Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-780/2011

Teisėja Renata Jocienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00048-2010-8

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.; 1.2.7.2.2.2.;

2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.; 2.1.15.3.3.3.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

nukentėjusiojo A. V. atstovei pagal įstatymą ir nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei I. V.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo A. V. bei nukentėjusiojo įstatyminės atstovės civilinės ieškovės I. V. atstovo advokato Ramūno Varaniuko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į E. K. teismo paskirtą bausmę įskaitytas laikas, kaltinamojo išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2010-01-12 iki 2010-01-14 (2 dienos) ir laikas, išbūtas suėmime nuo 2010-01-14 iki 2011-05-02, vieną laikino sulaikymo/suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kaltinamajam E. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiųjų A. V. ir I. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš E. K. A. V. naudai 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimas, priteista iš E. K. I. V. naudai 7 500 (septynių tūkstančių penkių šimtų) Lt neturtinės žalos ir 600 (šešis šimtus) Lt turtinės žalos atlyginimas.

Pareikštas civilinis ieškinys civilinio atsakovo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro atžvilgiu paliktas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniams ieškovams, jog tai neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2010-01-11 d., apie 22.00 val., Vilniaus (duomenys neskelbtini) centro bendrabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamečiu A. V., gim. (duomenys neskelbtini), prieš pastarojo valią, žinodamas ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, t. y. dėl pastarojo psichinės būklės bei kitaip atimant galimybę priešintis, atsivedė nukentėjusįjį į savo kambarį Nr. 24, žadėdamas išmokyti apsiginti, liepė gerti alų, po ko liepė nepilnamečiui A. V. nusirengti, atsigulti ant pilvo į lovą, po ko pats nusirengė, atsigulė ant nukentėjusiojo ir rankomis lietė ir dirgino A. V. lytinius organus, po ko įkišo savo varpą nukentėjusiajam į analinę angą, tuo padarydamas A. V. išeinamosios angos rauko srityje paviršinį gleivinės įtrūkimą, ir taip tenkino savo lytinę aistrą analiniu bei kitokio sąlyčio būdu su nepilnamečiu A. V. prieš pastarojo valią ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, kadangi po įvykio A. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tai yra tiriamąjį po 2010-01-11 padaryto nusikaltimo ir patirto streso, dėl miego sutrikimų, padidėjusio nerimo konsultavo vaikų psichiatras bei nukreipė stacionarinei krizių intervencijai. Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninės filiale Vaikų raidos centre A. V. buvo gydytas nuo 2010-02-01 iki 2010-02-08, jam buvo diagnozuota blogo elgesio sindromas (seksualinis piktnaudžiavimas), socialinio bendravimo sutrikimas vaikystėje.

Šiais savo veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d.

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veiksmuose nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistasis skunde nurodė, kad jis jokio nusikaltimo nedarė, todėl nuosprendis nepagrįstas. Nuosprendis grindžiamas nukentėjusiojo A. V. parodymais, tačiau šis asmuo, būdamas apklaustas teisme, parodė, kad jis (nuteistasis) jokių veiksmų prievarta arba pasinaudodamas nukentėjusiojo būkle jo atžvilgiu nedarė. A. V. asmeniškai jam jokių pretenzijų neturi. Byloje esanti specialisto išvada Nr. G145/10(01), kurioje nurodyta, kad A. V. kūne paviršinių sužalojimų nėra, patvirtino jo (nuteistojo) parodymus. Byloje apklausti liudytojais A. J., S. P., A. S., R. V. ir B. V. parodė, kad paties įvykio nematė, nukentėjusįjį A. V. apibūdino kaip normalų vaikiną, tik kiek keistą. Tačiau liudytojams jis atrodė visiškai sveikas, sugebantis normaliai mąstyti, bendrauti, kiek jam metų, jis (nuteistasis) nežinojo. Liudytoju apklaustas centro darbuotojas G. U. parodė, kad A. V. jam pasakojo apie tai, kad jis turėjo lytinius santykius su juo (su nuteistuoju), tačiau tai nebuvo prieš jo valią. Centro darbuotoja B. A. parodė, kad bendravo su A. V., tačiau tai, kad jis turėjus lytinius santykius su juo (nuteistuoju), kategoriškai neigė. To paties centro psichologas teisme parodė, kad A. V. prižiūri centre seniai, A. V. apibūdino kaip asmenį, kuris turi savo nuomonę, sugeba pasipriešinti, jeigu kažko nenori.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau teismas neįvertino, kad jis buvo priverstas prisipažinti, kadangi patyrė policijos pareigūnų psichologinį spaudimą, nagrinėjant bylą teisme minėtas faktas pasitvirtino.

Nuteistojo nuomone, jo kaltės neginčijamų įrodymų nėra. Nuosprendis grindžiamas prielaidomis bei aplinkybėmis, kurios prieštarauja viena kitai. Teismas vertino tik tas aplinkybes, kurios neva patvirtino jo kaltę ir visiškai nevertino aplinkybių, kurios patvirtina jo nekaltumą.

Nukentėjusiųjų civilinių ieškovų A. V. ir I. V. atstovas advokatas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendį – paskirti E. K. aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę ir priteisti iš atsakovo E. K. ir Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro solidariai ieškovo A. V. naudai – 70 000 Lt neturtinę žalą, ieškovės I. V. naudai – 50 000 Lt neturtinę žalą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas E. K. skyrė per švelnią bausmę. E. K. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, tik sunkinančios, todėl, nukentėjusiųjų atstovo nuomone, E. K. negali būti paskirta švelnesnė bausmė, kuri yra artima sankcijos vidurkiui, einanti mažinimo link. Nuteistasis E. K. kaltu neprisipažino, dėl padarytos nusikalstamos veikos apskritai nesigaili, verčia kaltę nukentėjusiam vaikui, nukentėjusiojo neatsiprašė, turtinės žalos neatlygino ir nesistengė atlyginti, ir net neatsiprašė nė vieno iš nukentėjusiųjų, todėl E. K. turi būti skirta griežtesnė bausmė, kurios dydis skaičiuojamas didesne linkme nuo bausmės vidurkio.

Dėl civilinio ieškinio nukentėjusiųjų atstovas skunde nurodo, kad teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies bei nustatė A. V. priteistinos neturtinės žalos dydį – 30 000 Lt, jo motinai I. V. – 7 500 Lt. Atstovo nuomone, nustatant neturtinės žalos dydį, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus. Pagrindinis kriterijus sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą yra nukentėjusiojo dvasiniai išgyvenimai ir pasekmės. Mažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį galima, jei asmuo žalą padaro ne tyčiniais veiksmais. E. K. padarė tyčinį nusikaltimą, todėl jo turtinė padėtis negali turėti esminės reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiojo motinai I. V., būtina vertinti tai, kad žala padaryta jos vienturčiui sūnui, vieninteliam artimam asmeniui. Tarp jos ir sūnaus egzistuoja labai stiprus emocinis ryšys, todėl jos dvasiniai išgyvenimai dėl nenatūralios sūnaus seksualinės patirties, jau nekalbant apie prievartą, yra nenusakomai dideli, motina gyvena nerime, turi nuolatos ypatingai švelniai paaiškinti proto negalią turinčiam sūnui, kas įvyko. Kadangi vaikas nuolatos prisimena įvykį, motina nuolat pergyvena tą pačią prievartos jos vaiko atžvilgiu situaciją ir nuolat stengiasi mažinti pasekmes, dėl ko išgyvena dvasinį diskomfortą, t.y. patiria neturtinę žalą. Todėl atsižvelgiant į patirtus ir patiriamus dvasinius motinos išgyvenimus, I. V. priteista neturtinė žala tikrai negali būti ženkliai mažiau įvertinta, nei jos sūnaus.

Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, vadovaudamasis LR BPK 109 str., atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centras nėra materialiai atsakingas už pilnamečio nuteistojo E. K. veiksmus, kad pareikštas civilinis ieškinys yra grindžiamas sutartine, o ne deliktine atsakomybe, pareikštą civilinį ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtu. Skunde pažymėjo, kad už nepilnamečių vaikų, kurie prižiūrimi auklėjimo/mokymo įstaigų, padarytą žalą tretiesiems asmenims privalo atsakyti auklėjimo įstaigos. Nukentėjusysis A. V. žalos jam padarymo momentu buvo nepilnametis, mokęsis mokymo įstaigoje ir gyvenęs iš esmės savaitiniu būdu mokymo įstaigos bendrabutyje, ir žalą patyręs ne iš tokio pat, kaip jis, nepilnamečio, esančio (besimokančio/gyvenančio) tokiomis pat sąlygomis, kaip ir jis, o iš pilnamečio asmens, kuris turi pilną veiksnumą ir teisnumą – t.y. suaugusiojo. Žalos atsiradimo prielaida buvo ne tik nuteistojo E. K. aktyvūs nusikalstami veiksmai, bet ir Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro, kaip atsakingo už nepilnamečių vaikų saugų gyvenimą jo naudojamame bendrabutyje, neveikimas, nesilaikymas bendrai įtvirtintų rūpestingo, sąžiningo, atidaus elgesio standartų ypač jautrioje – specialių poreikių turinčių vaikų jų gyvenamojoje vietoje saugumo sferoje. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, nukentėjusysis turi teisę būti išklausytas dėl visų, jo nuomone, kaltų asmenų įtakos jo patirtos žalos aspektu, ir sprendžiant klausimus, susijusius su baudžiamąja byla ir teise į žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta visa žala, patirta nukentėjusiojo, visi kalti asmenys ir jų konkretus indėlis turi būti įvertinti vienoje byloje, neatsiejamai nuo nusikaltimą padariusio asmens indėliu į bendrą nukentėjusiojo patirtą žalą. BPK numato galimybę nukentėjusiajam pareikšti civilinį ieškinį kaltininkui ar už jo veiką materialiai atsakingam asmeniui. BPK neriboja nukentėjusiojo teisės pareiškiant ieškinį kaltininkui ar už jo veiką materialiai atsakingam asmeniui toje pačioje byloje pareikšti ieškinį ir kitiems neteisėtais, bet ne nusikalstamais veiksmai prie padarytos žalos prisidėjusiems asmenims. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, Vilniaus kurčiųjų ir negirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centras yra atsakingas už nepilnamečiui padarytą žalą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pagrindu ir sutarties pagrindu. A. V. sutarties pagrindu buvo patikėtas nuolatinei Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro priežiūrai ir auklėjimui, ši įstaiga neužtikrino vaikui saugios aplinkos, atsakomybė kyla įstatymo pagrindu bendrai, todėl Mokymo centrui kyla akivaizdus atsakomybės klausimas. Teismo sprendimas civilinio ieškinio dalyje, kuria prašoma iš atsakovo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro priteisti žalos atlyginimą, palikti nenagrinėtą, yra neteisingas. Civilinis ieškinys turėjo būti išnagrinėtas pilnai, nes žala padaryta vienam asmeniui dviejų asmenų kaltais veiksmais. Vieni veiksmai baudžiami pagal BK, kiti – pagal CK. Esant reikalui nustatyti žalą dėl vieno įvykio, prie kurio prisidėjo du asmenys, nors ir skirtingais pagrindais (deliktas/sutartis), ir būtina įvertinti jų abiejų indėlį į neigiamų pasekmių nukentėjusiesiems, t.y. žalos atsiradimą. Šiuo atveju, iš teismo nuosprendžio lieka neaišku, koks apskritai dėl šio įvykio yra nukentėjusiųjų žalos dydis, ir kiek pagal deliktą ar sutartį yra prisidėję abu atsakovai, konkrečiai – kiekvienas iš atsakovų. Nors kaltinamasis buvo nuteistas, iš jo buvo priteistas žalos atlyginimas, realiai šiuo nuosprendžiu nebuvo iki galo apgintos nukentėjusiųjų teisės.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiųjų atstovas advokatas Ramūnas Varniukas ir nukentėjusioji I. V. prašė nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo E. K. ir nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinius skundus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo ir nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas – priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo forma ir turiniu pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 3 d., yra visiškai įrodyta bylos faktiniais duomenimis, o būtent: paties kaltinamojo E. K. parodymais, kur jis teismo posėdžio metu nors ir neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neneigė fakto, kad gulėjo lovoje kartu su nukentėjusiuoju A. V.. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. parašė nuoširdų prisipažinimą (t. 1., b.l. 96), kuriame nurodė, jog jis atliko lytinį aktą analiniu būdu su nukentėjusiuoju A. V., kuris nesipriešino. Dėl įvykio nurodė, kad gailisi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1., b.l. 97) E. K. patvirtino, kad su Andrejumi lytiškai santykiavo analiniu būdu, tačiau buvo toks girtas, kad lytinio akto baigti negalėjo. Parodė, kad jokio smurto ir prievartos prieš Andrejų nevartojo, viskas buvo abipusiu sutarimu. Kiek Andrejui metų, jis nežino, taip pat nežino, ar jis serga kokia psichikos liga, į tai nelabai kreipė dėmesį. Vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu E. K. nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Nukentėjusysis A. V. patvirtino, kad E. K. jo atžvilgiu atliko seksualinio prievartavimo veiksmus, kurie smulkiai ir išsamiai išdėstyti nukentėjusiojo A. V. apklausų protokole tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu.

Nuteistojo E. K. kaltė taip pat grindžiama Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Specialisto išvada Nr. G 145/10(01), kurioje konstatuota, kad A. V. išeinamosios angos rauko srityje nustatytas paviršinis gleivinis įtrūkimas, kuri galėjo susiformuoti paveikiant išeinamosios angos sritį lytine varpa.

Įvykio vietos apžiūros metu Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro 24 kambaryje rasta ir paimta antklodės ir pagalvės užvalkalai nuo lovos, paklodė, nuo radiatoriaus paimta medžiagos atraiža.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos Specialisto išvadoje Nr. S 34/10(01) konstatuota, jog ant paklodės, skuduro rasta sperma, atlikus DNR tyrimą gautas E. K. DNR profilis su 99,99999999% tikimybe. Ant paklodės rastas žmogaus kraujas, atlikus DNR tyrimą gautas Y haplotipas, kuris priklauso E. K. su ne mažesne kaip 99,9% tikimybe tarp asmenų nesusijusių giminystės ryšiais pagal vyrišką liniją su E. K.. Ant skuduro rastas žmogaus kraujas, atlikus DNR tyrimą gautas E. K. DNR profilis su 99,99999999% tikimybe.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-94 konstatuota, kad A. V. nuo 2003 metų nustatytas vidutinis protinis atsilikimas. Nusikaltimo padarymo jo atžvilgiu metu ir šiuo metu A. V. konstatuojamas vidutinis protinis atsilikimas. A. V., atsižvelgiant į turimas žinias, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus negalėjo ir negali visapusiškai pilnai suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdžio, tuo labiau jis negali suprasti tokių veiksmų reikšmės bei atsižvelgiant į jo būseną (apsvaigimas nuo alkoholio), jis negalėjo tiems veiksmams adekvačiai priešintis. A. V. galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, įvykio dalyviai, jų veiksmai) bei duoti apie tai parodymus. A. V. jam nesuprantamose situacijose gali būti padidintai įtaigus, tačiau tai netrukdė ir netrukdo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, įvykio dalyviai, jų veiksmai), bei duoti apie tai parodymus. Po byloje nagrinėjamo įvykio A. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tai yra tiriamąjį po 2010-01-11 patirto streso (byloje nagrinėjamo įvykio), dėl miego sutrikimų, padidėjusio nerimo konsultavo vaikų psichiatras bei nukreipė stacionarinei krizių intervencijai. VšĮ VUVL VRC A. V. buvo gydytas nuo 2010-02-01 iki 2010-02-08, jam buvo diagnozuota blogo elgesio sindromas (seksualinis piktnaudžiavimas), socialinio bendravimo sutrikimas vaikystėje.

Nukentėjusioji I. V. apklausta teismo posėdžio metu patvirtino jos sūnaus A. V. duotus parodymus. Apie įvykio aplinkybes ji sužinojo iš savo sūnaus.

Liudytojas A. J. apklaustas teismo posėdžio metu patvirtino, kad E. K. buvo į savo kambarį nusivedęs A. V.. Jis sužinojo, kad nukentėjusysis A. V. jo draugui Sauliui sakė, kad Eduardas (nuteistasis E. K.) jam (nukentėjusiajam A. V.) davė gerti alaus ir kažką darė su juo. A. V. darbuotojams buvo papasakojęs, kas su juo įvyko. Apie tai, kad E. K. jam (A. V.) kažką kišo, A. V. pasakė S. P., liudytojas A. J. tai išgirdo iš S. P..

Liudytojas S. P. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad A. V. jam pasakojo, jog būnant E. K. kambaryje, E. K. nukentėjusiajam A. V. kažką kišo. A. V. neatrodė apsvaigęs.

Liudytojas A. S. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad nuėjo pas Eduardą (nuteistąjį E. K.), kuris kambario durų neatidarė. Budėtojui atrakinus kambario duris, matė, kad kambaryje Andrius ir Eduardas sėdėjo dviese ant tos pačios lovos. Andriaus (nukentėjusiojo) elgesys jam atrodė keistas, jo kelnaitės buvo išverstos.

Liudytojas R. V. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną kartu su kitais bendrabučio gyventojais vartojo alkoholinius gėrimus. Kartu buvo ir A. V., tačiau jis alkoholio negėrė, nes yra nepilnametis. A. V. nenorėjo alkoholio gerti, o jie ir nesiūlė. Prie jų prisijungė Eduardas (nuteistasis E. K.). Eduardas A. V. nepažinojo. Jis paklausė A. V. vardo. Šis atsakė. Tuomet paklausė, kiek A. V. metų. Šis taip pat atsakė, nurodydamas, kiek jam metų. E. K. turėjo tai suprasti.

Liudytojas B. V. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną dirbo budėtoju. Po 22 val. pas jį atėjo A. S. su S. P. ir pasakė, kad jų draugą nusivedė E. K., o jų neįsileidžia. Jam atrakinus E. K. kambario duris, E. K. sėdėjo ir žiūrėjo televizorių, o A. V. nieko nesakė. Po šių įvykių jam Saulius papasakojo, kad E. K. seksualiai prievartavo A. V..

Liudytojas G. U. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu centre dirbo. Jis A. V. paklausinėjo ir jam kilo įtarimas, kad galėjo būti toks dalykas, kaip netradiciniai santykiai. Pamanė, kad tai nėra gerai, todėl pranešė vadovybei. Jiems kalbantis, A. V. kažką paminėjo. Kadangi A. V. yra nepilnametis, todėl jis A. V. apie tai pradėjo daugiau klausinėti. Liudytojas nurodė, kad E. K. nukentėjusiojo paklausė, ar jis žiūri filmus suaugusiems ir ar kažką panašaus nenorėtų pabandyti padaryti. A. V. paminėjo, kad jie kažką panašaus ir padarė, parodė tai iliustruojantį gestą. Kad tai vyko prieš nukentėjusiojo valią, jam nukentėjusysis neparodė, kadangi pasakojo šypsodamasis. Liudytojas nurodė, kad A. V. turi didelį bendravimo trūkumą, neturi draugų, o tuomet susilaukė didelio dėmesio, jį vaišino alumi, jam buvo smalsu.

Liudytojas D. N. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad jis dirba centre psichologu. 2010-01-12 pas jį atėjo skyriaus vedėja, atvedė nukentėjusįjį ir pasakė, kad jis seksualiai išnaudotas. A. V. taip pat pasakė, kad buvo seksualiai išnaudotas. Jis uždavė A. V. kelis klausimus, iš gautų atsakymų nusprendė, kad tai įvyko iš tikrųjų. Apibūdindamas A. V. asmenybę, liudytojas patvirtino, kad nukentėjusiojo elgesys nėra įprastas, jis iškart krenta į akis. Jis nežiūri į akis, gali iškart neatsakyti, vaikšto iš kampo į kampą, kalbasi su savimi. Sekančią dieną kalbant su nukentėjusiuoju A. V., jis rusišku žargonu pasakė, kad jis su A. K. turėjo seksualinį kontaktą.

Bylos duomenimis patvirtinta, kad E. K., veikdamas sąmoningai, analiniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamečiu A. V. prieš jo valią, atimdamas galimybę priešintis (užrakindamas kambario duris, prieš tai davęs jam išgerti alaus) bei pasinaudodamas jo būkle (nesugebėjimu visapusiškai pilnai suprasti su juo atliekamų veiksmų reikšmės ir adekvačiai priešintis), E. K. naudojo specifinę prievartą prieš asmenį, kuris yra padidintai įtaigus. Kad A. V. yra nepilnametis, nuteistasis E. K. turėjo žinoti, nes, kaip patvirtino liudytojas R. V., E. K. paklausė, kiek A. V. metų, šis nurodė savo amžių. Taigi, jei E. K. ir būtų nežinojęs, kad A. V. yra nepilnametis, jis turėjo tai suprasti, kadangi nukentėjusysis vizualiai atrodo kaip nepilnametis, tą patvirtino tiek nukentėjusiojo motina I. V., tiek liudytojai R. V., D. N..

Taigi, tokie byloje esantys faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis E. K. analiniu būdu atliko seksualinio prievartavimo veiksmus nepilnamečio A. V. atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 3 d. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.

Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis jokio nusikaltimo nedarė, todėl nuosprendis nepagrįstas. Nuosprendis grindžiamas nukentėjusiojo A. V. parodymais, tačiau šis asmuo, būdamas apklaustas teisme, parodė, kad jis (nuteistasis) jokių veiksmų prievarta arba pasinaudodamas nukentėjusiojo būkle jo atžvilgiu nedarė.

Kolegija nelaiko pagrįstai šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad būtų pagrindas jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo E. K. nusikalstamą veiką. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais: įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, Specialisto išvada Nr. G 145/10(01) dėl A. V. konstatuotų sužalojimų, Specialisto išvada Nr. S 34/10(01), kur užfiksuota, kad ant paklodės, skuduro rasta spermos ir kraujo, 99,99999999 procentų tikimybe priklausančios E. K., Teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-94, kuriame A. V. konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas, taip pat nukentėjusiųjų A. V., I. V. bei liudytojų A. J., S. P., A. S., R. V., B. V., G. U., D. N. parodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Nuteistasis skunde nurodo, kad byloje esanti specialisto išvada Nr. G145/10(01), kurioje nurodyta, kad A. V. kūne paviršinių sužalojimų nėra, patvirtino jo (nuteistojo) parodymus. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G145/10(01) nors ir nurodyta, kad A. V. kūne paviršinių sužalojimų nėra, tačiau A. V. išeinamosios angos rauko srityje nustatytas paviršinis gleivinis įtrūkimas, kuris galėjo susiformuoti paveikiant išeinamosios angos sritį lytine varpa. Taigi, minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad A. V. buvo padaryti pažeidimai išeinamosios angos srityje, kas ir patvirtina, jog A. V. turėjo fizinį kontaktą su nuteistuoju. Todėl nuteistojo skundo argumentai, kad A. V. sužalojimų nepatyrė, atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistasis skunde nurodo, kad byloje apklausti liudytojais A. J., S. P., A. S., R. V. ir B. V. parodė, jog paties įvykio nematė, nukentėjusįjį A. V. apibūdino kaip normalų vaikiną, tik kiek keistą. Tačiau liudytojams jis atrodė visiškai sveikas, sugebantis normaliai mąstyti, bendrauti, kiek jam metų, jis (nuteistasis) nežinojo.

Kolegija sprendžia, kad nors minėti liudytojai paties A. V. seksualinio išnaudojimo fakto nematė, nusikaltimo padarymo aplinkybes tiesiogiai patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys, tokie, kaip paties nukentėjusiojo A. V. parodymai, specialisto išvados dėl jo sužalojimų, paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu rašytas nuoširdus prisipažinimas bei įtariamojo apklausos protokole užfiksuoti duomenys, kur jis patvirtino turėjęs lytinių santykių analiniu būdu su nukentėjusiuoju A. V., dėl įvykio gailėjosi, tačiau vėliau tokius savo parodymus pakeitė ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nebeprisipažino nusikaltęs.

Nuteistasis skunde teigė, kad jis buvo priverstas prisipažinti, kadangi patyrė policijos pareigūnų psichologinį spaudimą, tačiau, kolegijos nuomone, tokie nuteistojo skundo argumentai, kad jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu buvo naudojamas psichologinis spaudimas, nepatvirtinto jokiais bylos faktiniais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog E. K. būtų kreipęsis į teisėsaugos institucija dėl jo atžvilgiu naudojamo psichologinio spaudimo, be to, nuteistasis skunde taip ir nenurodė, kuo pasireiškė tas jo tariamas psichologinis spaudimas, kad jis buvo priverstas parašyti nuoširdų prisipažinimą. Kolegija sprendžia, kad ir be nuteistojo parodymų byloje yra pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių nuteistojo A. K. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.

Taigi, nors nuteistasis A. K. prašė jį išteisinti nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jo kaltė yra visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Kolegija, pripažinus A. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 3 d., išnagrinėjus pagrindinius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, sutinkamai su teismine praktika, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį nuteistojo apeliacinio skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, pagrįstai A. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką būdamas neblaivus, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors A. K. anksčiau neteistas, jis nėra teigiamai charakterizuojama asmenybė, linkęs vartoti alkoholinius gėrimus, išgėręs tampa grubus, turintis polinkį skriausti silpnesnius (t. 1., b.l. 139), gydėsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, kur jam diagnozuota oligofrenija, lengvo laipsnio debilumas. E. K. būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu ir netrukdė jam teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo veiklą. Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, pagrįstai paskyrė jam LR BK 150 str. 3 d. nustatą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas artimą bausmės vidurkiui.

Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendį – paskirti E. K. aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę ir priteisti iš atsakovo E. K. ir Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centro solidariai ieškovo A. V. naudai – 70 000 Lt neturtinę žalą, ieškovės I. V. naudai – 50 000 Lt neturtinę žalą. Nurodo, kad teismas E. K. skyrė per švelnią bausmę. E. K. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, tik sunkinančios, todėl, nukentėjusiųjų atstovo nuomone, E. K. negali būti paskirta švelnesnė bausmė, kuri yra artima sankcijos vidurkiui, einanti mažinimo link.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo E. K. paskirta bausmė savo dydžiu nėra nei per švelni, nei aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, E. K. anksčiau neteistas, turi lengvą psichinę negalią (jam diagnozuota oligofrenija, lengvo laipsnio debilumas), nusikalstamą veiką padarė esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, todėl, kolegijos nuomone, nei griežtinti, nei švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės, nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai.

Dėl nukentėjusiųjų atstovo skunde prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo E. K. ir atsakovo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisėtai ir pagrįstai nukentėjusiųjų A. V. ir I. V. (nukentėjusiojo A. V. motinos) civilinius ieškinius tenkino iš dalies, priteisdamas iš nuteistojo E. K. A. V. naudai 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, I. V. naudai – 7 500 Lt neturtinei žalai ir 600 Lt turtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro atžvilgiu pagrįstai paliko nenagrinėtą, ieškovams išaiškinant teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad E. K. veiksmais tiek nukentėjusiajam A. V., tiek jo motinai I. V., neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais ir besiformuojančia teismų praktika. Kolegijos nuomone, abu nukentėjusieji dėl E. K. padaryto nusikaltimo patyrė neturtinės žalos, kurią sudaro dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. Nukentėjusysis taip pat patyrė dar ir fizinį skausmą, didžiulius dvasinius išgyvenimus, buvo sukrėstas ir pažemintas, todėl apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusieji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiesiems, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens (E. K.) kaltę, jo turtinę padėtį (gauna itin nedideles pajamas, nekilnojamojo ar kito turto neturi). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimu siekiama kompensuoti nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, patirtus nepatogumus, tačiau nukentėjusieji negali siekti pasipelnyti kaltininko sąskaita. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį, nukentėjusiajam A. V. priteisdamas 30 000 Lt, o jo motinai I. V. 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, kuris yra realus. Kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų atstovo skunde prašoma priteisti neturtinės žalos suma (A. V. naudai - 70 000 Lt, I. V. naudai – 50 000 Lt) laikytina pernelyg didele, neatitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems iš atsakovo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro. Kolegija nelaiko pagrįstu tokį prašymą, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, atsakovo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro atsakomybė grindžiama ne deliktiniais, bet sutartiniais santykiais, susiklosčiusiais tarp mokymo įstaigos bei nukentėjusiojo A. V.. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centras būtų materialiai atsakingas už pilnamečio kaltinamojo E. K. veiksmus, pagrįstai nukentėjusiųjų civilinį ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtą, išaiškinant nukentėjusiesiems teisę dėl patirtos žalos pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Kolegija sprendžia, kad smulkiai atsakyti į kiekvieną nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centro, netikslinga, kadangi pilnai tenkinti nukentėjusiųjų civilinį ieškinį ir keisti skundžiamą teismo nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, nėra pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo E. K. ir nukentėjusiųjų A. V. ir I. V. atstovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. K. (E. K.) ir nukentėjusiųjų A. V. ir I. V. atstovo advokato Ramūno Varniuko apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.