- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- I-2402-484/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).
Skunde paaiškino, kad nuo 2016-09-05 iki 2016-09-06 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su dar vienu asmeniu. Šiose kamerose tualetas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamojo ploto, nebuvo užtikrintas jo privatumas. Be to, tualetas buvo įrengtas vos 1 m atstumu nuo įėjimo į kamerą, todėl jo privatumas nebuvo apsaugotas ir nuo Lukiškių TI-K prižiūrėtojų. Dėl to jis patyrė garbės ir orumo pažeminimą, kitus nepatogumus.
Pareiškėjas taip pat skunde teigė, kad būnant Lukiškių TI-K, jam, kaip priskirtam paprastajai nuteistųjų grupei, nebuvo užtikrinta Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnyje numatyta teisė į 3 valandų pasivaikščiojimą gryname ore. Dėl tokio Lukiškių TI-K administracijos neveikimo, pareiškėjas nurodė jautęs nervinę įtampą, diskomfortą bei kitus nepatogumus.
Aukščiau nurodytos laikymo sąlygos, pasak pareiškėjo rodo, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė jo subjektinę teisę kalėti teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl yra pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad tai, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 15-23) nurodė, kad Lukiškių TI-K administracijos turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016-09-05 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). V. M. tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 301, kurios plotas 8,03 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2016-09-06 pareiškėjas išvyko į Alytaus pataiso namus. Nurodė ir tai, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kad kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerose tualetas nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Paaiškino ir tai, kad suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 29 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 1,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą skundžiamuoju laikotarpiu nesikreipė. Pažymėjo, kad teismų praktikoje tinkamu pažeistų teisių apgynimu pripažįstamas konstatavimas, jog buvo pažeista asmens teisė ir ne visais atvejais turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės (b. l. 57-59).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-09-05 iki 2016-09-06.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Nuo 2015-11-01 galiojanti HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų įrengimo laisvės atėmimo vietų gyvenamosiosiose kamerose reikalavimų nenustato. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka aukščiau minėto teisės akto reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Be to, EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-09-05 13 val. iki 2016-09-06 7 val., t. y. 18 val. (b. l. 26, 37). Kameroje Nr. 301 jis buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu (b. l. 15). Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad prevenciškai nuteistieji yra nuolat stebimi per langelius, įrengtus kamerų duryse. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl to, kad būdamas Lukiškių TI-K jis, kaip priklausantis paprastajai nuteistųjų grupei, negalėjo ir nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore. Remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 23 straipsniu, pareiškėjas nurodė, kad jam priklauso 3 valandų pasivaikščiojimas gryname ore.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, atsakydamas į nurodytus pareiškėjo argumentus, rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio nuostatomis ir nurodė, kad suimtiesiems suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismo vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu paminėtos Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos negali būti taikomos, kadangi jis nelaikytinas suimtuoju pagal šio įstatymo 12 straipsnio nuostatas. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei (b. l. 65). Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte (2015-06-23 įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojanti nuo 2016-04-01) nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pažymėtina, kad teismas 2017-02-07 nutartimi buvo įpareigojęs Lukiškių TI-K pateikti teismui duomenis apie pareiškėjo naudojimąsi pasivaikščiojimo teise skunde nurodytu laikotarpiu, tačiau atsakovo atstovas teismui nepateikė tokių įrodymų ir nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas kilusias abejones dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore realizavimo vertina pareiškėjo naudai ir laiko, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu taip pat buvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Šioje byloje teismas nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir teisė pasivaikščioti gryname ore, o tai reiškia, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 5 punktą. Konstatuotina, kad dėl kalinimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju vertintina tai, kad nustatytas pažeidimas truko tik 18 val., byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo, pareiškėjas skunde apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais. Teismo manymu, pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 1,74 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,74 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 1,74 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2016 m. rugsėjo 5-6 d. buvo pažeista pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.
Pareiškėjo V. M. skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.