- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- I-328-171/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- individualiosios įmonės „Maluda“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Šarūnas Vegys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui G. U., advokato padėjėjui Šarūnui Vegiui, individualiosios įmonės „Maluda“ direktoriui V. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos individualiosios įmonės „Maluda“ patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Teisme gautas patikslintas pareiškėjos individualiosios įmonės „Maluda“ skundas, kuriame prašo:
1. Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-506 dalį dėl 248 280,31 Eur priskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 84 450,40 Eur PVM delspinigių, 74 484,08 Eur PVM baudos.
2. Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (04.7.2) FR0682-604 dalį dėl 248 280,31 Eur priskaičiuoto PVM, 84 450,40 Eur PVM delspinigių, 74 484,08 Eur PVM baudos.
3. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 69-149 dalį dėl 248 280,31 Eur priskaičiuoto PVM, 84 450,40 Eur PVM delspinigių, 74 484,08 Eur PVM baudos.
4. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. S-51(7-6/2016) dalį dėl 248 280,31 Eur priskaičiuoto PVM, 84 450,40 Eur PVM delspinigių, 74 484,08 Eur PVM baudos.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškina, kad ginčijami sprendimai priimti, inter alia (lot. be kita ko), konstatavus, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių prekių išgabenimą iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę, taip pat įrodymų, patvirtinančių, jog disponavimo teise prekės buvo perduotos Latvijos Respublikoje įregistruotiems prekių pirkėjams SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka tik mokesčių mokėtojui.
Pareiškėja su tokiu įrodinėjimo naštos pasiskirstymu nesutinka ir nurodo, kad tai nepagrįstai suabsoliutina mokesčių mokėtojui įrodinėjimo naštą. Šiame mokestiniame ginče nei mokesčių administratorius, nei Komisija nepasinaudojo galimybe savarankiškai rinkti ir patikrinti įrodymus, susijusius su mokestiniu patikrinimu, o pareiškėjai pateikus naują informaciją, net neužklausė Latvijos mokesčių administratoriaus dėl šios informacijos patikrinimo.
Pareiškėja nurodo, kad iš jos negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio (kontrahento) veiklos teisėtumui nustatyti. Pareiškėja domėjosi apie galimų partnerių patikimumą: ar jie realiai egzistuojantys, ar jie yra įtraukti į oficialius registrus, ar yra PVM mokėtojai, kas vadovauja įmonėms, sudarant sandorius pildomos pardavimo sutartis bei išrašomos PVM sąskaitos faktūros (visi šie reikalavimai buvo išpildyti Latvijos įmonių SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ atžvilgiu).
Pareiškėja įsitikinusi, kad jos teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą: kad ji ir SIA „J&E Auto“ bei SIA „MIT serviss“ atliko mokesčių įstatymų pažeidimus ar įvykdė nusikaltimus, susijusius su ūkinėmis operacijomis (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei patvirtinti aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojanti įmonė apie savo sutarties partnerio (kontrahento) veiklos neteisėtumą realiai žinojo arba turėjo galimybę tai žinoti.
Nėra nustatyta, kad Latvijos įmonės veikė neteisėtai ar buvo fiktyvios, kad jos tarėsi ar derino veiksmus su pareiškėja siekdamos išvengti PVM, kad pažeidė kitus įstatymus, dėl kurių galima būtų taikyti pareiškėjai sankcijas priskaičiuojant papildomus mokėti mokesčius.
Ginčijami sprendimai iš esmės grindžiami tik Kauno AVMI gauta priešpriešine informacija iš Latvijos mokesčių administratoriaus, kuris nurodė neturintis informacijos apie pareiškėjos ir SIA „J&E Auto“ bei SIA „MIT serviss“ sandorius. Jeigu Latvijos įmonės, nupirkusios automobilius, vėliau juos atvežė į Lietuvą ir perpardavė fiziniams ar juridiniams asmenims Lietuvoje taikydamos nulinį PVM tarifą, visiškai nereiškia, kad atsakomybė už tai turi būti taikytina pareiškėjai.
Taip pat nurodo, kad Kauno AVMI pradėjo mokestinį tyrimą be konkrečių įstatymo pažeidimo faktų ir pagrindų tyrimui pradėti. Kauno AVMI, VMI ir Komisija visiškai netyrė pareiškėjos išsakytų abejonių, ar iš esmės buvo atsiradęs faktinis ir teisinis pagrindas įmonės patikrinimui atlikti, ar jis atsirado tik tuomet, kai mokesčių administratorius pradėjo patikrinimą UAB „Krantas“. Neprotingai ilgam laikui tik pradėtas tyrimas kitą dieną sustabdytas (mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2013 m. gruodžio 12 d. ir jau kitą dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 13 d., sustabdytas) tikintis gauti palankius atsakymus iš Latvijos mokesčių administratoriaus.
Valstybė turi įrodyti asmens įvykdytą priešingą teisei veiką, kai konkrečiu atveju Kauno AVMI atliktame patikrinimo akte bei VMI bei Komisijos sprendimuose nurodoma, jog pareiškėja, veikdama su sukčiavimu susijusių sandorių grandyje, sukčiavo PVM mokesčio srityje. Negali būti kategoriškai teigiama neturint konkrečių įrodymų ir remiantis tik prielaidomis, o nustatyti sukčiavimo atvejį mokesčių administratorius negalėjo, nes neturi jam priskirto ikiteisminio tyrimo subjekto statuso, tai gali atlikti tik ikiteisminio tyrimo subjektas, kuris turi tokius įgaliojimus.
Nei mokesčių administratorius, nei Komisija ginčijamuose sprendimuose argumentuotai neatsakė į argumentus apie Kauno AVMI viršininko pavaduotojo veiksmus mokestinio patikrinimo Pastabų nagrinėjimo procesinėje stadijoje, kai dar nepabaigus spręsti klausimo dėl 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-506 tvirtinimo / netvirtinimo jis viešojoje erdvėje (www.lrvtas.lt) su aiškiu išankstiniu nusistatymu apie pareiškėją pareiškė, kad Kauno prekybos naudotais automobiliais įmonė į valstybės biudžetą turės sumokėti beveik 250 tūkst. eurų, Klaipėdoje – apie 90 tūkst. eurų. Iš kitų ES šalių įsigytus automobilius įmonė tik formaliai teikė Latvijos bendrovėms. Bendradarbiaujant su Latvijos mokesčių administratoriumi paaiškėjo, kad sandoriai vyko sukčiaujant – PVM sąskaitose faktūrose nurodytos Latvijos bendrovės nerastos, o tikrinta įmonė nepateikė įrodymų, kad parduotus automobilius išgabeno iš Lietuvos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai paaiškino, kad atsakovė ir MGK neteisingai įrodinėjimo naštą priskyrė pareiškėjai, taip pat neteisingai traktavo Latvijos mokesčių administratoriaus atsakymą. Liko neįvertintas automobilių sąrašas, kuriame Latvijos mokesčių administratorius nurodė parduotus automobilius su identifikavimo numeriais. Atsakovė nepagrįstai automobilių pardavimą sieja su sukčiavimu. Mano, kad mokesčių administratorius neįrodė pareiškėjos nesąžiningumo. Atsakovė neišsireikalavo reikiamų įrodymų, o pareiškėjos galimybės juos išreikalauti yra ribotos.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į patikslintą skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad, pagal susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimą Lietuvoje bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuotą praktiką, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo bei 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas.
Iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumos matyti, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjos kontrahentai SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ deklaruotų prekių tiekimo sandorių sudarymo laikotarpiu buvo PVM mokėtojai, nėra.
Ginčijamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjos tikrinti pateikti dokumentai įrodo, kad yra tenkinamos kitos dvi sąlygos 0 proc. PVM tarifui taikyti, t. y. ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos ir ar ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai įgijo teisę disponuoti ginčo prekėmis kaip savo. Taigi, ginčas iš esmės vyksta dėl įrodymų, kuriais pareiškėja grindžia aplinkybę, jog prekės (transporto priemonės) buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir SIA „J&E Auto“ bei SIA „MIT Serviss“ įgijo teisę disponuoti ginčo prekėmis, vertinimo, leisiančių patvirtinti arba paneigti pareiškėjos teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą.
Remiantis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėja tikrinimui nepateikė 128 transporto priemonių, kurių pardavimas įformintas Latvijos bendrovėms SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos pagrindžiančių CMR važtaraščių ar informacijos, leidžiančios identifikuoti asmenis, išgabenusius iš Lietuvos teritorijos automobilius, ir (ar) autovežių, kuriais automobiliai išgabenti, valstybinių numerių. Pareiškėjos savininkas netgi raštu nurodė, kad nesidomėjo, ar automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, įrodymų apie prekių išgabenimą iš kontrahentų atstovų neprašęs ir negalįs pateikti transportavimo ir pristatymo dokumentų. Tai rodo pareiškėjos nerūpestingą elgesį. Jos savininkas taip pat nepateikė jokių pirkėjų patvirtinimų, kad ginčo prekės gautos, pirkėjų atstovų kontaktinių telefono numerių ar elektroninio pašto adresų bei kitų sandorių įvykdymą, prekių nuosavybės perleidimą patvirtinančių, automobilių išgabenimą iš Lietuvos ir registraciją kitoje ES valstybėje narėje pagrindžiančių įrodymų.
Latvijos mokesčių administratoriaus gautoje informacijoje akcentuojama, kad Latvijos mokesčių administratorius neturėjo galimybės patvirtinti, ar SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ transporto priemonių įsigijimą deklaravo, nes jos neteikė PVM deklaracijų bei dokumentų PVM patikrinti. Sąžiningas ir laiku mokestines prievoles sumokantis mokesčių mokėtojas neturi ko slėpti nuo mokesčių administratoriaus ir laiku vykdo savo prievoles bei mokesčių administratoriaus nurodymus. Šiuo atveju pateikta informacija patvirtina, jog minėtos SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ pažeidė įstatymus, nes netinkamai vykdė savo, kaip mokesčių mokėtojų, pareigas bei nevykdė nurodymų ir dėl to buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro.
Nors SIA „J&E Auto“ bei SIA „MIT serviss“ ir deklaravo dalį įsigijimo sandorių iš pareiškėjos, tačiau kokių prekių įsigijimas buvo deklaruotas, Latvijos mokesčių administratorius neturėjo galimybės patikrinti. Pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją automobiliai Latvijos bendrovių vardu registruoti nebuvo.
Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad dalis minimų transporto priemonių tą pačią ar per kelias dienas buvo parduotos Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pirkėjai, registruodami transporto priemones, pateikė Latvijos bendrovės SIA „MIT serviss“ išrašytas sąskaitas, kurių visose yra nuorodos, kad tiekimo metu Latvijos bendrovė taikė maržos apmokestinimo schemą, tai yra SIA „MIT serviss“ pakeitė transporto priemonių statusus išrašytose pardavimo sąskaitose: iš transporto priemonės, kurios visai pardavimo kainai taikomas PVM, į transporto priemonę, kuriai taikoma maržos apmokestinimo schema.
Pateiktame atsakyme į paklausimą Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad neturi informacijos, kokiu adresu ar adresais Latvijoje buvo pristatytos prekės; kam transporto priemonės buvo perparduotos; kas buvo vežėjai; kas užsakė ir apmokėjo prekių gabenimą; apie įtrauktas į apskaitą pareiškėjos išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir jose nurodytus rekvizitus, prekių pavadinimus, apmokestinamąsias vertes, nuorodas apie apmokestinimo režimą, pasirašiusių asmenų vardus, pavardes bei pareigas ir kt. Latvijos mokesčių administratorius taip pat negalėjo atsakyti, ar pagrįstai buvo taikyta maržos apmokestinimo schema 2 transporto priemonėms už 71 818,24 Lt sumą, nes SIA „MIT serviss“ nedeklaravo įmonei patiektų prekių apmokestinamųjų verčių.
Nors SIA „J&E Auto“ bei SIA „MIT serviss“ sandorių su įmone vykdymo metu savo valstybėje ir buvo įregistruotos PVM mokėtojomis, tačiau SIA „J&E Auto“ (sandoriai su įmone fiksuoti nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 15 d.) jau po 5 mėnesių išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. neteikia PVM deklaracijų, o SIA „MIT serviss“ (sandoriai su įmone fiksuoti nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. birželio 7 d.) iš PVM mokėtojų išregistruota 2013 m. liepos 26 d., t. y. jau kitą mėnesį po sandorių su įmone pasibaigimo, nes jau nuo 2012 m. trečio ketvirčio neteikia deklaracijų ir dokumentų PVM patikrinimui.
Atsiliepimas
Atsakovė sutinka su pareiškėjos teiginiu, jog iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sandorių šalių veiklos teisėtumui nustatyti, tačiau pažymi, kad domėjimasis ilgalaikių kontrahentų veiklos teisėtumu turi būti suprantamas kaip domėjimasis teisėtumu mokesčių įstatymų prasme. Tokia pareiga, t. y. imtis protingų ir pakankamų veiksmų, kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius.
Įvertinus byloje pateiktus dokumentus matyti, jog pareiškėjos prekybiniai sandoriai su Latvijos įmonėmis buvo nevienkartiniai ir truko ilgą laiką, todėl sudarė realią galimybę pareiškėjos atsakingiems asmenims geriau žinoti apie klientų elgesį, veiklos teisėtumą, ketinimus dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą. Norėdama įsitikinti sandoriuose dalyvaujančių įmonių teisėtumu, pareiškėja, visų pirma, privalėjo identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir jiems atstovaujančius asmenis. Neatlikus šio pirminio veiksmo neįmanoma atlikti kitų, net ir paprasčiausių veiksmų ūkinių operacijų partnerių veiklos teisėtumui nustatyti.
Kaip nustatyta patikrinimo metu, automobilių tiekimai Latvijos bendrovėms buvo įforminti pagal PVM sąskaitas faktūras ir pardavimo sutartis, už automobilius atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius, šie dokumentai buvo surašyti Kaune.
Nors pareiškėjos savininkas ir paaiškino, kad Latvijos bendrovei SIA „J&E Auto“ atstovavo direktorius J. S., o SIA „MIT serviss“ atstovavo direktorius V. B. (V. B.), tačiau didžiojoje dalyje šių dokumentų nėra nurodyta, kas Latvijos bendrovių vardu priėmė automobilius ir pasirašė dokumentus.
Pagal iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautą informaciją J. S. nuo 2011 m. sausio 14 d. nebuvo bendrovės SIA „J&E Auto“ oficialus atstovas, kaip ir V. B. nuo 2012 m. gegužės 16 d. nebuvo oficialus SIA „MIT serviss“ atstovas.
Kaip matyti iš patikrinimo metu surinktos informacijos, pareiškėjos savininko turima ir tikrinti pateikta informacija apie kontrahentų vadovus neteisinga, todėl patikrinimo metu pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėja netinkamai identifikavo ir (ar) elgėsi nerūpestingai identifikuodama ūkinių operacijų partnerius ir jiems, t. y. Latvijos bendrovėms SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, atstovaujančius asmenis bei žinojo arba galėjo žinoti, jog, įforminusi automobilių pardavimo sandorius per susijusių Latvijos bei Lietuvos ūkio subjektų (UAB „Krantas“) grandinę ir pasinaudojusi 0 proc. PVM tarifo lengvata, galės gauti mokestinės naudos ir išvengs PVM bei pelno mokesčio mokėjimo.
Kaip nustatyta patikrinimo metu (pagal VĮ „Regitra“ duomenis), 57 iš 128 transporto priemonių, kurių pardavimą pareiškėja įformino Latvijos bendrovėms SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, buvo įregistruotos Lietuvoje fizinių ir juridinių asmenų vardu (iš jų 8 anksčiau, negu pareiškėja įformino šių automobilių pardavimą Latvijos bendrovėms), be to, 4 automobiliai įregistruoti laikinai ne Lietuvos piliečių vardu, o 2 transporto priemonėms eksporto procedūros buvo įformintos anksčiau, nei pareiškėja įtraukė į apskaitą pardavusi automobilius.
Didžioji dalis informaciją pateikusių fizinių ir juridinių asmenų, kurių vardu automobiliai buvo registruoti Lietuvoje, mokesčių administratoriui paaiškino, jog automobilius nusipirko Kaune, automobilių turguje, tačiau neatsimena, iš kokio asmens, pardavėjas buvęs lietuvis. Visi, išskyrus vieną, automobiliai Lietuvoje registruoti pagal dokumentus, kuriuose nurodyta, kad transporto priemonės parduotos taikant maržos apmokestinimo schemą.
Patikrinimo metu palyginus nagrinėjamų 128 automobilių pardavimo ir pirkimo kainų skirtumus nustatyta, kad pareiškėjos įforminta bendra automobilių pardavimo kaina 228 451,64 Lt mažesnė negu jų įsigijimo vertė (nuostolingai parduotos iš viso 55 transporto priemonės), neįvertinus, t. y. neatėmus sandorio sudarymo sąnaudų (apmokėjimo už transportavimą, draudimo ir pan.). Be to, kaip nurodyta anksčiau, 57 automobiliai praėjus trumpam laiko tarpui faktiškai buvo parduoti Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims ir pagal jų pateiktus įsigijimo dokumentus nustatyta, kad šių automobilių bendra įsigijimo Lietuvoje kaina 259 852,53 Lt didesnė, negu pareiškėjos įforminta bendra pardavimo kaina Latvijos bendrovėms SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“. Įvertinus, kad faktinė 57 automobilių pardavimo galutiniams vartotojams Lietuvoje kaina yra artima faktinei rinkos kaina, bei tai, kad 55 automobilius pareiškėja pardavė su nuostoliu, sandoriai su Latvijos bendrovėmis įmonei nebuvo ekonomiškai naudingi.
Vertinant automobilių pirkimo–pardavimo sandorius ekonomine prasme, jų transportavimo kelias, t. y. gabenimas iš vienos ES valstybės į kitą, logiškai nepaaiškinamas. Nustatyta, kad pareiškėja perparduoti skirtas transporto priemones įsigijo ir transportavo iš Vokietijos į Lietuvą (dviem atvejais iš Latvijos į Lietuvą), toliau automobilių tiekimas įformintas ir išvežimas deklaruotas į Latviją ir tą pačią dieną ar praėjus kelioms dienoms automobiliai buvo parduoti ir registruoti Lietuvoje, t. y. atgal patiekti į Lietuvą.
Automobilius (išskyrus vieną) pareiškėja įsigijo iš Vokietijos PVM mokėtojų (du automobiliai įsigyti iš Latvijos PVM mokėtojų), kurie tiekimo metu taikė 0 proc. PVM tarifą. Analogiškai, taikydama 0 proc. PVM tarifą, pareiškėja įformino transporto priemonių pardavimą Latvijos bendrovėms SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad 56 transporto priemonės faktiškai galutiniam vartojimui buvo parduotos Lietuvoje registruotiems fiziniams ir juridiniams asmenims pardavimo neapmokestinus standartiniu PVM tarifu nuo visos apmokestinamosios vertės, tai yra 46 atvejais nuolatinai Lietuvoje registruotų transportų priemonių įsigijimą pirkėjai pagrindė įsigijimo dokumentais, kuriuose pardavėjais nurodytos tos pačios Latvijos bendrovės SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, o pirkimo dokumentuose (sąskaitose) įrašytos nuorodos į maržos apmokestinimo schemos taikymą (iš jų nustatyta ir naujų transporto priemonių pardavimo Lietuvoje taikant maržos apmokestinimo schemą atvejų); 9 atvejais Lietuvos pirkėjai registruodami automobilius pateikė sutartis, įformintas vokiečių kalba, kuriose pardavėjais nurodyti kitų ES šalių fiziniai ir juridiniai asmenys, o jų pavadinimai sutampa su užsienio šalyse išduotuose automobilių registracijos liudijimuose, kurių kopijas mokestinio patikrinimo metu pateikė pareiškėja, nurodytais pirmųjų savininkų užsienio šalyse pavadinimais.
Iš 9 tokių galimai suklastotų sutarčių aštuoniose įrašyta sutarties data ankstesnė nei ta, kurią pareiškėja įformino pardavimą Latvijos bendrovei SIA „MIT serviss“, o 5 atvejais transporto priemonės Lietuvoje įregistruotos galutinių vartotojų vardu anksčiau, negu pareiškėja įformino tiekimus į Latviją, atleidžiant nuo PVM mokėjimo.
Latvijos bendrovės SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ pažeidė visoje Europos Sąjungoje galiojančius maržos apmokestinimo schemos taikymo principus, pagal kuriuos maržos apmokestinimo schemą galima taikyti tik be PVM ES valstybėje narėje įsigytiems nenaujiems automobiliams, kuriuos įsigyjant iš ES valstybės narės toje valstybėje buvo taikomos specialios toje valstybėje taikomos pereinamosios nuostatos naudotoms transporto priemonėms. Tai yra Latvijos bendrovių vardu perpardavus transporto priemones maržos schema taikyta nepagrįstai, kadangi Latvijos bendrovėms pareiškėja automobilius patiekė taikydama 0 proc. PVM tarifą, t. y. netaikydama maržos apmokestinimo schemos.
Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad dalis transporto priemonių, kurių tiekimą pareiškėja įformino Latvijos bendrovėms, netrukus buvo registruotos Lietuvoje lizingo paslaugas teikiančių bendrovių vardu. Visais šiais atvejais transporto priemonių lizingo paslaugas teikiančioms bendrovėms pardavė ir sutartis su lizingo davėjais sudarė ne Latvijos bendrovės SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, o UAB „Krantas“, kuri buvo įforminusi transporto priemonių įsigijimą iš Latvijos bendrovių SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ pagal sąskaitas, kuriose yra nuorodos apie maržos apmokestinimo schemos taikymą. Automobilius lizingo paslaugas teikiančioms bendrovėms UAB „Krantas“ parduodavo taip pat taikydama maržos apmokestinimo schemą. Atsižvelgus į tai konstatuotina, jog tarpininkų pagalba, kai ginčo automobilių tiekimų grandinės dalis buvo lizingo davėjai, buvo piktnaudžiaujama ir taip pat nepagrįstai taikoma maržos apmokestinimo schema.
Pareiškėjos skundo argumentas, kad mokesčių administratorius netinkamai pasirinko VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse nustatytą vertinimo būdą, atmestinas, nes ginčijamu atveju įmonei nebuvo taikomas mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Dalis mokesčių įmonei apskaičiuoti tiesiogiai, o kita dalis taikant turinio viršenybės prieš formą principą.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno AVMI 2013 m. gruodžio 2 d. priėmė pavedimą tikrinti Nr. AU2-25, kuriame nuspręsta atlikti pareiškėjos mokestinį patikrinimą. Mokestinio patikrinimo temos buvo kompleksinis ir pridėtinės vertės mokesčio patikrinimas (Komisijos byla, 1 t., b. l. 115).
Mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2013 m. gruodžio 13 d. priešpriešinei informacijai surinkti ir pratęstas 2014 m. spalio 14 d. bei 2014 m. lapkričio 7 d., iki bus gauti atsakymai (Komisijos byla, 1 t., b. l. 116–117). Gavus atsakymus 2015 m. kovo 24 d. mokestinis patikrinimas buvo pratęstas iki 2015 m. balandžio 20 d. (Komisijos byla, 1 t., b. l. 118). Vėliau dėl didelių darbo apimčių analizuojant surinktą informaciją mokestinis patikrinimas buvo pratęstas iki 2015 m. liepos 10 d. (Komisijos byla, 1 t., b. l. 119–125).
Mokestinis patikrinimas buvo baigtas 2015 m. liepos 10 d. priėmus patikrinimo aktą Nr. FR0680-506. Jame nurodyta, kad atliktas pareiškėjos laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. PVM, gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų, įmokų į Garantinį fondą mokestinis patikrinimas, taip pat 2011 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pelno mokesčio ir mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimas. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja tikrintu laikotarpiu pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 19 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pateiktose laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaracijose deklaruodama iš viso bendrą 3 972 076 Lt apmokestinamąją vertę už 128 transporto priemonių pardavimą patikrinimui nepateikė šių transporto priemonių išgabenimą iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę įrodančių dokumentų.
Kauno AVMI 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-604 patvirtino 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-506 (Komisijos byla, 1 t., b. l. 63–87) ir nustatė 84 450,40 Eur PVM delspinigių bei skyrė 74 484,08 Eur PVM baudą (Komisijos byla, 1 t., b. l. 89–109).
Pareiškėja 2015 m. spalio 5 d. pateikė skundą VMI (Komisijos byla, 1 t., b. l. 42–54). VMI 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 69-149 Kauno AVMI 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-604 patvirtino (Komisijos byla, 1 t., b. l. 33–40). Pareiškėja 2015 m. gruodžio 29 d. pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, 1 t., b. l. 1–14a). Komisija 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. S-51(7-6/2016) patvirtino VMI 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 69-149 (Komisijos byla, 8 t., b. l. 117–137).
Mokestinis ginčas byloje kilo dėl Kauno AVMI 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (04.7.2) FR0682-604 dalies, Kauno AVMI 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-506 dalies, VMI 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 69-149 dalies ir Komisijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. S-51(7-6/2016) dalies dėl pareiškėjai apskaičiuoto 248 280,31 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusių 84 450,40 Eur PVM delspinigių bei 74 484,08 Eur PVM baudos teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčas kilęs dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Kauno AVMI nepripažino 0 proc. PVM tarifo taikymo pareiškėjos transporto priemonių tiekimams Latvijos Respublikoje registruotoms įmonėms SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, tačiau, atsižvelgus į pareiškėjos skundo pagrindą ir ginčijamus sprendimus, matyti, kad ginčijamos bylos dalykas yra 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumas.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja, inter alia (lot. be kita ko), PVMĮ ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).
Prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris sąlygas: 1) turi įvykti prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui; 2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos; 3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam mokesčių mokėtojui ar asmeniui, veikiančiam kaip mokesčių mokėtojas kitos valstybės narės teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-376/2009, 2013 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-996/2013, 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014, 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-244/2015).
PVMĮ 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, neatsižvelgiant į kitas šio straipsnio nuostatas, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas procesiniuose sprendimuose, priimtuose analogiškos kategorijos bylose, taip pat yra pažymėjęs, kad prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktas įrodinėtinas remiantis, visų pirma, CMR važtaraščiais, bei yra atkreipęs dėmesį į tai, kad minėtai sąlygai įrodyti turi būti pateikiami nekeliantys abejonių dėl savo turinio rašytiniai įrodymai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-867/2009, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-716/2010).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. į apskaitą įtraukė 30 transporto priemonių pardavimo ūkines operacijas Latvijos bendrovei SIA „J&E Auto“ už 803 766,56 Lt sumą. Pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu į apskaitą įtraukė 98 transporto priemonių pardavimo ūkines operacijas Latvijos bendrovei SIA „MIT serviss“ už 3 168 309,64 Lt sumą. Visų transporto priemonių tiekimą apmokestino taikydama PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. taikė 0 proc. PVM tarifą.
Taip pat nustatyta, kad visas transporto priemones pareiškėja įsigijo iš kitose ES šalyse registruotų PVM mokėtojų ir šių prekių tiekimas įmonei apmokestintas taikant 0 proc. PVM tarifą, kai prievolė apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti PVM tenka pirkėjui, išskyrus vienos transporto priemonės, kuri įsigyta taikant maržos apmokestinimo schemą.
Sandoriams su Latvijos bendrovėmis SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ pritaikytam 0 proc. PVM tarifui pagrįsti pareiškėja pateikė išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pardavimo sutartis ir atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus.
Taigi, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja atitiko 1 iš 3 sąlygų 0 proc. PVM tarifui taikyti, t. y. mokesčių administratorius neginčijo, kad SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ buvo registruoti PVM mokėtojai.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai dėl pareiškėjos sandorių su SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ nepatvirtina, kad šios įmonės įgijo teisę disponuoti ginčo transporto priemonėmis kaip savo. Pareiškėjos direktorius 2015 m. balandžio 22 d. paaiškinime teigė, kad automobilius priėmė ir dokumentus pasirašė SIA „J&E Auto“ atstovas J. S., o SIA „MIT serviss“ atstovas buvo V. B.. Latvijos mokesčių administratoriaus 2014 m. birželio 12 d. rašte Nr. (25.7-09)- Rl-3475 ir 2014 m. liepos 23 d. rašte Nr. (25.7-09)-Rl-4123 nurodyta, kad su SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ Latvijos mokesčių mokėtojais susisiekti nepavyko. SIA „J&E Auto“ atstovas J. S. jau nuo 2011 m. sausio 14 d. neturėjo juridinės teisės atstovauti ir pasirašyti dokumentų įmonės vardu, o SIA „MIT serviss“ vadovas V. B. įmonei oficialiai atstovavo tik iki 2012 m. gegužės 22 d. Nė viena transporto priemonė nebuvo registruota šių įmonių vardu. Taigi, sandoriai realiai sudaryti su asmenimis, kurie neturėjo įgaliojimų sudaryti sandorius SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“ vardu.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė įrodymų, kad automobiliai buvo realiai išgabenti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėja teigia, kad įrodinėjimo pareiga dėl 0 procentų PVM tarifo pritaikymo jai yra nepagrįstai suabsoliutinama. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, su tuo sutikti neturi pagrindo.
Įrodinėjimo pareiga ir jos nesilaikymo pasekmės yra nustatytos PVMĮ 56 straipsnio 4 dalyje – kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.
Pareiškėja nurodo, kad ji neturėjo pareigos saugoti CMR važtaraščius.
Pareiškėja teismui pateikė 9 CMR važtaraščius (b. l. 130–147). 7 važtaraščiuose nurodyta, kad automobilių siuntėja yra pareiškėja, o gavėja – SIA „J&E Auto“. Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 5 straipsnio 1 dalį, važtaraštis rašomas trimis egzemplioriais, kuriuos pasirašo siuntėjas ir vežėjas. Šie parašai gali būti atspausdinti spaustuviniu būdu arba pakeisti siuntėjo ir vežėjo spaudais, jeigu tai leidžia tos šalies įstatymai, kurioje surašytas važtaraštis. Pirmasis važtaraščio egzempliorius perduodamas siuntėjui, antrasis – lydi krovinį, o trečiasis – lieka pas vežėją. Taigi, pareiškėja (siuntėjas) turėjo gauti važtaraščius ir kaip protingas, atidus ir rūpestingas ūkio subjektas, siekiantis pasinaudoti 0 procentų PVM lengvata, turėjo šiuos važtaraščius kaupti.
Pareiškėjai turėjo būti žinoma, kad, norėdama pasinaudoti 0 procentų PVM lengvata, ji pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalį privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. Teismų praktika šiuo atveju yra nuosekli ir aiški, nustatanti, kad išgabenimas yra įrodinėjamas CMR važtaraščiais arba kitais nekeliančiais abejonių dėl savo turinio rašytiniais įrodymais. Kiti pareiškėjos pateikti dokumentai, t. y. sutartys, PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimo dokumentai, nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtina realų prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-442/2016).
Taigi, pareiškėja, norėdama pagrįsti 0 procentų PVM tarifo taikymą, privalėjo turėti CMR važtaraščius ir juos pateikti mokesčių administratoriui.
Teismui pateikti CMR važtaraščiai, kad 9 automobiliai buvo išgabenti į Latvijos Respubliką (b. l. 130, 132, 136, 138, 140, 144). Iš CMR važtaraščių matyti, kad 1 automobilis buvo atgabentas atgal į Lietuvos Respubliką (b. l. 146), o dėl 1 automobilio yra tik CMR važtaraštis apie jo siuntimą į Lietuvos Respubliką, be ne iš jos (b. l. 142).
Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CMR važtaraščius automobilis, kurio identifikacinis Nr. WAUZZZ4F57N140880, siuntėjos (pareiškėjos) buvo 2011 m. liepos 19 d. išvežtas į Latvijos Respubliką gavėjai SIA „J&E Auto“ ir tą pačią dieną jis siuntėjos SIA „J&E Auto“ buvo išvežtas atgal į Lietuvos Respubliką gavėjai UAB „Krantas“ (b. l. 144, 146).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CMR važtaraščiai surašyti 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. kovo 30 d., 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. gegužės 30 d., 2011 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. liepos 19 d., 2011 m. rugpjūčio 15 d. Visuose CMR važtaraščiuose yra SIA „J&E Auto“. 7 iš 9 važtaraščių pasirašė SIA „J&E Auto“ atstovas J. S.. Pažymėtina, kad, kaip nustatė mokesčių administratorius pagal iš Latvijos mokesčių administratoriaus gautą informaciją, J. S. nuo 2011 m. sausio 14 d. nebuvo SIA „J&E Auto“ oficialus atstovas. Taigi, CMR važtaraščiai pasirašyti asmens, kuris neturėjo įgaliojimų SIA „J&E Auto“ vardu jų pasirašinėti.
Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjos pateikti CMR važtaraščiai vertintini kritiškai ir nelaikytini patikimais ir neginčijamais įrodymais, kad automobiliai kirto Lietuvos Respublikos sieną.
Komisijai ir teismui pateikti išrašai su „VMI Mokesčių kontrolės valdybos tarptautinių sandorių kontrolės metodikos ir paramos skyriaus“ 2013 m. birželio 6 d. antspaudu, kuriuose yra nurodyti automobilių indentifikavimo numeriai, markės ir modeliai, bei prie jų prirašytos įmonės vertintini kritiškai ir nėra išgabenimą iš šalies teritorijos patvirtinantis įrodymas.
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriui įrodymų, pagrindžiančių, kad automobiliai išgabenti iš šalies teritorijos, todėl nesilaikė PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir jai kilo šio straipsnio 4 dalyje nustatytos pasekmės – prekių tiekimas buvo apmokestintas PVM.
Mokesčių administratorius nustatė, kad 57 iš 128 transporto priemonės, kurias pareiškėja nurodė pardavusi SIA „J&E Auto“ ir SIA „MIT serviss“, buvo įregistruotos Lietuvoje fizinių ir juridinių asmenų vardu. 8 iš jų buvo įregistruotos anksčiau, nei pareiškėja įformino šių automobilių pardavimą Latvijos bendrovėms. 4 iš jų įregistruotos laikinai ne Lietuvos Respublikos piliečių vardu. 2 iš jų eksporto procedūros buvo įformintos anksčiau, nei pareiškėja įtraukė į apskaitą pardavusi automobilius.
Taip pat mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad didžioji dalis informaciją pateikusių fizinių ir juridinių asmenų, kurių vardu automobiliai buvo registruoti Lietuvoje, mokesčių administratoriui paaiškino, jog automobilius nusipirko Kaune, automobilių turguje, tačiau neatsimena, iš kokio asmens, pardavėjas buvęs lietuvis. Visi, išskyrus vieną, automobiliai Lietuvoje registruoti pagal dokumentus, kuriuose nurodyta, kad transporto priemonės parduotos taikant maržos apmokestinimo schemą.
Nors mokesčių administratorius kvalifikavo pareiškėjos veiksmus kaip piktnaudžiavimą, tačiau teismas sutinka su Komisijos nuomone, kad mokesčių administratoriaus motyvai dėl piktnaudžiavimo vertinti kaip papildomi įrodymai dėl nepagrįsto 0 proc. tarifo taikymo, įvertinus, kad, skirtingai nuo likusių 71 automobilių, 57 automobiliai buvo registruoti Lietuvos Respublikoje.
Tiek dėl 57 automobilių, tiek ir dėl likusių 71 automobilio, nenustačius būtinų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų ir pareiškėjai nepateikus šias sąlygas pagrindžiančių objektyvių įrodymų, kad automobiliai buvo fiziškai išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai įgijo teisę disponuoti ginčo prekėmis kaip savo, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo papildomai mokėtiną į biudžetą 834 135,96 Lt PVM sumą taikydamas standartinį PVM tarifą.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo baigtis neturi įtakos pareiškėjos mokestinėms prievolėms.
Mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016).
Dėl patikrinimo apimties, pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė Komisija, mokesčių administratoriui MAĮ 114 straipsnyje yra nustatyta diskrecijos teisė savarankiškai pasirinkti tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustatyti tikrinimo mastą ir laiką. Iš Kauno AVMI 2013 m. lapkričio 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. AU30-184 turinio matyti, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas inicijuoti pareiškėjos mokestinį patikrinimą dėl PVMĮ 19 straipsnio 1 dalies pažeidimų, t. y. dėl to, kad importuojamoms prekėms, nenurodytoms šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse bei šio įstatymo V skyriuje, taikomas standartinis PVM tarifas.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas.
Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti, iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Individualiosios įmonės „Maluda“ patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.