Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja N. Šimkienė Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00009-2015-8

2015 m. spalio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. M., gim. (duomenys neskelbtini) , pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, per visą bausmės atlikimo laiką įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos ir per 2 mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį.

Nuosprendžiu iš V. M. nukentėjusiajam R. Z. priteista 400 Eur turtinės žalos atlyginimo, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 430 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, būtent: 2014 m. liepos 5 d., apie 24 val., (duomenys neskelbtini) miško prieigose, V. M. veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, tyčia smogė nukentėjusiajam R. Z. vieną smūgį į veidą, po to gulinčiam ant žemės sudavė ne mažiau kaip du smūgius į pakaušį.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog jį nukentėjusysis pareiškime kaltino veikus bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, tačiau ikiteisminiame tyrime nukentėjusysis parodymo atpažinti metu teigė, jog kitas asmuo yra A. G., vėliau – I. K., kuri apklausta paneigė dalyvavusi įvykyje ir apskritai nieko nežinojo, V. M. nepažįstanti. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, jog įvykyje dalyvavo 3 asmenys, bet teismas nenustatė jokio kito asmens, kuris buvo įvykio vietoje. Nukentėjusiojo parodymai dėl jį užpuolusių vyrų, ar šie buvo kaukėti, dėl sumušimo taip pat nenuoseklūs.

Nuteistasis apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika dėl įrodymų vertinimo, baudžiamojo proceso normomis, teigia, jog nėra duomenų, patvirtinančių objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Apeliantas nesutinka su priteista žala, teigia, jog nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir patirtos žalos – nuskelto danties, nukentėjusysis nepateikė faktinių duomenų, kuriais grindžia reikalavimus dėl žalos dydžio, bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis keitė prašomos turtinės žalos dydį, ją mažino, neaišku, ar prašoma priteisti suma yra reali. Apeliantas nesutinka ir su priteista neturtine žala, kadangi, pasak jo, teismas tik konstatavo, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, sveikatos pablogėjimą ir pažeminimą, tačiau šie teiginiai nevertinti įrodymų kontekste. Remiamasi teismų praktika bylose pagal BK 140 str. 1 d., kuriose priteisiama 500 Lt ar 1000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl V. M. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nors apeliantas nepripažįsta, jog nežymiai sutrikdė R. Z. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, tačiau V. M. kaltė dėl padarytos veikos yra įrodyta.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiojo R. Z. parodymus, teigia, jog jie nenuoseklūs tiek dėl antro užpuoliko, tiek dėl atliktų veiksmų, kritikuoja liudytojo M. P. parodymų užfiksavimą. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusysis nuo pat proceso pradžios buvo nuoseklus dėl to, kas, kur jį užpuolė, kaip jis buvo sužalotas. Tiesa, R. Z. minimas antrasis užpuolikas nebuvo nustatytas, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų tikrumu. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pats R. Z., atsukdamas į jį šautuvą, grasino susidoroti, tačiau būtent nukentėjusiojo R. Z. parodymus, o ne V. M. teiginius apie tariamą grasinimą šautuvu patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. R. Z. tiek pareiškime teismui, tiek teisme, tiek ir nutrauktame ikiteisminiame tyrime teigė, jog jam ne kartą buvo suduota į galvą. Tiesa, ikiteisminiame tyrime jis minėjo, jog buvo suduota ir į šonus, nugarą, tačiau šios detalės nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie jo sumušimą, o priešingai, specialisto išvadose yra patvirtinti R. Z. patirti sužalojimai galvoje, veide, rankos plaštakoje. Specialistų išvados viena kitai neprieštarauja ir netgi viena kitą papildo. Aplinkybę, jog ant R. Z. veido buvo matomi kažkokie sužalojimai, patvirtino ir teisme apklausti į įvykio vietą buvę iškviesti inspektoriai V. G. ir M. P.. Apeliaciniame skunde minimi neatitikimai tarp nuosprendyje ir posėdžio įraše užfiksuotų liudytojų parodymų, tačiau apygardos teismas pastebi, jog abu apklausti pareigūnai patvirtino matę sužalojimų žymes ant R. Z. veido, girdėję nukentėjusiojo teiginius apie danties pažeidimą, tačiau, kaip nurodė M. P., R. Z. buvo tiesiog pasiūlyta kreiptis į ekspertus dėl sužalojimų nustatymo. Be kita ko, abu apklausti pareigūnai nurodė, jog R. Z. įvykio vietoje skundėsi, kad V. M. jį sumušė, tačiau nebuvo jokios kalbos, jog R. Z. būtų ginklu grasinęs V. M.. Šie liudytojų parodymai kaip tik parodo, jog įvykių eigą nukentėjusysis iš pradžių perpasakojo kitiems asmenims, o vėliau tą patį kartojo ir baudžiamajame procese, taigi jo parodymai iš esmės yra nuoseklūs ir nėra pagrindo jais netikėti. Kartu kyla pagrįstas klausimas, kodėl atvykusiems pareigūnams V. M. neužsiminė nei apie pabėgusių gyvulių paieškas, nei apie R. Z. tariamus grasinimus ginklu, kai nukentėjusysis tuo metu dėstė, kaip buvo užpultas. Netikėti liudytojų V. G. ir M. P. parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Šie asmenys įvykio vietoje vykdė savo pareigas, nėra duomenų, jog jie būtų palaikę draugiškus ryšius ar su nukentėjusiuoju, ar su nuteistuoju, todėl jų parodymai vertinami kaip objektyvūs, priešingai nei liudytojo A. D., teigusio, kad nematė, jog R. Z. būtų sužalotas, parodymai. A. D. yra V. M. pažįstamas, todėl pasakodamas įvykio detales, galėjo būti ir neobjektyvus.

V. M. apeliaciniame skunde užsimena, kad jo veiksmuose yra būtinosios ginties požymių, tačiau tokie teiginiai neįtikinantys. Nors nuteistasis teigia turėjęs gintis nuo R. Z., iš bylos aplinkybių matyti, jog pareigūnus į įvykio vietą iškvietė pats V. M., tačiau kaip liudytojai apklausti pareigūnai paaiškino, jog vykta buvo ir iškvietimas gautas dėl neteisėtos medžioklės. Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl nepagrįstai užpultu jautęsis V. M. pareigūnus kviečia dėl visai kitų priežasčių, o šiems atvykus, R. Z. nekaltina. Toks V. M. elgesys tik parodo jo deklaruojamos konflikto versijos nenuoseklumą. Be kita ko, apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai sukritikavo V. M. argumentus apie būtinąją gintį, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, jog V. M. iš R. Z. atėmė ir šautuvą ir mobilųjį telefoną. Toks elgesys prieštarauja nuteistojo aiškinimams apie būtinąją gintį, kadangi atėmus iš R. Z. šautuvą didžiausia grėsmė buvo praėjusi ir nebuvo jokio pagrindo atimti nukentėjusiojo telefoną. Be kita ko, svetimo šaunamojo ginklo atiminėjimas, net ir manant, jog šautuvo savininkas galbūt elgiasi neteisėtai, yra itin pavojingas ir gana neatsakingas veiksmas, o V. M. bandymas tokiu būdu (atimant ginklą, telefoną) drausminti R. Z., neva abejojant R. Z. medžioklės teisėtumu, negali būti pateisinamas, kadangi medžiotojų vykdomos medžioklės teisėtumą tikrina atsakingi pareigūnai, o ne paprasti fiziniai asmenys. Abejotinas ir nuteistojo deklaruojamas vaikštinėjimo laukuose tikslas. V. M. teigia, jog ieškojo pabėgusių karvių, tačiau įvykis vyko tamsiu paros metu, kuris nėra palankus gyvulių paieškoms. Kita vertus, susitikęs su R. Z., V. M. įsivėlė į konfliktą ir įvykio vietoje užtruko, nors, kaip pats teigia, išėjo ieškoti gyvulių. Esant tokioms įvykio aplinkybėms, kyla rimtų abejonių dėl V. M. deklaruojamo vaikštinėjimo apylinkėse tikslo, taigi ir dėl nuteistojo pateiktos įvykio versijos.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su priteista turtine bei neturtine žala. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš V. M. R. Z. priteista 400 eurų turtinės ir 700 eurų neturtinės žalos. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti šiais žalos dydžiais. R. Z. teigė, jog turtinę žalą sudarė išlaidos dėl tvarkyto nuskelto danties bei mokestis už paslaugas teismo ekspertui. Specialisto išvadoje patvirtinama, kad R. Z. nuskeltas dantis, sužalojimų padarymo laikas atitinka R. Z. nurodomas aplinkybes. Išrašas iš medicininės kortelės patvirtina, jog danties gydymo kaina – 3700 Lt. Nukentėjusysis teisme prašė priteisti mažesnę turtinę žalą, kurią teismas visiškai pagrįstai, atsižvelgęs į nukentėjusiojo patikslinimą, priteisė. Bylos duomenys patvirtina, jog turtinė žala galėjo būti didesnė, tačiau jos dydį sumažino pats nukentėjusysis, tai asmens, patyrusio žalą dėl nusikalstamos veikos, teisė.

Neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnyje, kituose įstatymuose nurodytus neturtinės žalos atlyginimo dydžiui reikšmingus kriterijus, konkrečioje byloje pripažintas svarbias aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma, todėl neturtinės žalos dydis bylose net ir dėl tų pačių nusikalstamų veikų skiriasi. Šiuo atveju apygardos teismas mano, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis protingas, proporcingas. V. M. nežymiai sužalojo nukentėjusįjį, nekyla abejonių, kad R. Z. dėl tokių kaltininko veiksmų patyrė skausmą, išgąstį, stresą, buvo pažemintas, be kita ko, padaryta ir nemaža turtinė žala. Paminėtos aplinkybės leidžia manyti, jog R. Z. patirtos neturtinės žalos dydis nustatytas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.