- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-21
- Bylos Nr.
- I-7892-463/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- G. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui G. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3, 12), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), po 50 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą netinkamomis sąlygomis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008-09-23 ir nuo 2014-03-12 buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, kenksmingomis sveikatai, antisanitarinėmis ir žeidžiančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis. Be to, kamerose buvo prastos laikymo sąlygos, t. y. ant sienų veisėsi grybelis, nuolat drėgna, prastas apšvietimas, dėl ko prastėja regėjimas, nuolat sklinda nemalonūs kvapai, dėl ko pareiškėją pykina ir atsiranda virškinimo sutrikimų. Be to, kamerose veisėsi tarakonai, kurie lindo į maistą ir drabužius.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė tenkinti jo skundą ir priteisti po 50 Eur už kiekvieną netinkamomis sąlygomis praleistą parą Lukiškių TI-K.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–19).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas G. P. pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2014-03-12. Lukiškių TI-K, remdamasi pareiškėjos asmens įskaitos kortele nurodė, kad jis 2014-03-18, 2014-03-20, 2014-05-29, 2014-08-22, 2014-09-12, 2014-10-03, 2014-10-16, 2014-10-28, 2014-11-04–2014-11-06, 2014-11-13, 2014-11-20, 2014-11-29–2014-12-02, 2014-12-05–2014-12-10, 2014-12-17–2014-12-22, 2015-01-21–2015-01-22, 2015-01-26, 2015-02-11, 2015-02-26, 2015-03-18, 2015-03-24, 2015-03-26–2015-03-31 kameroje vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, laikotarpiais 2014-11-03–2014-11-05, 2014-11-10–2014-11-12, 2014-11-09–2014-11-26, 2015-01-12–2015-01-19 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Paaiškino, kad gadina ir elektros instaliaciją, griauna atitvarines sieneles, todėl tenka dažnai kamerose daryti pakartotinį remontą. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal materialines galimybes, gavus reikiamas lėšas iš valstybės biudžeto. Paaiškino, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.
Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai Lietuvos higienos norma HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Atsakovės atstovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje vertinama, ar pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, yra pagrįstas. Pareiškėjas byloje pareiškė reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, todėl jo patikslinime nurodytos aplinkybės, kad jis nuo 2008-09-23 iki 2009-11-13 buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, nuo 2009-11-13 iki 2014-03-12 – Pravieniškių pataisos namuose, byloje nevertinamos. Byloje vertinamas laikotarpis nuo 2014-03-12, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad G. P. (b. l. 14–16, 20–21) 2014-03-12 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2015-04-03 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki dešimties asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 34.57 kv. m.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-03-12 iki 2015-04-03 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 347 paras. Kadangi pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto reikalavimo, pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (lovos, stalas, kėdės, lentynos, spintelės) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, drėgna, veisėsi pelėsis.
Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos normos 23 punkte nurodoma, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje, t. y. šiltuoju metų laiku kameroje turi būti santykinė drėgmė šiltuoju metų laiku 35–65 %, o šaltuoju – 35–60%.
Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilnius visuomenės sveikatos centro 2014-01-24 (b. l. 22–24), 2014-01-27 (b. l. 25–27), 2014-02-05 (b. l. 34–36), 2014-04-23 (b. l. 37–39), 2014-05-15 (b. l. 40–41), 2014-09-12 (b. l. 42–44) patikrinimų aktus, kurie ginčui neaktualūs, nes arba pareiškėjo tuo metu nebuvo nurodytose kamerose, arba tuo laikotarpiu apskritai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Taigi, šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl kamerų neatitikties Higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 26 punktų reikalavimams, kadangi kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo drėgna, veisėsi pelėsis.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose veisėsi tarakonai. Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.
Lukiškių TI-K teismui pateikė 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“ sudarytą sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo teikti ir dezinsekcijos prieš tarakonus naikinimo paslaugas (b. l. 45–47). Be to, pateikė ir 2015-02-02 sudarytą sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugų. Iš šių sutarčių teismas negali daryti išvados, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos prieš vabzdžius naikinimo darbai. Lukiškių TI-K nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, todėl konstatuojama, kad Lukiškių TI-K pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimą.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą ir neužtikrindama kamerose tinkamo lygio apšvietos, drėgmės koeficiento, nepašalindama kamerose pelėsio ir neužtikrindama tinkamų dezinsekcijos (tarakonų naikinimo) darbų, todėl valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 347 paras buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, ir neužtikrinant kamerose tinkamo apšvietos, drėgmės koeficiento bei tai, kad kamerose veisėsi pelėsis, neužtikrinti dezinsekcijos (tarakonų naikinimo) darbų, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Pažeidimas truko gana ilgą laiką. Taigi, pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma ir kitos nustatytos netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A727-1046-14), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas priteisti po 50 Eur už kiekvieną Lukiškių TI-K netinkamomis laikymo sąlygomis praleistą dieną, yra aiškiai per didelis ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo ilgą buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (347 paras) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 2 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127 straipsniu,
nusprendė:
G. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų).
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.