Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo perduotino asmens I. L. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos pilietis I. L., gim. 1981 m. kovo 24 d., perduotas baudžiamajam persekiojimui Italijos Respublikai pagal Italijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Trento teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. rugsėjo 7 d. išduotą Europos arešto orderį (toliau – ir EAO) byloje Nr. (duomenys neskelbtini) už Italijos Respublikos teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Italijos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 110 straipsnyje, 628 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 1 punkte, 582 straipsnyje, 585 straipsnyje, atsižvelgiant į Italijos Respublikos BK 576 straipsnio 1 dalį.

Teisėja, susipažinusi su pateiktu EAO, vykdymo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – ir Generalinė prokuratūra) gautas Italijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Trento teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. rugsėjo 7 d. išduotas Europos arešto orderis byloje Nr. (duomenys neskelbtini) už Italijos Respublikos teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką.

EAO nurodyta, kad I. L. įtariamas Italijoje padaręs nusikalstamą veiką – ginkluotą plėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Ši veika numatyta Italijos Respublikos BK 110 straipsnyje, 628 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 1 punkte (plėšimas), 582 straipsnyje (asmens sužalojimas), 585 straipsnyje (sunkinančios aplinkybės), atsižvelgiant į Italijos Respublikos BK 576 straipsnio 1 dalį.

I. L. įtariamas tuo, kad 2015 m. balandžio 28 d. Trento mieste jis, bendrininkaudamas su K. N., N. B., M. G. (žinomu kaip K. S.), Š. K. ir J. M., juvelyrinių dirbinių parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje Trento m., (duomenys neskelbtini), panaudodami grasinimus ir smurtą, plaktukais sudaužė parduotuvės vitrinas ir pagrobė „Rolex“ firmos laikrodžius bei auksinius juvelyrinius dirbinius, kurių bendra vertė ne mažesnė nei 65 000 eurų. Grobiant šį turtą, panaudotas pistoletas, nukreiptas į P. Del G. ir G. T.; taip pat prieš G. T. panaudotas fizinis smurtas: jis nuvilktas ir nublokštas ant žemės bei apipurkštas purškiklyje buvusia geliančia medžiaga. Sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintos aplinkybės, kad užpulta panaudojus ginklus ir dalyvavo keli asmenys. I. L. atvežė bendrininkus iš Lietuvos į Italiją, atliko logistinį nusikaltimo organizavimą, nurodė juvelyrinių dirbinių parduotuvę, kur įvykdytas plėšimas, ir suteikė logistinę informaciją, kur pavogti daiktai turėjo būti paslėpti.

Ilgiausias laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas, kurį galima skirti už šį nusikaltimą Italijos Respublikoje – 20 metų. Už asmens sužalojimą atsakomybę numatančio įstatymo straipsnio (Italijos Respublikos BK 582 straipsnis) sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo trijų mėnesių iki trejų metų; už plėšimą (Italijos Respublikos BK 628 straipsnio 1 dalis) – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų ir bauda nuo 516 Eur iki 2 065 Eur; už kvalifikuotą plėšimą (Italijos Respublikos BK 628 straipsnio 3 dalies 1 punktas) – laisvės atėmimas nuo ketverių metų ir šešių mėnesių iki 20 metų ir bauda nuo 1 032 Eur iki 3 098 Eur.

Generalinės prokuratūros pareiškime dėl I. L. perdavimo Italijos Respublikai pagal EAO nurodyta, kad šis nusikaltimas atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje.

Siekiant užtikrinti I. L. perdavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, 2016 m. lapkričio 22 d. jis sulaikytas. Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi I. L. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 22 d.

Užtikrinant perduotino asmens teises, 2016 m. lapkričio 30 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė, dalyvaujant advokatui, I. L. supažindino su EAO turiniu ir jam išaiškino supaprastintą perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei tokio perdavimo teisines pasekmes. I. L. nesutiko būti perduotas Italijos Respublikai supaprastinta tvarka ir neatsisakė specialiosios taisyklės. Tokią pačią poziciją jis išsakė Vilniaus apygardos teisme.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio I. L. perdavimo Italijos Respublikai pagal EAO, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi nutarė jį perduoti Italijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui. Teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų (toliau – Sprendimas 2002/584/TVR) bei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų I. L. perduoti Italijos Respublikai.

Perduotinas asmuo skunde neigė organizavęs bei dalyvavęs, darant EAO nurodytą nusikaltimą, nes EAO nurodytu laiku buvo Lietuvoje. Automobilį „Volkswagen Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savo vardu išsinuomojo Kaune vieno pažįstamo prašymu. Bendrovei nurodė savo asmens duomenis, neįtarė, kad automobilis gali būti naudojamas neteisėtiems veiksmams atlikti.

Dėl Generalinės prokuratūros papildomai gautuose duomenyse pateiktos informacijos apie I. L. buvimą Italijoje nurodė, kad ten buvo vieną kartą 2014 m., tačiau nei Trento mieste, nei Trento komunoje nesilankė. Jokiame Trento miesto ar jo apylinkių viešbutyje nei vienas, nei su kitais asmenimis nebuvo apsistojęs, todėl negali paaiškinti, kodėl viešbučio darbuotoja jį atpažino kaip buvusį klientą. Jo nuomone, liudytoja sąžiningai suklydo. Kito EAO nurodyto nusikaltimo bendrininko K. N. nepažįsta.

I. L. teismui pateikė 2015 m. balandžio 22 d. eismo įvykio deklaraciją (eismo įvykis buvo Lietuvoje), žalos įvertinimo sąmatą, žalos vertintojų įstaigos raštą, patvirtinančius, jog po šio įvykio jis apie savaitę laikėsi minėtoje įstaigoje ir tvarkė formalumus, susijusius su patirtos žalos kompensavimu, t. y. nusikaltimo Italijoje padarymo metu buvo Lietuvoje.

Nagrinėjant prokurorės pareiškimą dėl I. L. perdavimo Italijos Respublikai, jis prašė teismo iškviesti ir apklausti kaip liudytojus kaimynę bei asmenį, atlikusį apgadinto automobilio remonto darbus, bei išreikalauti jo mobiliojo ryšio telefonų pokalbių išklotines, kurie patvirtintų nusikaltimo padarymo metu jį buvus Lietuvoje. Taip pat prašė teismo pavesti Generalinei prokuratūrai kreiptis į Italijos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad suteiktų papildomos informacijos. Teismas ignoravo šiuos prašymus.

I. L. nuomone, Italijos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigos pateiktos informacijos nepakanka sprendimui dėl jo perdavimo Italijos Respublikai priimti. Būtina gauti įrodymus, neginčijamai patvirtinančius, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ar prieš tai jis buvo Trento mieste ir galėjo atlikti įtarime nurodytus veiksmus.

Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis neperduodamas EAO išdavusiai valstybei, jeigu asmens perdavimas pagal EAO pažeistų pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į išvardintas garantijas, tarp kurių nurodyta teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasiruošti gynybai bei teisė į tai, jog gynybai palankūs liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos liudytojams, kurie duoda kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtinančius parodymus.

Įtariamojo nuomone, paminėti liudytojai (I. L. kaimynė, apgadinto automobilio remonto darbus atlikęs meistras ir kiti asmenys, kurie gali patvirtinti, kad jis nebuvo išvykęs į užsienį) nebus iškviesti liudyti į Italijos Respubliką, nes tai padaryti bus pernelyg sudėtinga. Duomenys, patvirtinantis I. L. buvimą Lietuvoje, taip pat neišreikalauti, o pateikti teismui duomenys neįvertinti, kadangi, prokurorės teigimu, jie įrodo tik tai, jog automobilio nuomos laikotarpiu jis buvo Lietuvoje ir galėjo išnuomoti automobilį, tačiau to jis nuo pat pradžių neneigė. Įvykdžius prašymus, būtų užtikrintos jo teisės į teisingą teismą bei gynybą.

Motyvuojamoji dalis

Perduotino asmens I. L. skundas atmetamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis perduoti Italijos Respublikai I. L. pagal EAO baudžiamajam persekiojimui, kuri Lietuvos apeliaciniame teisme revizuojama, atsižvelgiant į skunde išdėstytus argumentus, negali būti pripažinta nepagrįsta bei neteisėta.

EAO taikymo pagrindus ir sąlygas Lietuvos Respublikoje įteisina bei reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio nuostatos. Šis straipsnis sudaro teisines prielaidas Lietuvos Respublikoje įgyvendinti jau minėtą Sprendimą 2002/584/TVR.

EAO paskirtis yra valstybių Europos Sąjungos (toliau – ES) narių tarpusavio santykiuose pakeisti visas tarptautines sutartis, reglamentuojančias ekstradicijos klausimus.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį I. L. perduoti Italijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 71¹, 73 straipsnių bei Sprendimo 2002/584/TVR nustatytų reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta jokių privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, kurie neleistų EAO išdavusiai Italijos Respublikai perduoti I. L. baudžiamajam persekiojimui už šios valstybės teritorijoje galbūt padarytą nusikalstamą veiką.

EAO yra ES valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita ES valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos bei turinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 17¹ straipsnio 1 dalis).

I. L. prašomas perduoti kitai ES valstybei narei, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Italijos Respublikoje dėl bendrininkaujant padaryto ginkluoto plėšimo.

Organizuotas ar ginkluotas apiplėšimas įrašytas į EAO I skirsnyje išvardintų nusikaltimų sąrašą. Tokio pobūdžio veika įrašyta į nusikalstamų veikų, išvardintų Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje, baigtinį sąrašą. Tai reiškia, kad dvigubas veikos baudžiamumas in concreto (detaliai lyginant visus konkrečios sudėties požymius, bausmes) nėra tikrinamas. Užtenka, jog išdavusioji EAO valstybė įrodytų, kad pagal jos įstatymus veika, dėl kurios prašoma perduoti asmenį, atitinka vieną iš sąraše nurodytų veikų, o už veiką išdavusios EAO ES valstybės narės baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta ne mažesnė nei trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Atkreipiamas dėmesys, jog aptariama veika laikoma nusikalstama ir pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. ji atitinka dvigubo baudžiamumo principą.

Sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktas numato, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios EAO šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti gauta iš išdavusiosios EAO teisminės institucijos informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis.

Italijos Respublikos 2015 m. rugsėjo 7 d. išduotame EAO trūko reikiamų duomenų Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai sprendimui priimti, todėl Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra paprašė papildomos informacijos, kuri buvo pateikta.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja nenustatė, kad iš Italijos Respublikos gautame EAO ir papildomoje medžiagoje, vertinant juos kaip visumą, yra esminių trūkumų dėl turinio, kurie dar reikalautų papildomos informacijos. Šiuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje EAO turiniui keliamus esminius reikalavimus. Juose pakankamai suprantamai ir išsamiai nurodytos aplinkybės, kurioms esant padarytos nusikalstamos veikos, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikų požymiai.

Spręsdamas asmens perdavimo pagal EAO klausimą, teismas netiria I. L. inkriminuojamos veikos įrodytumo. Dėl to skundo argumentai, susiję su I. L. kaltės įrodymais, šioje nutartyje nenagrinėjami. Skunde nurodytos aplinkybės bus tiriamos, toliau tęsiant baudžiamąjį procesą Italijos Respublikoje.

I. L. skunde ginčijo, kad įtariamos nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo Italijos Respublikoje.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja tokiam skundo argumentui pateikia savo argumentus.

Iš pateiktos medžiagos dėl I. L. perdavimo Italijos Respublikai pagal EAO matyti, jog A. M., dirbusi viešbutyje „il Canarino“ Riva del Garda mieste (TN), atpažino I. L. kaip asmenį, kuris kartu su asmenų (kurie galbūt dalyvavo padarant nusikaltimą Trento m.) grupe 2015 m. balandžio 23–28 d. gyveno minėtame viešbutyje. Pagal išduotą EAO šis I. L. buvimo Italijoje laikotarpis sutampa su (duomenys neskelbtini) juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimo data, t. y. 2015 m. balandžio 28 d. Juo labiau kad byloje esantys duomenys patvirtina I. L. ryšius su R. M., kurį liudytoja atpažino kaip asmenį, 2015 m. balandžio 23–28 d. taip pat gyvenusį minėtame viešbutyje. Apie abu šiuos asmenis parodymus davė nusikalstamos veikos dalyvis K. N., įvardindamas I. L. bei R. M. kaip plėšimo organizatorius.

Nustatyta ir tai, jog Italijoje darant nusikaltimą panaudotas I. L. vardu Lietuvoje išnuomotas automobilis „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintas jį išnuomojusiai bendrovei 2015 m. balandžio 30 d., ir tai padarė pats I. L..

Taigi skundo argumentas, kad 2015 m. balandžio 22 d. (turėjo būti balandžio 20 d.) jis Lietuvoje pateko į eismo įvykį ir savaitę tvarkė su juo susijusius dokumentus, remontavo automobilį, nėra svaresnis už Italijos Respublikos išduotame EAO esančius duomenis, jog tuo metu jis buvo užsienyje ir įtariamas ten padaręs nusikalstamą veiką. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad pagal I. L. pateiktus dokumentus automobilis po eismo įvykio remonto įmonėje apžiūrėtas 2015 m. balandžio 22 d., o įmonė remonto sąmatą derino ne su I. L., bet su draudimo bendrove ,,Gjensidige“.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja, nurodydama šiuos duomenis, nepasisako dėl jų įrodomosios reikšmės, nes tikrąsias įvykio aplinkybes nustatys kompetentinga Italijos Respublikos institucija.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja taip pat nevertina skundo argumentų, susijusių su prašymu išreikalauti I. L. įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines, apklausti kaip liudytojus jo kaimynę (kaimynus), remonto darbus atlikusį meistrą ar kitus skunde konkrečiai neįvardintus asmenis, nes tai yra ne šio procesinio veiksmo užduotis.

Kita vertus, teisėja atkreipia dėmesį, kad apie padarytą eismo įvykį 2015 m. balandžio 20 d. (beje, eismo įvykio deklaracijos pats I. L. kaip vairuotojas nėra pasirašęs) jis nurodė tik Vilniaus apygardos teisme, o prieš tai ne kartą duodamas paaiškinimus apie šią aplinkybę pareigūnams net neužsiminė. Be to, nusikaltimas Italijoje padarytas 2015 m. balandžio 28 d., t. y. praėjus daugiau nei savaitei nuo I. L. nurodyto eismo įvykio. Tai leidžia spręsti, jog jis turėjo galimybę nuvykti į Italiją ir galbūt padaryti EAO nurodytą parduotuvės apiplėšimą, o 2015 m. balandžio 30 d. Lietuvoje išnuomotą automobilį grąžinti. Ankstesni teistumai, taip pat Vokietijos AG Ravensburgo teismo 2007 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas, kuriuo I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už vagystę įsibrovus į patalpą, blogai charakterizuoja suimtąjį ir leidžia spręsti apie jo polinkį nusikalsti.

Atmetamas skundo teiginys, kad, sprendžiant klausimą dėl I. L. perdavimo Italijos Respublikai, teismas nepagrįstai ignoravo prašymą įpareigoti prokurorę, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 73 straipsnio 5 dalies nuostatomis, gauti papildomos informacijos.

Iš turimos medžiagos matyti, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjai, nagrinėjusiajai prokurorės pareiškimą dėl asmens perdavimo baudžiamajam persekiojimui vykdyti, nebuvo tikslinga pavesti prokurorei kreiptis į EAO pateikusią Italijos teisminę instituciją dėl reikalingos papildomos informacijos suteikimo. Tai paaiškinama tuo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė dar 2016 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į EAO išdavusią Trento teismo ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydama suteikti papildomos informacijos, atsižvelgdama į tai, jog I. L. neigė nusikaltimo padarymo metu buvęs užsienyje, ir gavo tokią informaciją.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja konstatuoja, kad turima informacija apie I. L. inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus yra pakankama sprendimui pagal pateiktą EAO priimti.

Teismas, spręsdamas perdavimo pagal EAO klausimus, patikrina: 1) ar laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų esminių reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas kitai ES valstybei narei, šiuo atveju Italijos Respublikai.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja nenustatė jokių EAO privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindų, kurie neleistų I. L. perduoti Italijos Respublikai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuojama, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.