Kauno apygardos teismo sprendimas, 2-299-324/2008

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2008-03-18
Bylos Nr.: 2-299-324/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Virginija Gudynienė
Trečiasis asmuo: R.B., E.Š., Kauno miesto savivaldybės administracijai, V.Š.
Atsakovas: Kauno Senamiesčio pradinei mokyklai

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla nr. 2-299-324/2008Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2; 116.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. kovo 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant ieškovių atstovui adv. A.Markūnui, atsakovo atstovei N. Vitkauskienei, tretiesiems asmenims R.B., E.Š., trečiųjų asmenų atstovams L.G., adv. D.Pakėnui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal G.D. ir A.D. ieškinį atsakovams Kauno Senamiesčio pradinei mokyklai, tretiesiems asmenims R.B., Kauno miesto savivaldybės administracijai, V.Š., E.Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo (asmuo, duodantis išvadą byloje – Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė G.D. nurodė, kad atsakovas Kauno Senamiesčio pradinė mokykla padarė neturtinę žalą jai ir jos nepilnametei dukrai A.D., kuri buvo šios mokyklos moksleivė. 2002 m. gruodžio 12 d. prieš pirmąją pamoką, pastumta moksleivio V.Š., nusirito laiptais ir dėl to jai lūžo koja. Budinti mokytoja neiškvietė greitosios pagalbos. Žinodama apie įvykį, mergaitės klasės mokytoja R.B. nepasirūpino pamokų metu kentusia skausmą ir dėl to verkusia mokine, apie sužalojimą nepranešė motinai. To prašiusiai A.D. atsakiusi, jog ši nenumirsianti. Dalį kelio namo mergaitė paršliaužė. Dėl mokytojos nesirūpinimo įvykiu ir mergaitės sveikata po jo vaikas patyrė fizinę ir psichologinę traumą. Išgyveno dėl palikimo nelaimėje, mokytojos melavimo apie įvykio aplinkybes TV laidos „Srovės“ metu. Jos akyse žlugo mokytojos asmenybė. Mergaitė buvo psichologiškai traumuota ne dėl kojos lūžio, o dėl mokytojos abejingumo, nesirūpinant jos sveikata ir nekontaktuojant su motina. A. tapo neįgali, mokosi tik namuose, todėl sumažėjo bendravimo galimybės. Psichinė sveikata negerėja. Atsakovo kaltę įrodo įvairių institucijų, į kurias kreipusis po įvykio, raštai. Mokinio saugumo neužtikrinusi mokykla pažeidė Švietimo įstatymo 23 straipsnio pirmosios dalies, 49 straipsnio antrosios dalies pirmojo punkto nuostatas, todėl privalo atlyginti neturtinę žalą. Prašo priteisti iš atsakovo 120000 Lt A.D. ir 30000 Lt G.D., kuriai padaryta neturtinė žala pasireiškia kentėjimu dėl suluošintos vaiko fizinės ir psichinės sveikatos, negalėjimu dirbti, nuolat būnant su dukra.

Ieškovės atstovas paaiškino, jog atsakovas yra kaltas dėl nepranešimo apie įvykį A.D. motinai, vaiko nepalydėjimo į namus, konflikto paviešinimo žiniasklaidoje ir per televiziją. Tai, kad mergaitė patyrė traumą, mokytoja R.B. galėjo pastebėti iš jos reakcijos, užfiksuotos mokykloje atlikto nelaimingo atsitikimo tyrimo akte. Lūžus kulkšnies kauliukui, vaikas nesuvaidintų, kad jam nieko neskauda. Dėl vaiko išgyvenimų jo motina irgi patyrė dvasinį skausmą. Mokykla pažeidė Švietimo įstatymo 49 straipsnio 2 d., mokyklos nuostatų 35.22 punktą, todėl ieškinys turėtų būti patenkintas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad žala atsirado ne dėl mokyklos darbuotojų kaltės. Tarp įvykio ir ieškovės nurodomų pasekmių nėra priežastinio ryšio. Atsakovo atstovė paaiškino, jog pagal mergaitės elgesį klasės mokytoja negalėjo spręsti apie blogą jos savijautą, nematė verkiančios. Po įvykio 2003 m. vasario mėn. su R.B. buvo nuvykusios į ieškovių namus, tačiau G.D. ją priėmė, o R.B. išvarė ir neleido pasimatyti su mergaite. Pripažįsta, jog, mokytojų kolektyvo nuomone, vaikas nebuvo pakankamai atidžiai stebėtas, tačiau dėl įvykio pasekmių mokytoja R.B. nėra kalta. Dėl to buvo panaikinta jai paskirtoji drausminė nuobauda. Kojos lūžis neturėjo įtakos po įvykio atsiradusiai vaiko depresijai. Mokykla neinicijavo įvykio paskelbimo spaudoje ir televizijoje. Su ta informacija A.D. leido susipažinti jos motina. Prašo ieškinį atmesti.

Tretieji asmenys palaikė atsakovo poziciją.

Kauno m. savivaldybės atstovė nurodė, jog mokykla nėra kalta dėl vaiko fizinės traumos. Tarp įvykio ir A.D. psichinės būklės nėra priežastinio ryšio. Ieškovė G.D. neįrodė nuostolių dydžio, jos paaiškinimai prieštaringi ir neatitinka tikrovės.

Šalies argumentai

E.Š. paaiškino, kad išsyk po įvykio su R.B. ir mokytoju D.G. buvo nuėję pas ieškoves. Į R.B. klausimą mergaitei, kodėl nieko jai nesakiusi dėl skausmo, ši ramiai atsakė, kad mokytoja turėjo tai suprasti. G.D. neužteko atsiprašymo, todėl E.Š. paklaususi, ko ji norėtų iš vaiką pastūmusio berniuko tėvų. Po šio klausimo G.D. ją išvarė. Mananti, kad įvykio tyrimo metu užfiksuoti trečiokų vaikų paaiškinimai negali turėti įrodomosios reikšmės, nes juos apklausiant nedalyvavo tėvai. Dėl G.D. apsilankymo mokykloje stresą patyrė ir mokytojai, ir vaikai, todėl ieškovei dalyvaujant duoti vaikų paaiškinimai galėjo būti įtakoti G.D. nuostatų. Dėl sveikatos sutrikimo, įvykusio jos sūnui V.Š., mokytoja R.B. kartu yra važiavusi net į ligoninę, todėl ji yra neteisingai kaltinama abejingumu. Mano, kad įtaką vaiko sveikatai padarė ne mokykla, o mokytojos atžvilgiu agresyviai ir nepagarbiai išreikšta motinos pozicija.

R.B. paaiškino, jog 2002 m. gruodžio 12 d. į darbą popietinėje pamainoje atvykusi anksčiau. Antrajame aukšte pamačiusi ant suoliuko sėdint mokinę A.D., šalia kurios stovėjo mokytojos J.G. ir R.N. Mokytoja J.G. informavo, kad mergaitė buvo suklupusi ant laiptų. G.D. atsakiusi, kad jaučiasi gerai, todėl saugumo sumetimais ( kad neužgautų koridoriuose lakstantys vaikai) kelių trečiokių ir ketvirtokių paprašiusi palydėti ją į klasę. Pati palydėjusi iki pusės koridoriaus. Toliau lydėti nebuvo būtinybės, todėl nuėjusi ieškoti G.D. pastūmusio V.Š., su kuriuo grįžusi į klasę. Per pirmą pamoką ėję į aktų salėje vykusį spektaklį, po to - į valgyklą. G.D. visur ėjo pati, sėdėdama per pamokas pirmajame suole, įprastai elgėsi. Nematė jos verkiančios. Pati užlipo į trečiajame aukšte esančią anglų kalbos klasę. Per paskutinę pamoką repetavę kalėdinį vaidinimą. A. paprašė leisti nešokti. Kodėl to prašė, nepaklaususi, nes atrodė, kad mergaitė gerai jaučiasi. Po 17.10 val. pasibaigusių pamokų A.D. pati apsirengė ir išėjo namo. Mokytoja išėjusi kiek vėliau. Grįždama namo gavo G.D. žinutę mobiliuoju telefonu apie vaiko vykimą į ligoninę. Iš jos supratusi, kad vaikas buvo traumuotas mokykloje. Paskambinus G.D. atsisakė kalbėti. Pasiuntus žinutę, atėjo atsakymas jų nerašinėti. Mokykloje gavus jos skundą dėl nepasirūpinimo vaiku, 2002 m. gruodžio 16 d. su V.Š. mama ir mokytoju D.G. nuvykusios į jos namus siūlyti pagalbos. Tikslios informacijos apie įvykio pasekmes žinojusi tiek, kad mergaitei buvo sužalota koja. G.D. į vaiko kambarį neleido, E.Š. išvarė. Kalbėję apie traumą. Ieškovė atsisakė priimti bet kokią pagalbą ( buvo kalba apie tai, kad galėtų padėti medike esanti mokytojo G. sutuoktinė; klausiama, kokios pagalbos reikia). Sekančią dieną gavusi G.D. žinutę dėl 500 Lt sumokėjimo. Po to mergaitę norėjusi aplankyti su mokyklos psichologe, tačiau joms niekas neatidarė durų. Ėjusi pas ieškovę dėl nemokamo mergaitės maitinimo, bet ieškovė atsisakiusi ją priimti tuo pretekstu, kad mergaitei bendrauti su mokytoja būtų trauma. Mananti, kad vaiko psichinė sveikata sutriko dėl motinos neadekvačios reakcijos į įvykį., atsisakymo bendrauti, geranoriškumo nerodymo, siekimo pasipelnyti dėl įvykio, blogų nuostatų mokytojos atžvilgiu ( prakeiksmus dėl įvykio ieškovė trumposiomis žinutėmis jai siuntė kelis metus). Ieškovė nerodė jokio noro situaciją po įvykio išspręsti dukters naudai. A. aplankę vaikai pasakojo, kad mergaitė yra liūdna, mažai kalba, o jos motina vadino jų mokytoją melage. Nežinanti, kodėl apie verkimu išreikštą skausmą per nelaimingo atsitikimo tyrimą, kuriame pati dalyvavusi kaip stebėtoja, kalbėję vaikai. Jai vaikai pasakoję, kad taip nebuvo. Mananti, jog atvirkščiai galėję sakyti dėl įtakos apklausoje dalyvavusios G.D., kuri audringai elgėsi, R.B. vadino šiukšle. Jei po to, kai vaiko koją apžiūrėjo budinti mokytoja, ją būtų dar sykį apžiūrėjusi pati, galbūt būtų pastebėjusi vaiko reakciją į skausmą. Kadangi mergaitė niekuo nepasiskundė, to nedariusi, ir todėl jaučianti moralinę atsakomybę.

Atsiliepimas

Trečiojo asmens R.B. atstovas teigė, kad R.B. nepažeidė ieškovo nurodomų Švietimo įstatymo reikalavimų ir bendrojo pobūdžio elgesio taisyklių. R.B. nėra atsakinga už vaikų elgesį prieš pamokas, todėl neatsako dėl traumos. Nėra neteisėtų mokytojos veiksmų. Jai buvo pranešta, kad A.D. ant laiptų suklupo. Būtų neteisinga reikalauti iš mokytojos apie kiekvieną vaiko suklupimą pranešti tėvams, medikams ar policijai. Tai, kad vaikas verkė, patvirtina tik vaikų apklausa įvykio tyrimo metu ir kontrolierės išvada. Pagal situaciją R.B. negalėjo įžvelgti tokio A.D. sužalojimo. Vaikų paaiškinimai nėra pakankamas įrodymas įvykiams atkurti. Šie paaiškinimai nevienodi ir yra abejotinos įrodomosios galios. Apklausoje nedalyvavo jų tėvai, vaikus galėjo įtakoti ieškovė. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus išvada pagrįsta būtent šiais vaikų paaiškinimais. Neįrodytas priežastinis ryšys tarp traumos ir atsiradusių pasekmių ( ligos). Ekspertizės akte nėra išvados, kad A.D. ligos išsivystymą sąlygojo netinkamas mokytojos elgesys. R.B. nėra atsakinga ir dėl padidinto visuomenės dėmesio įvykiui. Jei ir laikyti, kad mokytoja ne viską padarė, apžiūrėdama koją, tai negalėjo sukelti vaiko ligos. To priežastis – žiniasklaidos dėmesys. Pati ieškovė ėmėsi iniciatyvos sukelti skandalą, kad apie įvykį sužinotų kuo daugiau žmonių.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės nuomone, ieškinys yra pagrįstas. Atidžiau neapžiūrėjus A.D. kojos, atsakovas neužtikrino vaiko teisės augti sveiku, todėl turi atlyginti padarytą neturtinę žalą. Dėl patenkintos ieškinio sumos neturėtų nukentėti kitų atsakovo įstaigoje besimokančių vaikų interesai, todėl neturtinės žalos dydį prašo nustatyti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

A.D. ieškinys iš dalies tenkintinas, G.D. ieškinys atmestinas.

Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). CK 6.246 straipsnio pirmoji dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos ( neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus ( neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str. 1 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais ( veikimu, neveikimus), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų ( veikimo, neveikimo) rezultatu ( CK 6.247 straipsnis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Ji atlyginama visais atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais ( CK 6.250 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatuoja, kad ieškovės A.D. atstovai įrodė visus jai padarytos neturtinės žalos atsiradimo pagrindus ( CPK 178 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2002/2003 mokslo metais A.D. mokėsi Kauno m Senamiesčio pradinės mokyklos trečiojoje klasėje. Jos mokytoja – R.B. Pamokos vyko popietinėje pamainoje. Iš atsakovo atlikto nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagos, R.B. paaiškinimo ir budinčios mokytojos liudytojos J.G. parodymų matyti, jog 2002 m. gruodžio 12 d. prieš prasidedant pamokoms mokyklos koridoriuose vaikai žaidė gaudynių. Laikotarpiu tarp pamainų juose buvo daug vaikų ir suaugusiųjų. Žaidimo metu A.D. laiptinėje pastūmė ją gaudęs moksleivis V.Š. A.D. nubėgo laiptais į apačią. Nuo stūmimo labai pagreitėjo mergaitės žingsniai, todėl ji suklupo ir prisėdo ant antrosios ar trečiosios pakopos, skaičiuojant nuo laiptų apačios. Šią įvykių eigą betarpiškai išvydo budėjusi mokytoja J.G., tuo metu ėjusi ties koridoriaus posūkiu į antrąjį aukštą. Liudytoja pastebėjo, kad vaiko koja labai pakrypo, todėl liepusi pačiai nesikelti, nesistoti ant tos kojos, pavedusi tris – keturis metrus ir pasodinusi ant kėdės. Mergaitė teigiamai atsakiusi į klausimą dėl skausmo. Kartu su mokytoja R.N. nuavusios jai aulinį batą ir pėdą pasukiojusios. Vaikas sakė, kad skauda. Tuo metu pro šalį ėjo A.D. mokytoja R.B. Jai pranešusi, kad vaikas „išsisuko“ ar tai „nikstelėjo“ koją. Pasilenkusi ties ja, mokytoja ėmė su A. bendrauti, todėl budinti mokytoja nuėjusi. Anot trečiojo asmens R.B., G.D. atsakiusi, kad jaučiasi gerai, todėl, kad neužgautų koridoriuose lakstantys vaikai, kelių trečiokių ir ketvirtokių paprašiusi palydėti ją į klasę, pati palydėjusi iki pusės koridoriaus ir nuėjusi ieškoti A.D. pastūmusio vaiko. R.B. paaiškino, kad pamokų metu A.D. niekuo nesiskundė, įprastai elgėsi, todėl neturėjusi jokio pagrindo manyti apie sužalojimą dėl įvykio ant laiptų bei apie tai telefonu informuoti jos motiną. Iš ieškovės G.D. paaiškinimų matyti, kad dukra namo parėjo verkdama, ištinusia dešine koja, nuo kurios batą buvo galima nuauti tik perpjovus. Ją nuvežus į Kauno medicinos universiteto konsultacinę vaikų polikliniką, dėl įtariamo dešiniojo išorinio maleolo lūžimo dešinė čiurna buvo imobilizuota gipso tvarsčiu, nustatytas dešinės išorinės kulkšnies lūžimas be poslinkio. Imobilizacija nuimta 2003 m. sausio 11 d., dėl čiurnos sąnario funkcijos sutrikimo mergaitė gydyta iki 2003 m. vasario 4 d. Iš ambulatorinės ekspertizės akto matyti, kad A.D. konstatuoti odos nubrozdijimai nugaroje, poodinė kraujosruva dešinės čiurnos srityje bei dešinio išorinio kulkšnelio lūžimas. Šis sužalojimas yra apysunkis, nes dėl kaulo lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 21 parą ( t. 1 b.l. 7 - 11). Po traumos A.D. buvo paskirtas mokymas namuose, atsirado psichinės sveikatos problemų. Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto išvadose nurodoma, kad iki 2002 m. gruodžio 12 d. jokiomis psichinėmis ligomis ji nesirgo. Nuo 2003 m. vasario 7 d. serga sunkiu depresijos epizodu be psichozės simptomų. Šia liga susirgo po psichotraumuojančios situacijos, kuri atsirado po konflikto mokykloje ir plėtėsi įtraukiant spaudą, televiziją, teisėsaugą. Dėl šio susirgimo A.D. iki šiol skiriamas mokymas namų sąlygomis, 2007 m. lapkričio 8 d. nustatytas pakartotinis vidutinis neįgalumo lygis ( t. 3 b.l. 10, 11).

Iš ieškovės G.D. paaiškinimų, byloje esančios medicininės dokumentacijos ir teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto matyti, kad dėl susirgimo A.D. patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Negalint mokytis įprastomis sąlygomis, sumažėjo jos bendravimo galimybės. Asmenybės tyrimo duomenys rodo ypatingą fiksaciją ties patirta trauma, veikiančia visą mergaitės psichoemocinį vystymąsi. Matomas ryškus regresas, labai susiaurėję vaiko interesai – išskyrus pamokų ruošą, kerštą mokytojai ir arklių priežiūrą ( vaikas lanko Marvos žirgyną), ji niekuo daugiau nesidomi. Teismas pripažįsta, kad tokiu būdu dėl susirgimo ieškovė A.D. patiria neturtinę žalą ( CK 6.250 straipsnio pirmoji dalis). Taipogi sprendžia, kad dėl šio susirgimo iš dalies yra kaltas atsakovas.

LR švietimo įstatymo redakcija nr. IX-1630, kurios 23 bei 49 straipsnių nuostatomis remiasi ieškovės, įsigaliojo 2003 m. birželio 28 d., todėl negali būti taikoma, sprendžiant apie atsakovo kaltę dėl ieškovių nurodomų pasekmių ( CK 1.7 straipsnio 2 d.). Ieškinio pagrindu esančio įvykio metu galiojęs 1998 m. liepos 2 d. Švietimo įstatymas nr. VIII-854 įtvirtino, kad tarp pagrindinių švietimo sistemos uždavinių yra asmens dvasinių ir fizinių galių puoselėjimas ( 1 str. 1 d.). Pedagogai privalo laiduoti saugią ir sveiką auklėtinių asmenybės galių plėtotę ( 28 str. 1 p.). Įvykio metu veikusių atsakovo įstaigos nuostatų 26.4 punktas įpareigojo klasės mokytoją domėtis ir rūpintis moksleivių sveikata, jų sauga. Pagal vidaus darbo tvarkos taisyklių 2., 2.6 punktus mokyklos pedagogai privalo pamokų metu saugoti moksleivių gyvybę ir sveikatą, palaikyti ryšį su moksleivių tėvais ( t. 3 b.l. 55, 62).

Byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog tretysis asmuo R.B., nepasidomėjusi savo mokinės A.D. pamokos metu išsakyto prašymo leisti nešokti priežastimi, nevykdė šių teisės aktų reikalavimų bei asmens, dirbančio su vaikais, bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę, 38 straipsnio 6 dalyje - tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Už šių teisių įgyvendinimą visų pirma yra atsakingi tėvai, tačiau valstybė, atsižvelgdama į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, taip pat turi užtikrinti visas sąlygas vaikui gyventi ir augti sveikam. Laikytis pastarosios pareigos iš atsakovo reikalauja švietimo įstaigos statusas ir joje dirbančių pedagogų profesija.

Nors R.B. teigia neturėjusi objektyvaus pagrindo gilintis į mokinės pageidavimo nešokti priežastis, tai paneigia liudytojos J.G. parodymai apie pranešimą klasės mokytojai dėl vaiko kojos „ išsisukimo, nikstelėjimo“ bei pats vaiko prašymas leisti po to neatlikti fizinių pastangų reikalaujančių judesių.

Lengvų nelaimingų atsitikimų tyrimą mokyklose reglamentuoja 2000 m. vasario 11 d. LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu nr. 113 patvirtintų „Moksleivių nelaimingų atsitikimų tyrimo, registravimo ir apskaitos nuostatų“ IV skyrius. Pagal 32 jo punktą komisija turi išklausyti liudytojų, darbuotojų paaiškinimus, o prireikus gauti jų rašytinius paaiškinimus ir pasiaiškinimus bei ekspertų išvadas, nukentėjusiojo (esant galimybei) rašytinį paaiškinimą, medicinos įstaigos pažymą apie traumos pobūdį, sunkumą, taip pat kitą su įvykiu susijusią medžiagą ir nustatyti aplinkybes bei priežastis, kas ir kokių norminių aktų reikalavimus pažeidė. Kadangi, tiriant įvykį, nedalyvavo paaiškinimus apie A.D. išreikštą fizinį skausmą ir tai pastebėjusią mokytoją teikusių vaikų G.G., I.M., J.B., G.K., R.G. tėvai, tretysis asmuo R.B. prašo jų paaiškinimais nesivadovauti, remiantis analogija nepilnamečio liudytojo apklausą reglamentuojančiam CPK 194 straipsniui. Vadovaujantis CK 2.5 straipsniu teismas pripažįsta juridiškai nereikšmingais šių vaikų parašus po paaiškinimais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minimi nuostatai nereglamentuoja nepilnamečių liudytojų paaiškinimų fiksavimo tvarkos, nelaimingo atsitikimo tyrimo komisija buvo sudaryta laikantis nuostatų III skyriaus reikalavimų, o tretysis asmuo R.B. pripažįsta mokinius šnekėjus būtent tai, kas užfiksuota jų paaiškinimuose, teismas laiko pagrįstomis bylos nagrinėjimo metu pasivirtinusiomis tyrimo išvadas apie tai, kad R.B. A.D. iš budinčios mokytojos perėmė pilnai suprasdama, jog vaikas yra susižalojęs ( pasitempęs, išsisukęs) koją ir dėl to pamokų metu patiria fizinį skausmą ( CPK 178, 185 straipsniai, t.1 b.l. 12 - 18).

Atsakovas pagrįstai teigia, jog nėra kaltas dėl fizinio sužalojimo fakto ( draudimas vaikams lakstyti fiziškai neįgyvendinamas), o pastebėjusi nedidelę traumą ir pasakiusi apie tai klasės mokytojai bei perdavusi jai vaiką, budinti mokytoja savo pareigas atliko tinkamai. A.D. suklupimo metu pastebėtos aplinkybės nesudarė jokio pagrindo kviesti greitąją medicinos pagalbą. Teismas sutinka su atsakovo atstovės pozicija, kad, manant priešingai, pedagogai ją turėtų iškvietinėti vos ne visą dieną. Netinkamus savo darbuotojos veiksmus, tinkamai nereaguojant ( telefonu ar kitu įmanomu būdu apie galimą traumą nepranešant šalia mokyklos gyvenančiai vaiko motinai, nepasiūlant grįžti namo bei nepalydint vaiko) į išoriškai pastebimą vaiko jaučiamą fizinį skausmą, nustatė pats atsakovas, todėl teismas laiko įrodytu neteisėtą atsakovo neveikimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apie priežastinį ryšį tarp aptartojo neteisėto atsakovo neveikimo ir pasekmių vaiko psichinei sveikatai teismas sprendžia iš teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto bei jo išvadas paaiškinančios eksperto apklausos teismo posėdžio metu ( CPK 217, 218 straipsniai).

Pastarieji įrodymai pagrindžia, kad iki 2002 m. gruodžio 12 d. A.D nesirgo jokiomis psichinėmis ligomis. Nuo 2003 m. vasario 7 d. ( kreipimosi į psichikos sveikatos centrą data) ji serga sunkiu depresijos epizodu be psichozės simptomų. Mergaitei nustatyto elektyvaus mutizmo diagnozė reiškia, kad vienoje situacijoje ji gali kalbėti, kitoje – nebegali. Sunkia psichikos liga A.D. susirgo po psichotraumuojančios situacijos, kuri atsirado po konflikto mokykloje ir plėtėsi įtraukiant spaudą, televiziją, teisėsaugą. Sudėtinės psichotraumuojančios situacijos dalys – trauma, mergaitės individualios savybės ( jautrumas), psichosocialinė aplinka, motinos elgesys, gydymas. Ekspertas paaiškino, kad nustatytąją vaiko būklę įtakojo po traumos sekusių įvykių visuma. Vaikui sutriko adaptacijos mechanizmas – atsirado ilgalaikė mąstymo sutrikimo reakcija, kitoks reagavimas į aplinką, judesių dinamika. Adaptacijos mechanizmo sutrikimui turėjo įtakos visų su įvykiu susijusių dalyvių elgesys, įskaitant ir motinos elgesį. Šios būsenos išsivystymo pradžia – patirta trauma, išryškinusi mergaitės egocentrizmą, išskirtinumą, dėl kurios ji ėmė jaustis kitokia nei visi, kenčiančia dėl patirtos neteisybės. Ekspertas negali įvardinti, kuris iš išvardintųjų psichotraumuojančios situacijos veiksnių apsprendė lėtinio susirgimo paleidimo mechanizmą. Mano, jog tokią vaiko būseną nulėmė jo psichologiniai ypatumai. Taip pat negalėjo nurodyti veiksnio, kuris būtų leidęs išvengti atsiradusių pasekmių.

Teismas konstatuoja, kad minimos išvados bei bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie priežastinį ryšį tarp A.D. susirgimo ir atsakovo neteisėto neveikimo, jo darbuotojai reikiamai nereaguojant į A.D. patirtą fizinę traumą. Jos atstovai pagrįstai teigia, kad vaiką traumavo ne fizinis susižalojimas, dėl kurio atsakovo kaltės nėra, o mokytojos nesirūpinimas vaiko būkle per pamokas po įvykio, tačiau teismas nesutinka su ieškovių argumentais apie R.B. kaltę dėl paskesnio nekontaktavimo su A.D. bei jos motina.

Vėlesnių su 2002 m. gruodžio 12 d. įvykusiu A.D. susižalojimu susijusių faktų analizė rodo, kad mergaitės sveikatos būklę labiau įtakojo ne atsakovo, o jos motinos elgesys.

2003 m. sausio 3 d. laikraštyje „Kauno diena“ buvo išspausdintas bendro pobūdžio straipsnis „Mokyklos be seselių“ dėl medicinos punktų veiklos nutraukimo bendrojo lavinimo mokyklose. Be kitų su tuo susijusių problemų, straipsnyje buvo paminėtas ir ieškinio pagrindu esantis įvykis. Ieškovė patvirtino, jog su šios publikacijos turiniu A.D. nėra susipažinusi, todėl darytina išvada apie publikacijos įtakos nebuvimą vaiko psichinei sveikatai. Šalys kaltina viena kitą inicijavus įvykio aplinkybių paskleidimą televizijos laidoje „Srovės“. Liudytojas A.B. parodė, kad po minimos publikacijos šios laidos vedėja į jį kreipėsi elektroniniu paštu, kurio adresą surado internete. Iš ikiteisminio tyrimo byloje nr. 22-399-70-05 esančio reportažo teksto matyti, jog 2003 m. sausio 14 d. parodytos laidos metu apie ginčo įvykį jos vedėja kalbėjosi su A.B., R.B., G.D., trimis mokytojomis, mokyklos direktore ir KMUK vaikų chirurgijos klinikos gydytoju ortopedu E.Č. R.B. pripažino buvus budinčios mokytojos pranešimą apie A.D. kojos nikstelėjimą, jos ėjimą šlubčiojant, tačiau neigė G.D. pasakojimą apie vaiko išreikštą skausmą. Mokyklos atstovės išsakė R.B. kaltinančią poziciją, o gydytojas suteikė bendro pobūdžio informaciją apie tai, kad, esant kaulų lūžiams, kantrūs vaikai dažnai pravaikščioja kelias dienas ir pas medikus ateina lūžiams sugijus. Ieškovė pripažino, jog laidą leido žiūrėti dukrai, o jos liudytoja A.K. parodė, kad mergaitė netgi turi motinos padarytą šios laidos įrašą ( t. 2 b.l. 91). 2005 m. gegužės 19 d. Kauno m. apylinkės prokuratūroje pagal G.D. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad laidoje dalyvavę asmenys ją ir jos dukterį apšmeižė, įžeidė, savavaldžiavo, neteisėtai rinko informaciją apie privatų gyvenimą, o laidos vedėja sunkiai sutrikdė dukters sveikatą ( tyrimas nutrauktas 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu). Vertindamas nurodytus duomenis teismas sprendžia, jog TV laidos neinicijavo nei viena iš šalių. Įvykio aplinkybes aiškindamosi viešojoje erdvėje, jos neturėjo ketinimų pakenkti A.D. sveikatai, tačiau, jei G.D. nebūtų sudariusi dukrai galimybės šią laidą žiūrėti, šalių konflikto paskelbimas per televiziją mergaitei nebūtų sukėlęs aukščiau nurodytųjų pasekmių. Įvardintą žalą padarė ne pati laida, o vaiko įtraukimas į jos dalyvių nuomonių vertinimą.

Visur ir visada elgtis taip, kad nepakenktų mažamečio vaiko interesams, privalo ne tik švietimo įstaigos, bet ir vaikų tėvai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintos bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos reikalauja visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus bei nustato, kad vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai.

Suteikdama galimybę stebėti laidą, G.D. neatsižvelgė į dukters raidos ypatybes, dėl kurių mažametis vaikas patyrė didžiulę vidinę įtampą, lydimą baimės ir pykčio. Iš ieškovės paaiškinimo ir psichiatrinės ekspertizės išvados matyti, jog laida apie įvykį mergaitę traumavo dar labiau, padidino viešumos baimę, sukėlė neadekvatų situacijai keršto jausmą mokytojai ( ji teigia užmušianti tą begėdę mokytoją). Nors pirminį atsakovo prašymą jo neapskųsti ieškovė vertina kaip norą išvengti atsakomybės, iš bylos aplinkybių matyti, jog realiai atsakovas pastarosios nevengė, o įvykio viešinimas iš tiesų nepasitarnavo vaiko interesams.

Ieškovės aiškinimus apie atsisakymą bendrauti ir gailėtis dėl įvykio atsakovas paneigė savo atstovės, trečiųjų asmenų R.B. ir E.Š. paaiškinimais, liudytojų J.G., A.B. parodymais, rašytiniu atsiprašymą liudijančiu įrodymu ( t. 1 b.l. 96, 105). Ieškovė pripažįsta, kad po įvykio prašė sumokėti 500 Lt už brangius mergaitės batus bei kad atsakovas šią sumą sumokėjo, taip pat kad mokykla surinko 800 Lt vaiko gydymui delfinų terapija. Pripažįsta, kad tris kartus buvo atėjusi mokytoja J.G., lankė mokyklos direktorė, socialinė pedagogė bei jai nepažįstama mokytoja, neneigia R.B. nurodyto apsilankymo su E.Š. ir D.G. E.Š. paaiškino, kad šio iškart po įvykio sekusio apsilankymo metu G.D. pasakė žodžius apie atsiprašymo nepakankamumą ir ją išvarė. R.B. teigė, kad G.D. neleido jai bendrauti su mergaite, atėjusios neįsileisdavo į namus, G.D. – kad ši mokytoja ėjo, jos manymu, ne pas mergaitę, priešingu atveju su vaikais būtų galėjusi pašaukti ją prie balkono. Tam, kad galėtų nuolat būti arčiau vaiko, mokyklos direktorė siūlė ieškovei įsidarbinti mokyklos bibliotekoje. Ieškovė pripažino, kad šio pasiūlymo atsisakė, nes tai nėra darbas pagal jos specialybę ( nors įvykio metu nepraktikavo, pagal išsilavinimą esanti veterinarijos gydytoja). 2003 m. balandžio 2 d. G.D. atėjo į mokyklą aiškintis su mokytoja dėl įvykio. Apsilankymas baigėsi R.B. kreipimusi į policiją dėl sužalojimo, G.D. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl rimties ir tvarkos mokykloje sutrikdymo ( 2004 m. rugsėjo 2 d. teismo nuosprendžiu G.D. išteisinta, nenustačius jos veikoje BK 284 straipsnio 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties). Teismo posėdyje buvo apžiūrėtos R.B. mobiliajame telefone išsaugotos devynios 2002 m. gruodžio 17 d. – 2005 m. birželio 3 d. laikotarpiu ieškovės G.D. atsiųstos SMS žinutės, kurių turinys yra mokytoją žeminančio, prakeikiančio, grasinančio pobūdžio. Nurodoma, kad mokytoja nesitikėtų atleidimo ( t. 3 b.l. 42-43). Ieškovė pripažįsta, kad pirmąsias dvi žinutes rašiusi savo iniciatyva, kitas įvardija kaip atsakymus, tačiau nepateikė įrodymų apie mokytojos atsiųstas žinutes ( R. B. jų siuntimą neigia).

Iš šių įrodymų matyti, jog atsakovas stengėsi sudaryti kiek įmanoma palankesnes psichosocialines sąlygas įvykio (reikiamo mokytojos dėmesio nebuvimo) sukeltai A.D. emocinei pusiausvyrai atstatyti. Protingo bendradarbiavimo tam pačiam tikslui pasiekti ir geranoriškumo nebuvo iš ieškovės G.D. pusės. Rūpinimąsi vaiko psichine sveikata ji orientavo į konsultacijas pas medicinos įstaigų vadovus, vaikų raidos centro ir šeimos santykių instituto lankymą. Medicininė pagalba vaikui reikalinga, tačiau šiuo klausimu ieškovė G.D. nėra nuosekli. Deklaruodama, jog vaikui buvo būtinas mokytojos atsiprašymas ir visokeriopas dėmesys, kurių iš R.B. nesulaukusios, ji teigė meluodavusi, jog mokytoja pas mergaitę ateina, gailisi ir prašo atleidimo, o dukra rėkdavusi, kad mokytojos į namus neįleistų bei kad ją užmušianti. Šis paaiškinimas bei ieškovės teiginys apie tinkamą, jos manymu, mokytojos dėmesį vaikui, išreikštiną šūkaujant prie balkono, patvirtina R.B. ir mokyklos direktorės paaiškinimus apie neleidimą mokytojai bendrauti su vaiku. Neigiamą vaiko motinos nuostatą dėl R.B. atsiprašymo išreiškia ir SMS žinučių turinys. Aukščiau išdėstytais būdais ieškovė G.D. mokytojos atžvilgiu išreiškė ne geranoriško problemos sprendimo, o keršto bei kitokius negatyvius jausmus, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo tikėti ieškovės paaiškinimu apie dukters saugojimą nuo bet kokios su įvykiu susijusios informacijos, galinčios pakenkti jos sveikatai ir mokytojos įvaizdžiui. Iš psichiatrinės ekspertizės akto matyti, jog mergaitės savarankiškumas apsiriboja tik namų aplinka, visur kitur ji bejėgiškai atsiduoda motinos įtakai.

Remdamasis šiais faktais teismas daro išvadą apie tai, kad A.D. liga priežastiniu ryšiu susijusi ne tik su išanalizuotuoju atsakovo neveikimu, bet ir su artimiausios jai psichosocialinės aplinkos dalimi - motinos elgesiu.

Nesant atsakovo kaltės dėl fizinės traumos, Kauno m. Senamiesčio pradinės mokyklos atsakomybė priežastiniu ryšiu nesietina su dar viena A.D. ligos priežastimi – lūžio gydymą lydinčiais fiziniais išgyvenimais ir nepatogumais. Mokykla taip pat nėra atsakinga dėl ligai įtakos turėjusių individualių vaiko savybių.

Išdėstytų įrodymų visuma, faktinius duomenis įvertinus ją pagal jų įrodomosios reikšmės, sąsajumo ir tikimybių pusiausvyros principus, yra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtą atsakovo darbuotojos neveikimą bei priežastinį ryšį tarp šio neveikimo ir ieškovei A.D. padarytos žalos ( CPK 177, 183, 185 straipsniai, 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3, 12 p.). Ją atsakovas privalo atlyginti kaip darbuotoją, dėl kurios kaltės padaryta žala, samdantis asmuo ( CK 6.264 straipsnio pirmoji dalis).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas vadovaujasi CK 6.250 straipsnio antrojoje dalyje nustatytais jos įvertinimo kriterijais.

Formuodamas teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Pagal minimą civilinės teisės normą dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai ( 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006 pagal ieškovo P. D. ieškinį atsakovams R. V., A. V., T. V., T. V., M. G., I. V., A. V. dėl neturtinės žalos atlyginimo).

Nagrinėjamu atveju neigiamas poveikis padarytas itin saugotinai vertybei – nepilnamečio vaiko psichinei sveikatai. Komentuodamas A.D. susirgimą ekspertas paaiškino, jog ji yra labai sunkus ligonis. Asmenybės tyrimo duomenys rodo ypatingą fiksaciją ties patirta trauma, ir tai veikia visą mergaitės psichoemocinį vystymąsi. Dėl psichinės sveikatos sutrikimo mergaitė nebegali mokytis kartu su kitais vaikais, dėl sumažėjusių bendravimo galimybių atitinkama prasme yra suluošinta jos vaikystė, neprognozuojama tolesnė ligos eiga ir baigtis. Iki 2009 m. lapkričio 7 d. vaikui nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. G.D. nurodė, jog dukra yra bandžiusi nusižudyti, todėl realus ir suprantamas vaiko įstatyminės atstovės susirūpinimas dėl susirgimo pasekmių. Antra vertus, ieškovės nepateikė įrodymų apie tai, kad liga yra nepagydoma. A.D. liga - sunkus depresijos epizodas. Nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie negrąžinamai sužalotą A.D. psichinę būklę. VšĮ „Šeimos santykių institutas“ 2006 m. spalio 5 d. pažymėjime nurodoma, jog A.D. būsena yra palaipsniui gerėjanti ( t. 2 b.l. 47).

Atsakovo kaltė sietina ne su tyčiniais veiksmais, siekiant pakenkti vaiko sveikatai, o su nevykdymu bendrojo pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai. Protingumo principas reikalauja atsižvelgti į tai, kad situacijoje, iš kurios kilo ieškinyje nurodomos pasekmės, nebuvo jokių išskirtinių požymių, pagal kuriuos pedagoginį darbą dirbantis asmuo galėjo įžvelgti tokią didelę grėsmę ugdytinio psichinei sveikatai ( CK 1.5 straipsnio 4 d.). Mokytoja R.B. charakterizuojama kaip gera, rūpestinga pedagogė. Pradinėse mokyklose besimokančių vaikų galūnių kryptelėjimai dėl jų amžiui būdingo judrumo yra neretas reiškinys. A.D. kojos kulkšnis lūžo dėl pačios įprasčiausios priežasties – žaidimo. Lūžio faktas nebuvo akivaizdus ( iš nelaimingo atsitikimo tyrimo akte užfiksuotų vaikų paaiškinimų matyti, jog per pamokas A. neverkė, rašė; mokytojai ji nesiskundė, bet draugei sakė, kad skauda koją). Įvykio aplinkybes mokytoja išsiaiškino. Nustačiusi, kad A.D. nėra nuskriausta kito vaiko, R.B. pakankamai neįvertino, kad mergaitė galėjo būti traumuota dėl suklupimo ir jausti skausmą. Iš Nors R.B. tuo nesiremia, teismas mano, jog mokytojos neatidumą galėjo įtakoti ir jaunas jos amžius. G.D. teigė, jog jos dukra mokytoją labai mylėjo. Galima daryti tik prielaidą, ar mergaitė būtų užsidegusi kerštu ir neapykanta mokytojai, jei situacijos nebūtų sureikšminusi jos motina bei vaikui suprantamai paaiškinusi, pagal situaciją mokytoja galėjo suklysti, nepastebėti ar kitaip pakankamai neįvertinti A. būsenos, ir kad iš tikrųjų neįvyko nieko, dėl ko mergaitė turėtų jaustis nesaugi ar mokytojos nemylima. Vienok aukščiau išanalizuotosios motinos nuostatos įvykio atžvilgiu buvo priešingos ( teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės motyvuojamojoje dalyje G.D. pozicija dėl tirtų įvykių apibūdinama kaip gana teatrališkas atėjimas ir situacijos nupasakojimas, elgiantis su dukra kaip su mažu vaiku).

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad R.B. nesurado priemonių tokiai jos jaučiamos moralinės atsakomybės išraiškai, kuri vaiką būtų pasiekusi, bei į ieškovės pripažintą aplinkybę, jog nėra mergaitei perskaičiusi raštiško mokyklos atsiprašymo. Nors atsakovo turtinė padėtis pati savaime nėra kriterijus, leidžiantis pagal ją spręsti apie priteistinos žalos sumą, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad atsakovas – pelno nesiekianti švietimo įstaiga, finansuojama iš valstybės ir savivaldybės biudžetų. Visos 2007 metais Kauno m. Senamiesčio pradinei mokyklai skirtos lėšos veiklos programai įgyvendinti sudarė tik 720800 Lt. ( t. 2 b.l. 176). Nepamatuotai didelės neturtinės žalos atlyginimui skirtos sumos nustatymas neatitiktų viešojo intereso apsaugos prioriteto principo.

Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis ir susiklosčiusia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-371/2003, 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006, 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2005, 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2005, 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2006, 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007, 2007 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2007, 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2006, 2006 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006 ir kt.) teismas sprendžia, jog vaiko psichinės sveikatos sutrikdymu padaryta neturtinė žala įvertintina 50000 Lt. Nustatydamas 20000 Lt iš atsakovo priteistiną šios sumos dalį teismas atsižvelgia į tai, kad sprendime aptartasis atsakovo neveikimas buvo tik viena iš keleto psichotraumuojančios situacijos, priežastiniu ryšiu nulėmusios su A.D. susirgimą, sudėtinių dalių.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimui būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, t. y. ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Kadangi neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, tai kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais. Tokią išvadą patvirtina ir 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Komiteto priimta rezoliucija Nr. (75)7, kurioje rekomenduota valstybėms – Europos Tarybos narėms – savo įstatymuose numatyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sužalojus sveikatą. Rezoliucijoje numatytas bendras principas, kad kiti asmenys neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens sužalojimu. Tėvai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu (13 punktas), o nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo sutuoktinis, vaikai arba tėvai (19 punktas).

Pagal CK 6.283 straipsnio pirmosios dalyje įtvirtintą civilinės teisės normą neturtinė žala priteisiama ją patyrusiam asmeniui. Kriterijai, leidžiantys priteisti neturtinę žalą nukentėjusiojo artimiesiems, suformuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje L.Z., M.Z., V.Z., G.Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė Nr. 3K-7-255/2005. Šioje byloje už sunkius naujagimių sužalojimus tėvams priteista po 50 000 Lt, o vaikams - po 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad naujagimių didelio sužalojimo atveju neturtinė žala buvo padaryta jiems patiems, jų tėvui, kaip priverstiniam donorui, ir tėvams dėl ypatingo dvasinio ir fizinio vaikų ir tėvų ryšio. Konstatavo, kad asmeniui, kuris pats nepatyrė fizinių sužalojimų, bet išgyveno dėl jo bejėgių naujagimių sužalojimo, teisingumo sumetimais neturtinė žala gali būti priteisiama pagal konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje A.D. ir A.D. v. VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninė Nr. 3K-3-222/2005 dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo motinai, patyrusiai neigiamus išgyvenimus dėl sūnaus sunkaus sveikatos sužalojimo, kolegija, atmesdama tokį motinos ieškinį, nurodė, kad neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, todėl kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais.

Vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis teismas sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą apie ieškovės G.D. atvejo neatitikimą aukščiau minėtoms išimtinumo sąlygoms.

Dėl šios ieškovės nurodomo kentėjimo ryšium su suluošinta vaiko fizine sveikata atsakovas nėra kaltas. G.D. teigia, kad, privalėdama nuolat būti su dukra, negali dirbti. T.1 b.l. 106, 108 esančios pažymos pagrindžia, jog 2003 m. A.D. buvo reikalinga motinos priežiūra, ekspertizės išvadoje nurodomas liguistas vaiko prisirišimas prie motinos ir savarankiškumo netekimas, tačiau iš motinos socialinio draudimo pažymėjimo ir duomenų apie pajamas matyti, jog G.D. nedirba jau nuo 1997 m. gruodžio 3 d., kai buvo suteiktos atostogos vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų. 2000 m. gruodžio mėnesį G.D. gavo invalidumo pensiją, tačiau byloje nėra įrodymų apie jai nustatyto invalidumo pobūdį ir priežastinį ryšį su ieškinio pagrindu esančiu A.D. susirgimu. Kaip motina G.D. išgyvena dėl dukters psichinės būsenos, tačiau išgyvenimas dėl vaiko reakcijos į mokytojos nedėmesingumą negali būti vertinamas tapačiai išgyvenimui dėl bejėgių naujagimių, sužalotų išimtinai dėl atsakovo kaltės. Tokios nuomonės teismas laikosi ne dėl A.D. amžiaus, o dėl to, kad netinkamas mokytojos elgesys buvo tik nedidele dalimi faktorių visumos, nulėmusios susirgimą. Motinos įtaka vaikui neabejotinai svarbesnė, nei mokytojos. Elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, G.D. privalėjo pastebėti didesnį savo vaiko jautrumą bei suvokti, kad mokytojos autoritetą vaiko akyse labiau sužlugdė ne minėtasis R.B. nepastabumas, o jos pačios emocinės pusiausvyros nebuvimas ( G.D. nurodė, kad vartoja psichiatro paskirtus vaistus, kas mėnesį jai kainuojančius kelis šimtus litų) bei audringa reakcija į gyvenimišku požiūriu paprastą įvykį. Vadovaudamasis šiais argumentais teismas sprendžia, jog šios ieškovės siekis prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą yra motyvuotas sąmoningai ar pasąmoningai suvokiamos atsakomybės ir dalies kaltės dėl dukters būsenos panaikinimu, todėl jos neturtinė žala, patirta dėl dukters sveikatos sutrikimų, neatlygintina.

Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, ieškovei A.D. iš atsakovo priteistina 20000 ( dvidešimt tūkstančių ) litų neturtinei žalai atlyginti, G.D. ieškinys atmestinas. Proporcingai patenkinai ieškininių reikalavimų daliai ( 24%) iš atsakovo valstybei priteistinas žyminis mokestis. Ieškovei A.D. priteistinos 200 Lt išlaidos ekspertizei ir 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti ( t. 2 b.l. 96,101). Proporcingai atmestų A.D. ieškininių reikalavimų daliai trečiajam asmeniui R.B. iš ieškovės G.D. priteistinos advokato pagalbos išlaidos pagal pateiktus 600 Lt kvitus ir 1000 Lt sąskaitą. Valstybei priteistinos 43,50 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 93 str. 1, 2 d., 96 str. 1 d., 98 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263 straipsniais, 269 straipsnio pirmąja dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A.D. ieškinį iš dalies patenkinti.

Priteisti A.D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 20000 (dvidešimt tūkstančių ) litų neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Kauno senamiesčio pradinės mokyklos ( įstaigos kodas 191816085).

G.D. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Kauno senamiesčio pradinės mokyklos 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų ieškovei A.D. bylinėjimosi išlaidų, 600 ( šešis šimtus) litų žyminio mokesčio ir 43,50 ( keturiasdešimt tris Lt 50 ct) pašto išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovės G.D. 1216 ( vieną tūkstantį du šimtus šešiolika) litų advokato pagalbos išlaidų trečiajam asmeniui R.B. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini)).

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Teisėja Virginija Gudynienė