- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-670-175/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00374-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- V. L., P. L.
- Nukentėjusysis
- V. L.
- Advokatai
- Tomas Vildžiūnas, Gintautas Malaveckas
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-670-175/2015;
Teisėjas V. K. Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00374-2014-4;
2015 m. rugsėjo 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistiesiems V. L., P. L., jų gynėjui advokatui Tomui Vildžiūnui, nukentėjusiajam V. L., jo atstovui advokatui Gintautui Malaveckui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. L. ir V. L. skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. įpareigotas per du mėnesius atlyginti nukentėjusiajam V. L. padarytą turtinę žalą;
P. L., pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d. prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus 2012-12-17 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą 8 MGL dydžio baudą, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams įpareigojant 2 mėnesius dalyvauti elgesį keičiančioje programoje.
Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš V. L. ir P. L. solidariai V. L. priteista 51,89 Eur turtinei žalai, 700 Eur neturtinei žalai ir 600 Eur proceso išlaidų atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuteistas už tai, kad jis, 2014-03-20, apie 10.00 val., savo brolio V. L. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, ne mažiau kaip du kartus sudavė kumščiu broliui V. L. į galvą. Po to, apie 10.15 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupėje su sūnumi P. L., tyčia, bendrais veiksmais nemažiau kaip 5 kartus sudavė rankomis bei spyrė broliui V. L. į įvairias kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, viršugalvyje, kaktoje, kairiame skruoste, kairėje mentėje, kairiame šone, odos nubrozdinimus dešiniame antakyje, kaktoje, nosyje, tuo nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą
P. L. nuteistas už tai, kad jis 2014-03-20, apie 10.15 val., savo dėdės V. L. namų, esančių (duomenys neskelbtini)., kieme, veikdamas bendrininkų grupėje su tėvu V. L., tyčia, bendrais veiksmais nemažiau kaip 5 kartus sudavė rankomis bei spyrė tėvo broliui V. L. į įvairias kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, viršugalvyje, kaktoje, kairiame skruoste, kairėje mentėje, kairiame šone, odos nubrozdinimus dešiniame antakyje, kaktoje, nosyje, tuo nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde P. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-05-19 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: P. L. išteisinti. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nurodoma, kad kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., iš esmės grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais iš kurių matyti, kad pats nukentėjusysis patvirtino, kad tarp jo ir P. L. tėvo V. L. yra nesutarimai dėl turto. V. L. nurodė, kad jo brolis (nukentėjusysis) dažnai girtauja, galėjo būti sumuštas sugėrovų kelios dienos iki įvykio. Šiuos V. L. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytoja O. N.. Ši liudytoja vienintelė nurodė tikslų tariamos nusikalstamos veikos laiką, taip pat išsamiai ir nuosekliai nurodė aplinkybes, dėl kurių broliai konfliktuoja. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šios liudytojos parodymus. Jokių duomenų apie blogus liudytojos santykius su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju nėra, o be to, tiek nuteistasis V. L., tiek nukentėjusysis yra jos broliai ir teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. R. ir V. S. parodymais ir įvertino juos kaip patikimus ir objektyvius. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei nukentėjusysis V. L., nei liudytojas J. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje šių asmenų, kaip galimų liudytojų, nenurodė. Liudytojas V. S. nukentėjusiojo sužalojimo fakto nematė, patvirtino, kad nukentėjusysis konfliktuoja su V. L. dėl turto. Liudytojas A. R. nurodė, kad nukentėjusysis jam pasakė, kad jį sumušė V. ir P., tačiau tai nepatvirtina, kad būtent šie asmenys ir sumušė nukentėjusįjį, kadangi pačių tariamų muštynių A. R. nematė. Liudytojas J. L. V. L. sužalojimo fakto taip pat nematė. Apie tai, kad kalbėjosi su liudytojais A. R., V. S., kad juos matė tariamos nusikalstamos veikos padarymo dieną, J. L. nenurodė. Apklausos metu J. L. tik nurodė, kad „jie susimušė“, tačiau nei smūgių skaičiaus, nei pobūdžio, nei pačių muštynių aplinkybių išsamiau nenurodė. Skunde taip pat nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar negalėjo nukentėjusysis pats susižaloti, nesiaiškino tikslios sužalojimų padarymo datos, nors ir turėjo tam galimybę, taip pat nenustatinėjo tikslaus sužalojimų mechanizmo. Nors nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo suduota ne mažiau 10 smūgių, eksperto išvadoje nurodyti 7 smūgiai. Teismas šių prieštaravimų nepašalino. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad P. L. jam spyrė į pilvą, tačiau tokio pobūdžio sužalojimai jam nėra nustatyti. Liudytojų parodymai dėl tariamos nusikalstamos veikos padarymo laiko, dėl šioje veikoje dalyvavusių asmenų skaičiaus, kitų faktinių aplinkybių yra akivaizdžiai prieštaringi, todėl galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais. Teismas subjektyviai vertino faktines bylos aplinkybes iš jų išskirdamas tik argumentus, kurie, teismo nuomone, patvirtina nuteistojo kaltę, nuosprendį pagrindė prielaidomis bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-05-19 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. L. išteisinti. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Pareikštas kaltinimas grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, kuriuose jis pats patvirtino, kad tarp jo ir V. L. yra nesutarimai dėl turto. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik po trijų mėnesių, nors gyvena už kelių kilometrų ir apie tai buvo žinoma tiek nukentėjusiajam, tiek tyrėjui. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino ir liudytoja O. N.. O. N. yra vienintelė liudytoja, kuri nurodė tariamos nusikalstamos veikos tikslų laiką taip pat išsamiai ir nuosekliai nurodė aplinkybes, dėl kurių broliai konfliktuoja. Teismas šios liudytojos parodymus atmetė nepagrįstai ir nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. R. ir V. S. parodymais, vertindamas juos kaip patikimus ir objektyvius. Taip pat teismas nepašalino prieštaravimų dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Pirmosios instancijos teismas netikrino V. L. iškeltos versijos, kad V. L. galėjo susižaloti pats ar jį galėjo sumušti jo sugėrovai bei P. L. paaiškinimo, kad jo nebuvo nusikaltimo vietoje. Teismas subjektyviai vertino faktines bylos aplinkybes išskirdamas tik tuos argumentus, kurie, pasak teismo, patvirtina kaltę, nuosprendį pagrindė prielaidomis ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. V. L. įsitikinimu, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. L. prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015-05-19 nuosprendį. Iš V. L. ir P. L. priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 200 Eur. Nukentėjusysis nurodo nesutinkantis su nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais, vertina juos kaip gynybinę poziciją, kuri nėra paremta faktais, o paremta tik jų supratimu ir ribotu matymu. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos O. N. parodymais, kadangi ji tik kartojo mintinai išmoktus V. L. teiginius. Kad jos paaiškinimai nepagrįsti rodo ir tas faktas, kad ji įvykio dieną atvažiavo iš (duomenys neskelbtini) poliklinikos, kur buvo pas gydytojus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja nurodė tikslią valandą, kada buvo apžiūrima gydytojo ir po to iš karto su broliu V. nuvyko į tėviškę. Tačiau paklausus, pas kokį gydytoją ji buvo ir dėl kokios ligos ten lankosi ir priminus, kad visi ligonių apsilankymai yra fiksuojami, ji iš karto pakeitė parodymus nurodydama, kad tikslaus laiko neprisimena ir tą dieną gal tik paliko registratūroje kompensuojamųjų vaistų knygelę vaistų išrašymui. Liudytojams A. R. ir V. S. apklabėti nukentėjusįjį nebuvo pagrindo, kadangi jie artimai bendravo tiek su nukentėjusiuoju, tiek su V. ir P. L.. Dėl smūgių skaičiaus nukentėjusysis nurodo, kad dauguma smūgių buvo suduota į tą pačią vietą, todėl toks neatitikimas yra logiškas ir suprantamas ir teismui nebuvo pagrindo tokių netikslumų šalinti. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas iš nuteistųjų savo skunduose nenurodė aplinkybės, kad jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, taip pat neanalizavo ir nevertino liudytojo policijos pareigūno V. K. parodymų.
Teismo posėdyje nuteistieji V. L., P. L. ir jų gynėjas apeliacinius skundus palaikė, prašė tenkinti.
Prokurorė, nukentėjusysis V. L. ir jo atstovas advokatas G. Malaveckas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
V. L. ir P. L. apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistųjų V. L. ir P. L. apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 140 str. numatytą nusikaltimą.
Įrodymų vertinimo procesą, bendruosius įrodymų vertinimo principus ir taisykles reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK). BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys turi įrodomąją vertę, ar jų pakanka nustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymius asmens padarytoje veikoje, yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Tai reiškia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime nesuponuoja BPK normų pažeidimo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Ar tinkamai įvertinti įrodymai, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama V. L. ir P. L. kaltei dėl BK 140 str. numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti. Su tokia išvada apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes (BPK 320 str. 3 d.), sutinka.
BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 d. numatytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Iš bylos duomenų matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami, išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., P. L. pripažindamas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisėjų kolegija neturi motyvų jas paneigti. Priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, teismo išvados yra pagrįstos ne tik nukentėjusiojo V. L. parodymais, bet ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais: liudytojų V. S., A. R., J. L., V. K. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl V. L. padarytų sužalojimų, kitais rašytiniais įrodymais. Taip pat teismas vertino ir pačių nuteistųjų V. L. bei P. L., liudytojos O. N. parodymus, tačiau jų nepripažino patikimu įrodymų šaltiniu, nurodė, kodėl minėtų asmenų paaiškinimus vertina kritiškai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertina apeliantai, nuosprendyje padarytų išvadų nedaro neteisingomis ar nepagrįstomis. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, teismas įrodymus vertina pagal nustatytas taisykles, vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu. Nagrinėjamu atveju apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai ar nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų.
Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. R. ir V. S. parodymais, kadangi patys jie įvykio nematė, tačiau kolegija neturi pagrindo su tokiais teiginiais sutikti. Iš tikrųjų byloje nustatyta, kad minėti liudytojai paties įvykio nematė, tačiau jie nurodė kitas su tiriamu įvykiu susijusias reikšmingas faktines aplinkybes. Tiek liudytojas A. R., tiek liudytojas V. S. patvirtino bendravę su nukentėjusiuoju iki ir po įvykio. Iki įvykio nukentėjusysis buvo sveikas, jokių akivaizdžių išorinių sužalojimų nesimatė, buvo blaivus. Tos pačios dienos antroje pusėje nukentėjusysis jau buvo sužalotas, pasak liudytojų, buvo prakirsta nosies viršutinė dalis, patinusi viena akis, nubrozdintas viršugalvis. Liudytojas V. S. nurodė, kad pats nukentėjusysis jam pasakė apie tai, kad jį sumušė brolis V. L. su sūnumi P. L.. Liudytojas A. R. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis jam pasakojo, jog jį sumušė brolis V. ir sūnėnas P. Taigi, minėti liudytojai iš esmės patvirtinto nukentėjusiojo V. L. parodymus apie sužalojimo aplinkybes ir jokių objektyvių priežasčių, dėl ko teismas neturėjo šių liudytojų parodymais remtis, byloje nėra nustatyta. Tokių priežasčių savo skunduose nenurodė ir apeliantai. Be to, nukentėjusiojo, taip pat liudytojų A. R. ir V. S. parodymus patvirtino ir nukentėjusiojo tėvas J. L. nurodydamas, kad V. L. sumušė V. L. su sūnumi P. L.. Nors liudytojas J. L. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo pagarsinti teismo posėdyje, dėl J. L. parodymų proceso dalyviai jokių pastabų, papildymų neturėjo. J. L. parodymai neprieštarauja jau aukščiau paminėtiems įrodymams, todėl jo parodymais, kaip vienu iš įrodymų šaltiniu, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi pagrįstai. Tai, kad J. L. tiksliai nenurodė, kas ir kiek smūgių nukentėjusiajam sudavė, apeliantų kaltės padarius BK 140 str. numatytą nusikalstamą veiką, nešalina, kadangi, kaip jau minėta, liudytojas J. L. patvirtino nukentėjusiojo ir liudytojų A. R. bei V. S. nurodytas aplinkybes, kad baudžiamojoje byloje nustatytu laiku ir nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusįjį sužalojo V. L. ir P. L.. Tuo pačiu, minėti įrodymai paneigia apeliantų jau ir pirmosios instancijos teisme keltą versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ar būti sužalotas kitų asmenų, kitomis aplinkybėmis jam esant neblaiviam. Tokia apeliantų versija nėra pagrįsta jokiais kitais objektyviais duomenimis, priešingai, ji neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai vertino kritiškai, kaip kaltininkų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutiktina su apeliacinių skundų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojos O. N. parodymus, kurie, pasak apeliantų, iš esmės paneigia nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. Liudytoja O. N., apklausiama teismo posėdyje, davė V. L. ir P. L. palankius parodymus, t. y. nurodė, kad nukentėjusysis su broliu V. L. konfliktuoja dėl turto, nei V. L., nei jo sūnus P. L. smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, kaltinime nurodytą dieną buvo atvažiavusi kartu su V. L., nukentėjusiojo veidas buvo nubrozdintas, kurioje konkrečiai vietoje, nepamena. Taip pat nurodė, kad V. L. dažnai būna apsibrozdinęs, nes girtaudamas neišlaiko pusiausvyros, griuvinėja. Tačiau tokie O. N. parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai kaip nepatikimi, neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, kurių patikimumas ir objektyvumas abejonių nekelia. Jau minėti liudytojai V. S., A. R., J. L. paneigė apeliantų keliamą gynybinę versiją, kad nukentėjusysis susižalojo pats. Kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie tokią versiją patvirtintų, byloje nėra. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas J. L. nurodė iš viso neatsimenantis, kad O. N. būtų atvažiavusi jį aplankyti kartu su V. L.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad be liudytojos O. N. parodymų, kiti byloje esantys įrodymai V. L. ir P. L. nurodytų įvykio aplinkybių nepatvirtina, atsižvelgęs į viso proceso metu nuoseklius nukentėjusiojo V. L., liudytojų V. S., A. R. ir J. L. parodymus, taip pat į įvykio vietą vykusio policijos pareigūno V. K. parodymus, pagrįstai O. N. parodymų nelaikė patikimu įrodymų šaltiniu ir rėmėsi tik tais įrodymais, kurių patikimumas ir įrodomoji reikšmė teismui abejonių nekėlė. Su tokiu byloje esančių įrodymų vertinimu apygardos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka.
Nepagrįstai P. L. apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nesiaiškino tikslaus nusikaltimo laiko ir sužalojimo mechanizmo, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo paaiškinimų dėl jam suduotų smūgių ir specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nusikaltimo laikas ir vieta yra nustatyti pakankamai aiškiai: 2014-03-20, apie 10.00 val. – 10.15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme. Jokių pagrįstų abejonių dėl nusikaltimo laiko ir vietos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nekilo. Nors V. L. ir P. L. nagrinėjant bylą teisme kėlė versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ar būti sužalotas kitoje vietoje ir kitu laiku, ši versija buvo paneigta kitais objektyviais ir patikimais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai aprašė ir įvertino. Dėl nukentėjusiajam V. L. padarytų sužalojimų pažymima, kad padaryti sužalojimai, jų padarymo mechanizmas yra aiškiai aprašyti ir įvertinti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) kuri, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja. Specialisto išvadoje, įvertinus paties nukentėjusiojo paaiškinimus, medicininius dokumentus, nustatyta, kad V. L. konstatuota poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, viršugalvyje, kaktoje, kairiame skruoste, kairėje mentėje, kairiame šone, odos nubrozdinimai dešiniame antakyje, kaktoje, nosyje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau septynių trauminių poveikių pasekoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Iš specialisto išvados matyti, kad sužalojimų lokalizacija, padarymo mechanizmas atitinka nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis buvo mušamas į veido, galvos sritį, kairį šoną, buvo spardomas. Nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad jam buvo suduota ne mažiau 10 kartų, negali būti vertinama kaip vienareikšmiškai paneigianti nukentėjusiojo parodymų objektyvumą. Įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, t. y. tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas dviejų asmenų, jam buvo suduotas ne vienas smūgis į įvairias kūno vietas, tam tikri neatitikimai dėl suduotų smūgių skaičiaus ir lokalizacijos jo parodymuose yra galimi. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti ne mažiau septynių trauminių poveikių pasekoje ir tai reiškia, kad trauminių poveikių galėjo būti ir daugiau.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniuose skunduose keliama versija, kad nuteistojo P. L. nebuvo įvykio vietoje, teigiama, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, dėl to nepagrįstai pripažino kaltu ir nuteisė P. L.. Ši apeliaciniuose skunduose keliama versija nėra nauja, ji buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas tokią versiją atmetė, kaip nepagrįstą, neatitinkančią byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nors V. L. ir P. L. kategoriškai tvirtino, kad P. L. įvykio vietoje nebuvo, nurodyti, kur tuo metu buvo P. L., negalėjo. Apeliaciniuose skunduose taip pat nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas galėtų konstatuoti, kad P. L. nusikaltimo vietoje iš tikrųjų nebuvo. Be to, jau aukščiau paminėtais įrodymais yra nustatyta, kad fizinį smurtą byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji ir apeliaciniuose skunduose jokių duomenų, kuriais remiantis tokia išvadą būtų galima paneigti, nėra nurodyta.
Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimo yra deklaratyvūs ir susiję su savaip interpretuojamomis įvykio aplinkybėmis bei subjektyviu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pabrėžiama, kad nuteistiesiems nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jų atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeistos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės ar kiti baudžiamojo proceso principai. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, todėl apeliacinių skundų argumentai atmestini.
Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2015-05-19 nuosprendis dėl V. L. nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d., P. L. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d., yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, jį naikinti apeliacinių skundų motyvais įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliaciniai skundai atmetami.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. L. išreiškė prašymą iš nuteistųjų V. L. ir P. L. priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 803231, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis advokatui G. Malaveckui sumokėjo 200 Eur (t. 2, b. l. 92). Šis prašymas pagrįstas ir tenkintinas, kadangi nuteistųjų apeliaciniai skundai yra atmetami, o nukentėjusysis dėl nuteistųjų inicijuoto apeliacinio proceso turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Išlaidos pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl priteistinos iš nuteistųjų (BPK 104 str. 2 d., 105 str. 1 d., 106 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistųjų V. L. ir P. L. apeliacinius skundus atmesti.
Iš nuteistųjų V. L. ir P. L. priteisti nukentėjusiajam V. L. 200 (du šimtus) Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, iš kiekvieno priteisiant po 100 (vieną šimtą) Eur.