- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-390-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Dalia Višinskienė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- H. M., J. B.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį solidariems atsakovams J. B. ir H. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas iš atsakovų priteisti solidariai 9847,32 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, bylinėjimosi išlaidas, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2008-01-02 dėl J. B., vairavusio H. M. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinti A. S. priklausanti transporto priemonė Honda Civic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei UAB „Andrejara“ priklausantis turtas. UADB „ERGO Lietuva“ ir UAB „If draudimas“ atlygino nukentėjusiems asmenims padarytą žalą, o ieškovas vykdydamas draudimo sutarčių 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo išmokėtas draudimo išmokas.
Atsakovas H. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai jį įtraukė į bylą bendraatsakoviu. Atsakovas šio automobilio savininku nėra nuo 2005-04-26, nors Viešojo registro duomenimis iki šiol jis yra savininku. 2005-04-26 sandoriu atsakovas nuosavybės teisę į automobilį Audi 100 perleido G. J., todėl mano, kad už automobilį nėra atsakingas.5 procentųuo buylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Lt žyminį mokestį, 5 procentųus metini
Atsakovas J. B. su ieškiniu sutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 9847,32 Lt nuostolių ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos – 9847,32 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-04-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovų po 147,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2008-01-02 eismo įvykio metu atsakovo J. B. vairuojama atsakovui H. M. priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą stovinčią transporto priemonę HONDA CIVIC bei UAB „Andrejara“ pastato laiptus, duris bei stogelį. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas J. B., kuriam 2008-03-07 nutarimu paskirta bauda. 2008-03-19 pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje nurodyta, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini), priklausanti H. M., eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta nebuvo. UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „IF draudimas“, vykdydamos 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarčių Nr.11 ir Nr.5 nuostatas, atlygino eismo įvykio metu padarytus nuostolius, išmokėdamos automobilio savininkui A. S. 3818,00 Lt, o UAB „Andrejara“ 6029,32 Lt. Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.305 str. 1 d., 4.254 str. 1 d. ir LR CPK 197 str. 2 d. konstatavo, kad transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuris registruotas VĮ „Regitra“. VĮ „Regitra“ 2008-07-04 išraše nurodyta, kad automobilio savininkas autoįvykio metu buvo H. M.. Atsakovas H. M. minėto automobilio neišregistravo, rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nepateikė, todėl teismas pripažino, kad jis neįrodė, jog automobilį pardavė, o automobilio fizinis perdavimas kitam asmeniu neįrodo jo nuosavybės teisių perleidimo. Atsakovas H. M. įvykio metu transporto priemonės nebuvo apdraudęs. Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., jei žala eismo įvykyje nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaroma transporto priemone, kuri neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ją vairavusio kaltininko padarytą žalą atlygina LR transporto priemonių draudikų biuras, kuris tokiu atveju turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį (Įstatymo 23 str. 1 d.). LR transporto priemonių draudikų biuras turi teisę pasirinkti, iš ko reikalauti žalos atlyginimo – iš transporto priemonės savininko, pažeidusio prievolę sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar iš transporto priemonės valdytojo, dėl kurio veiksmų neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Tiek transporto priemonės savininkas, tiek valdytojas tokiu atveju yra solidarūs skolininkai. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, nurodė, jog transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Pažymėjo, jog transporto priemonės valdytojo J. B. atsakomybė ieškovui atsiranda kaip asmens, atsakingo už eismo įvykį, o transporto priemonės savininko atsakovo H. M. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą.
Šalies argumentai
Atsakovas H. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bei priteisti iš ieškovo jam apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas mano, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reikalavimą objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, o taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą teismo sprendimą. Pažymėjo, jog teismas neįvertino visų civilinėje byloje surinktų įrodymų. Apeliantas pateikė 2005-04-26 pareiškimą (b.l. 99), t.y. rašytinį dokumentą, kurio pagrindu nuosavybės teisę į automobilį (duomenys neskelbtini), 2005-04-26 perleido G. J.. Teismas pasisakydamas, jog atsakovas H. M. 2008-01-02 eismo įvykio metu buvo automobilio (duomenys neskelbtini), savininku bei remdamasis 2008-07-04 VĮ „Regitra“ išrašu apie transporto priemonę, visiškai netyrė atsakovo pateikto įrodymo, paneigiančio 2008-07-04 VĮ „Regitra“ duomenis apie transporto priemonės savininką. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti bei apklausti liudytojus. VĮ „Regitra" pateikti dokumentai yra laikomi oficialiu rašytiniu įrodymu, t.y. juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (LR CPK 197 str. 2 d.). Jei teismas būtų tyręs pateiktą rašytinį įrodymą, tai būtų nustatęs, jog 2008-01-02 autoįvykio metu automobilio (duomenys neskelbtini), savininku buvo ne atsakovas H. M., o G. J.. Teismo išvada, jog apeliantas rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nepateikė, neatitinka faktinių aplinkybių, nes apeliantas pateikė rašytinį dokumentą, įrodantį, jog nuosavybės teisę į automobilį yra perleidęs trečiajam asmeniui. Iš pateikto rašytinio dokumento akivaizdu, jog nuosavybės teisę į automobilį (duomenys neskelbtini), įgijo G. J.. Vadovaujantis LR CPK 47 str. teismo iniciatyva G. J. turėjo būti įtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes šios bylos išsprendimas galėjo turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Netinkamai nustačius automobilio savininką teismas nepagrįstai taikė LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str., 17 str. l d. l p.. 23 str. l d., kurių pagrindu nustatė atsakovo H. M. civilinę atsakomybę už žalą, padarytą autoįvykio metu. Remiantis LR CK 4.47 str. l d. l p., 4.49 str. l d. ir 2005-04-26 sudarytu sandoriu, nuosavybės teisę į automobilį (duomenys neskelbtini) atsakovas H. M. perleido G. J.. Sandorio sudarymo metu taip pat dalyvavo liudininkai. Minėtą dieną atsakovas H. M. perdavė G. J. automobilį, jo dokumentus bei galiojantį civilinės atsakomybės draudimo polisą. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas automobilių savininkai privalo apsidrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, transporto priemonės privalo būti apdraustos tol, kol jos yra registruotos. Už automobilio eismo įvykio dieną neapdraudimą yra atsakingas G. J., kaip šios transporto priemonės savininkas, o ne atsakovas H. M..
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog pareiškimu nuosavybės teisę į automobilį Audi 100 jis perleido G. J.. Pažymi, jog pagal LR CK 6.305 str. 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės, ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Tuo tarpu apelianto pateiktame pareiškime nėra nurodoma tariamai parduodamos transporto priemonės kaina. Todėl, minėtu pareiškimu buvo sudaryta transporto priemonės panaudos, o ne pirkimo-pardavimo sutartis, ką teismo posėdžio metu nurodė ir pats apeliantas. Pabrėžia, kad transporto priemonė yra vienas iš didesnio pavojaus šaltinių, jai įsigyti bei parduoti teisės aktai numato specialius reikalavimus, kurių privalo laikytis tiek transporto priemonę parduodantys, tiek ją perkantys asmenys. Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo 19 str. bei Kelių eismo taisyklių 275 p. nustato, kad Lietuvos Respublikoje leidžiama eksploatuoti tik Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruotas motorines transporto priemones. Transporto priemonių, jų savininkų ir (ar) naudotojų duomenis, ir šių duomenų pasikeitimus Lietuvos Respublikoje registruoja, registravimo dokumentus išduoda bei registravimo duomenis tvarko valstybės įmonė „Regitra“. Sistemiškai aiškinant minėtų teisės aktų nuostatas darytina išvada, jog transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuris registruotas VĮ „Regitra“. Eismo įvykio metu transporto priemonės savininku buvo apeliantas. Taip pat pažymi, jog transporto priemonės savininkas, parduodamas transporto priemonę, privalo atlikti visus reikiamus veiksmus, kad pirkėjas galėtų ją valdyti nuosavybės teise (LR CK 6.317 str. 4 d.). Tuo tarpu tariamai įvykusio transporto priemonės pirkimo-pardavimo metu (2005-04-26) galiojusių Taisyklių 43.1 punkte nustatyta, kad transporto priemonė turi būti išregistruojama, jeigu ji parduodama, o apeliantas to nepadarė. Pagal LR CK 1.75 str. 2 d. neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju - ieškovą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Nurodo, jog VĮ „Regitra“ duomenys laikytini oficialiu rašytiniu įrodymu, kuris negali būti nuginčytas liudytojų parodymais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Atsakovas H. M. apeliaciniame skunde, tą patį nurodinėjo ir atsiliepime į ieškinį, kad jis nuo 2005-04-26 (įskaitant ir 2008-01-02 eismo įvykio metu) nebėra automobilio (duomenys neskelbtini), valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) savininku, nes automobilį 2005-04-26 perleido G. J.. Tačiau atsakovas nepateikė tai patvirtinančios rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, o atsakovo pateiktas 2005-04-26 pareiškimas (b.l.99) nepatvirtina nuosavybės teisės perleidimo G.J., nes jame nurodoma, kad G. J. perduodama teisė naudotis automobiliu. Jame nurodyta G. J. teisė parduoti automobilį bei nuoroda, kad atsisako teisių į automobilį, neįrodo nuosavybės teisės perleidimo, nes nenurodoma kokių teisių apeliantas atsisako, o teisės parduoti suteikimas gali reikšti pavedimo teisinius santykius. Pardavimo faktą apeliantas grindžia liudytojo parodymais ir tuo, kad G. J. perdavė automobilį. Pagal LR CK 6.305 str. 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybėn perleidžiamą daiktą, o to tokio perleidimo pasekoje pasikeičia daikto savininkas. Pagal LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2000-10-12 Nr. VIII-2043) 19 str. Lietuvos Respublikoje leidžiama eksploatuoti tik Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruotas motorines transporto priemones. Šio norminio akto pagrindu LR Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 Įsakymu Nr.260 patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių (toliau- taisyklių), galiojusių atsakovo H. M. nurodomu automobilio perleidimo metu, 43.1 p. nustato, kad parduodama transporto priemonė turi būti išregistruota, išregistruojant be kitų dokumentų, numatytų Taisyklių 44 p., pateikiamas transporto priemonės registravimo dokumentas (44.4 p.). Tuo atveju, kai transporto priemonę išregistruoja pirkėjas, jis VĮ „Regitra“ turi pateikti notaro patvirtintą transporto priemonės savininko išduotą įgaliojimą, suteikiantį teisę išregistruoti transporto priemonę. Pagal VĮ Regitra tvarkomo viešo registro duomenis automobilio (duomenys neskelbtini), valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) savininku nurodomas atsakovas H. M. (b.l.3). Atsakovas minėto automobilio neišregistravo, kaip minėta, rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nepateikė, įgaliojimo G. J. išregistruoti automobilį iš viešo registro nesudarė, todėl pripažintina, kad jis neįrodė, jog automobilį (duomenys neskelbtini) pardavė G. J.. Antra vertus, kaip jau minėta, Lietuvoje leidžiama eksploatuoti tik įregistruotas transporto priemones. Registracijos paskirtis yra išviešinti transporto priemonių savininkus ir nuosavybės teises, nes automobilis pagal savo prigimtį yra didesnio pavojaus šaltinis, keliantis didesnę riziką, todėl kiti asmenys turi teisę žinoti, kas yra teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Pagal LR CK 4.254 str. viešame registre turi būti registruojamos daiktinės teisės į daiktą, jų apimtis, daiktines teises turinčių asmenų duomenys, taip pat kiti duomenys. Pagal LR CK 1.75 str. 1 d., kai įstatymas numato privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, tokie sandoriai jų šalims sukelia teises ir pareigas net ir neįregistruoti viešame registre, tačiau viešame registre neįregistravusi sandorio šalis negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės pasikeitimas nebuvo įregistruotas viešame registre, todėl ieškovas, net esant rašytinei automobilio perleidimo sutarčiai, tokio fakto negalėtų panaudoti prieš ieškovą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008-01-02 įvykusio eismo įvykio metu automobilio (duomenys neskelbtini), valst.reg.(duomenys neskelbtini) savininku buvo atsakovas H. M.. Be to, dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti byloje atsakovo H. M. nurodytus liudytojus. Automobilio fizinis perdavimas kitam asmeniu neįrodo jo nuosavybės teisių perleidimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008-01-02 Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo J. B. vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą stovinčią transporto priemonę Honda Civic ir UAB „Andrejava“ pastato laiptus, duris bei stogelį. Šio eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas J. B.. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo J. B. buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, nebuvo apskųstas įstatymo nustatyta tvarka. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų minėtų aplinkybių. Teismas byloje taip pat nustatė, kad ieškovas atlygino nuostolius už automobilio Honda Civic, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) bei UAB „Andrejava“ turto sugadinimą, sumokėdamas atitinkamai draudimo išmokas, kurių bendra suma 9847,32 Lt. Byloje nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) nuosavybės teise eismo įvykio metu priklausė atsakovui H. M.. Teisėjų kolegija šiuo klausimu jau pasisakė aukščiau.
Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. Lietuvoje naudojama transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o už tokios sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas, o naudotojas tik atveju, jeigu transporto priemonę naudoją pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar panašią sutartį. Neapdraustos transporto priemonės savininkas neturi teisės perduoti ją valdyti kitiems asmenims. Pagal minėto įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. jei žala eismo įvykyje nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaroma transporto priemone, kurį neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ją vairavusio kaltininko padarytą žalą atlygina LR transporto priemonių draudikų biuras. Tačiau tokiu atveju LR transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį (minėto įstatymo 23 str. 1 d.). Tokia įstatymo normos formuluotė reiškia, kad minėtas biuras turi teisę pasirinkti, iš ko reikalauti žalos atlyginimo – iš transporto priemonės savininko, pažeidusio prievolę sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar iš transporto priemonės valdytojo, dėl kurio veiksmų neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Tiek transporto priemonės savininkas, tiek valdytojas tokiu atveju yra solidarūs skolininkai. Pagal LR CK 6.6 str. 4 d. esant skolininkų pareigai solidariai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Byloje nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovas H. M., būdamas šio automobilio savininkas, privalėjo automobilį apdrausti, tačiau šią savo pareigą pažeidė, neapdraustą automobilį perdavė valdyti kitam asmeniui. Atsakovas J. B. sukėlė eismo įvykį, buvo pripažintas kaltu dėl jo, dėl jo veiksmų buvo padaryta žala. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka iš abiejų atsakovų solidariai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino minėtas materialinės teisės normas, todėl pagrįstai ieškinį tenkino iš abiejų atsakovų solidariai.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad G. J. teismo iniciatyva turėjo būti įtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kadangi apeliantas neįrodė, kad nagrinėjamos bylos išsprendimas gali turėti įtakos G. J. teisėms ir pareigoms. Apeliantas yra solidarus skolininkas ieškovui su kitu atsakovu J. B., ir prievolės įvykdymo atveju jis įgytų teisę reikalauti šių sumų iš kito atsakovo J. B.. Apeliantas neįrodė, kad automobilį (duomenys neskelbtini) pardavė G. J., todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo teigti, kad byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos G. J. teisėms ir pareigoms.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo H. M. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.