Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Rūtos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. (Y. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1) (00507) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. P.“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Departamento Imigracijos skyrių nauju sprendimu išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; 3) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–3). Paaiškino, kad Sprendime melagingai teigiama esą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė, Įmonė) nevykdo veiklos ir yra fiktyvi įmonė, kurios tikslas – padėti užsieniečiams legalizuotis Europos Sąjungoje. Šie atsakovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir melagingi, kadangi iš Įmonės gyventojų pajamų mokesčio (GPM313) deklaracijos už 2018 metų pirmą pusmetį matyti, kad Bendrovė mokėjo darbuotojams atlyginimus, nuo kurių ir skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis. Bendrovės pateiktos pridėtinės vertės mokesčio (F0600) deklaracijos už 2018 metų pirmą pusmetį įrodo, kad Bendrovė kiekvieną mėnesį uždirbdavo pajamas už jos teikiamas paslaugas, kurias teikti reikalingi vairuotojai ir nuo šių gautų pajamų mokėjo pridėtinės vertės mokestį. Minėti mokesčiai buvo ne tik deklaruoti, bet ir sumokėti, ką įrodo Valstybinės mokesčių inspekcijos ataskaita apie sumokėtus mokesčius, Sodros ataskaita apie Įmonės mokėtus socialinio draudimo mokesčius, kuriuos moka darbdavys, įdarbinęs samdomus darbuotojus. Visa tai įrodo, kad Bendrovė yra realiai ir teisėtai veikianti Lietuvos įmonė, gaunanti pajamas, nuo kurių mokamas pridėtinės vertės mokestis, yra samdanti darbuotojus, jiems mokanti atlyginimus, nuo kurių mokamas gyventojų pajamų mokestis bei socialinio draudimo mokesčiai. Be to, Sprendime melagingai teigiama, kad užsieniečiams R.B., V.L., I.B., kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, taip ir nebuvo įdarbinti Bendrovėje. Atsakovas taip pat teigia, kad nors esą Įmonė minėtų darbuotojų taip ir neįdarbino, apie neįdarbinimą Departamentui nepranešė. Iš Bendrovės bankinių mokėjimų R. B., V. L. matyti, kad atlyginimai ir avansai minėtiems asmenims buvo mokami. Tai įrodo, kad R. B., V. L. ir I. B., gavę leidimus laikinai gyventi, buvo įdarbinti Bendrovėje, dėl ko pastarajai neatsirado pareigos apie neįdarbinimą pranešti Departamentui. Pažymėjo, jog R. B. buvo priimtas į darbą iš karto po leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kuris buvo gautas 2018-05-21 (duomenys apie įdarbinimą Sodrai buvo pateikti 2018-05-25), t.y. tuo metu, kai buvo rašomas sprendimas atsisakyti išduoti man leidimą laikinai gyventi, jis jau buvo įdarbintas du mėnesius, ir Sprendime melagingai teigiama, kad jis nebuvo įdarbintas. I. B. ir V. L. irgi buvo įdarbinti Įmonėje, kai tik atvyko į Lietuvą. Pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai teigiama esą pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendime neįrodinėjama, kokie būtent klaidinantys duomenys buvo pateikti. Teiginį esą pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis atsakovas pateikia viso labo kaip išvadą, išplaukiančią iš Imigracijos skyriaus suformuluotų neteisingų duomenų, esą Įmonė nevykdo realios veiklos, yra fiktyvi bei kad ji taip ir neįdarbino užsieniečių R. B., V. L., I. B.. Paaiškino, kad Departamentui pateikė tikrovę atitinkančius duomenis ir pareiškėjo vienintelis tikslas, gavus leidimą laikinai gyventi, buvo dirbti Bendrovėje, kurioje pareiškėjas dirba nuo 2016-12-06 (tuo metu dirbdamas gavo darbo vizą). Tai įrodo tarp pareiškėjo ir Įmonės sudaryta darbo sutartis. Tokiu pačiu pagrindu ir beveik tuo pačiu laikotarpiu Bendrovėje dirbo ir V. L. bei R. B.. Atsakovas Sprendimą grindė melagingais teiginiais apie Įmonę, šių teiginių pagrindu darė išvadą apie pareiškėjo tariamai pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis bei tariamą norą piktnaudžiauti nustatytmis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimu pareiškėjui yra užkertamas kelias užsidirbti daugiau, nei galėtų užsidirbti savo šalyje. Toks Sprendimas yra ydingas dar ir todėl, kad sukuriamos prielaidos apsunkinti Bendrovės veiklą ir net sąmoningai ar nesąmoningai šią bendrovę privesti prie bankroto: Sprendimui įsiteisėjus, Įmonė praras bet kokią galimybę pasisamdyti užsieniečius vairuotojus, nes jai, kaip tariamai fiktyviai bendrovei, nebebus išduodami jokie leidimai laikinai gyventi, kuriems prašymai bus teikiami tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovė, neradusi vietinėje darbo rinkoje vairuotojų ir negalėdama priimti dirbti vairuotojais užsieniečius, neišvengiamai privalės mažinti teikiamų paslaugų apimtis, praras klientus ir galiausiai bus priversta bankrutuoti. Valstybės institucija, sudariusi sąlygas bankrutuoti normaliai ir teisėtai veikiančiai įmonei, tuo pačiu valstybės biudžetui padarys žalą, nes valstybės biudžetas nebegaus pajamų, kurias mokesčių pavidalu dabar gauna iš Bendrovės.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–43). Atsiliepime paaiškino, kad atsakovas Sprendime nebuvo konstatavęs, kad Bendrovė yra fiktyvi, kadangi vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tais atvejais, kai užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 44 straipsnio nuostatas, šio užsieniečio darbdavio, t. y. įmonės, kurioje užsienietis ketina dirbti, fiktyvumas nėra tikrinamas. Tačiau Departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi pareigą nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Atsakovo vertinimu, vien deklaracijų pateikimas ir mokesčių sumokėjimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė užsiima deklaruota veikla, o pareiškėjui turėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Pažymėjo, kad, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi būti įvertinti ne tik formalūs darbdavio veiklos požymiai, bet ir kita su darbdaviu susijusi informacija, rodanti realią faktinę situaciją. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, nustatė, kad su Bendrovės steigimu ir šios įmonės valdymu yra susiję Lietuvos Respublikos piliečiai I. P. bei E. B., kurie Departamentui yra žinoma kaip asmenys, kurie užsiima fiktyvių įmonių steigimu bei pagalba legalizuojantis trečiųjų šalių piliečiams. Pažymėjo, kad Bendrovė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu ne kartą buvo atliekami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – Valdyba) patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad jokia bendrovių veikla vykdoma nėra, o adresas (duomenys neskelbtini), naudojamas tik fiktyvių įmonių registracijai atlikti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A- 2005-662/2016 pažymėjo, kad „pagal pareiškėjo Departamentui pateiktus duomenis, UAB „N. a.“ registruota adresu (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, minėtu adresu yra įregistruota negyvenamoji - pagalbinė patalpa, kurios bendras plotas yra 3,55 kv. m., todėl pagrįsta atsakovo išvada, jog mažai tikėtina, kad šioje patalpoje UAB „N. a.“ galėtų vykdyti ūkinę komercinę veiklą. <...> Šiuo atveju pareiškėjas Departamentui kito buveinės adreso, kuriuo vykdys įmonės veiklą, išskyrus (duomenys neskelbtini), nenurodė, jokių kitų komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių nepateikė, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, jog UAB „N. a.“ adresas yra formalus, nes jokių sąlygų ten vykdyti ūkinę komercinę veiklą nėra“. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė nei argumentų, nei dokumentų, galinčių paneigti aukščiau nurodytas išvadas, todėl mano, kad nurodytos aplinkybės, kurios buvo įvertintos kitų surinktų duomenų visumoje ir kurių pareiškėjas niekaip nepaneigė, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Bendrovė buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse. Išvadą, kad Bendrovė buvo įkurta tik siekiant padėti užsieniečiams legalizuotis Europos Sąjungos šalyse, buvo padaryta įvertinus ir kitus duomenis apie minėtą bendrovę. Įmonė iki 2018 m. birželio 1 d. oficialių finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 ir 2017 m. VĮ Registrų centrui nepateikė, tai reiškia, kad Bendrovė nevykdo Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų (jokių šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė).Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad užsieniečiams (R. B.; V. L.; I. B), kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jie ketino dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotojais Bendrovėje, iki ginčijamo sprendimo priėmimo šioje bendrovėje įdarbinti taip ir nebuvo (nors sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi jiems išdavimo buvo priimti dar 2018 m. pavasarį). Atkreipė dėmesį, kad užsieniečiai Įmonėje įdarbinti nebuvo, Įmonės direktorius nepranešė nei Departamentui, nei Valdybai. Tai reiškia, kad nebuvo įvykdyta Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta pareiga apie duomenų pranešimą. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad minėti užsieniečiai iš tikrųjų buvo įdarbinti Bendrovėje iš karto po to, kai gavo leidimus laikinai gyventi, tačiau nepateikė jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes (nepateikė Sodrai siunčiamų pranešimų apie įdarbinimą). Atsakovo vertinimu, vien neinformatyvių banko pavedimų kopijos savaime nepatvirtina, kad Įmonėje turėję dirbti darbuotojai iš tikrųjų joje buvo įdarbinti iš karto po to, kai gavo leidimus laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, deklaratyvūs skundo teiginiai neva nurodyti asmenys buvo įdarbinti bendrovėje dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nesant šias aplinkybes galinčių patvirtinti oficialių ir patikimų dokumentų nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Atkreipė dėmesį, kad Departamento Imigracijos skyriui Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Administracinėje paslaugų svetainėje patikrinus UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėjas ketina dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju duomenis, nustatyta, jog Įmonė nei vienos išduotos licencijos kopijos, neturi. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjas negali būti priimtas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju į įmonę, kuri neturi reikalingų dokumentų veiklai vykdyti. Nei argumentų, nei dokumentų, galinčių paneigti šias išvadas, pareiškėjas su skundu nepateikė, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti išvadą, kad Bendrovė buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, jog buvo piktnaudžiauta leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra, t. y. užsieniečiams gavus leidimus laikinai gyventi bendrovėje jie įdarbinti nebūdavo, o tik naudodavosi šio dokumento suteikiamomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjo siekiai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti. Sprendime buvo pagrįstai nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nes manytina, kad pareiškėjo tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje. Papildomai paaiškino, kad Departamento direktorius 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašą, kuriame yra nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, ir šių kriterijų vertinimo. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo nustatytas ne vienas šioje tvarkoje nurodytas kriterijus: nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (7 punktas). Šie kriterijai yra patvirtinti surinktais duomenimis, todėl atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (15/4-1) (00507) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini)piliečiui Y. P.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Y. P. tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Valdybai 2018 m. vasario 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 44-51). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą, Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) priimtą sprendimą, patvirtinantį, kad Y. P. atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos išduotą pažymą, patvirtinančią, kad šioje šalyje minėtas užsienietis nebuvo teistas, ir kitus dokumentus.

Lietuvos darbo birža 2017 m. gruodžio d. sprendimu Nr. UD-1851 nusprendė, kad užsieniečio Y. P. darbas Bendrovėje tarptautinių keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju 24 mėnesiams už 495 Eur darbo užmokestį per mėnesį atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius (b. l. 76).

UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus E. B., 2018 m. sausio 26 d. su Y. P. pasirašė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas priimtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio keleivių vežimo transporto vairuotoju (b. l. 77-79).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ Departamentui pateikė 2018 m. sausio 29 d. tarpininkavimo raštą, kuriame prašė išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. P., kadangi užsienietis turi pakankamai lėšų, kurių šaltinis yra darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (mėnesiui užsienietis turės 525 Eur) (b. l. 72-75).

Iš byloje esančio VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini); Bendrovės veiklos tikslai ir rūšys - laikinojo įdarbinimo paslaugos (b. l. 119-120).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Vairavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 20170801/01, pagal kurią Bendrovė įsipareigojo suteikti automobilių vairavimo paslaugas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus užsakymus (b. l. 106-108).

Departamentas, 2018 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) (00507) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 21-24). Departamentas Sprendime priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenims, kuriuos pateikė pareiškėjas norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitikus tikrovės) ir 12 punktu (kai, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. To paties straipsnio 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Šį sąrašą Lietuvos darbo biržos direktorius kiekvienų metų pusmečiui tvirtina remdamasis Lietuvos darbo biržos atliekama darbo rinkos stebėsena, padėties darbo rinkoje vertinimu ir jos pokyčių prognoze.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją v ietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte (iki 2018-06-30 galiojusi Įstatymo redakcija) nuostatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Iš minėto reglamentavimo matyti, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Byloje esanti 2018 m. sausio 26 d. darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir Bendrovės patvirtina, kad pareiškėjas į Bendrovę priimamas dirbti vairuotoju (b. l. 77-79). Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad keleivių vežimo autobusais ir krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, už atlygį veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą licenciją. Kelių transporto licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ 8 punktu, draudžiama vežti keleivius arba krovinius kelių transporto priemone už atlygį neturint galiojančios licencijos kopijos arba tuo atveju, kai licencijos kopijos galiojimas sustabdytas. Iš byloje esančių įrodymų – Lietuvos transporto saugos administracijos administracinių paslaugų svetainėje esančios informacijos apie kelių transporto veiklos licencijas turinčius vežėjus matyti, kad Bendrovė nei vienos išduotos licencijos kopijos, neturi (b. l. 94). Taigi Bendrovė, kurioje vairuotoju ketina dirbti pareiškėjas, neatitinka vežėjams keliamų teisės aktų reikalavimų – ši bendrovė neturi licencijos kopijos, skirtos keleiviams vežti. Pareiškėjas nei skunde, nei pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų šiuos faktus. Pareiškėjo į bylą pateikta Licencija Nr. LIC-003920-EBKL patvirtina, kad ji leidžia ne Bendrovei, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikti tarptautinio keleivių vežimo keliais paslaugas samdos pagrindais ar už atlygį Europos bendrijos teritorijoje (b. l. 109). Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis Bendrovės veikla nurodoma – laikinojo įdarbinimo paslaugos (b. l. 119-120). Byloje nustatyti faktai ir aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas negali būti priimtas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju į Bendrovę, neturinčią reikalingų dokumentų minėtai veiklai vykdyti.

Atsakovas nurodė, kad pagal jo turimus duomenimis užsieniečiams R. B., V. L. bei I. B., kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketino dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotojais Bendrovėje, joje įdarbinti taip ir nebuvo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad V. L. ir I. B., kurie atitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus, buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 97, 98). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš Sprendimo priėmimo metu turėtų Sodros duomenų buvo matyti, kad nei V. L., nei I. B. Bendrovėje įdarbinti nebuvo (b. l. 95, 96). Atsakovas tiek Sprendime, tiek atsiliepime pažymėjo, kad su Bendrovės steigimu ir jos valdymu yra susiję Lietuvos Respublikos piliečiai L P. bei E. B., kurie Departamentui yra žinomi kaip asmenys, užsiimantys fiktyvių įmonių steigimu bei pagalba legalizuojantis trečiųjų šalių piliečiams. Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad Bendrovė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini), kur ne kartą buvo atliekami Valdybos patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad jokia bendrovių veikla vykdoma nėra, o minėtas adresas naudojamas tik fiktyvių įmonių registracijai atlikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tai, jog I. B. ir V. L. buvo įdarbinti Bendrovėje, patvirtina bankinių mokėjimai, iš kurių matyti, kad minėtiems asmenims buvo mokami avansai ir atlyginimai. Tačiau teismas, pasisakydamas dėl Sodros informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų tinkamumo šioje byloje, pažymi, kad tai, jog Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3716-552/2018). Be to, pats pareiškėjas, pateikdamas naujus duomenis, remiasi būtent iš Sodros gautais duomenimis.

Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą į Lietuvos Respubliką ir siekė ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o atitikti Įstatymo reikalavimus. Tai rodo minėto užsieniečio piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui su skundu, nei teismo posėdyje nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų išvadą, kad Įmonė, kurioje pareiškėjas ketina dirbti vairuotoju, buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, jog buvo piktnaudžiauta leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra – užsieniečiai, gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje įdarbinti nebūdavo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį leidimo laikinai gyventi gavimo tikslą bei darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ – pareiškėjo siekiai yra kitokie, nei oficialiai nurodyti tiek prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tiek skunde teismui.

LVAT yra išaiškinęs, kad pagrindą daryti išvadą, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą, realios ūkinės veiklos vykdymo. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kai užsienietis tik formaliai atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas leidimui gauti, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau - Lietuvos migracijos politikos gairės), nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartyje (adm. byloje Nr. A-2005-662/2016) pažymėjo, kad Lietuvos migracijos politikos gairės nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjo tikslas yra ne dirbti Bendrovėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Dėl nurodytų priežasčių yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. P. (Y. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.