Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai už tai, kad jis, turėdamas patentą miško darbams, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėnesio pradžios iki 2013 m. gruodžio mėnesio pradžios, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), nelegaliai įdarbino medienos ruošos darbams A. K., V. B., V. P. ir F. B. su jais nesudaręs darbo sutarties bei apie juos nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Tokiais veiksmais V. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1, 2 p.

Tauragės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo V. G. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. ir paskyrė jam administracinę nuobaudą – 14 000 Lt baudą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Nelegaliu darbu laikomas darbas esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. DK 99 str. 3 d. nustatyta, kad darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys.

Administracinio teisės pažeidimo protokolai V. G. surašyti už tai, kad jis turėdamas patentą miško darbams, nelegaliai įdarbino medienos ruošos darbams A. K., V. B., V. P. ir F. B. su jais nesudaręs darbo sutarties bei apie juo nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia apylinkės teismo motyvuotų išvadų dėl V. G. kaltės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktą byloje medžiagą, nepagrįstai vadovavosi V. B. pirminiu paaiškinimu, liudytojų A. K., V. P., F. B. parodymais, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. G. kaltės, išklausė jo parodymus liudytojų A. K., V. P., F. B., V. B., D. R., J. B., P. M., K. M. parodymus, įvertino rašytinius įrodymus, savo išvadas dėl V. G. kaltės pakankamai motyvavo.

V. G. 2014 m. sausio 8 d. paaiškinime teigė, jog A. K. ir V. B. buvo atvykęs pas jį, prašė juos įdarbinti. Tačiau jie neturėjo patento dirbti, todėl jis jų neįdarbino. A. K. ir V. B. nei vienos dienos jo miške nėra buvę, nedirbo (b. l. 6). 2014 m. kovo 3 d. paaiškinime V. G. teigė, jog A. K., V. B., V. P. ir F. B. pas jį miške rinko medžių šakas. Į mišką jie važiuodavo atskirais automobiliais, pinigų jiems nemokėjo (b. l. 10). V. G. teismo posėdžio metu teigė, kad minėtų asmenų įdarbinęs nebuvo, o tik leido rinkti šakas jo miško kirtimo plote (b. l. 55-56). A. K. 2013 m. gruodžio 17 d. paaiškinime, apklausos protokole, teismo posėdyje nuosekliai parodė, jog įsidarbino pas V. G., pjovė medžius. Dirbdamas turėjo pastovų darbo grafiką nuo 8 iki 17 val., į darbą kiekvieną dieną (išskyrus sekmadienį) jį veždavo, kiekvieną dieną vakare sumokėdavo 30 Lt (b. l. 5, 9, 46-47). V. P. ir F. B. apklausos protokoluose ir teismo posėdyje parodė, jog pagal skelbimą laikraštyje įsidarbino pas V. G., jo miške pjovė medžius, nešė rąstus. Juos į mišką veždavo V. nuo V. G. namų, dirbo nuo 8 iki 17 val., sutarė, jog V. G. jiems mokės už pagamintos medienos kubą 8 Lt. V. G. žadėjo juos įdarbinti oficialiai, tačiau to nepadarė (b. l. 8-9, 47). Tuo tarpu V. B. nors pirminiame 2013 m. gruodžio 18 d. paaiškinime teigė, jog dirbo pas V. G. pagal pastovų darbo grafiką nuo 8 iki 17 val., į mišką jį veždavo automobiliu, už pirmas dvi-tris savaites V. G. sumokėjo 500 Lt (b. l. 4), tačiau teismo posėdžio metu savo parodymus paneigė, pasakė, jog V. G. apkalbėjo, pas jį nedirbo, o tik jo miške rinko medžių šakas (b. l. 46). Liudytojai P. M. ir K. M. teismo posėdyje parodė, kad matė V. G. miške medžių šakas renkančius žmones, V. G. pjovė medžius (b. l. 47-48). Liudytoja J. B. parodė, jog jos vyras V. B. pas V. G. miške rinko medžių šakas, ji taip pat du-tris kartus padėjo rinkti šakas. Matė miške A. K., V. P. ir F. B. renkant šakas (b. l. 48). Iš Sodros duomenų matyti, kad A. K., V. B., V. P. ir F. B. oficialiai nedirbo (b. l. 7, 9, 12, 13-14). Verslo liudijimas patvirtina, jog V. G. 2013 m. vykdė medienos ruošos, malkų gamybos, medienos ruošos paslaugų veiklą (b. l. 31). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog V. G. nelegaliai įdarbino medienos ruošos darbams A. K., V. B., V. P. ir F. B..

Apeliantas teigia, jog liudytojų K. M. ir P. M. parodymai patvirtina, jog jo miške minėti asmenys nedirbo. Nors liudytojai K. M. ir P. M. parodė, jog matė, kai V. G. pjovė medžius ir jo miško plote V. P., A. K., V. B. bei F. B. rinko šakas, tačiau jie dirbo savo miške, kuris buvo netoli V. G. miško ir negalėjo visą dieną stebėti kokie žmonės ir kokius darbus dirbo V. G. miške. Liudytojas P. M. parodė, kad miške buvo ne visada, matė kelis kartus V. G. miške žmones, kurie rinkosi medžių šakas (b. l. 47-48). Be to, pasak liudytojų jiems V. G. pats pasakė, jog miške esantys žmonės rinkosi medžių šakas. Šių liudytojų parodymai tik patvirtina, jog V. P., A. K., V. B. bei F. B. miške dirbo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog kad V. P., A. K., V. B. bei F. B. santykiai nepagrįstai buvo vertinami kaip darbiniai, nes šie santykiai neatitiko Darbo kodekso 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams. DK 93 str. nurodyta, jog darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Byloje nustatyta, jog V. P., A. K., V. B. bei F. B. dirbo V. G. miške. V. B. ir F. B. pjovė medžius, A. K. ir V. P. dirbo pagalbinius darbus – rinko medieną, krovė ją į krūvas. Darbai buvo ne vienkartinio pobūdžio, o pastovūs. V. P., A. K., V. B. bei F. B. sutarė su V. G., kad jis mokės jiems atlyginimą, t. y. A. K. – 30 Lt už dieną, V. P. ir F. B. – už pagamintos medienos kubą 8 Lt, V. B. - už pirmas dvi-tris savaites V. G. sumokėjo 500 Lt. Visi į mišką buvo vežami V. G. automobiliu, buvo nustatytas darbo laikas nuo 8 iki 17 val. V. G. nebūdavo kiekvieną dieną miške, tačiau atvažiuodavo patikrinti, kad minėti asmenys miške nevartotų alkoholio, to neneigia ir pats V. G.. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog santykiai susiklostę tarp minėtų asmenų ir V. G. buvo ne darbiniai, atmestinas.

Įvertinus visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog V. G. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., sudėtis. Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. G. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.