Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SIA „Hermanu zeme“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria teismas nutraukė civilinę bylą Nr. 2-2898-585/11 pagal ieškovo SIA „Hermanu zeme“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Autokeliai“ ir panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo SIA „Hermanu zeme“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Autokeliai“ dėl įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę – pateikti sandorio registravimui būtinus dokumentus.

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai ieškovas atsisakė nuo ieškinio atsakovui (pardavėjui) pašalinus pirkėjo daikto valdymo teisės kliūtis, ir atsakovui esant bankrutuojančiu juridiniu asmeniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

CPK 94 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškiniu iš atsakovo reikalavo pateikti Sklypo hipotekos kreditoriaus sutikimą bei ieškovo kreditorių susirinkimo nutarimą dėl Sklypo perleidimo. Bylos nagrinėjimo metu šie reikalavimai buvo įvykdyti, dėl ko ieškovas atsisakė savo ieškinio. Taigi, atsižvelgiant į CPK 94 str. 1 d. nuostatas, ieškovui turėjo būti priteistos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo.CPK 291 str. 1 d. 5 p. įtvirtinta, kad teismo nutartyje turi būti nurodyti įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Skundžiamoje nutartyje išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra pagrįstas jokiu teisės aktu. Taigi teismo išvada neturi jokio juridinio pagrindo, dėl ko yra neteisėta.Nesant jokio juridinio pagrindo teismas nepagrįstai įpareigojo kitą teismą išnagrinėti šioje byloje ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų patenkinimo klausimą. CPK 34 str. 1 d. nurodyta, kad teismas priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, šiuo atveju, net ir nutraukus bylą, išspręsti kitus byloje spręstinus klausimus. Tačiau teismas dalį ieškovo reikalavimų perdavė spręsti kitam teismui, kas yra neteisėta.Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtina kreditorių reikalavimus, kai jie nurodo atitinkamą pagrindą. Nagrinėjamu atveju teismui skundžiama nutartimi nepriteisus ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturės nei faktinio, nei juridinio pagrindo tokį reikalavimą patvirtinti.Vienas iš ieškovo reikalavimų buvo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas, spręsdamas šį ieškovo reikalavimą, grubiai pažeidė proceso teisės normas, dėl ko skundžiama nutartis turi būti panaikinta.

Ieškinio reikalavimus atsakovas patenkino ne dėl to, kad jie būtų pagrįsti, o tik dėl to, kad kuo greičiau gautų pinigus už parduotą žemės sklypą. Šią aplinkybę atsakovas nurodė ir teisme.Sutartis nenumatė atsakovui pareigos pateikti hipotekos kreditoriaus sutikimą ar kreditorių susirinkimo nutarimą dėl Žemės sklypo ieškovui perleidimo. Taigi, tokio įsipareigojimo ieškovo atžvilgiu Sutartimi atsakovas nebuvo prisiėmęs, todėl šie ieškovo argumentai yra nepagrįsti ir neteisėti.Sutartimi ieškovas buvo įsipareigojęs už žemės sklypą atsakovui sumokėti per 10 dienų nuo Sutarties pasirašymo dienos. Ši sąlyga nebuvo priklausoma nuo jokių kitų sąlygų ir aplinkybių (Sutarties 5 p.), t.y. nėra numatyta, kad pinigai bus sumokėti, kai bus panaikintas įkeitimas, ar kai bus gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas ir panašiai. Nėra jokių papildomų sąlygų pinigų sumokėjimui, tačiau pinigai nėra sumokėti iki šiol. Sutarties 3 p. numatė, kad žemės sklypas ieškovo nuosavybe tampa po sutartos sumos sumokėjimo. Taigi, iš Sutarties nuostatų matyti, jog nesumokėjus už žemės sklypą, nuosavybė atsakovui nepereina. O tai reiškia, kad sandorio nebuvo galima registruoti nekilnojamojo turto registre, kol ieškovas nebuvo pilnai atsiskaitęs su atsakovu, nebuvo ir kitų sąlygų, kurios būtų leidusios ieškovui registruoti sandorį ir kurios būtų leidusios nuosavybei pereiti iki pilno atsiskaitymo.Vadovaujantis Sutartimi ir CK 6.431 str. 1 d., ieškovas nuosavybės teisių į parduodamą žemės sklypą nebuvo įgijęs net ir atsakovui perdavus jį ieškovui, todėl ir nekilnojamojo turto registre ieškovas negalėjo registruoti nuosavybės teisių.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra užsienio juridinis asmuo, nuosavybės teisės perleidimas iki pilno atsiskaitymo už perleidžiamą turtą būtų rizikingas, nes Sutartyje nėra jokių susitarimų dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo. Todėl saugant atsakovo, kaip bankrutuojančios įmonės interesus, o tuo pačiu ir viešąjį interesą, pilnai suprantama, kad Sutartyje buvo eliminuota rizika, jog ieškovas galėtų nesumokėjęs visos kainos įsigyti žemės sklypą nuosavybės teise, jį iš karto perleisti tretiesiems asmenims ir tokiu būdu palikti atsakovą – bankrutuojančią įmonę, bei jos kreditorius be gautinų sumų.CK 6.321 str. 5 d. numato, jog kai trečiųjų asmenų teisės ar jų suvaržymas buvo įregistruoti viešame registre, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė savo pareigas. Žemės sklypo įkeitimas buvo registruotas nekilnojamojo turto registre. Ieškovas šią aplinkybę žinojo ar turėjo žinoti (preziumuojama), todėl ieškovo argumentas, kad jis nežinojo apie įkeitimą ir kad iš Sutarties nuostatų buvo galima nustatyti Sutartyje nenumatytas atsakovo prievoles gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą, yra nepagrįstas.Nepagrįstas pirmos instancijos teismo argumentas, jog, vadovaujantis CK 6.317 str. 4 d., atsakovas privalėjo perduoti daiktą be valdymo kliūčių. Pirmiausia, daiktas buvo perduotas be valdymo kliūčių. Antra, ieškovas žinojo apie žemės sklypo įkeitimą ir sutiko jį pirkti. Trečia, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs savo prievoles pagal sutartį, t.y. sumokėjęs visą 190 000 Lt sumą per 10 dienų po Sutarties pasirašymo, tai nebūtų reikėję gauti hipotekos kreditoriaus sutikimo. Šių aplinkybių teismas nevertino.Kadangi nei sutartis, nei įstatymai nenumatė atsakovo pareigos gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą, tai dėl tokio sutikimo ieškovas galėjo pats kreiptis į hipotekos kreditorių.Net ir gavęs hipotekos kreditoriaus sutikimą ieškovas lig šiol nesumokėjo už 2010 m. balandžio 22 d. įsigytą žemės sklypą.Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką reglamentuoja ne CK, o LR Įmonių bankroto įstatymas (33 str.), todėl teismas visiškai nepagrįstai atsakovui kėlė CK numatytas bendrąsias pardavėjo pareigas. ĮBĮ 33 str. 1 d. 3 p. nustato, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 5 d. numato, jog tik po to, kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, pervedama į hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą, o Hipotekos teisėjas, gavęs įkeisto turto pirkimo-pardavimo sutartį arba jo perdavimo aktą, per 3 darbo dienas nuo šių dokumentų gavimo priima nutartį baigti hipoteką ar įkeitimą. Taigi žemės sklypo įregistravimas nekilnojamojo turto registre ieškovo nuosavybės teise priklausė tik nuo paties ieškovo veiksmų ir niekaip nesusijęs su atsakovo pareigomis, kurių nenumatė nei Sutartis, nei pirmos instancijos teismo nurodyti teisės aktai.Sutarties 8 punkte yra numatyta, kad „pirkėjas nesumokėjęs 2 punkte numatytos sumos per 20 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, praranda teisę įsigyti 1 punkte išvardintą turtą ir privalo grąžinti perimtą turtą per 5 dienas“, todėl Sutartis yra pasibaigusi ir atsakovas neturi nei sutartinės, nei įstatyminės prievolės ieškovui, o ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nurodoma, kad ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas turi būti sprendžiamas bankroto byloje sprendžiant kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes CPK 93 str., 98 str. įpareigoja teismą, priimant sprendimą, išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą, CPK 270 str. 5 d. 3 p. numato, jog rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, minėtas CPK 98 str. taip pat numato, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, ieškovui atsisakius ieškinio.

Civilinis procesas grindžiamas dispozityvumo ir rungimosi principais. Dispozityvumas reiškia, kad proceso šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Šie principai visa apimtimi taikomi ne tik reiškiant materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus ir grindžiant juos konkrečiomis aplinkybėmis bei įrodymais, bet ir reiškiant ar siekiant reikšti procesinio teisinio pobūdžio reikalavimus, tarp jų, ir prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Jeigu proceso šalis nepateikė teismui prašymo dėl proceso metu patirtų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus sumokėtą žyminį mokestį) priteisimo ar nepagrindė prašomų priteisti išlaidų leistinais įrodymais, teismas šių išlaidų negali priteisti iš kitos šalies. Priešingu atveju reikėtų daryti išvadą, kad teismas pasyviosios proceso šalies teises gina kitos proceso šalies sąskaita. Tai neatitiktų ne tik rungimosi ir dispozityvumo principų, bet ir teismo paskirties nešališkai ir teisingai spręsti ginčus tarp šalių bei atskirus procesinius klausimus civilinėse bylose.

Bylinėjimosi išlaidas civilinėje byloje sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu – išlaidos advokato pagalbai apmokėti, sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, vertėjams, atsakovo paieškos išlaidos ir kt. (79, 88 str.). Kaip minėta, teismas „ex officio“ (iš lot. k. „pagal pareigas“) paskirsto tik žyminį mokestį. Tuo tarpu kitas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų, ir advokato pagalbos išlaidas, teismas gali priteisti iš kitos proceso šalies tik byloje esant įrodymams, pagrindžiantiems šių išlaidų patyrimo faktą, dydį (CPK 12 ir 178 str., 98 str. 1 d.) bei pateikus suinteresuotai šaliai prašymą tokias išlaidas priteisti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nei ieškinyje, nei pareiškime dėl atsisakymo nuo ieškinio, kurį pateikė teismo posėdžio metu, nesuformulavo teismui prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nepridėjo įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (išskyrus žyminį mokestį) byloje – nei advokato pagalbos išlaidų (nors kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ieškovas turėjo advokatą byloje), nei kitų būtinų išlaidų. Esant tokiai faktinei situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, nors pagal rezultatą ieškovas bylą iš esmės laimėjo (atsakovas patenkino pareikštą neturtinio pobūdžio reikalavimą) ir atsakovas teismo nutarties nutraukti bylą neginčija apeliacine tvarka.

Tuo pačiu pastebėtina, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė. Tai reiškia, kad ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal pareikštą reikalavimą (CPK 83 str. 1 d. 9 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad jis sumokėjo 132 Lt žyminio mokesčio už ieškinyje pareikšto reikalavimo nagrinėjimą. Esant tokiai situacijai, ši pinigų suma, kaip sumokėta be pagrindo, grąžintina ieškovui iš valstybės biudžeto (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Tuo pačiu pažymėtina, kad nėra pagrindo iš esmės apeliacine tvarka nagrinėti atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyto prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo iš ieškovo, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, tai nėra apeliacijos objektas, nes atskirasis skundas šiuo klausimu nėra paduotas (CPK 312, 338 str.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai, nesant ieškovo prašymo bei jį pagrindžiančių įrodymų, nepriteisė ieškovui iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Keisti ar naikinti teisėtos bei pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.). Ieškovui iš valstybės biudžeto grąžintini 2010 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu 132 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 87 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu ir 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovui SIA „Hermanu zeme“ (duomenys neskelbtini) iš valstybės biudžeto sugrąžinti 132 Lt (vieną šimtą trisdešimt du litus) 2010 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu sumokėto žyminio mokesčio.