- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-26
- Bylos Nr.
- I-1539-644/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Advokatai
- Ričardas Lilas
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau ir –Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (I. t. b. l. 3-6) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2007-10-24 iki 2014-09-29 buvo kalinamas Marijampolės PN būriuose ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui, žemino pareiškėjo orumą. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, kambariuose, kurių plotas apie 30 kv. m., gyveno po 10 nuteistųjų, kamerų tipo patalpose, kurių plotas apie 10-12 kv. m. - po 6-7 asmenis. Gyvenamosiose patalpose (būriuose) nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, veisėsi tarakonai. Būriuose Nr. 9, 10, 11, 12 dėl gaminamo maisto nuo garų kaupiasi drėgmė ir kvapas. Teigė, kad be pagrindo 2-3 mėnesių laikotarpiui buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, nors pagal nustatytą reglamentavimą negalėjo būti uždaromas ilgiau nei 15 parų. Dėl to pareiškėjas ilgą laiką neturėjo galimybės apsipirkti pataisos namų parduotuvėje, buvo suvaržyti jo socialiniai ryšiai. Paaiškino, kad pataisos namų administracija jam darė psichologinį spaudimą, tyčia skiriant jį gyventi į būrius, kuriuose grėsė pavojus sveikatai ir gyvybei. Į pareiškėjo paaiškinimus pareigūnai nekreipė dėmesio, šaipėsi. Pareiškėjas 2011-01-04 atsisakė gyventi jam paskirtame būryje, dėl to buvo uždarytas į baudos izoliatorių, kur praleido kelis mėnesius, dėl to nutrūko jo socialiniai ryšiai. Vėliau laikotarpiais nuo 2012-01-07 iki 2012-04-20, nuo 2012-04-20 iki 2012-08-20, nuo 2013-01-06 iki 2013-03-20, nuo 2013-11-11 iki 2014-05-29 taip pat buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas, kuriose gyvenant jam buvo uždrausti socialiniai ryšiai, negalėjo apsipirkti parduotuvėje maisto produktų, tabako gaminių. Paaiškino, kad ilgą laiką buvo marinamas badu, dėl to iki šiol skauda skrandį. Dėl nurodytų aplinkybių nutrūko jo santykiai su artimaisiais, nusilpo regėjimas, susirgo odos ligomis, vartoja raminamuosius vaistus. Prašė skundą tenkinti, priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (I. t. b. l. 15-24) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose gyveno nuo 2007-10-18 iki 2014-09-29, nurodytu laikotarpiu gyveno įvairiuose būriuose, baudos izoliatoriaus kamerose, kamerų tipo patalpose. Nors pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose jam trūko ploto, tačiau paaiškino, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į jose įrengtų vietų skaičių. Marijampolės PN 12 būryje yra virtuvėlė, kurioje nuteistieji gali, bet ne privalo, gamintis maistą, tačiau nuo gaminamo maisto kenksmingas oras nesusidaro. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams tikrina visuomenės sveikatos centro atstovai. Patikrinimų metu pažeidimų patalpose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, nenustatyta. Patalpos vėdinamos per atidaromus langus, tai atitinka higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Baudos izoliatoriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, languose yra atveriamos orlaidės. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos darbų pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, 2014 m. buvo nupirkta 10 kg. briketų graužikams ir 1000 vnt. specialių gaudyklių vabzdžiams naikinti. Kiekvienas būrys susideda iš eilės įvairių patalpų ir erdvaus kiemo, todėl nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pagal nustatytą tvarką gali lankyti pataisos namuose veikiančią mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir pan. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti VĮ „Mūsų amatai“. Nuteistieji gali lankyti vieną iš daugiau kaip 20 socialinės reabilitacijos programų. Maitinimas pataisos namuose organizuojamas pagal nustatytą reglamentavimą. Atlikti tyrimai parodė, kad pataisos namų valgykloje pagaminti patiekalai atitinka nustatytus reikalavimus. Vykdant valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nustatyta nebuvo. Nuteistiesiems nedraudžiama gauti maisto produktų iš laisvėje esančių asmenų, išskyrus maisto produktus, kuriuos draudžiama siųsti pašto siuntiniuose ar perduoti nuteistiesiems. Pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnį, izoliatoriuose bei karceriuose laikomi asmenys neturi teisės gauti pasimatymų, smulkių paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, skambinti telefonu. Pažymėjo, kad M. D. ginčo laikotarpiu už asmenines lėšas eilę kartų pirko higienos reikmenis ir maisto produktus, nuolat naudojosi teise rašyti/gauti laiškus, skambinti telefonu. Pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kištukiniai lizdukai kamerose neprivalo būti. Duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas, pataisos namai neturi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skrandžio ligų nesiskundė. Taip pat jis nėra kreipęsis ir į Psichologinę tarnybą. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir –LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-05-11, šią aplinkybę patvirtina Kybartų pataisos namų spaudas ant voko (I.t. b. l. 9), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, kančias ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007-10-24 iki 2012-05-10 taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2012-05-11.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2012-05-11 iki 2014-09-29. Remiantis į bylą pareiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šiuos Marijampolės PN būrius: nuo 2012-05-11 iki 2012-10-18 - į 21 būrio 211 brigadą, nuo 2012-11-30 iki 2013-01-07 - 12 būrio 121 brigadą, nuo 2013-04-23 iki 2013-11-11 – 16 būrio 151 brigadą, nuo 2014-01-20 iki 2014-07-27 – į 21 būrio 212 brigadą (būryje gyventi atsisakė), nuo 2014-07-28 iki 2014-09-29 – į 5 būrio 51 brigadą (I. t. b. l. 25-27, 30, 31, 32-33, 34).
Minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos uždarant į kameras: nuo 2012-05-11 iki 2012-06-20, nuo 2012-06-20 iki 2012-08-20 – kamerų tipo patalpoje Nr. 20, nuo 2012-10-18 iki 2012-11-03 - baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25, nuo 2013-01-07 iki 2013-01-22, nuo 2013-01-22 iki 2013-02-05, nuo 2013-02-05 iki 2013-02-20, nuo 2013-02-20 iki 2013-03-06, nuo 2013-03-06 iki 2013-03-20, nuo 2013-03-20 iki 2013-04-04 - baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, nuo 2013-04-12 iki 2013-04-27 – baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 9a, nuo 2013-09-27 iki 2013-10-07 – Kauno tardymo izoliatoriuje, nuo 2013-11-11 iki 2013-11-21 – kameroje Nr. 25, nuo 2013-11-22 iki 2013-12-07, nuo 2013-12-07 iki 2013-12-22 - baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 23, nuo 2013-12-22 iki 2014-01-06 – kameroje Nr. 21, nuo 2014-01-06 iki 2014-01-17, nuo 2014-01-18 iki 2014-01-29 - baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22, nuo 2014-01-29 iki 2014-03-29, nuo 2014-03-29 iki 2014-05-29, 2014-05-29 iki 2014-07-29 – į kamerų tipo patalpas Nr. 22 (I. t. b. l. 25-27)
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš Marijampolės pataisos namų buvo išvykęs šiomis dienomis: nuo 2013-03-28 iki 2013-04-11, nuo 2013-09-24 iki 2013-10-01 (I. t. b. l. 25-27).
Dėl gyvenamojo ploto būriuose.
Kadangi objektyvių duomenų apie pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 12 būrio 121 brigados gyvenamosios patalpos Nr. 3 plotas 44,67 kv. m., įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi, vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 3,19 kv. m. (44,67/14) gyvenamojo ploto; 16 būrio 161 brigados gyvenamosios patalpos Nr. 3 plotas 14,56 kv. m., įrengta 4 vietos, taigi vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 3,64 kv. m. (14,56/4) gyvenamojo ploto; 5 būrio 51 brigados gyvenamosios patalpos Nr. 2 plotas 51,42 kv. m., įrengta 16 vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,21 kv. m. (51,42/16) gyvenamojo ploto; 21 būrio 212 brigadoje pareiškėjas negyveno (I. t. b. l. 25-27, 37, 38, 38a, 187, 191).
Aktualių duomenų apie Marijampolės PN 21 būrio 211 brigadą (miegamojo kambario plotą, miegamųjų vietų skaičių), kurioje pareiškėjas faktiškai gyveno nuo 2012-08-20 iki 2012-10-18 (60 parų), į bylą nėra pateikta, dėl ko teismas neturi galimybės apskaičiuoti vienam asmeniui patalpoje tekusio ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Dėl šių priežasčių daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Marijampolės pataisos namų 21 būrio 211 brigadoje 60 parų buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Taisyklių 11¹.1 punktą.
Dėl gyvenamojo ploto kamerose.
Bylos duomenimis, kameros Nr. 16 plotas 20,20 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 5,05 kv. m. (20,20/4) gyvenamojo ploto; kameros Nr. 20 (kamerų tipo patalpos) plotas 20,39 kv. m., įrengta 5 vietos, taigi asmeniui teko 4,08 kv. m. (20,39/5); kameros Nr. 21 plotas 16,5 kv. m., įrengta 4 vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,13 kv. m. (16,5/4); kameros Nr. 22 plotas 20,39 kv. m., įrengtos 4 vietos, taigi vienam asmeniui teko 5,1 kv. m. (20,39/4); kameros Nr. 23 plotas 16,34 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. (16,34/4); kameros Nr. 25 plotas 34,83 kv. m., įrengta 9 vietos, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m. (34,83/9); vienvietės kameros Nr. 9a plotas 8,97 kv. m., taigi pareiškėjui teko 8,97 kv. m. (I. t. b. l. 25-27, 35, 36, 187, 191).
Nors pareiškėjas paaiškino, kad keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje laikotarpiu nuo 2013-12-22 iki 2014-01-06 buvo laikomi 5 asmenys, tačiau į bylą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo argumentus paneigia Marijampolės PN 2015-10-12 pažyma (I. t. b. l. 187, 191), kurioje nurodyta, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į įrengtų vietų skaičių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus pateiktus įrodymus, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl 5 asmenų laikymo keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Taigi, daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerose, jam buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl kitų sąlygų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Marijampolės PN būriuose nebuvo tinkamo vėdinimo, būriuose Nr. 9, 10, 11, 12 kaupėsi drėgmė dėl gyvenamosiose patalpose įrengtos virtuvėlės, kurioje nuteistieji gaminasi maistą. Pareiškėjas nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Pagal higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. (HN 76:2010 26 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas negyveno būriuose Nr. 9, 10, 11, taigi neigiamos pasekmės dėl drėgmės patalpose negalėjo kilti, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal 2013-01-07 Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. Pa-1 (I. t. b. l. 88-89), Marijampolės PN 12 būrio patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012-03-22 ir 2014-10-10 patikrinimo aktai (I. t. b. l. 43-44, 45-46), kuriuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose yra vėdinamos per atveriamus langus. Pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011-11-15, 2012-09-11, 2013-11-20, 2015-01-27 patikrinimo aktus (I. t. b. l. 66-67, 71-72, 73-74, 85-87), kamerose Nr. 16, 20, 21, 23 bei kitose tikrintose kamerose santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės gyvenamosiose patalpose. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad 12 būrio virtuvėlė yra įrengta visiškai atskiroje patalpoje (I. t. b. l. 38), dėl ko pareiškėjo skunde nurodytos neigiamos pasekmės dėl virtuvėlėje gaminamo maisto negalėjo kilti. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
M. D. neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.
Pagal higienos normos HN 76:2010 24 punktą, natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosiose patalpose turi būti 0,5 % , mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. (HN 76:2010 22 punktas). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšveitimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p.).
Pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013-11-20, 2014-04-09, 2015-01-27 patikrinimo aktus (I. t. b. l. 73-74, 75-78, 82-84, 85-87), kameros Nr. 20, 21, 23 bei visose kitose tikrintose baudos izoliatoriaus kamerose (Nr. 2, 5, 11, 12, 13, 14, 18, 19, 24 ir pan.) dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal 2014-01-15 Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PT-4, patikrintuose Marijampolės PN būriuose Nr. 4, 17, 16, dirbtinė apšvieta taip pat atitiko nustatytus reikalavimus (I. t. b. l. 75-78). Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie visų baudos izoliatoriaus kamerų ir gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu dirbtinę apšvietą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad visose tikrintose gyvenamosiose patalpose dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, teismui nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas vykdo pareigą užtikrinti Marijampolės pataisos namuose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių savo argumentus (dėl netinkamo patalpų apšvietimo) patvirtinančių įrodymų, be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, o teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Todėl, įvertinus esamus duomenis, daroma išvada, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo yra atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose gausu tarakonų.
Pagal higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Iš atsakovo į bylą pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ (I t. b. l. 90-94) matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Todėl teismui kyla abejonių, ar vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė yra atliekami Marijampolės pataisos namų gyvenamosiose patalpose. Marijampolės pataisos namai atsiliepime nurodė, kad 2014 metais buvo nupirkta 10 kg. briketų graužikams naikinti ir 1000 vnt. specialių gaudyklių vabzdžiams. Kitų duomenų apie dezinsekcijos ir deratizacijos darbus gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu į bylą nepateikta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Marijampolės pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo argumentus dėl parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo, tačiau, teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepakankamai argumentavo savo poziciją ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, į bylą nepateikė, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė Higienos normos 60 p. reikalavimus, t. y. nepakankamai rūpestingai vykdė buitinių parazitų naikinimą bei kontrolę, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo jų būti ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumus.
Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose buvo marinamas badu, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintais valgiaraščiais.
Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina Marijampolės PN tiekiamo maisto kokybę, patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta (I. t. b. l. 51). Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba reguliariai atlieka patikrinimus dėl maisto produktų tvarkymo higienos, patikrinimų metu grubių pažeidimų nenustatyta, maisto tvarkymo subjekto vykdoma veikla atitinka teisės aktų reikalavimus (I. t. b. l. 52-54, 55-60, 61-63). 2013 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. 41VMĮP-151 (I. t. b. l. 52-54) nurodyta, kad atlikus patikrinimą pagal skundą dėl maisto kaloringumo ir jo paruošimo, neatitikčių nebuvo nustatyta. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-4 (I. t. b. l. 75-78) konstatuota, kad kontrolės metu dienos davinio energetinė vertė atitiko nustatytus reikalavimus. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius dėl nepakankamo maitinimo nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas. Iš Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio matyti, kad M. D. asmeninėje sąskaitoje turėjo pakankamai lėšų ir reguliariai lankėsi Marijampolės pataisos namų parduotuvėje (I. t. b. l. 96-101). Į bylą pateikti M. D. prašymai leisti pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis patvirtina, kad pareiškėjas pataisos namų parduotuvėje daugeliu atveju įsigydavo ne pirmo būtinumo prekių – tabako, popieriaus tabakui sukti, kavos, šokolado, smilkalų, kramtomos gumos ir pan. (I. t. b. l. 138-150). Remiantis minėtais duomenimis daroma išvada, kad pareiškėjas pirkdamas ne pirmo būtinumo prekes nebadavo. Įvertinus esamus duomenis, daroma išvada, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų (dėl nepakankamo maitinimo) ir jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, t.y. kad jis buvo tyčia nurašinėjamas į būrius, kur jam grėsė pavojus gyvybei ir sveikatai (psichologinis spaudimas), nereaguodavo į pareiškėjo skundus, šaipėsi, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t.y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad ginčo laikotarpiu eilę kartų ilgam laikotarpiui (iki kelių mėnesių) buvo laikomas uždarytas baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose, jam buvo uždrausti socialiniai ryšiai, negalėjo apsipirkti parduotuvėje maisto produktų, tabako gaminių.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 142 straipsnį, pataisos namuose už rėžimo reikalavimų pažeidimus nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos - pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų (4 p.); pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių (6 p.) ir kt.
Bylos duomenimis, Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymais pareiškėjui skirtos šios nuobaudos: 2012-04-20 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, skirta nuobauda - perkelti 2 mėnesių laikotarpiui į kamerų tipo patalpas (I. t. b. l. 188-189); 2012-06-20 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - perkelti 2 mėnesių laikotarpiui į kamerų tipo patalpas (I.t. b. l. 194-195); 2012-10-18 d. įsakymu, už uždraustų daiktų laikymą, - 15 parų baudos izoliatoriuje (I t. b. l. 199); 2013-01-07 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 15 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 4-5); 2013-01-22 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 14 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 8-9); 2013-02-05 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 15 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 13-14); 2013-02-20 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 14 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 18-19); 2013-03-06 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 14 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 26-27); 2013-03-20 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 14 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 30-31); 2013-04-12 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 15 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 34-35); 2013-11-11 įsakymu, už opiatų vartojimą, - 10 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 46); 2013-11-22 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 15 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 48); 2013-12-02 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 15 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 50); 2013-12-22 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 15 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 51); 2014-01-06 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 11 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 52); 2014-01-17 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 6 mėnesiams į drausmės grupę (II t. b. l. 54); 2014-01-18 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 11 parų baudos izoliatoriuje (II t. b. l. 55); 2014-01-29 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 2 mėnesiams į kamerų tipo patalpas (II t. b. l. 56); 2014-03-29 įsakymu, už atsisakymą atlikti bausmę paskirtame būryje, - 2 mėnesiams į kamerų tipo patalpas (II t. b. l. 57). Skiriant pareiškėjui nuo baudas atsižvelgta į M. D. paaiškinimus (I. t. 192, 197; II t. b. l. 7, 11, 16, 23, 29, 33, 37, 45, 47). Iš bylos duomenų sprendžiama, kad nuobaudos pareiškėjui skirtos laikantis Bausmių vykdymo kodekso nustatytų reikalavimų, ne ilgesniam laikui, nei numatyta BVK 142 straipsnyje. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai (dėl uždarymo į kameras ilgesniam nei nustatyta laikotarpiui) atmestini kaip nepagrįsti.
BVK 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus bei sprendimus. Minėti veiksmai ar sprendimai skundžiami bausmę vykdančios institucijos direktoriui, o pastarojo sprendimai - Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per 20 dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad administraciniai aktai, kuriais nuobaudos pareiškėjui buvo paskirtos, yra nepanaikinti, dėl ko pareiškėjui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekelia abejonių. Teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, savarankiškai vertinti aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad aktai, kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.
Taip pat, pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam ginčo laikotarpiu būnant kamerose ilgą laiką nebuvo leidžiama pasimatyti su artimaisiais, paskambinti, rašyti laiškų.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BVK 146 straipsnio 1 dalį baudos izoliatoriuje laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškus, skambinti telefonu, neleidžiama naudotis stalo žaidimais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais, garso grotuvais, kompiuteriniais žaidimais, bei kitais pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Remiantis BVK 75 straipsniu, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, gauti smulkiųjų paketų su spauda, vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu.
Iš bylos duomenų matyti, kad drausmės grupėje gyvenančiam M. D. Marijampolės PN direktoriaus 2014-05-26 ir 2014-05-27 nutarimais du kartus buvo suteikta teisė papildomai paskambinti telefonu, šia teise pareiškėjas pasinaudojo (I t. b. l. 104, 105). Pareiškėjo argumentus dėl neturėjimo galimybės rašyti laiškų paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelė, iš kurios matyti, kad M. D. reguliariai susirašinėjo (I t. b. l. 155-156). Iš Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio matyti, kad M. D. asmeninėje sąskaitoje turėjo lėšų ir reguliariai lankėsi Marijampolės pataisos namų parduotuvėje (I. t. b. l. 96-101). Nors pareiškėjo atstovas nurodė, kad M. D. buvo atimta teisė apsipirkti parduotuvėje laikotarpiais kai jis buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas, tačiau šiuos argumentus paneigia Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis, iš kurio matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-05-11 iki 2012-08-20 prekes iš parduotuvės pirko 13 kartų (I t. b. l. 98), nuo 2014-01-29 iki 2014-07-29 – 26 kartus (I. t. b. l. 99-101). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jie nepaneigti jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl teismas jais remiasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Daroma išvada, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl neturėjimo galimybės rašyti laiškų, lankytis parduotuvėje, paskambinti laikytini deklaratyviais, todėl yra atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Kaip jau buvo minėta, administracinėje byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos 21 būrio miegamajame pažeidimo (viso 60 parų), taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, todėl konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Tačiau teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju buvo nustatytos aplinkybės dėl minimalaus gyvenamojo ploto bei parazitų, ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, ar, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Bylos duomenimis, pareiškėjas skundėsi galvos skausmais, tačiau šie nusiskundimai susiję su opiatų vartojimu (I t. b. l. 168). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, atmetamas prašymas dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei, pastarajai teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (ABTĮ 44 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.