreipdamasis dėl kompensacijos skyrimo, elgiasi nesąžiningai.

3. Nutraukus sutartį, nesant atsakovo kaltės, ieškovas privalo atlyginti atsakovui jo turėtas pagrįstas išlaidas ir nuostolius, susijusius su specifikacijoje numatytais darbais. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo PVM sąskaitoje nurodomi darbai nėra įkainoti specifikacijoje. Visi darbai, kurie buvo atlikti ruošiant paraiškos leidimo gavimui dokumentų paketą, yra minimi ir sutarties specifikacijoje (projektavimo, logistikos, leidimų gavimo darbai).

4. Teismas neįvardijo, ką konkrečiai laiko atsakovo įprastinėmis veikos sąnaudomis.

5. Teismas, nustatydamas atsakovo išlaidų dydį, turėjo atsižvelgti į Vyriausybės nutarimo ,,Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, tačiau ten nurodomos maksimalios kompensuotinos išlaidos negali būti sutapatintos su atsakovo faktiškai patirtomis išlaidomis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB ,,Arginta“ apeliacinį skundą ieškovas ginčija jo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad:

1. CK 6. 217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. CK 1. 63 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Vadinasi, pagal savo teisinį turinį vienašalis sutarties nutraukimas yra vertintas kaip vienašalis sandoris. Ieškovo atliktas vienašališkas Sutarties nutraukimas nėra atsakovo nuginčytas teismine tvarka, todėl jis yra galiojantis ir sukelia atitinkamas teises ir pareigas. Atsakovas savo pareigą įrodyti atsikirtimus apie tai, jog ieškovas neva neteisėtai nutraukė sutartį, galėjo ir privalėjo realizuoti pareikšdamas priešieškinį byloje. Tokį atsakovo procesinio veiksmo būtinumą nulemia ginčo pobūdis ir įstatymo nuostatos, o taip pat dispozityvumo principas. Teismas negali priteisti to, ko šalys nerašo.

2. Teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas vienašališkai sutartį nutraukė teisėtai. Priešingai nei teigia atsakovas, sutarties 13 straipsnio 1 dalies 1.3 punkte įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas nebuvo siejamas su atsakovo kalte, o buvo apibrėžtas terminu.

3. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad saulės jėgainių įrengimas yra viena pagrindinių atsakovo vykdomų ūkinės komercinės veiklos krypčių, atsakovas šią paslaugą buvo įsipareigojęs suteikti 146 klientams. Ieškovą su atsakovu siejo rangos teisiniai santykiai, todėl atsakovas sudarydamas sutartį privalėjo nurodyti ieškovui, kad omenyje turimas popierinis leidimas, nes nuo leidimo išdavimo datos faktiškai priklausė tolimesnis sutarties vykdymas (CK 6. 645 str. 1 d. ). Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų siekdamas įvykdyti tolimesnius saulės įrengimo darbus bei nereikalavo iš ieškovo įvykdyti sutarties 7.2.2 punkte numatytą sąlygą. Tik po leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo įmonė pareiškėja gali imtis aktyvių veiksmų: statyti elektrinę, sudaryti elektrinės prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutartį bei imtis kitų veiksmų, kurie nurodyti AIEĮ 14 straipsnyje. Pagrindinis šio leidimo tikslas ir paskirtis yra suteikti teisę įmonei pareiškėjai įrengti naujus elektros energijos gamybos pajėgumus naujoje vietoje. Vadinasi, teisę vykdyti veiklą suteikia ir tuo pačiu teisines pasekmes sukelia būtent viešojo administravimo subjekto išduotas individualus administracinis aktas – leidimas plėtoti elektros energijos gamybos atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Sąvoka ,,teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo“ nėra tapati sąvokai ,,Leidimas“, o EEĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma nepanaikina Energetikos ministerijos pareigos išduoti tinkamai įformintą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Todėl atsakovo išvada, kad leidimas buvo išduotas 2012 m. spalio 21 d. laikytina faktiškai ir teisiškai nepagrįsta.

4. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikia 2013 m. birželio 3 d. trečiojo asmens Energetikos ministerijos raštą su priedais bei savo apeliacinio skundo tekste pateikia nuotraukas iš kompiuterio ekrano, vadinamuosius ekrano spaudinius. Remiantis CPK 177 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi nuotraukos iš kompiuterio ekrano yra pripažįstamos įrodymais. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teimas nepgrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių pagrįstų motyvų ar argumentų, kodėl nuotraukos iš kompiuterio ekrano ir 2013 m. birželio 3 d. trečiojo asmens Energetikos ministerijos raštas su priedais nebuvo pateikti į bylą nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl atsakovo prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo į bylą turėtų būti netenkinamas, o apeliacine tvarka nagrinėjant šią bylą nėra jokio teisinio pagrindo remtis atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikiamomis nuotraukomis iš kompiuterio ekrano.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo ­ – tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl avanso ieškovui pagal 2012 m. liepos 31 d. Saulės jėgainės įrengimo sutartį Nr. 38 IN 07-12, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įrengti 30 kW suminės instaliuotos modulių galios saulės fotovoltinę jėgainę, grąžinimo. Sutarties 7.2.2.1 punkto pagrindu ieškovas 2012 m. rugsėjo 12 d. sumokėjo atsakovui 85 910 Lt avansą.

Sutarties 13.1.1.3 punktu šalys susitarė, jog sutartis gali būti nutraukta ieškovo iniciatyva, raštu apie tai įspėjus atsakovą ne vėliau kaip prieš 5 dienas, jeigu iki 2012 m. gruodžio 1 d. Energetikos ministerija neišduoda leidimo plėsti elektros energijos pajėgumo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog 2012 m. gruodžio 1 d. leidimas plėsti elektros energijos pajėgumus ieškovui išduotas nebuvo, todėl ieškovas, pasinaudodamas minėta sutarties nuostata, įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas tai pat sprendė, jog ieškovas vienašališkai nutraukęs sutartį Sutarties 13.5 punkto pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų ieškovui jo sumokėtą avansą (CK 6.189 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, susijusį su tuo, kad neva, faktiškai leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus buvo išduotas ne 2012 m. gruodžio 20 d., bet 2012 m. spalio 21 d. Nors atsakovas teisingai nurodo, kad pagal Elektros energijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos, tačiau, kaip nurodė Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, ieškovui UAB ,,Klonėnų LT“ leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-6021 buvo išduotas 2012 m. gruodžio 20 d., nežiūrint į tai, kad prašymas Nr. 38 IN07-12-LP gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje buvo Energetikos ministerijai pateiktas 2012 m. rugsėjo 21 d. Tai, kad leidimų išdavimas vėlavo, patvirtina atsakovo.

Avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat gali atlikti įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet neatlieka užtikrinamosios funkcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-966/2003; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; kt.). Šalių perduodama pinigų suma gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą.

Šalių perduodama pinigų suma gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas ir nustatytas aplinkybes, reikšmingas sutarties aiškinimui, buvo pagrindas konstatuoti, jog avansu sumokėta pinigų suma gali būti vertinama kaip prievolių įvykdymo užtikrinimas, nes ieškovo sumokėta pinigų suma buvo siekiama ne tik apmokėti už tam tikrą darbą, bet ir užtvirtinti sutartinius įsipareigojimus (Sutarties 9 straipsnis, kuris apibrėžia ir nustato sutarties šalių atsakomybę).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sutarties 13.1.3 punkte nustatytas Sutarties nutraukimo pagrindas yra susietas tik su Leidimo neišdavimo faktu (trečiojo asmens veiksmais), o ne su Sutarties šalies (atsakovo) kalte. Sutarties 13.5 punkte ir 9.4 punkte įtvirtintos sąlygos iš esmės atitinka CK 6.222 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl sutarties nutraukimo pasekmių, pagal kurias kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi.

Tačiau įvertinusi tarp ginčo šalių susiklosčiusią faktinę situaciją, atsakovo kaltės nebuvimo faktą, leidimo išdavimo laikotarpiu pasikeitusį teisinį reguliavimą ir valstybės politiką saulės jėgainių sektoriuje, kuomet buvo ženkliai sumažinti elektros energijos supirkimo tarifai, kas akivaizdžiai sumažino patrauklumą vystyti ieškovo pradėtą projektą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nesant atsakovo kaltės ieškovui vienašališkai nutraukus sutartį, atsakovas Sutarties 9 straipsnio 4 punkto, kuris nustato, kad klientas nutraukęs sutartį ne dėl partnerio kaltės, atlygina visus partnerio patirtus nuostolius, įgijo teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kurių užtikrinimui iš dalies buvo mokamas ir avansas pagal sutartį.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris sprendė, kad atsakovui iki Sutarties nutraukimo parengusiam dokumentus, reikalingus leidimui plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gauti, nesant galimybės nustatyti faktinių išlaidų dydžio, jo išlaidos sudaro 6 744 Lt, t. y. suma, kuri gali būti kompensuojama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 594 „Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 priede nustatytus maksimalius išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo dydžius.

Minėta, jog Sutarties 9 straipsnio 4 punktas nustato, kad klientas nutraukęs sutartį ne dėl partnerio kaltės, atlygina visus partnerio patirtus nuostolius. Kaip patirtus nuostolius atsakovas įvardija 12 000 Lt sumą, kurią pagrindžia UAB ,,Arginta“ laiko ir kitų sąnaudų sudarant ir vykdant Saulės jėgainės įrengimo sutartį su klientu UAB ,,Klonėnų LT“, suvestine bei UAB ,,Arginta“ paslaugų, susijusių su saulės jėgainių projektais 1 val. įkainio apskaičiavimo lentele. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra galimybės nustatyti atsakovo patirtų išlaidų (nuostolių) dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas pateiktais įrodymais pagrindė 12 000 Lt nuostolių dydį, į kurių atlyginimą Sutarties 9 straipsnio 4 punkto pagrindu jis turi teisę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nustatant, kad atsakovui ieškovas turi kompensuoti ne 6 744 Lt, 12 000 Lt sumą.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas ir peržengė civilinės bylos nagrinėjimo ribas, kurios buvo apibrėžtos ieškovo pareikštu ieškiniu atsakovui. Teisėju kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad atsakovas savo pareigą įrodyti atsikirtimus apie tai, jog dėl atsakovo tinkamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų atsakovas patyrė išlaidas, lygias ginčijamai ieškovo pareikšto 12 000 Lt ieškinio sumai, galėjo ir privalėjo realizuoti pareikšdamas priešieškinį byloje, tačiau remdamasi protingumo, koncentruotumo, ekonomiškumo ir teisingumo principais, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas reikalavimą dėl 12 000 Lt sumos, susijusios su patirtų nuostolių kompensavimu nurodo atsikirtimuose į ieškinį, pateikia įrodymus, be to, tiek ieškovas tiek atsakovas remiasi tos pačios sutarties nuostatų aiškinimu, o neišsprendus šio atsakovo reikalavimo nagrinėjamoje byloje būtų užprogramuotas naujas ginčas tarp ieškovo ir atsakovo, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad abi ginčo šalys turi reikalavimo teisę vienas į kitą tos pačios sutarties pagrindu (vienas teisę į viso pagal sutartį sumokėto avanso grąžinimą, o kitas teisę į nuostolių atlyginimą), turėjo teisę atlikti priešinių reikalavimų įskaitymą.

Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismui patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir atlikus įskaitymą pagal vienarūšes iš tos pačios sutarties kilusias prievoles, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiekviena šalis turi asmeniškai prisiimti visas bylinėjimosi išlaidas, kurias faktiškai patyrė.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai išsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimą. Byloje esantis ieškovo žyminio mokesčio mokėjimo pavedimas patvirtina, kad už paduotą ieškinį ieškovas sumokėjo 2 577 Lt žyminio mokesčio. Ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimus nuo 85 910 Lt sumos iki 12 000 Lt, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jam turi būti grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai apskaičiavo ieškovui grąžinamo 75 procentų už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydį, kuris sudaro ne 1 662,75 Lt, o 1 932, 75 Lt. Atsižvelgdama

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą pakeisti.

Atlikus ieškovo ir atsakovo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškinį atmesti.

Pakeisti sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio už ieškinį ieškovui grąžinimo, nustatant, kad ieškovui turi būti grąžinama 1 932, 75 Lt suma.

Teisėjai Henrichas JaglinskisJadvyga MardosevičVilija Mikuckienė