Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

2018 m. lapkričio 8 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sutinka, kad yra pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Sutinka ir su tuo, kad remiantis aktualiu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jis laikytinas nesantis nepriekaištingos reputacijos. Argumentuoja, jog svarstant prašymus išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, būtina atsižvelgti į tai, ar pareiškėjas turėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus 2011-02-28, t. y. tuo metu, kai Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), priimtu 2010-11-18, buvo įvesta nuostata, draudžianti išduoti leidimus laikyti (nešioti) ginklus teistiems ir turintiems išnykusį teistumą asmenims. Cituoja Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-233-13, 2014-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-l226/2014, 2018-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.). Daro išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas asmenų nepriekaištingai reputacijai buvo taikomi švelnesni reikalavimai – asmuo praėjus 3 metams po teistumo išnykimo buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Apibendrina, kad remiantis tiek įstatyminiu reglamentavimu, tiek teismų praktika, asmenims, turintiems 2011-02-28 leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, netaikomos naujos griežtesnės 18 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuostatos, jei aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Mano, kad šiuo atveju pareiškėjui neturi būti taikomos griežtesnės įstatymo nuostatos, nes aplinkybės dėl kurių taikomi apribojimai atsirado iki 2011-02-28, t. y. jis nuteistas 1998-05-05, bei 2011-02-28 turėjo de facto (faktiškai, iš tikrųjų) leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes jis nenutrūkstamai nuo 1997-10-11 yra karys savanoris ir tarnyboje turėjo ir šiuo metu tebeturi teisę nešiotis ir naudoti ginklus. Pažymi, kad savanoriams kariams tarnybai leidimai laikyti (nešiotis) ginklus de jure (juridiškai, teisiškai, pagal įstatymus) nustatyti 2016-06-16, papildžius Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 11 straipsnio 1 dalį 8 punktu, o iki tol kariai savanoriai leidimus tarnyboje nešiotis ir naudoti ginklus turėjo de facto (faktiškai, iš tikrųjų), t. y. faktiškai tokius leidimus turėjo Lietuvos kariuomenės suteikimu. Nurodo, kad leidimus iš policijos įstaigos kario savanorio tarnyboms tikslams gauti reikia tik naujai nuo 2016-06-16 priimamiems kariams, todėl pareiškėjas tebeturi leidimus laikyti (nešioti) ginklus de facto (faktiškai, iš tikrųjų).

Teigia, kad Pakeitimo įstatymo priedo 4 straipsnyje nėra detalizuotos leidimų laikyti (nešioti) ginklus rūšys pagal išdavimo tikslus, kurias turintys asmenys 2011-02-28 laikomi esantys nepriekaištingos reputacijos, t. y. visos leidimų rūšys yra vienodos galios ir bet kokios leidimo ginklą laikyti (nešiotis) rūšies turėjimas 2011-02-28 reiškia, kad tam asmeniui netaikomos Pakeitimo įstatymo sugriežtintos 18 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pažymi, kad karių savanorių de facto (faktiškai, iš tikrųjų) leidimai laikyti (nešioti) turi būti prilyginami policijos komisariatų viešosios tvarkos tarnybos išduodamiems įvairių rūšių leidimams laikyti (nešioti) ginklus, kaip, pvz., leidimams medžioklei, savigynai, profesinei veiklai ir t. t.

Akcentuoja, kad turėdamas galiojantį vienos rūšies leidimą ginklus laikyti (nešiotis) (kariuomenės išduotą leidimą kario savanorio tarnybai) prašo policijos įstaigos išduoti kitos rūšies leidimą ginklui laikyti (naudotis) (leidimą savigynai). Vadovaujasi protingumo kriterijumi, kuris taikomas nagrinėjant bylas, ir teigia, kad asmeniui, turinčiam vienos rūšies leidimą ginklui laikyti (nešiotis) turi būti išduodamas ir kitos rūšies leidimas ginklui laikyti (nešiotis), nes įvairių rūšių leidimų išdavimui yra taikomi tie patys apribojimai. Mano, kad priešingu atveju asmeniui, turinčiam vienos rūšies leidimą ginklui laikyti (nešiotis) neišdavimas kitos rūšies leidimą ginklui laikyti (nešiotis), kai atskirų leidimų rūšių leidimų išdavimui įstatyme numatyti vienodi (bendri) reikalavimai (apribojimai), parodo teisėtumo principo pažeidimą.

Pažymi, kad savigynai išduodami leidimai laikyti (nešiotis) B ir C kategorijos ginklus, o pareiškėjas savanorių tarnyboje naudoja daug galingesnius – A kategorijos - ginklus. Akcentuoja, kad yra labai teigiamai apibūdinamas asmuo, daugiau nusikalstamų veikų nepadarė, administracinių nuobaudų neturi, nuo 1997 metų naudoja galingus A kategorijos, bei B, C kategorijos ginklus ir per daugiau nei 20 metų jokių ginklų naudojimo pažeidimų nėra padaręs; sveikata yra geros būklės ir gali gauti leidimą laikyti (nešioti) ginklą. Teigia, kad 2005 m., tikslaus laiko neprisimena, buvo gavęs iš policijos įstaigos leidimą laikyti (nešioti) ginklą savigynai, tačiau pasibaigus jo galiojimo terminui, nepratęsė; per leidimo laikyti (nešioti) ginklą galiojimo laikotarpį jokių pažeidimų nepadarė.

Cituoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas ir mano, kad kariai savanoriai yra kariuomenės dalis, vykdanti kariuomenės uždavinius, kurių pagrindinis yra - valstybės teritorijos saugojimas; kariai savanoriai savo pagrindiniai funkcijai atlikti nuolat naudoja ginklus, jiems galioja Kariuomenės drausmės statutas, numatantis jų atsakomybę. Teigia, kad tai, kad būdamas kariu savanoriu, naudodamas įvairių kategorijų ginklus, per 20 metų neturi nuobaudų, bei yra teigiamai apibūdinamas asmuo parodo, jog nėra visuomenei pavojingas asmuo ir nepakenktų žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui, turėdamas leidimą laikyti (nešiotis) ginklą savigynai.

Nurodo, kad atstovei advokatei už skundo surašymą ir atstovavimą sumokėjo 500,00 Eur, todėl teismo prašo šias išlaidas priteisti pareiškėjui iš atsakovo.

Cituoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas ir teigia, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, bet pareiškėjui policijos įstaiga nebuvo išdavusi leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kuris būtų galiojęs 2011-02-28, todėl įstatymo numatytos išlygos pareiškėjui negali būti taikomos.

Mano, kad specialistas, nustatęs, kad pareiškėjas nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą tuo metu galiojusio BK 271 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams konfiskuojant 1/8 dalį turto, bausmės vykdymą atidedant 1 metams, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal įstatymų nuostatas. Mano, kas visi Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo bei kitų norminių aktų reikalavimus, todėl yra tinkami, pagrįsti ir teisėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) 2018-07-05 sprendimo Nr. 18-IL-30-00768-e „Dėl atsisakymo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus” (toliau – ir ginčijamas sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Klaipėdos AVPK įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2018-06-18 prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) ginčijamu sprendimu nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybes, kad pareiškėjas nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (minėta, toliau – ir BK) 271 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 metams laisvės atėmimo su 1/8 dalies jo turto konfiskavimu, bausmės vykdymą atidedant 1 metams.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009 ir kt.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis LVAT praktika, Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., LVAT 2018-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Palangos miesto apylinkės teismo 1998-05-05 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (minėta, toliau – ir BK) 271 straipsnio 2 dalį, už tai, jog būdamas neblaivus bendrai veikdamas slapta pavogė du elektrinius siurblius ir kabelį už 3422 Lt. Teismas pareiškėją nuteisė 2 metams laisvės atėmimo su 1/8 dalies jo turto konfiskavimu, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti medžiaga (Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas, 1998-05-05 nuosprendis). Vadovaujantis BK 271 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo”, Valstybės žinios, 1961 m., Nr. 18-147, 1995-06-08 įstatymo redakcija Nr. I-962) už vagystę, padarytą pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą, baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki šešerių metų su bauda ar be baudos.

Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Tokiu atveju atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Sisteminis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad taikant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas yra reikšmingas nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, o ne asmens teistumas BK taikymo prasme. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nuteisimo pagal BK 271 straipsnio 2 dalį faktas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto (bei 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto) taikymo požiūriu yra pakankamas ir tinkamas pagrindas neišduoti pareiškėjui jo prašomo leidimo ginklams.

Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu neturėjo būti taikoma Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01. Paaiškina, kad 2011-02-28 turėjo de facto (faktiškai, iš tikrųjų) leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes jis nenutrūkstamai nuo 1997-10-11 yra karys savanoris ir tarnyboje turėjo ir šiuo metu tebeturi teisę nešioti ir naudoti ginklus. Nurodo, kad turėdamas galiojantį vienos rūšies leidimą ginklus laikyti (nešiotis) - kariuomenės išduotą leidimą kario savanorio tarnybai, prašo policijos įstaigos išduoti kitos rūšies leidimą ginklui laikyti (naudotis) - leidimą savigynai.

Pagal Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas asmenų nepriekaištingai reputacijai buvo taikomi švelnesni reikalavimai – asmuo praėjus 3 metams po teistumo išnykimo buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tuo tarpu pagal Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jei asmuo apsvaigęs padarė nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos net ir po teistumo išnykimo.

Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcija), Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (žr., pvz., LVAT 2018-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.). LVAT aiškindamas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, yra pažymėjęs, kad esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, jog naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Nenustačius tokios aplinkybės, taikytini nuo 2011-03-01 galiojančios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyti griežtesni kriterijai, su kuriais yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, ir turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus (žr., pvz., LVAT 2018-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.).

Be to, LVAT, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012-08-13 Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 Nr. A662-1233/2012, 2014-05-08 Nr. A492-888/2014, 2014-06-02 Nr. A525-1254/2014, 2014-10-08 Nr. A662-1779/2014, 2014-12-04 nutartis Nr. A492-1864/2014 ir kt.).

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tikslai, kuriems Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus. Įstatymo pataisomis, įsigaliojusiomis nuo 2016-09-01 išplėstas sąrašas asmenų, turinčių teisę laikyti ginklus - Lietuvos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis šaulio ar kario savanorio, ar kito aktyviojo rezervo kario tarnybai (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Iki 2016-09-01 kariai savanoriai leidimus tarnyboje nešiotis ir naudoti ginklus faktiškai turėjo Lietuvos kariuomenės suteikimu, nes tokių leidimų išdavimas ir administravimas Įstatymu nebuvo priskirtas policijos komisariatų viešosios tvarkos tarnyboms. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, iki kol bus karys savanoris, turi Lietuvos kariuomenės suteiktą leidimą laikyti (nešioti) ginklus tarnyboje.

Civilinė ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų apyvarta – ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų apyvarta, kurią vykdo fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus specialaus statuso subjektus (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 43 dalį specialaus statuso subjektai – Specialiųjų tyrimų tarnyba, Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė, Vidaus reikalų ministerija, vidaus reikalų statutinės įstaigos, Valstybės saugumo departamentas, Generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ginklų fondas), Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos šaulių sąjunga, jų padaliniai ir pavaldžios įstaigos, taip pat Lietuvos Respublikos muitinė. Vadovaujantis Įstatymo 1 straipsnio 5 dalimi specialaus statuso subjektų veiklai, susijusiai su ginklų apyvarta, galioja jų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir specialaus statuso subjekto vadovo patvirtinti aprašai, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus.

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų prašymus.

Minėta, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nenutrūkstamai nuo 1997-10-11 yra Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės karys savanoris ir turėjo bei šiuo metu turi Lietuvos kariuomenės suteiktą teisę nešiotis ir naudoti ginklus tarnyboje. Nustatyta, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą įsigyti ginklą savigynai Klaipėdos AVPK buvo pateiktas 2018 metais (galiojant naujos redakcijos Įstatymui). Atsakovo pateikta pažyma iš Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos patvirtina, kad pareiškėjui iki 2018-06-18 (t. y. prašymo atsakovui pateikimo dienos) nebuvo išduotas leidimas laikyti (nešioti) ginklą. Minėta pažyma taip pat paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, kad jis 2005 metais turėjo atsakovės išduotą leidimą laikyti (nešioti) ginklą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas pareiškėjui 2005-04-33 pažymėjimu Nr. 010440 suteikė teisę dirbti asmens bei turto saugotoju, turėti šaunamąjį ginklą (savigynai ar tarnybai). Tokio pažymėjimo išdavimas negali būti pripažįstamas pagrindu pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai (žr., LVAT 2014-05-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-888/2014).

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, akivaizdu, jog pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011-03-01) atsakovo išduoto leidimo laikyti ir nešiotis ginklą, kuris atitiktų tuo metu galiojusio Įstatymo nuostatas, nebuvo gavęs. Pareiškėjas turėjo (turi) specialaus statuso subjekto (Lietuvos kariuomenės), kurio veiklai, susijusiai su ginklų apyvarta, pagal Įstatymo nuostatas galioja jų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir specialaus statuso subjekto vadovo patvirtinti aprašai, suteiktą teisę laikyti (nešioti) ginklus tarnyboje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant atsakovo Įstatymo nustatyta tvarka iki 2011-03-01 pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklą, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatos pareiškėjui nėra taikomos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo pateikta charakteristika, su tuo, kad jis tarnybos metu naudoja įvairių kategorijų ginklus bei turi kariuomenės išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklą kario savanorio tarnybai, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo ginklui laikyti (nešiotis). Atsižvelgiant į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, vien ta sąlyga, kad asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, yra pakankama asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos, todėl nurodytus pareiškėjo argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pripažintina, jog ginčijamas sprendimas priimtas atsakovo kompetencijos ribose, pagrįstas teisės aktų normomis, minėto akto forma atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, ištyrus bylos rašytinius įrodymus bei įvertinus šalių pateiktus argumentus, nenustatyta ginčijamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netinkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.