Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1290/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-13
Bylos Nr.
2A-1290/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Artūras Driukas, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas
valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Kategorijos
  • 73.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1290/2014Procesinio sprendimo kategorija 73.2.13. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-345-553/2014 pagal ieškovo bankrutavusios draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Ingo Baltic“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi DUAB „Ingo Baltic“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 345 280,00 Lt draudimo išmokos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje teigė, kad iki 2005 m. liepos 12 d. veikusiai ir draudimo paslaugas Lietuvoje teikusiai DUAB „Ingo Baltic“ Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija 2005 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1-16N nuo 2005 m. liepos 13 d. panaikino draudimo veiklos licencijos galiojimą. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. DUAB „Ingo Baltic“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Jupoga“. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartimi pripažino DUAB „Ingo Baltic“ bankrutavusia ir nutarė likviduoti šią įmonę dėl bankroto, paliekant Vilniaus apygardos teismo nutartimis patvirtintus finansinius reikalavimus. Siekdamas patenkinti finansinius reikalavimus, BDUAB „Ingo Baltic“ administratorius AB banke SNORAS BDUAB „Ingo Baltic“ vardu atidarė einamąją sąskaitą bei padėjo terminuotus indelius: pagal sutartį Nr. DE 20110919V990316 – 644 944,22 JAV dolerių sumai, terminas iki 2011 m. gruodžio 1 d.; pagal sutartį Nr. DE 20111103V990151 – 29 577,86 Eurų sumai, terminas iki 2012 m. sausio 10 d. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškėlė bankroto bylą. BDUAB „Ingo Baltic“ administratorius 2012 m. vasario 7 d. pateikė finansinį reikalavimą ir 2012 m. sausio 20 d. raštu Nr. 05 kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos, 2012 m. sausio 24 d. raštu Nr. 08 pateikė atsakovui papildomus dokumentus. Atsakovas 2012 m. sausio 26 d. raštu Nr. 05-305 atsisakė mokėti draudimo išmoką, remdamasis tuo, kad BDUAB „Ingo Baltic“ traktuotina kaip veikianti pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą draudimo įmonė, kurios indėliai negali būti draudimo objektu pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punktą. Ieškovo vertinimu, atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką yra nepagrįstas ir neteisėtas, 345 280,00 Lt draudimo išmoka iš atsakovo turi būti priteista. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtina, jog draudimo apsauga netaikoma pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių indėliams. Atkreipė dėmesį, kad draudimo įmonė – tai įmonė, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nustatyta tvarka gavusi draudimo veiklos licenciją (Draudimo įstatymo 2 str. 13 d.), todėl draudimo veiklos licencijos netekimas, anot jo, vienareikšmiškai reiškia draudimo įmonės pasitraukimą iš rinkos. Ieškovas yra bankrutavusi draudimo įmonė, kurios licencija draudimo veiklai buvo panaikinta 2005 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1-16N - ieškovas, kaip bankrutavusi ir įstatyme numatytų draudimo įmonės požymių neatitinkanti įmonė, objektyviai negalėjo vykdyti jokios draudimo veiklos ir todėl jis negali būti laikomas pagal Draudimo įstatymą veikiančia draudimo įmone. Ieškovo teigimu, indėlių sutarčių sudarymo metu – po ieškovo licencijos verstis draudimo veikla panaikinimo ir bankroto bylos ieškovui iškėlimo – jis objektyviai negalėjo vykdyti draudimo veiklos, kaip ji apibrėžta Draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje, ieškovo bankroto procesą reglamentavo tik atskiros Draudimo įstatymo normos, todėl jis negali būti laikomas pagal Draudimo įstatymą veikiančia draudimo įmone ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punktas ieškovo atžvilgiu negali būti taikomas. Ieškovas nesutiko su atsakovu, kad kol BDUAB „Ingo Baltic“ nėra išregistruota, formaliai, nors ir su atitinkančiais apribojimais, bendrovė yra laikoma veikiančia pagal Draudimo įstatymą draudimo įmone. Anot ieškovo, draudimo priežiūros komisijai panaikinus jo licenciją, jis neteko bet kokios galimybės tęsti draudimo veiklą. Tai, kad BDUAB „Ingo Baltic“ po bankroto bylos iškėlimo veikė ne pagal Draudimo įstatymą, patvirtina ir aplinkybė, jog bendrovei netaikomi Draudimo įstatymo 35 ir 36 straipsniuose nurodyti reikalavimai. Po bankroto bylos iškėlimo visas ieškovo turimas turtas tapo bankrutuojančios bendrovės konkursinė mase, kuri yra skirta tenkinti kreditorių reikalavimus (Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Todėl bankrutavusios draudimo įmonės piniginės lėšos, laikomos bankuose, negali būti pripažintos pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių indėliais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovo BDUAB „Ingo Baltic“ ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui BDUAB „Ingo Baltic“ 345 280 Lt draudimo išmokos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-05-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6410 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei - 7453 Lt žyminio mokesčio ir 10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad iš Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardintų subjektų sąrašo akivaizdu, kad jame išvardinti tokie subjektai, kurie pagal vykdomą veiklą atitinka profesionalių finansų rinkos dalyvių statusą, todėl vertintina, kad aptariamą įstatymo išimtį sąlygojo šių subjektų vykdoma veikla. Sprendė, kad 2005 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1-16N nuo 2005 m. liepos 13 d. DUAB „Ingo Baltic“ panaikinus draudimo veiklos licencijos galiojimą, 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškėlus bankroto bylą ir 2011 m. birželio 13 d. nutartimi šią įmonę pripažinus bankrutavusia ir likviduojama, nėra pagrindo pripažinti, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. padedant BDUAB „Ingo Baltik“ indėlius AB banke SNORAS ši bendrovė atitiko pagal Draudimo įstatymą veikiančios draudimo įmonės statusą. Trečiojo asmens argumentas, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punktas buvo priimtas, įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatą, jog valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos (šios išimtys išvardytos šios direktyvos I priede, o jų tarpe numatyti draudimo įmonių indėliai), anot teismo, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punktą. Pažymėjo, kad bankrutuojančia ir likviduojama pripažintos įmonės indėlis gali būti naudojamas tik griežtai laikantis Įmonės bankroto įstatymo reikalavimų ir jo pagrindinė paskirtis yra finansinių reikalavimų tenkinimas. Todėl teismas sprendė, kad DUAB „Ingo Baltic“ bankroto administratoriaus padėtas šios bendrovės indėlis AB banke SNORAS yra indėlių draudimo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą objektu ir įvykus draudiminiam įvykiui ieškovas įgijo teisę į Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatyto dydžio draudimo išmoką. Tai, kad ieškovo indėlis buvo nedraustas, teismo vertinimu, nepaneigia ieškovo teisės į draudimo išmoką, nes draudimo apsauga indėlininkams suteikiama Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu, o ne sutarties pagrindu.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas ir priteisė iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui BDUAB „Ingo Baltic“ 345 280 Lt draudimo išmoką (CK 6.1 str., 6.38 str., IĮIDĮ 2 str. 2 d., 5 str. 1 d., 9 str. 1 d., CPK 178 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo argumentas, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardinti subjektai atitinka profesionalių finansų rinkos dalyvių statusą, yra nepagrįstas. Profesionalius finansų rinkų dalyvius apibrėžia Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 31 dalis, 27 straipsnis, 28 straipsnis ir ši sąvoka yra žymiai platesnė, nei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyti subjektai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino išimtis ir išplėtė asmenų, turinčių teisę į draudimo išmokas, ratą.Teismo motyvas, kad draudimo įmonė yra įmonė, gavusi draudimo veiklos licenciją, yra universali ir nesusijusi su konkrečiu ginčo santykiu: 1) Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punktas nedaro jokių sąsajų su „licencijų turėjimu“ ar „draudimo paslaugų teikimu“, „teise teikti draudimo paslaugas“; 2) Draudimo įstatymas taikomas draudimo įmonėms (kurios įstatyme įvardijamos ir kaip bankrutuojančios draudimo įmonės) ir bankroto procese iki likvidavimo, todėl Draudimo įstatymas taikomas net bankrutuojančiai ir likviduojamai draudimo bendrovei; 3) Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte naudojama formuluotė „pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių“, o ne formuluotė „draudimo įmonių, kaip jos apibrėžtos LR Draudimo įstatyme“; 4) licencijuojami ne visi subjektai, nurodyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje.Bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai patenkinti savo reikalavimus į bankrutuojančią įmonę nėra absoliutūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013m. gruodžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2013, atmetė ieškovo BUAB „Virgera“ kasacinį skundą dėl draudimo išmokos priteisimo, nors šiame ginče ieškovas taip pat buvo nurodęs, kad bankrutuojančios įmonės indėlio išimtinė paskirtis yra tenkinti kreditorių interesus, todėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatos, ribojančios draudimo išmokas, negali būti taikomos. Į tokius bankrutuojančios įmonės argumentus teismai neatsižvelgė ir ieškinį atmetė. Į šiuos ieškovo argumentus teismai neatsižvelgė.AB bankas SNORAS nepranešė atsakovui apie tai, kad ieškovui priklauso indėlių draudimo išmoka. Ši aplinkybė pagrindžia tai, kad atsakovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo mokėti draudimo išmoką.

Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS atskiru pareiškimu pareiškė, jog jis prisideda prie VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinio skundo, prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį ieškovas BDUAB „Ingo Baltic“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas negali būti laikomas pagal Draudimo įstatymą veikiančia draudimo įmone, nes sudarydamas su banku sandorius, jis neturėjo privalomo draudimo įmonei elemento – draudimo licencijos, todėl nevykdė draudimo veiklos.Ieškovas terminuotų indėlių sutarčių pagrindu nevykdė investavimo Draudimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Sandoriai su trečiuoju asmeniu buvo sudaryti, administratoriui siekiant užtikrinti bankrutuojančios bendrovės turto apsaugą.Pagrįsta yra teismo išvada, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardintus subjektus, kurių indėliai ir įsipareigojimai yra nedraudžiami, vienija bendras bruožas – visi jie yra priskirtini prie profesionalių finansų rinkos dalyvių. Visi Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyti subjektai, vykdydami savo veiklą, investuoja turtą ir lėšas. Taigi, šie subjektai turi pakankamai specialių žinių spręsti apie galimą investavimo riziką, tuo tarpu ieškovo bankroto administratorius tokių žinių neturi.Apelianto minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2013, nei faktinės bylos aplinkybės, nei ginčo dalykas nesutampa su nagrinėjama byla, todėl šiuo atveju ja remtis nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, užsienio bankų filialuose ir kredito unijose, draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau – IĮIDĮ) (šio įstatymo 1 str. 1 d.). Teisę į draudimo išmoką indėlininkas įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos. Pagal šį įstatymą prie draudžiamųjų įvykių priskiriama: bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (IĮIDĮ 2 str. 2 d., 9 str. 1 d.). Atsakinga už indėlininkams ir investuotojams draudimo išmokų apskaičiavimą ir išmokėjimą yra VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IĮIDĮ 18 str. 1 d. 2 p.). Aptariamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kas negali būti laikoma draudimo objektu, t. y. nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, pagal Lietuvos Respublikos hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymą išleistos hipotekinės obligacijos, taip pat toliau išvardintų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems: 1) Lietuvos banko; 2) draudimo įmonės; 3) kredito įstaigų; 4) finansų maklerio įmonių; 5) pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių; 6) pensijų fondų; 7) valdymo įmonių; 8) įmonių, kurios verčiasi lizingu (finansine nuoma); 9) kolektyvinio investavimo subjektų.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis įstatymo leidėjas įtvirtino, įvertinęs tai, kad subjektai, kurių indėliai šiuo įstatymu buvo priskirti prie nedraudžiamųjų, t. y. negalinčių būti draudimo objektu, dėl savo vykdomos veiklos atitinka profesionalių finansų rinkos dalyvių statusą. Kitaip tariant įstatymo leidėjas pasirinko tokius subjektus, kurie turi pakankamai specialių žinių spręsti apie galimą investavimo riziką, todėl nusprendė šių subjektų indėlių neįtraukti į draudimo objektų sąrašą.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino išimtis ir išplėtė asmenų, turinčių teisę į draudimo išmokas, ratą, nes profesionalius finansų rinkų dalyvius apibrėžiančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ši sąvoka yra žymiai platesnė, nei Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyti subjektai.

Atsižvelgdama į šį apeliaciniame skunde išdėstytą argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog Finansinių priemonių rinkų įstatyme numatyta profesionaliojo kliento sąvoka (žr. 3 str. 31 d.) yra platesnė, nei IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nurodyti subjektai, nepaneigia to fakto, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardinti subjektai turi profesionaliems finansinių rinkų dalyviams būdingų požymių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, subjektus, kurių indėliai pagal šios normos nuostatas negali būti draudimo objektas, atsižvelgdamas į jų veiklos pobūdį, apibūdino kaip profesionalius finansinių rinkų dalyvius, nereiškia, kad teismas susiaurino išimtis ar išplėtė asmenų, turinčių teisę į draudimo išmokas, ratą. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardintų subjektų, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudžiami, sąrašas nebūtinai turi apimti Finansinių priemonių rinkų įstatyme išvardintų profesionalių klientų ratą, o jų apibūdinimas – visiškai sutapti su minėtame įstatyme apibrėžta profesionaliojo kliento sąvoka. Todėl apelianto pateikti argumentai šiuo aspektu atmetami, kaip nesudarantys pagrindo pirmosios instancijos teismo pateiktą išaiškinimą laikyti netinkamu.

Byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl to, ar bankrutavusios DUAB „Ingo Baltic“ bankroto administratoriaus padėtas šios bendrovės indėlis AB banke SNORAS yra indėlių draudimo pagal IĮIDĮ objektas ir ar yra pagrindas ieškovui BDUAB „Ingo Baltic“ iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti draudimo išmoką.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija 2005 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1-16N nuo 2005 m. liepos 13 d. panaikino DUAB „Ingo Baltic“ draudimo veiklos licencijos galiojimą (7 b. l.). Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Jupoga“ (8-9 b. l.). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartimi nutarė pripažinti DUAB „Ingo Baltic“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (11-12 b. l.).

BDUAB „Ingo Baltic“ administratorius AB banke SNORAS BDUAB „Ingo Baltic“ vardu atidarė einamąją sąskaitą (14-16 b. l.) bei padėjo terminuotus indelius: pagal 2011 m. rugsėjo 19 d. sutartį Nr. DE 20110919V990316 – 644 944,22 JAV dolerių sumą iki 2011 m. gruodžio 1 d.; pagal 2011 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. DE 20111103V990151 – 29 577,86 EUR sumą iki 2012 m. sausio 10 d. (18 b. l.).

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškėlė bankroto bylą (20 b. l.). BDUAB „Ingo Baltic“ administratorius 2012 m. vasario 7 d. AB bankui SNORAS pateikė kreditorinį reikalavimą (21-24 b. l.). BDUAB „Ingo Baltic“ administratorius 2012 m. sausio 20 d. raštu Nr. 05 kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos sumokėjimo (25 b. l.), o 2012 m. sausio 24 d. raštu Nr. 08 atsakovui pateikė papildomus dokumentus (26 b. l.). Atsakovas 2012 m. sausio 26 d. raštu Nr. 05-305 atsisakė mokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad BDUAB „Ingo Baltic“ traktuotina veikiančia pagal LR Draudimo įstatymą draudimo įmone, kurios indėliai negali būti draudimo objektu pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punktą (27 b. l.). AB bankas SNORAS 2012 m. liepos 18 d. raštu Nr. C-05-06183/12 pranešė, kad nuo UAB „Ingo Baltic“ indėlių AB banke SNORAS draudimo įmokos nebuvo skaičiuojamos ir mokamos, remiantis LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi (48 b. l.).

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas nesutiko su atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsisakymu mokėti draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punktu, ir prašė priteisti iš atsakovo draudimo išmoką. Anot ieškovo, BDUAB „Ingo Baltic“ negali būti laikoma veikiančia pagal LR Draudimo įstatymą draudimo įmone, nes neturi galiojančios licencijos ir nevykdo draudimo veiklos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės sutiko su ieškovo pozicija ir tenkino jo ieškinį visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. padedant BDUAB „Ingo Baltic“ indėlius AB banke SNORAS, ši bendrovė atitiko pagal Draudimo įstatymą veikiančios draudimo įmonės statusą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, sąvoką „pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių“ iš esmės pagrįstai siedamas su Draudimo įstatyme numatyta draudimo įmonės ir draudimo veiklos sąvoka bei atsižvelgęs į bankroto proceso esmę.

Draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje draudimo įmonė apibrėžiama kaip įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka gavusi draudimo veiklos licenciją. Draudimo veikla pagal šį įstatymą – tai ūkinė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito asmens nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šio asmens turtinius interesus, įvykus draudžiamiesiems įvykiams, asmens turtinių interesų apsaugai panaudojant draudiko skaičiuojamus draudimo techninius atidėjinius dengiantį turtą ir kitą turtą. Šio įstatymo prasme draudimo veikla yra ir veikla, nurodyta šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Šiame įstatyme vartojama sąvoka „draudimo veikla“ apima perdraudimo veiklą (žr. Draudimo įstatymo 2 str. 26 d.).

Taigi, minėtų teisinių normų analizė sudaro pagrindą daryti išvadą, jog įmonė pripažįstama draudimo įmone, t. y. ir vykdančia (galinčia vykdyti) draudimo veiklą, tik tada, kai ji yra gavusi draudimo veiklos licenciją. Taigi, draudimo veiklą kaip tokią įmonė gali vykdyti tik turėdama tam specialų leidimą – draudimo veiklos licenciją.

Vertinant Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintą sąvoką „pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių“, turi būti atsižvelgiama į draudimo veiklos licencijos panaikinimo ir sustabdymo sampratas.

Draudimo įstatymo 140 straipsnyje, reglamentuojančiame likviduojamos ir bankrutuojančios draudimo įmonės draudimo veiklos licenciją, (redakcija, galiojusi Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2005 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1-16N priėmimo metu) buvo nustatyta, kad: jei šio Įstatymo nustatyta tvarka draudimo veiklos licencijos galiojimas iki sprendimo likviduoti draudimo įmonę ar iškelti jai bankroto bylą priėmimo nėra panaikintas, priėmus sprendimą likviduoti draudimo įmonę ar iškelti jai bankroto bylą, Priežiūros komisija sustabdo draudimo veiklos licencijos galiojimą; sustabdžius draudimo veiklos licencijos galiojimą, likviduojama ar bankrutuojanti draudimo įmonė turi teisę vykdyti tik Priežiūros komisijos nutarime dėl draudimo veiklos licencijos galiojimo sustabdymo nustatytą su draudimu susijusią veiklą. Toks pat teisinis reglamentavimas išliko ir iki šių dienų (žr. Draudimo įstatymo 155 str.). Pagal Draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Priežiūros komisija turi teisę panaikinti draudimo veiklos licencijos galiojimą: 1) jei draudimo įmonė nebeatitinka reikalavimų, kuriems esant draudimo veiklos licencija buvo išduota; 2) jei draudimo įmonė šiurkščiai pažeidė teisės aktus; 3) jei draudimo įmonė kreipėsi dėl draudimo veiklos licencijos galiojimo panaikinimo; 4) jei draudimo įmonė nepradeda vykdyti draudimo ar su juo susijusios veiklos per 12 mėnesių nuo draudimo veiklos licencijos išdavimo; 5) jei draudimo įmonė nebevykdo draudimo ar su juo susijusios veiklos daugiau kaip 6 mėnesius; 6) jei draudimo įmonė neįvykdė finansinės būklės atkūrimo planų, nustatytų šio Įstatymo 40 straipsnyje; 7) šio Įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nurodytu atveju.

Taigi, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad panaikinus draudimo įmonei draudimo veiklos licenciją, tokia įmonė nebegali vykdyti jokios su draudimu susijusios veiklos, priešingai nei būtų draudimo veiklos licencijos sustabdymo atveju.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisija 2005 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1-16N ieškovui panaikino draudimo veiklos licenciją (vadovaujantis Draudimo įstatymo 19 str. 2 d. 2 ir 6 p.), todėl nuo šios datos ieškovas nebegalėjo vykdyti jokios su draudimu susijusios veiklos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Kreditorių reikalavimai bankroto procese gali būti tenkinami dviem būdais: pirma, realizuojant įmonės turtą ir iš gautų pajamų tenkinant kreditorių reikalavimus; antra, užtikrinant įmonės (jos dalies ar gyvybingo verslo) veiklos tęstinumą ir tenkinant kreditorių reikalavimus iš tokios veiklos pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje apibrėžiami bankroto administratoriaus įgaliojimai, tarp jų paminėta ir tai, kad bankroto administratorius Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja (3 p.), užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą (4 p.), atidaro atskirą sąskaitą banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais šio įstatymo nustatyta tvarka (5 p.), vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai (6 p.).

Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ieškovui panaikinus draudimo veiklos licenciją, bankroto administratorius nebeturėjo teisės tęsti pagrindinės UAB „Ingo Baltic“ ūkinės komercinės, t. y. draudimo veiklos, o tik vykdyti kitas jam priskirtas funkcijas, būtinas užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą ir kuo didesnį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad ieškovo administratorius, padėdamas DUAB „Ingo Baltic“ vardu indėlius AB banke SNORAS, veikė kaip veikiančios pagal Draudimo įstatymą draudimo įmonės atstovas, kadangi po draudimo veiklos licencijos ieškovui panaikinimo ši bendrovė, priešingai, nei sustabdžius draudimo veiklos licencijos galiojimą, faktiškai veikti kaip draudimo įmonė nebegalėjo. Todėl šiuo atveju apelianto teiginiai, kad ir bankrutuojanti, likviduojama draudimo bendrovė gali būti traktuojama kaip veikianti pagal Draudimo įstatymą, laikytini pagrįstais tik iš dalies, nes kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į tai, ar tokį statusą (bankrutuojančio ar bankrutavusio) turinčiai draudimo bendrovei buvo sustabdyta ar panaikinta licencija vykdyti draudimo veiklą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors IĮIDĮ tiesiogiai formuluotės „pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių“ nesieja su licencijos turėjimu, tačiau šioje nutartyje pateikta Draudimo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad draudimo įmonė veikiančios ar neveikiančios bendrovės statusą įgyja (turi) priklausomai nuo to, ar ji turi teisę vykdyti draudimo veiklą – kitaip tariant, ar jai (ne)buvo panaikinta draudimo veiklos licencija.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog DUAB „Ingo Baltic“ bankroto administratoriaus padėtas šios bendrovės indėlis AB banke SNORAS yra indėlių draudimo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą objektas ir ieškovas įgijo teisę į minėtame įstatyme numatyto dydžio draudimo išmoką, t. y. ieškovo prašomo dydžio draudimo išmoką. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2013, kadangi cituojamos kasacinio teismo nutarties ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

Kadangi šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų nebuvo nustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą teisėjų kolegija neturi (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kartu su atsiliepimu ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jis apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 2000 Lt atstovavimo išlaidų (151, 152 b. l.).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytų maksimalių dydžių 8.11 punktą, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra numatytas 1500 Lt dydžio užmokestis. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš atsakovo ieškovui priteisti būtent tokio dydžio apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui BDUAB „Ingo Baltic“ 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Artūras DriukasDonatas ŠernasEgidija Tamošiūnienė