Kauno apygardos teismo nutartis

2019-03-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-114-493/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-09-24Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-03-13Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-13
Bylos Nr.
1A-114-493/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-67949-2017-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis
R. S.
Advokatai
Violeta Naujokienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-114-493/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-67949-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei,dalyvaujant prokurorei Oksanai Gabrilaitienei,nuteistojo R. S. gynėjai advokatei Violetai Naujokienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 7 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba būti registruotam darbo biržoje bei nuo 21:00 val. iki 05:00 val. būti namuose.

R. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki įsiteisės nuosprendis, o jam įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. S. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 24 d., apie 03 val. 00 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, name, adresu: (duomenys neskelbtini), konflikto dėl asmeninių nesutarimų su I. L. metu, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam I. L. į veido sritį, besistumdydamas su nukentėjusiuoju I. L. kartu nukrito ant grindų ir grūmėsi su juo, tuo padarydamas nukentėjusiajam I. L. muštinę žaizdą kaktos srityje, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam I. L. sveikatą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, jog R. S. paaiškinimus, kad jis nukentėjusiosios nesužalojo, paneigia nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje neprieštaraujantys nukentėjusiojo parodymai, bei konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kartu pažymėjo, kad R. S. nurodytų nukentėjusiojo smurtinių veiksmų teismas neturi pagrindo vertinti kaip būtinosios ginties, nes jam nebuvo kilusi reali grėsmė iš nukentėjusiojo pusės, todėl nukentėjusiojo atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai nešalina R. S. atsakomybės.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. nurodo, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė ydinga situacija, kuomet nuteistas jokių priešingų teisei veiksmų nepadaręs, kilusį konfliktą numalšinti ir apsaugoti savo, savo nuosavybę bei trečiuosius asmenis siekęs asmuo, todėl prašo nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, jog įvykio dieną pas nuteistąjį į namus atvyko pažįstama V. M.. Kartu su ja buvo draugai I. L. ir Ž. M., tačiau šių draugų nuteistasis nepažinojo. Taip pat, namuose buvo nuteistojo globotinis R. M.. Namuose visi vartojo alkoholinius gėrimus. Ž. M. ir I. L. nusprendus eiti namo, Ž. M. pasigedo savo rankinuko. Nuteistasis pradėjo nukentėjusįjį raminti, kad rankinukas tikrai niekur nedings ir bet kokiu atveju kitą dieną atsiras, todėl jie gali eiti namo, tačiau nukentėjusysis visiškai įsiaudrino, pradėjo elgtis agresyviai, visiškai nekreipė dėmesio į pastangas jį nuraminti, šaukė. Reaguodamas į tokius nukentėjusiojo veiksmus bei siekdamas apsaugoti aplinkinius bei sau priklausančią nuosavybę, nuteistasis nustūmė nukentėjusįjį į verandą. Po kurio laiko, išgirdęs, kad verandoje daužomi daiktai, nuteistasis, siekdamas apsaugoti jam priklausančią nuosavybę, nusprendė dar kartą pabandyti nuraminti nukentėjusįjį, tačiau R. S. prisiartinus nukentėjusysis iš karto puolė, jie abu nukito ant žemės, grūmėsi, nukentėjusysis bandė nuteistąjį smaugti. Nuteistasis neigia, kad grumtynių metu jis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Pažymėjo, kad pats nuteistasis iškvietė policijos pareigūnus, o jiems atvykus nukentėjusysis ir toliau buvo agresyvus.

3.2. Skundo autoriaus teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. neatsižvelgė į paties nuteistojo parodymus, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, taip į tai, kad pats nuteistasis įvykio metu inicijavo policijos pareigūnų iškvietimą. Be to, teismas visiškai neįvertino nukentėjusiojo parodymų patikimumo, negretino bei nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais, nors nukentėjusysis proceso metu ne kartą pateikė melagingą informaciją ir tokiu būdu siekė suklaidinti teismą (melagingai nurodė asmenis mačiusius konfliktą, konflikto vietą). Taip pat, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į konflikto vietą atvykusių pareigūnų parodymus bei kitus įrodymus, patvirtinančius, jog nukentėjusysis buvo girtas, agresyvus, visiškai nesivaldė. Kartu pažymėjo, kad nukentėjusįjį atvežus į gydymo įstaigos priėmimo skyrių, šis norėjo rašyti pareiškimą tik dėl neva dingusios rankinės, tačiau, jai atsiradus, nukentėjusysis nusprendė laikytis pozicijos dėl patirtų sužalojimų. Nesutikdamas su apylinkės teisme atliktu įrodymu vertinimu, apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patikimai pavirtinančių nukentėjusiojo versiją, bei paneigiančių būtinybę nagrinėjamu atveju vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo. Apelianto teigimu, liudytojos Ž. M. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai ir tik tiek, kiek neprieštarauja kitiems įrodymams, kadangi ši liudytoja įvykio metu buvo neblaivi, nurodė faktines aplinkybes, kurios prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Galiausiai, ir pati specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad labiau tikėtina, jog sužalojimai padaryti smūgiuojant, nepatvirtina ir nukentėjusiojo pozicijos, kadangi išvada paremta subjektyviais nukentėjusiojo nusiskundimais, o nukentėjusysis ekspertinėje įstaigoje apžiūrėtas tik 2018 m. sausio 2 d.

3.3. Skunde nuteistasis taip pat teigia, kad jis neturėjo jokių siekių sukelti fizinį skausmą ir (ar) nežymiai sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam. Priešingai, viso konflikto metu siekė agresyviai nusiteikusį nukentėjusįjį išprašyti iš jam priklausančių namų ir taip apsaugoti save, savo nuosavybę bei kitus kartu buvusius asmenis. Nuteistojo įsitikinimu, apeliaciniame skunde nurodyti duomenys patvirtina, kad nuteistasis neatliko jokių tyčinių veiksmų, nukreiptų į fizinio skausmo sukėlimą ir (ar) nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu teismas, vertindamas nuteistojo kaltės klausimą, neanalizavo, kokią įtaką kaltės nustatymui galėtų turėti tai, kad konfliktas įvyko nuteistojo namuose. Nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, o į nukentėjusiojo iš namų išprašymą bei nuosavybės ir kartu buvusių asmenų apsaugą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl R. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skunde iš esmės teigiama, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo paaiškinimais bei prieštaringais liudytojos Ž. M. parodymais, ignoruodamas jį teisinančius įrodymus – jo paties bei liudytojų policijos pareigūnų J. K., A. L., T. Š. duotus parodymus, kuriuose policijos pareigūnai patvirtino, kad, jiems atvykus, smūgis nukentėjusiajam nebuvo suduotas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su šiais skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis viso proceso metu neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jų įvyko žodinis konfliktas, peraugęs į smurtinių veiksmų panaudojimą. Tačiau I. L. teigė, jog jo atžvilgiu smurtą naudojo R. S., sudavęs jam kumščiu į veido sritį, po ko prasidėjo susistumdymas ir jie abu nukrito ant žemės. Atvažiavus policijai, R. S. trenkė alkūne į veidą. Tuo tarpu R. S. nurodė smūgių I. L. nesudavęs, tvirtino, jog, norėdamas nuraminti nukentėjusįjį, sugriebė jį, bet nespėjo paimti taip, kaip reikia, todėl nukentėjusysis persuko ir puolė R. S. smaugti. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytu metu ir įvykio vietoje buvo ir liudytojai Ž. M., V. M., R. M., kurių parodymai dėl esminių konflikto aplinkybių taip pat išsiskyrė. Pirminės apklausos metu liudytoja Ž. M. patvirtino nukentėjusiojo pateiktą versiją, nurodė, kad matė, jog nuteistasis du kartus trenkė I. L. – vieną kartą name, kitą kartą – verandoje atvykus policijos pareigūnams. Visgi, ikiteisminio tyrimo metu apklausti pareigūnai, nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą I. L. antakis jau buvo prakirstas, R. S. smūgių I. L. nesudavė, tačiau praeidamas užkliudė jį pečiu. Apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, pagrįstai nusprendė Ž. M. parodymais remtis tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir aiškūs. Teismas sutinka, kad R. S. viso proceso metu neigė nukentėjusiajam sudavęs smūgius, išsamiai papasakojo savo įvykių versiją, tačiau, šie jo parodymai neturi būti vertinami atskirai, todėl apylinkės teismas tinkamai įvertino nuteistojo parodymus juos lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo nuteistąjį R. S. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Pritariama skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad R. S. versija, jog jis nesudavė smūgio į veidą nukentėjusiajam, taip pat, nematė, kad R. S. būtų buvęs sužalotas, neužkliudė jo petimi, laikytina prieštaraujanti kietiems įrodymams, kadangi policijos pareigūnai J K., A. L., T. Š. patvirtino būtent šias aplinkybes. Todėl teismas pagrįstai R. S. versiją, kad nukentėjusiajam jis nesudavė smūgio, vertino kaip pasirinktą gynybinę versiją ir šiuos parodymus pagrįstai atmetė. Nors apeliantas skunde teigia, kad Ž. M. parodymais teismas negalėjo remtis, nes jie yra prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas šiai nuomonei pritarė ir Ž. M. parodymais vadovavosi tik ta apimtimi, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, o likusius įvertino kritiškai. Nors nuteistasis nurodo, kad grumtynės įvyko, nes jis norėjo numalšinti kilusį konfliktą ir taip apsaugoti save, turtą ir artimuosius, tačiau iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, foto nuotraukų matyti, kad nuteistojo turtui jokia žala padaryta nebuvo, verandoje buvo rasti keli išvartyti daiktai, apmindyti mandarinai, todėl akivaizdu, kad tai galėjo įvykti ir grumtynių metų, kurių neneigia nei nuteistasis, nei nukentėjusysis. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusysis ir liudytoja Ž. M. siektų melagingai apkalbėti nuteistąjį nebūto nusikaltimo padarymu, kadangi jie buvo susitikę pirmą kartą, nukentėjusysis byloje civilinio ieškinio nereiškia, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistasis buvo apkaltintas nepagrįstai.

10. Esant prieštaringiems liudytojų parodymams, apeliacinės instancijos teismas mano, kad būtent specialisto išvadoje pateiktus duomenis galima vertinti kaip įrodymus, kurių tikrumu bei objektyvumu abejoti nėra teisinio pagrindo. Specialisto išvadoje konstatuoti objektyvaus tyrimo duomenys: ant nukentėjusiojo kaktos kairėje virš kairio antakio įstrižos krypties ties 10/4 val. 1,8 cm. ilgio vizualiai nelygiais kraštais padengta rudu šašu žaizda. Nosies nugarėlėje kairėje 0,2x0,2 cm rudu besilupančiu šašu pasidengęs odos nubrozdinimas. Čiuopiant skausminga krūtinės ląsta raktikaulio vidurio linijoje ties apatiniais šonkauliais dešinėje. Nustatyta, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Labiau tikėtina, kad sužalojimai padaryti smūgiuojant. Apeliantas skunde teigia, kad formuluojama tikėtina išvada duoda pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto išvados duomenimis, be to, atkreipė dėmesį, kad nukentėjusysis dėl sužalojimo kreiptis delsė. Kolegija pažymi, kad specialisto išvada ir vertinama ne kaip atsietas atskiras įrodymas, kuris turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimo padarymo faktą. Jos patikimumas sietinas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam tikrai buvo padaryti sužalojimai, kurių laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiojo nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, todėl laikytini apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais. Nors nukentėjusysis į tyrimo įstaigą kreipėsi 2018 m. sausio 2 d., t. y. daugiau nei savaitė po įvykio, tačiau abejoti išvados patikimumu teismas neturi pagrindo. Išvadą pateikusi ekspertė pati apžiūrėjo nukentėjusįjį, aprašė jo patirtus sužalojimus, įvertino medicininius dokumentus. Pažymėtina, kad patirtus sužalojimus (prakirstą antakį) patvirtino ir liudytojai policijos pareigūnai. Įrodymų visumos nepaneigia nuteistojo išsakyti teiginiai, kad nukentėjusysis nustatytus sužalojimus galėjo patirti besigrumdamas su nuteistuoju ar atsitrenkęs į įvykio vietoje buvusius baldus, tačiau toks įvykio vertinimas nėra paremtas jokiais objektyviais įrodymais ir vertinamas kaip pasirinkta gynybine versija.

11. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad R. S. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes byloje nenustatyta nuteistojo tyčia sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar sukelti jam fizinį skausmą. Teismas nustatė, kad R. S. smurtinius veiksmus panaudojo konflikto metu, jie tęsėsi ilgesnį laiką, anksčiau aptarta specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu nuteistasis, būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, suvokė, jog pasirinkdamas smurtinį konflikto sprendimo būdą galėjo padaryti nuteistajam sveikatos sutrikdymą, t. y. veiką padarė tyčia.

12. Nors nuteistasis nurodė, kad 2017 m. gruodžio 24 d. įvykusių grumtynių metu jis buvo sužalotas ir pats, tačiau tai nepaneigia jo nusikalstamų veiksmų. Iš pateiktos specialisto išvados matyti, kad R. S. buvo padarytas odos nubrozdinimas nugaros dešinėje ir poodinė kraujosrūva dešinėje šlaunyje. Pastebėtina, kad nuteistasis nenurodė, kad į šias kūno vietas buvo nukreipti smurtiniai veiksmai, todėl nėra pagrindo teigti, kad sužalojimai atsirado dėl I. L. tyčinių veiksmų.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog R. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad R. S. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, padariniai – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tyčia – apeliantas, suduodamas kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį bei grumdamasis su juo, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo.

14. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanutė GiačaitėArūnas Paštuolis