Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės, Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (E. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-8 ,,Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui J. M., kaip Rusijos Federacijos piliečiui, išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT6228811, pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendimas priimtas nustačius aplinkybę, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkto pagrindu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. sausio 24 d. Departamentas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos gavo informaciją apie laisvės atėmimo bausmę atliekantį pareiškėją, turintį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT6228811, kuris galiojo iki 2015 m. rugsėjo 9 d. Departamentas 2020 m. vasario 12 d. raštu Nr. (15/5-3) 10K-6019 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2020 m. vasario 27 d. Policijos departamentas pateikė išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, 2 dalis – užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, tiesiogiai Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai teikia būtent Policijos departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi.

Pagal Aprašo 10 punktą, policijos įstaigos ar kitos įstaigos, tarnybinės veiklos metu nustačiusios, kad užsienietis, kuriam išduotas teisę atvykti ir (ar) gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas, ar kitas užsienietis gali atitikti Aprašo 12 ar 13 punktuose nurodytus informacijos vertinimo kriterijus, teikia Policijos departamentui turimą informaciją, kad būtų įvertinta, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Aprašo 11 punkte nurodoma, kad pareigūnas, gavęs Aprašo 10 punkte nurodytą informaciją, atlieka Aprašo 6.1–6.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus. Nustatęs, kad užsienietis, kuriam išduotas teisę atvykti ir (ar) gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas, ar kitas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei – parengia išvadą dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir ją teikia Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (11.1 p.); nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – įrašo informaciją apie patikrinimo rezultatą į Dokumentų valdymo sistemą (11.2 p.).

Pagal Aprašo 12 punktą užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: 12.1. jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas; 12.2. jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; 12.3. jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas arba per pastaruosius penkerius metus taikytas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; 12.4. jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 12.5. jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; 12.6. asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo; 12.7. yra kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri sudaro pagrindą manyti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal Aprašo 13 punktą užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad: 13.1. jis buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą; 13.2. jis įtariamas padaręs nesunkų ar apysunkį nusikaltimą; 13.3. iš užsienio teisėsaugos institucijų gauta informacija apie jo padarytas nusikalstamas veikas; 13.4. jis sistemingai darė ir (ar) daro tos pačios rūšies administracinius nusižengimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius nusižengimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis nusižengimas; 13.5. jis veiksmais, žodžiu ar raštu tyčia demonstruoja nepagarbą visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms, žemina Lietuvos Respublikos valstybę ar valstybės tarnautojus dėl jų veiklos; 13.6. jis aktyviai dalyvavo nesankcionuotuose renginiuose ar per masinius renginius (sporto varžybas ar kt.) kurstė nesantaiką ar dalyvavo vykdant smurtinius veiksmus, 13.7. jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas išnykęs ar panaikintas.

Taigi, Departamentas, įvertinęs gautą Policijos departamento išvadą, kuri nėra nuginčyta, yra galiojanti ir teisėta, taip pat įvertinęs pareiškėjo socialinius, šeiminius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika, nusprendė, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą) pasiekti, skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio „Nužudymas“ 2 dalies 8 punktą ir BK 302 straipsnio „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“ 1 dalį. Už šių nusikaltimų padarymą subendrinus paskirtas bausmes teismas pareiškėją nuteisė 13 metų laisvės atėmimo bausme. 2013 m. kovo 7 d. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį pakeitė, pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuodamas į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirdamas galutinę bausmę – laisvės atėmimą 9 metams. Šiuo metu pareiškėjas atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje.

Taip pat bylos duomenimis yra nustatyta, kad Departamentas surinko duomenis ir įrodymus apie tai, kad pareiškėjas gimė Rusijos Federacijoje, Kaliningrade. Remiantis užsieniečio byloje esančiais duomenimis, užsieniečio tėvas mirė 1996 m. balandžio 17 d. Rusijos Federacijos Kaliningrado miesto Baltiskij rajono teismo 1997 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu iš pareiškėjo motinos buvo atimtos motinystės teisės, globėju paskiriant užsieniečio senelį. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjui paskirta nuolatinė globa, globėja skirta Lietuvos Respublikos pilietė J. Z.. 2002 m. gruodžio 30 d. J. Z. kreipėsi į Klaipėdos m. vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pareiškėjui. 2003 m. kovo 6 užsieniečiui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LH002631, kuris 2008 m. sausio 9 d. buvo pakeistas į – Nr. LT6214773, 2010 m. rugsėjo 9 d. – į Nr. LT6228811. Pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2003 m. birželio 4 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 29 d. jo gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo globėja J. Z., o duomenų apie užsieniečio šeimos narius (sutuoktinę, nepilnamečius vaikus) nėra.

Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1994 m. rugsėjo mėn. iki 1998 m. gegužės mėn. lankė Logopedinį lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. lapkričio 24 d. – Klaipėdos m. darželį-mokyklą „(duomenys neskelbtini)“, nuo 1999 m. lapkričio 28 d. mokėsi Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ vidurinėje mokykloje. Pareiškėjas dirbo nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., ir nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. balandžio 7 d.

Taigi, akivaizdu, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą, Departamentas surinko galimus visus įrodymus apie pareiškėją ir juos vertino kartu su gauta Policijos departamento išvada, t. y. buvo vertinami ir pareiškėjo socialiniai, šeiminiai, ekonominiai, ir kt. ryšiai. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas turi šeimos narius (sutuoktinę, nepilnamečius vaikus). Įvertinus turimus duomenis apie užsieniečio buvusias darbovietes ir darbo trukmę jose, nenustatyta, kad pareiškėjas turėjo tvirtų darbo ryšių Lietuvoje.

Pažymėtina, kad pareiškėjo padaryta BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 6 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas, o nusikalstama veika, numatyta BK 302 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. Pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika (nužudymas) buvo tyčinė ir neatlikta spontaniškai ar dėl nežinojimo. Kaip teisingai pažymėjo Departamentas, pareiškėjo nusikalstama veika pagal savo prigimtį ir padarinius yra viena sunkiausių ir pavojingiausių nusikalstamų veikų, jo padarytas labai sunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai ir gyvybei sukėlė skaudžiausias pasekmes ir padarė nepataisomą žalą. Žmogaus teisę į sveikatą ir gyvybę saugo įstatymas, sveikata ir gyvybė pačios savaime yra nekvestionuojamos, išskirtinės apsaugos reikalaujančios vertybės, todėl asmenys, padarę tokias nusikalstamas veikas, laikomi keliančiais realų pavojų visuomenei. Todėl pagrįstai konstatuojama, kad užsieniečio keliama grėsmė yra reali, t. y. už ją minėtas užsienietis buvo nuteistas ir jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė – 9 metai. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės neigiamai apibūdinančios pareiškėjo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti visuotinai priimtų gyvenimo ir elgesio normų. Pareiškėjas nurodo, kad jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra ilgalaikiai, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus surinktus įrodymus apie šeiminius, ekonominius, darbinius santykius, nevertintini kaip stiprūs. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdis ir pasekmių sunkumas, sukėlęs negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą ir polinkį į smurtinius nusikaltimus. Jo elgesys pasižymi aukštesniu pavojingumu ir agresyvumu, nutolimu nuo visuomeninių vertybių. Laikytina, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu. Visos šios nustatytos aplinkybės neigiamai apibūdina užsieniečio asmenybę. Taigi, remiantis surinktais duomenimis apie pareiškėjo asmenį ir pateiktais Departamento įvertinimo argumentais, nėra pagrindo teigti, kad Departamento išvados Sprendime yra nepagrįstos ar grįstos vien tik spėjimais ir įtarimais, aplinkybėmis, nustatytomis nuosprendžio priėmimo metu.

Pareiškėjo argumentai, kad jis baigia atlikti laisvės atėmimo bausmę, naujų pažeidimų nepadarė ir nėra duomenų, kad paskirtos bausmės tikslai yra įgyvendinti, kad ginčijamo Sprendimo motyvai dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei yra grindžiami prielaidomis ir faktais, kurie buvo aktualūs priimant apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau padėtis yra pasikeitusi, kad Sprendime padarytos išvados grįstos vien spėjimais ir įtarimais, taip pat tai, kad nebuvo vertinamos Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje konstatuotos pareiškėjo padėtį švelninančios aplinkybės, nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė prieš daug metų šiuo atveju nepaneigia konstatuotų išvadų apie jo asmens pavojingumą visuomenei. Taigi, teismas konstatuoja, kad įvertinus priimtą Sprendimą turimų įrodymų ir žinomų aplinkybių kontekste remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad Departamento Sprendimas yra grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais bei kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo faktinius šeiminius, giminystės, socialinius, ekonominius ryšius, turimus Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo argumentai, kad globėją ir jos sutuoktinį jis laiko kaip tėvais, jo šeimos nariais, tam pagrįsti pareiškėjas cituoja tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šeimos gyvenimo gerbimo, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, taip pat nepagrįsti. Vertinant, ar pareiškėjo atveju egzistuoja šeimos susijungimas, reikia įvertinti ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtintą šeimos nario sąvoką bei Įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje įvirtintą šeimos susijungimo sąvoką.

EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje J prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, eilinį kartą konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. p. 100). Tame pačiame sprendime EŽTT konstatavo, kad kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Panašiai, pastatymas valdžios institucijų prieš šeimos gyvenimą, kaip įvykusį faktą (fait accompli) lygiai taip pat automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Apskritai, tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi (žr. p. 103).

Taigi, vadovaujantis EŽTT praktika, tai reiškia, kad išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas pareiškėjui sudarytų EŽTK 8 straipsnio pažeidimą tik esant išimtinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų nurodęs išimtines jo asmeniui taikytinas aplinkybes, turinčias reikšmę nagrinėjamo klausimo sprendimui ar pateikęs dėl to konkrečius įrodymus. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad jis atitiktų Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtintą šeimos nario sąvoką ar jo atvejis atitiktų Įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje įvirtintą šeimos susijungimo sąvoką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kas yra aktualu ir sprendžiant dėl leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Pareiškėjas savo skunde pateikė šį LVAT išaiškinimą. Tačiau kaip minėta, nenustatyta, kad Departamentas Sprendime nebūtų vertinęs pareiškėjo atvejo individualiai, nebūtų vertinęs pareiškėjo socialinių, šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuva. Šis reikalavimas yra išlaikytas.

Pažymėtina, kad Departamentas ginčijamu sprendimu nesprendė pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją klausimo, todėl skundo argumentai, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos būtų jam pražūtingas, nesusiję su nagrinėjama byla, todėl atmestini kaip nesusiję su šios bylos dalyku. Pažymėtina ir tai, kad prieš priimant sprendimą dėl išsiuntimo yra vertinamos Įstatymo 128 ir 130 straipsniuose įtvirtintos aplinkybės ir tik tuomet yra priimamas sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Taigi, šiuo atveju Įstatymo 128 ir 130 straipsniuose įtvirtintos aplinkybės nebuvo vertintos, nes nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, o buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo turimo leidimo nuolat gyventi panaikinimo.

Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Kaip matyti, ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl laikytina, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Remiantis išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis ir turimais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas nustatęs visas aukščiau aptartas aplinkybes bei remdamasis turimais nenuginčytais įrodymais ir duomenimis, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkto pagrindu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.