Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skulas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-641-173/2014, pagal ieškovo Lietuvos automobilių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skulas“, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“, dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Šalys nesusitarė dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio, todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 9 dalį atsakovui turi būti išmokama kompensacija pinigais, apskaičiuojama šio įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos direktorius paminėtu 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. P-(1.3)-484 nusprendė iš UAB „Skulas“ paimti 0,1736 ha ploto žemės sklypą, esantį Mauručių kaime, Prienų rajone, ir už jį nustatyti 25 679 Lt atlyginimą, apskaičiuotą pagal UAB „STIVVF“ parengtą vertinimo ataskaitą.

Teigė, kad atsakovas nepasinaudojo savo teise ir per įstatymų nustatytą terminą neskundė nei vieno nurodyto Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus ar šios tarnybos Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymų (sprendimų) minėtais klausimais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 1 d. 4 p.), nes apsiribojo faktinių bylos aplinkybių, atliktų turto vertinimų, nustatytų verčių, šalių pozicijų aprašymu, tačiau nepaisant skirtingų turto vertinimo bei ekspertizių išvadų, visiškai nepasisakė dėl jose užfiksuotų duomenų, jų patikimumo, reikšmės, nenurodė, kodėl remiasi būtent paskutiniosios ekspertizės metu nustatyta neužstatyto sklypo verte ir pan., nepateikė jokių teisinių argumentų, nuorodų į teisės normas, teismų praktiką. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama; neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nagrinėjamus klausimus; neatsižvelgė į faktines šios bylos aplinkybes, bendruosius sąžiningumo, teisingumo, protingumo (CK 1.5 str.) bei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 str.), todėl nepagrįstai priteisė per mažą – 43 000 Lt dydžio – atlyginimą. Teismas taip pat nesivadovavo teismų praktikos išaiškinimais, kad nustatant piniginės kompensacijos dydį atsižvelgiama ir į savininko galimybes įsigyti lygiavertį turtą, t. y. už išmokėtą kompensaciją įsigyti analogiško dydžio, būklės, lokalizacijos ir pan., turtą. Teismas be pagrindo nepriteisė atlyginimo už žemės sklypo pagerinimus – veją, asfaltuotą kelią.

Priešingai nei teigia apeliantas, teismas tinkamai taikė proceso bei materialinės teisės normas, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo priteistas atlyginimas yra neteisingas. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenes poreikiams taisyklių 20 punktą (toliau – Žemės paėmimo visuomenes poreikiams taisyklių už želdinius papildomai atlyginama tik tuo atveju, kai į jų vertę neatsižvelgta apskaičiuojant visuomenės) poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę. Todėl teismo ekspertė G. B., atlikdama pakartotinę ekspertizę, neturėjo pagrindo skaičiuoti papildomo atlyginimo už šiame sklype (dalyje) esančią veją ir asfaltuotą kelią, nes vertinant žemės sklypą, jau yra įvertinti ir šie jo pagerinimai; ekspertės parinkti lyginamieji objektai –neužstatyti, prie magistralinių kelių su tiesioginiu patekimu, tai yra, taip pat su asfaltuotu keliu. Be to, parenkant lyginamuosius sandorius taip pat buvo pritaikyti tam tikri koeficientai, kurie leido eliminuoti vertinamo ir palyginamųjų sklypų skirtumus. Teismo ekspertizes akte nėra jokių duomenų apie tai, jog lyginamieji objektai turėjo kitokį paviršių, negu vertinamasis objektas (pvz.: žvyro, smėlio, asfalto, žolės ir pan.). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad papildomai turėtų būti atlyginami ir kiti nuostoliai, nes sunaikinta asfalto danga bus atkurta rekonstruojant magistralinį kelią valstybės lėšomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 str. 1 d., 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo UAB „Skulas“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams atlyginimo dydžio. Kaip minėta, nesutikdamas su skundžiamame teismo sprendime nustatyto šio atlyginimo dydžiu, apeliantas skunde nurodo iš esmės du argumentus: teigia, kad šis sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas dėl teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų ir dėl neteisingai išspręsto ginčo, nes teismo nustatytas atlyginimo dydis neatitinka nei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų reikalavimų, nei materialinės teisės normų, nei byloje esančių įrodymų.

Dėl proceso teisės normų pažeidimų

Apeliantas skunde teigia, kad teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str. 1 d.), nes jis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų: teismas nenurodė, kodėl remiasi būtent paskutiniosios ekspertizės metu nustatyta neužstatyto sklypo verte, nepasisakė dėl įrodymuose užfiksuotų duomenų patikimumo, reikšmės, nepateikė jokių teisinių argumentų ir t. t. Tai, apelianto manymu, yra pagrindas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą traktuoti kaip neteisėtą ir jį panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, visų pirma pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas (nesvarbu – pirmosios ar apeliacinės instancijos) yra tinkamai motyvuotas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to, kaip minėta, galėjo būti neteisingai išspręsta nagrinėjama byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmiau minėtus apelianto argumentus, taip pat remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais formuojant teisminę praktiką įrodinėjimo klausimais, pažymi, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų, tai yra kai jų visuma leidžia padaryti tokią išvadą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet taip pat logikos dėsniais, ir pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Toks reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m, liepos 2 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, spręsdama ar teismas tinkamai vykdė minėtus proceso normų reikalavimus bei teismų praktikos nurodymus, be kita ko pažymi, kad nagrinėdamas šį ginčą teismas buvo aktyvus: 2013-03-13 protokoline nutartimi atidėjo parengiamąjį posėdį, pasiūlęs šalims apsvarstyti galimybę dėl ekspertizės skyrimo, jos tikslingumo, klausimų aktualumo; 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi patenkinęs ieškovo prašymą byloje paskyrė ekspertizę; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, siekdamas pašalinti byloje esančių įrodymų, ekspertizės akto išvadų prieštaringumą, nustatyti tikslią paimamo turto rinkos vertę, paskyrė pakartotinę ekspertizę (CPK 160 str., 179 str., 183 str., 212 str., 219 str. 2 d., 250 str.).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigiama skunde, jame yra nurodytos tiek materialinės teisės normos, reglamentuojančios tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykis, tiek esminiai įrodymai, leidžiantys spręsti dėl paimamo žemės sklypo atlyginimo dydžio. Tokią išvadą iš dalies pagrindžia paties apelianto pozicija: teigdamas, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir reikalaudamas jį panaikinti, tuo pat metu prašo nustatyti kitą, tai yra 128 284 Lt atlyginimą už paimamą sklypą. Apeliantas nereikalauja, kad byla būtų grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nereiškia prašymų nei dėl kokių nors naujų įrodymų išreikalavimo (pvz. ekspertų apklausa etc.), nei pats juos pateikia (CPK 12 str., 13 str., 42 str. 1 d., 5 d., 178 str., 314 str.). Taigi iš esmės pripažįstama, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ginčui išspręsti, tačiau nesutinkama su jų vertinimu ir nustatytu šio atlyginimo dydžiu (CPK 306 str. 1 d. 5 p.).

Teisėjų kolegija, iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minimo atlyginimo dydžio, išsamiai neišanalizavo byloje esančių įrodymų. Tačiau, kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, turinti pareigą įvertinti tiek teisinę, tiek faktinę bylos pusę (CPK 320 str. 1 d.), tai yra, nustačiusi, kad teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę, privalo ištaisyti jo klaidas, atsakydamas į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir tokiu būdu papildydamas teismo sprendimo motyvus, nes, jau buvo minėta, jog pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, netgi nustačius proceso teisės pažeidimą arba netinkamą jos taikymą, pagrindas sprendimui panaikinti yra tik tuomet, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų kolegija, vykdydama šiuos įstatymo reikalavimus, toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų ir skundžiamu teismo sprendimu nustatyto atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą atsakovo žemės sklypą teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 185 str.).

Dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės ir nustatyto atlyginimo

Kaip minėta, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas atsakovas UAB „Skulas“ teigia, kad teismas neteisingai nustatė atlyginimo dydį už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, nes pagal įstatymą turi būti atlyginama teisingai, be to, neatsižvelgė į jo galimybes įsigyti kitą lygiavertį turtą ir kt.

Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šis principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui už tai bus atlyginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai ir kt.).

Papildydama pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek apeliantas, tiek ieškovas Lietuvos automobilių direkcija prie Susisiekimo ministerijos savo procesiniuose dokumentuose taip pat teisingai nurodo, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme. Šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad: paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina; rinkos vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Tuo tarpu Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta, kad lyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Turto vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – Turto vertinimo metodika), IV skyriaus 2 skirsnyje nustatyta, kad, taikant palyginamosios vertės metodą, lyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas; taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2013 ir kt.).

Taigi teisėjų kolegija dėl nagrinėjamų teismo išvadų teisėtumo bei pagrįstumo sprendžia vadovaudamasi būtent šiomis įstatymų nuostatomis bei teisminės praktikos išaiškinimais.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant kilusį ginčą byloje yra aktualūs šie byloje esantys rašytiniai įrodymai, tai yra ieškovo pateikta turto rinkos vertės nustatymo 2011-09-30 UAB ,,STIVVF“ sudaryta pažyma, kurioje nustatyta, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2011-09-30 – 25 679 Lt; atsakovo pateikta jo paties užsakymu UAB ,,Resolution valuations“ atlikta turto vertinimo ataskaita, kurioje ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2012-11-26 (sklypo paėmimo momentu) – 104 000 Lt; teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarties pagrindu 2013-06-21 atliktos teismo ekspertizės akto Nr. 1306-0009 išvada (ekspertas G. J. B.), kad visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo rinkos vertė jo paėmimo momentu – 2012-11-26, buvo 39 400 Lt; atsakovui UAB „Skulas“ nesutikus su šia ekspertizės išvada, teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties pagrindu 2014-04-30 atliktos pakartotinės teismo ekspertizės akto Nr. 13-11(28) išvada (ekspertė G. B.), kad visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo rinkos vertė jo paėmimo momentu – 2012-11-26, buvo 39 400 Lt.

Analizuodama ir vertindama nurodytus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad sprendžiant šį ginčą nėra pagrindo remtis ieškovo pateikta minimo turto rinkos vertės nustatymo pažyma (vertė 25 679 Lt), nes joje nurodyta žemės sklypo rinkos vertė nustatyta anksčiau, nei nuspręsta jį paimti. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausias Teismas, aiškindamas visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertės nustatymo tvarką, yra konstatavęs, kad pagal Žemės įstatymo nuostatas paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014 ir kt.). Taigi šia ieškovo pateikta pažyma nėra pagrindo vadovautis (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą – nustatydamas atsakovui kompensacijos už paimamą jo turtą dydį, iš esmės pagrįstai rėmėsi pirmiau paminėtų teismo ekspertų išvadomis.

Kaip matyti iš pirmosios teismo ekspertizės akto, ekspertas G. J. B. pateikė išvadą, kad 0,1736 ha ginčo žemės sklypo rinkos vertė yra 39 400 Lt; kad jis yra neužstatytas, be komunikacijų (neatsižvelgiant į reklaminį stendą), lygaus reljefo, apželdintas žalia veja su jo galuose įsiterpiančiomis asfalto nuovažomis nuo magistralinio kelio A5. Nurodyta, kad ekspertas šį turtą vertina remdamasis lyginamuoju metodu; kad rinkos vertei nustatyti atrinkti 6 lyginamieji objektai iš 15, kurie infrastruktūros objektų atžvilgiu atitiko vertinamą žemės sklypą, tai yra buvo prie viešojo susisiekimo kelių; kad visų pirma buvo parinkti iš projekto teritorijoje (Mauručių k., Pakeklio k., Čiurlių k., Veiverių k., Gustaičių k., Lizdeikių k.) esančių žemės sklypų, o išnaudojus išvardintų lyginamųjų objektų parinkimo galimybes, iš VĮ ,,Registrų centro“ duomenų bazės Lietuvos Respublikos mastu buvo patrinkti analogiški žemės sklypai pagal paskirtį ir naudojimo būdą; kad apskaičiuojant žemės sklypo rinkos vertę, taikyti rinkos vertę didinantys arba mažinantys koeficientai.

Pakartotinę ekspertizę atlikusi ekspertė G. B. pateikė išvadą, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė yra 128 284 Lt, kurią sudaro 0,1736 ha neužstatyto sklypo rinkos vertė – 43 000 Lt, 300 kv. m ploto asfaltuoto kelio vertė 44 784 Lt ir 1 200 kv. m ploto vejos vertė – 40 500 Lt. Nurodė, kad vertinamasis objektas – centrinė žemės sklypo dalis iškelta, apsėta patenkinamos būklės veja, iš abiejų galų yra asfaltuoti įvažiavimo ir išvažiavimo į degalinės aikštelę keliai; kad apskaičiuojant žemės sklypo rinkos vertę, taikytini rinkos vertę didinantys arba mažinantys koeficientai; kad lyginamaisiais objektais parinkta 14 objektų – kitos (komercinės) paskirties sklypai, esantys šalia magistralinių kelių su panašiais kokybiniais rodikliais, aplinkos infrastruktūra.

Teisėjų kolegija įvertinusi šias paminėtuose aktuose pateiktas ekspertų išvadas kaip vieną iš įrodinėjimo priemonių, kuriomis civilinėje byloje nustatomi faktiniai duomenys (CPK 177 str. 2 d.), tai yra pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, – konstatuoja, kad jos iš esmės skiriasi dėl to, jog apskaičiuodami ginčo žemės sklypo rinkos vertę ekspertai pasirinko skirtingus vertinimo objektus, jų skaičių, nustatė nevienodus patikslinimų koeficientus, be to, ekspertės G. B. pakartotinės ekspertizės išvadoje papildomai įvertinti, ekspertės nuomone, turto apgerinimai – veja ir asfaltas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą nurodęs, jog ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau jie turi būti įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012 ir kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tokio tyrimo metu gauti konkretūs faktiniai duomenys gali būti atmetami dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti taip pat ir tai, kad ekspertizės akto turinys yra prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; kt.).

Remdamasis pateiktais išaiškinimais bei paminėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek pakartotinės ekspertizės aktuose prie vertinamo objekto aprašymo buvo nurodyti tie patys individualūs žemės sklypo požymiai; kad buvo parenkami analogiški objektai, esantys prie magistralinių kelių, su įvažiavimais; kad nustatant vertę buvo taikyti objektų skirtumus eliminuojantys koeficientai; kad iš esmės pirmosios teismo ekspertizės išvada apie ginčo sklypo rinkos vertę bei pakartotinės ekspertizės išvada pateikta dėl, taip vadinamo, neužstatyto žemės sklypo vertės, neatsižvelgiant į pakartotinės ekspertizės metu atskirai nustatytą turto pagerinimo vertę, – skiriasi mažiau nei 4 000 Lt.

Kaip minėta, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, be pagrindo neatsižvelgė į ekspertės G. B. pakartotinės ekspertizės išvadoje nustatytus turto pagerinimus (veja, asfaltas) bei jų vertę. Teisėjų kolegija šiuos skundo motyvus atmeta kaip nepagrįstus.

Visų pirma sutiktina su ieškovo atsiliepime į skundą nurodytais teiginiais, kad pagal Žemės paėmimo visuomenes poreikiams taisyklių 20 punktą, už želdinius papildomai atlyginama tik tuo atveju, kai į jų vertę neatsižvelgta apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę. Tuo tarpu minėta, kad teismo ekspertė G. B., atlikdama pakartotinę ekspertizę ir vertindama žemės sklypą, įvertino taip pat ir apelianto nurodomus pagerinimus: parinkti lyginamieji objektai buvo neužstatyti, prie magistralinių kelių su tiesioginiu patekimu, tai yra, taip pat su asfaltuotu keliu. Be to, parenkant lyginamuosius sandorius taip pat buvo pritaikyti tam tikri koeficientai, kurie leido eliminuoti vertinamo ir palyginamųjų sklypų skirtumus (CPK 185 str.). Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodė ieškovo atstovas 2014-06-04 teismo posėdžio metu (garso įrašo 46 min.), asfaltas, tai yra kelio nuovažos, ginčo žemės sklype buvo įrengtos 2002 m., o 2011 m. suremontuotos būtent ieškovo lėšomis, tai yra rekonstruojant šį kelią. Trečia, kaip matyti iš byloje esančio valstybinės reikšmės magistralinio kelio A5 atitinkamo ruožo rekonstravimo techninio darbo projekto, ieškovas yra įsipareigojęs savo lėšomis atlikti ne tik visus darbus, susijusius su atsakovo nurodomais būsimais nuostoliais, tai yra reklaminio stendo, dujų rezervuaro išmontavimas / perkėlimas, bet taip pat ir susijusius su aikštelės iš trinkelių įrengimu, asfalto paklojimu ir kt. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, tokie įrodymai taip pat nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 314 str.).

Taigi nagrinėdama šį specialiųjų žinių reikalaujantį klausimą, tai yra dėl paimamo atsakovo žemės sklypo rinkos vertės bei jam nustatytinos kompensacijos dydžio, ir nesant pagrįstų abejonių dėl teismo ekspertizių aktų išvadų teisėtumo – teisėjų kolegija vadovaujamasi šiomis išvadomis su anksčiau paminėtomis išlygomis, susijusiomis su turto pagerinimu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovui priklausančio žemės sklypo priėmimo visuomenės poreikiams dieną jo atlygintina rinkos vertė buvo 43 000 Lt (CK 4.93 str., 4.100 str., Žemės įstatymo 47 str. 1 d., CPK 177 str. 2 d., 178 str., 185 str., 218 str.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto skundo argumento, kad atlyginant už paimamą nuosavybę svarbu vadovautis ir tuo, jog už nustatytą kompensaciją būtų galima įsigyti analogišką turtą, pažymi, kad jokių su šiuo argumentu susijusių įrodymų teismui nėra pateikta, nors, kaip žinoma, pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus šalys privalo įrodyti nurodomas aplinkybes (CPK 314 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014-06-04 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas teigė, jog jo klientas apskritai nėra apsisprendęs dėl tolimesnės savo veiklos vykdymo (garso įrašo 38 min.), o kaip atsiliepime nurodė trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“, apeliantas jam yra skolingas daugiau kaip 5 000 000 Lt ir visas turtas, kuris nėra paimamas visuomenėms poreikiams, yra jam įkeistas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės ginčą išsprendė teisingai, apelianto nurodomi proceso teisės pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo, todėl šis paliekamas nepakeistas, o atsakovo UAB ,,Skulas“ apeliacinis skundas atmetamas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.