Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S.-S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja S. S.-S. skunde prašo: 1) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrių pakeisti 2017 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-24-6015 „Dėl S. S.-S. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3537.

Skunde nurodo, kad jai nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Pareiškėja nesutinka su atsakovo pritaikytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu ir teigia, kad turėjo būti taikomas realus faktinis jos kompensuojamas uždarbio dydis.

Pareiškėja su ginčijamais sprendimais nesutinka dėl to, kad atsakovas pritaikė maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, kuris yra gerokai mažesnis už jos turimą realų faktinį asmens kompensuojamąjį uždarbį.

Pasak pareiškėjos, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas, aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 6 straipsnio 5 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai, redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 20 d.) 7 bei 10 punktuose nustatytas ir pareiškėjai taikytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis (pritaikytas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydis) yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Teigia, kad įtvirtintas ribojimas yra neproporcingas bei dideles pajamas gaunantiems asmenims Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos yra diskriminacinės, pažeidžiančios teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principus bei neužtikrinantis Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų šeimos, motinystės, tėvystės bei vaikystės apsaugos principų.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–25).

Atsiliepime nurodė, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (130,02 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, apskaičiavo pareiškėjai 996,81 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki jam sueis vieneri metai laikotarpiu ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai.

Atsakovas pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais bei juos vykdyti. Akcentuoja, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus, priimdamas ginčijamą 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 6-24-6015 tinkamai pritaikė nuostatas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio apskaičiavimo ir maksimalaus vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio pritaikymo. Be to, Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą jo netenkinti ir atsisakyti įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą, pritaikant jos faktinį vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Teigia, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis galiojančių ir ginčo santykiui aktualių teisės aktų nuostatomis, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimą juos panaikinti ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesit kaip nepagrįstą (b. l. 33–34).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.. Teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 7 d., todėl kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas vertinant jos draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (130,02 Eur) didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), 201 m. balandžio 12 d. sprendimu pagrįstai apskaičiavo 996,81 Eur (67,81 Eur x 21 d. d. x 70 proc.) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą per mėnesį iki vaikui sukaks vieneri metai ir 569,60 Eur (67,81 Eur x 21 d. d. x 40 proc.) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą per mėnesį iki vaikui sukaks dveji metai, taikant 67,81 Eur vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pažymi, kad Fondo valdybos 2017 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-3537 paliko galioti teritorinio skyriaus sprendimą.

Pareiškėja prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Pareiškėja ginčija maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo taikymą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. Teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą ji įgijo 2016 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 11).

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 6-24-6015 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. (iki vaikui sukaks dveji metai). Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 130,02 Eur, maksimalus – 67,81 Eur. Sprendime apskaičiavo pareiškėjai 996,81 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų, iki jam sueis vieneri metai, ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, iki vaikui sueis dveji metai (b. l. 26).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pateikė skundą Fondo valdybai, prašydama perskaičiuoti jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio (67,81 Eur), bet pritaikant jos faktinį vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (130,02 Eur) ir išmokėti už visą laikotarpį susidariusį motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumą (b. l. 35 – 35).

Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, 2017 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (11.1E) I-3537 jo netenkino ir konstatavo, kad skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (b. l. 38–39).

Pareiškėja nesutinka su ginčijamais sprendimais dėl to, kad, jos manymu, atsakovas neteisėtai taikė maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį (67,81 Eur), o turėjo taikyti faktinį vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (130,02 Eur).

Vertinamas ginčijamų sprendimų teisėtumas.

Pareiškėja skunde neginčija apskaičiuoto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio (67,81 Eur), kuris yra pagrįstas atsakovo pateiktis duomenimis motinystės (tėvystės) pašalpai skirti (b. l. 27–28), skiriant motinystės pašalpą.

Pareiškėjos teigimu, turėjo būti taikomas realus faktinis jos kompensuojamasis uždarbis. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis bei Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 21 d.) 7 ir 10 punktais.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, o minėto straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Nuostatų 7 punkte taip pat buvo nustatyta, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos, o, vadovaujantis Nuostatų 10 punktu, maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Kadangi pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis sudarė buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl, vadovaujantis minėtomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos nuomone, toks motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimas prieštarauja Konstitucijai.

Pažymėtina, kad nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta iki įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 4/2017 (b. l. 45–46).

Šiuo konkrečiu atveju yra aktualus Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimas Nr. KT1-N1/2018, kuriame pripažinta, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, bei Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia (lot. be kita ko) jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos argumentai apie netinkamai taikytą maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį yra nepagrįsti. Konstatuotina, kad pareiškėjai išmoka skirta vadovaujantis teisės aktų, galiojusių teisės į motinystės (tėvystės) išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja teisę į minėtą išmoką įgijo 2016 m. rugsėjo 7 d., todėl VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikydamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Nuostatų 7 ir 10 punktus, veikė teisėtai, t. y. taikė teisės aktus, kurie tuo metu galiojo. Minėta, kad šios nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek ir Fondo valdyba tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus.

Konstatuotina, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią motinytės pašalpą, netaikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų 7 bei 10 punktuose nustatyto maksimalaus kompensuojamo uždarbio dydžio.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S.-S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.