Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-13 · Administracinė byla Nr. I-4798-541/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-13
Bylos Nr.
I-4798-541/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02929-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Vėgelienė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4798-541/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02929-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė,dalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.),

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK), priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, buvo palaužti pareiškėjo psichika bei sveikata.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVPK tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamojo ploto, dėl ko nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tualetas visose kamerose atitvertas neaukšta sienele nuo stalo, todėl gulint lovoje matosi, kai kitas žmogus naudojasi tualetu. Be to, tualetas yra prie pat durų, todėl prižiūrėtojai gali matyti tualetu besinaudojantį žmogų per duryse įrengtą akutę. Tai taip pat neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Kameros langai iš vidaus ir iš lauko pusės buvo padengti dideliu sluoksniu purvo, dalis lango buvo užkalta OSB plokšte. Dėl nurodytų priežasčių natūralios dienos šviesos pralaidumas nebuvo užtikrintas. Elektros tiekimo kameroje nenumatyta, todėl norint atsigerti karštos arbatos (žiemą, kai yra šalta) nėra galimybės. Kameroje esantys suimtieji kasdien keičiasi, tačiau dezinfekcija kamerose kasdien nedaroma. Kameroje būna tarakonų, blusų, utėlių. Areštinėje karantinas nenumatytas, todėl tenka vienu metu būti su žmonėmis, sergančiais užkrečiamomis ligomis, tuberkulioze (atviros formos), gripu bei infekuotais ŽIV.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjas sutiko su atsakovės atstovo atsiliepime nurodomu pareiškėjo laikymo Vilniaus AVPK areštinėje laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą su skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 8–10).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. 13.22 val. iki 2017 m. spalio 2 d. 8.29 val. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 22,5 kv. m (be sanitarinio mazgo), nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas, nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su 3 asmenimis, nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su 4 asmenimis, nuo 2017 m. lapkričio 2 d. 14.10 val. iki 2017 m. lapkričio 6 d. 8.06 val. kameroje Nr. 1, kurios plotas – 16,7 kv. m (be sanitarinio mazgo), nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas, nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas kartu su 2 asmenimis, 2017 m. lapkričio 6 d. 8.06 val. pareiškėjas išvežtas į Utenos VPK areštinę.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų ir jo buvimo areštinėje laikotarpiu skundų ar prašymų dėl laikymo areštinėje sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės neužfiksuota.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK areštinę nuolat tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro pareigūnai nustatyta tvarka. Kaip antai, kad kameroje Nr. 3 įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas pertvara. 2015 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kamera Nr. 3 buvo vizualiai tvarkinga, lubos, grindys, lovos buvo vizualiai švarios, langai sandarūs; kameroje Nr. 3 išmatuota oro temperatūra buvo 22.7 oC (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr.13(13.3)-PA-2155). 2016 m. gegužės 30 d. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Vilniaus AVPK areštinėje atliko dirbtinės apšvietos matavimus. Patikrinimo metu teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. birželio 6 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 10-389 (16.17.710.12). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. patikrino Vilniaus AVPK areštinę – išmatuota bendra dirbtinė apšvieta gyvenamojoje patalpoje Nr. 11 buvo 239 lx, patikrinimo metu gyvenamojoje patalpoje Nr. 11 buvo vizualiai švaru, gyvenamoje patalpoje bei dušinėje ant sienų ir lubų patikrinimo metu vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta. Dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) Vilniaus AVPK 2015 m. kovo 10 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri periodiškai ar esant poreikiui atlieka nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir naikinimą, nustačius jų buvimo pėdsakus. Vilniaus AVPK gyvenamojoje patalpoje Nr. 11 patikrinimo metu veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 10-899 (16.17.710.12).

Atsakovės atstovo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra duomenų, jog Vilniaus AVPK pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti, taigi pareigūnų veiksmai šiuo atveju yra teisėti ir nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.

Atsakovės atstovo Vilniaus AVPK atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Atsakovės atstovui apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 37–39).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, kurią teigia patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme – į teritorinės policijos įstaigos areštinę, ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, jog areštinės kamerose tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Pagal 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui minimalus gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į LVAT formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 2017 m. spalio 1 d. ir 2017 m. spalio 2 d. pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus AVPK areštinės kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų (b. l. 8–10), todėl yra pagrindas spręsti dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tiek kartu kamerose buvusių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Jie buvo nustatyti anksčiau galiojusioje (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – HN 37:2009). HN 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai: policijos areštinės kameroje sanitarinis mazgas privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema. Pagal ginčo metu galiojusios HN 134:2015 12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad Vilniaus AVPK areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios paskirties atskirti pertvara. Toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitinka galiojusios HN 37:2009 20 punkto nuostatas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminami žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu. Antra vertus, pažymėtina, kad dalį laiko pareiškėjas areštinės kamerose praleido vienas, todėl šiuo laikotarpiu jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas jautėsi laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, kurios, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad konstatuotinas pareiškėjo privatumo pažeidimas galimai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, yra pagrindas pripažinti, kad, neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui buvo padaryta žala ir CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo suteikti pasivaikščiojimai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Iš pareiškėjo asmens kortelės išrašo Nr. 10-03939-17 (b. l. 12) matyti, kad pareiškėjas į kiemelį buvo išvedamas pasivaikščioti. Taigi pareiškėjui teisė pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo skundo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose natūralios dienos šviesos pralaidumas nebuvo užtikrintas, kadangi kameros langai iš vidaus ir iš lauko pusės buvo padengti dideliu sluoksniu purvo, dalis lango buvo užkalta OSB plokšte. Kamerose taip pat buvo blusų, blakių ir utėlių. Asmenys kamerose keičiasi kasdien, tačiau dezinfekcija kamerose kasdien nedaroma.

HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Į laisvės atėmimo vietą pristatyti asmenys prireikus yra švarinami (prausiami, naikinami nariuotakojai, dezinfekuojami drabužiai) (HN 134:2015 45 punktas). Reikalavimų dėl natūralaus apšvietimo koeficiento verčių HN 134:2015 nenustato.

Šiuos argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Iš atsakovės atstovo pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo atliekami patikrinimai, kurių metu buvo tikrinama Vilniaus AVPK areštinių kamerų atitikimas teisės aktais nustatytiems higienos reikalavimams: buvo tikrinama kamerų temperatūra, dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė, buitinių parazitų buvimas ir kitos sąlygos ( b. l. 14–22). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte pažymėta, kad Vilniaus AVPK profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbus atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (2013 m. rugpjūčio 29 d. pasirašyta paslaugų teikimo sutartis). Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo akte pažymėta, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ periodiškai ar esant poreikiui atlieka nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir naikinimą, nustačius jų buvimo pėdsakus. Vilniaus AVPK areštinėje yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų registracijos žurnalas. Pagal jame esančius duomenis matyti, kad Vilniaus AVPK areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir kitų kenkėjų stebėjimas ir esant poreikiui – jų naikinimas.

Kita vertus, iš atsakovės atstovo pateiktų patikrinimo aktų matyti, jog patikrinimai atlikti ne ginčo laikotarpiu. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Vilniaus AVPK pareigūnus su nusiskundimais dėl natūralaus apšvietimo neužtikrinimo bei dėl buitinių parazitų buvimo kamerose ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko natūralaus apšvietimo, kad buvo buitinių parazitų ir kad kamerose dezinfekcija daroma ne kasdien, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Be to, akcentuotina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas itin trumpai – tik 9 dienas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą ir atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas į įstaigos administraciją ir į kitas kompetentingas institucijas su skundais dėl šių kalinimo sąlygų nesikreipė, daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl areštinės kamerose neužtikrinto natūralaus apšvietimo, jose buvusių parazitų ir kasdien kamerose neatliekamos dezinfekcijos yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pareiškėjas reiškia pretenziją, kad kameroje nėra elektros tiekimo, todėl norint atsigerti karštos arbatos (žiemą, kai yra šalta) nėra galimybės.

Teismas šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kokiu būdu dėl to galėjo būti padaryta įtaka jo sveikatos būklei ar sukeltos kitos pasekmės. Teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjas dėl šių priežasčių būtų kreipęsis į Vilniaus apskrities VPK administraciją, todėl šie argumentai vertintini kritiškai.

Pareiškėjas skunde teigia, jog į areštinę patekę asmenys nėra tikrinami.

Atsakovės atstovas nurodė, jog visi į areštinę patekę asmenys, kaip ir pats pareiškėjas, yra apžiūrimi bendrosios praktikos slaugytojų. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo teiginiai nėra individualizuoti, jis nenurodė, kada buvo laikomas su asmenimis, kėlusiais pavojų jo sveikatai. Pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, jog kameroje tenka būti su žmonėmis, sergančiais užkrečiamomis ligomis. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo asmens kortelės išrašo Nr. 10-03939-17 (b. l. 12, 13), 2017 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjo sveikatos būklė buvo įvertinta. Todėl šie abstraktūs ir nekonkretizuoti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 9 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Vilniaus AVPK areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, taip pat 2 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos būtų tinkamos. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Vilniaus AVPK administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvimo Vilniaus AVPK areštinėje metu į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė (b. l. 30). Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4254-602/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 50 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų plotą ir privatumą naudojantis tualetu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 600 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. (J. S.) iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Vėgelienė