- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-20
- Bylos Nr.
- 2-117-465/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25516-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Ambrazaitienė
- Atsakovas
- L. V., S. V.
- Trečiasis asmuo
- A. G.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams S. V. ir L. V. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo A. G..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ieškovas arba Biuras) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams S. V. ir L. V. (toliau kartu – atsakovai), trečiajam asmeniui A. G., prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovų 6000,06 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pradiniu ieškiniu ieškovas atsakovais nurodė S. V. ir A. G., pastarosios prašymu trečiuoju asmeniu teismo patrauktas L. V..
Ieškovas nurodo, jog 2017 m. rugpjūčio 1 d. 15.26 val. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo S. V., vairavusio transporto priemonę VW GOLF, v/n. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė CADILLAC CTC, v/n. (duomenys neskelbtini). Kadangi šio eismo įvykio metu transporto priemonė VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ADB „Gjensidige“, veikdama ieškovo vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama 6000,06 Eur draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas Paslaugų teikimo sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo ADB „Gjensidige“ išmokėtą 6000,06 Eur draudimo išmoką. Ieškinyje nurodo, jog turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (šiuo atveju – S. V.), arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – L. V.). Ieškovas prašo solidariai priteisti iš atsakovų 6000,06 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 180 Eur žyminį mokestį.
Atsiliepimas
Ieškovas, pasisakydamas dėl bendraatsakovio L. V. atsiliepime išdėstytų argumentų, su jais nesutinka. Teigia, jog TPVCAPDĮ įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Biuro atgręžtinio reikalavimo teise. Pažymi, jog būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovu patrauktas asmuo nebuvo transporto priemonės savininku eismo įvykio metu. Atsakovas L. V. nenurodė ir neprašė į bylą įtraukti asmens, kuriam iki eismo įvykio pardavė transporto priemonę. Nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių – ne, tol kol ji įregistruota – privalo būti apdrausta. Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams, ar asmenims, naudojantiems transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Ieškovo teigimu, būtent atsakovas L. V. nuo 2017 m. balandžio 9 d. neįvykdė įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jam priklausančią transporto priemonę. Ieškovas nurodo, jog eismo įvykis kilo dėl S. V. kaltės, vairuojant neapdraustą transporto priemonę, o L. V., kai transporto priemonės VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, neįvykdė įstatymo imperatyvo – pareigos apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei leido neapdrausta transporto priemone naudotis kitiems asmenims. Taigi ieškovas patyrė nuostolius dėl abiejų asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės, todėl jiems kyla solidari atsakomybė. Taip pat ieškovas nesutinka, kad trečiojo asmens A. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš ieškovo. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad A. G. nebuvo transporto priemonės savininkė. Pirkimo pardavimo sutartį ieškovas gavo iš patikimo šaltinio – VĮ „Regitra“. Trečiasis asmuo A. G. tik atsiliepime į ieškinį nurodė, kad neva buvo pametusi savo asmens tapatybės dokumentus, kuriais galėjo pasinaudoti kiti asmenys. Bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik konstatavus atitinkamos šalies (ieškovo) netinkamą procesinį elgesį. Tvirtina, jog viso proceso metu ieškovas elgėsi ir toliau elgiasi tinkamai, aktyviai reaguoja į šalių teikiamus naujus įrodymus. 2019 m. liepos 24 d. rašysenos ekspertizės specialisto išvada A. G. turėjo būti žinoma anksčiau negu tai 2021 m. gegužės 10 d. pareikalavimu sužinojo teismas, tačiau ji apie išvadą teismo neinformavo. Pažymi, jog jei bendraatsakoviai būtų elgęsi tinkamai, laiku pateikę tinkamus ir patikimus įrodymus, pagrindžiančius, kas šiai bylai aktualaus eismo įvykio metu buvo tikrasis minėtos transporto priemonės savininkas, trečiasis asmuo A. G. iš viso gal nebūtų įtraukta į šią civilinę bylą. Patikslintą ieškinį prašo tenkinti, trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti iš ieškovo, bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje ieškovo atstovė patikslintą ieškinį palaikė, prašė tenkinti, atmesti trečiojo asmens prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo. Nurodė, kad tik 2021 m. liepos 23 d. gavo (pamatė EPP sistemoje) specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį pasirašė ne A. G., todėl ieškinys patikslintas tik 2021 m. liepos 26 d. ir reikalavimas nukreipiamas nebe į A. G., bet į L. V.. A. G. paliko byloje trečiuoju asmeniu, kadangi ji patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurios turėtų būti priteisinamos iš solidarių atsakovų, o teismo sprendimas turės įtakos A. G. teisėms ir pareigoms, nes juo gali būti pasisakyta dėl pirkimo pardavimo sutarties bei konstatuota, kad ji nėra transporto priemonės savininkė. Ieškovas pateikė įrodymus kaip vykdė savo pareigą identifikuoti kaltus ir atsakingus asmenis, procese buvo aktyvus, ieškinį tikslino remdamasis specialisto išvada. Nesant L. V. parodymų, kam buvo parduotas automobilis, ieškovas laiko atsakovu paskutinį transporto priemonės savininką L. V.. Kadangi neįmanoma nustatyti subjekto, kuriam buvo parduota, vadinasi pirkimo pardavimo sandoris yra neįvykęs.
Atsiliepimas
Atsakovas L. V. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, jog su ieškiniu nesutinka. Eismo įvykio metu transporto priemonė jam nebepriklausė, nes 2017 m. rugpjūčio 1 d. apie 11 val. jis pateikė VĮ „Regitra“ transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį. Tvirtina, jog negalėjo žinoti, kad sutartis buvo suklastota, nes automobilio pardavimą vykdė per trečiajį asmenį J. B., jam pateikęs tik pusiau užpildytą transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, kurioje buvo užpildęs tik savo, kaip pardavėjo duomenis. Pažymi, jog jam priklausiusi transporto priemonė nebuvo naudojama apie metus, privalomosios techninės apžiūros galiojimo terminas buvo pasibaigęs. Atsiliepime atsakovas nurodo, jog pateikęs sutartį VĮ „Regitra“, jis prarado savininko į šią transporto priemonę teises ir pareigas. Netgi tuo atveju, jeigu teismas visgi pripažintų L. V. atsakingą už TPVCAPDĮ numatytos pareigos sudaryti transporto priemonės privalomojo civilinio draudimo sutartį nevykdymą, jo kaltės prezumpcija paneigtina dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Transporto priemonė buvo neteisėtai užvaldyta kitų asmenų. Nenustačius asmenų, užvaldžiusių transporto priemonę, o ieškovui neturint informacijos apie juos, žalos atlyginimo pareiga gali būti kildinama tik atsakovui S. V.. Teismo posėdyje atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko dalyje dėl atsakovo L. V., kitoje dalyje (dėl kito atsakovo) sutiko, palaikė trečiojo asmens atstovo poziciją, kad trečiajam asmeniui dalyvauti procese nėra tikslo, jo bylinėjimosi išlaidas turi padengti ieškovas. Atsakovas L. V. nėra automobilio savininkas, nes transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis yra realinė, taigi laikoma sudaryta nuo automobilio perdavimo. Perdavimas įvyko. Atsakovas paaiškino, kad automobilis pardavimo metu buvo nevažiuojantis. Sutartis nėra nuginčyta, įregistruota.
Atsakovas S. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Procesiniai dokumentai ir šaukimas į teismo posėdį jam buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.
Trečiasis asmuo A. G. prašo priteisti iš ieškovo 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Nurodė, kad ieškovas, pasirinkdamas savo civilinių teisių gynimo būdą ir kreipdamasis į teismą, pasirinko atsakovą (pradiniame ieškinyje – A. G.), todėl turi prisiimti ir pareigą kompensuoti trečiojo asmens (patikslintame ieškinyje – A. G.) patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jeigu ieškovas tariamai buvo suklaidintas ar tariamai neteisingai/nepagrįstai į bylą įtraukė A. G. dėl kitų asmenų pateiktų dokumentų, ieškovas gali pats patirtus nuotolius prisiteisti iš tų subjektų, o ne priešingai. Teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas nurodė, kad gavusi pradinį ieškinį, A. G. iš karto susiekė su ieškovu ir informavo, kad ji netinkamas subjektas šiame procese ir ji kreipsis į policiją dėl jos dokumentų panaudojimo. Dėl patikslinto ieškinio nepasisakė, prašę spręsti teismo nuožiūra. Mano, kad ieškinys gali būti išsprendžiamas be trečiojo asmens dalyvavimo procese, o bylinėjimosi išlaidų klausimą galima išspręsti teismo sprendime, tolesnis buvimas procese tik padidina trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas vadovavosi VĮ „Regitra“ duomenimis, kurie nepatvirtina, kad A. G. buvo transporto priemonės savininkė, jie patvirtina transporto priemonės registraciją, bet ne nuosavybės teisę. Trečiasis asmuo nurodė, kad vairavimo teisių neturi, transporto priemonės nepirko, pirmą kartą sužinojo apie situaciją gavusi ieškinį, iki ieškinio pareiškimo apie tai nežinojo. Tik gavusi ieškinį kreipėsi į ieškovą, paskui – į policiją. Apie dingusius dokumentus buvo pranešusi dar iki ieškinio pareiškimo. Pretenzijoje nurodytu adresu niekada negyveno.
Liudytojas J. B. (J. B.) parodė, kad transporto priemonė pusę metų stovėjo požeminio bokso įvažiavime, jis paėmė pinigus ir sutartį. Kam perduota transporto priemonė, nežino, sutarties turinio nežiūrėjo, pirkėjas buvo vyras, kuriam padavė pinigus. S. V. nepažįsta, policijoje parodyta nuotrauka ne pirkėjo. Mano, kad tralas į garažą įlįsti negalėjo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl nuostolių atlyginimo regreso teise kilus eismo įvykiui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. 15.26 val. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo S. V., vairavusio transporto priemonę VW GOLF, v/n. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė CADILLAC CTC, v/n. (duomenys neskelbtini) (b.l.3-6). Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatose. Todėl ADB „Gjensidige“, veikdama ieškovo vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama 6000,06 Eur draudimo išmoką (b.l.43). Ieškovas, vykdydamas Paslaugų teikimo sutarties 2.1.3 p. nuostatas (b.l.12-16), kompensavo ADB „Gjensidige“ išmokėtą 6000,06 Eur draudimo išmoką (b.l.44). 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. kovo 19 d. pretenzijomis ieškovas kreipėsi į S. V. ir A. G. dėl nuostolių atlyginimo (b.l.45-47), tačiau šie reikalaujamos sumos neatlygino. Trečiasis asmuo A. G. 2018 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariatą dėl neteisėto pasinaudojimo jos asmens tapatybės dokumentais surašant transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį (pareiškimas gautas 2018 m. rugsėjo 24 d.) (b.l.64), kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių (b.l.100).
Žemesnės instancijos teismas
Biurui naudojantis reikalavimo teise į savininką TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, aktualus transporto priemonės savininko nustatymo klausimas įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D.,bylos Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to aplinkybė, kad konkretus asmuo viešajame registre įrašytas kaip transporto priemonės savininkas (valdytojas), esant ginčui, gali būti nepakankama pripažinti tokio asmens atsakomybę Draudikų biuro naudai TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme.
Ieškovas, reikšdamas pradinį ieškinį, į bylą pateikė paprastos rašytinės formos transporto priemonės VW GOLF, v/n. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, ir nurodė, kad šią sutartį jam pateikė VĮ „Regitra“ (b.l.77-79). Ši rašytinė atsakovo L. V. ir trečiojo asmens A. G.vardu 2017 m. rugpjūčio 1 d. pasirašyta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ji buvo sudaryta ir atitiko tokiai sutarčiai keliamus formos reikalavimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad sutartis būtų galiojanti, ji turi atitikti ne tik formos, bet ir turinio reikalavimus.
Sutarčių teisėje yra laikoma, kad sandoriui sudaryti yra būtini du elementai: sandorio šalių valia ir pakankamas susitarimas. Esant valios trūkumų, sandorio šalis neišreiškia savo tikrosios valios sandoriui sudaryti, todėl laikoma, kad nėra vieno iš būtinųjų elementų – sandorio šalių valios. Todėl toks sandoris yra laikomas niekiniu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką, teismas turi teisę ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius. Tačiau savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Pagal 2017 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas L. V. perleido savo nuosavybės teisę į automobilį VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui A. G., tačiau šio fakto nepatvirtina A. G. teigdama, kad ji niekada ir jokiu pagrindu nebuvo automobilio VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja, savininke, naudotoja ar vairuotoja, nesudarė ir nepasirašė 2017 m. rugpjūčio 1 d. automobilio VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties. Šią aplinkybę patvirtina į bylą 2021 m. gegužės 12 d. gauta 2019 m. liepos 24 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos teismo eksperčių A. Ž. ir R. T. specialisto išvada Nr.11-1277(19) ikiteisminiame tyrime Nr.01-1-48655-188, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktoje 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje, skiltyse „Pirkėjas“, įrašus (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ įrašė ne A. G. bei skiltyje „Transporto priemonę pirko“, esančius vardą ir pavardę „(duomenys neskelbtini)“ parašė ir pasirašė ne A. G.. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad minėtos pirkimo - pardavimo sutarties A. G. nesudarė ir nepasirašė. Nagrinėjamos bylos atveju teismas neturi pagrindo nesutikti ar abejoti specialisto išvada, nes joje padarytos išvados dėl aukščiau minėtų įrašų nurodytos, kaip pakankamos. Taigi teismui akivaizdu, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta ne trečiojo asmens, t. y. A. G. nesiekė įgyti automobilio, kas patvirtina, kad A. G. ginčo automobilio nuosavybėn neįgijo. Pažymėtina, kad atsakovas L. V. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tretysis asmuo A. G. disponavo nurodytu automobiliu. Šiuo atveju, 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pardavėjas L. V. pardavė pirkėjai A. G. transporto priemonę VW GOLF, v/n. Nr. (duomenys neskelbtini), yra niekinė, nes minėtu sandoriu nėra išreikšta A. G. valia sandoriui sudaryti (CK 1.78 straipsnis).
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 straipsnio 2,3 dalys). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtinais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Atsakovas L. V. teigia nedalyvavęs fiziškai perduodant automobilį bei gaunant iš pirkėjo pinigus. Pinigų mokėjimo faktą liudijančio J. B. (J. B.) parodymai prieštaringi (teigia, kad pirkėją pasiūlė pats, bet nežino, kas buvo pirkėjas), be to, jis nurodė, kad jam nežinomas nei sutarties turinys, nei asmuo, kuriam jis perdavė pinigus, nei būdas, kuriuo, jo teigimu, nevažiuojanti transporto priemonė buvo perduota pirkėjui (teigia, kad nematė), todėl teismas sprendžia, kad nėra duomenų, kokiam konkrečiai asmeniui transporto priemonė buvo perduota ir apskritai, ar buvo perduota, taip pat neįrodyta, kad L. V. pirkėjui pinigus apskritai perdavė. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog transporto priemonė nebuvo perduota trečiajam asmeniui A. G., pirkimo – pardavimo sandoris pasirašytas ne A. G. ir ginčo automobilis jai nuosavybės teise perleistas nebuvo, pinigų mokėjimo faktas nebuvo įrodinėjimas kitomis nei prieštaringais liudytojo parodymais įrodinėjimo priemonėmis, t. y. byloje nėra duomenų, kad A. G. disponavo ginčo automobiliu, todėl pagrindo taikyti restituciją nėra.
Pažymėtina, kad, nustatant transporto priemonės savininką pagal pareikštą Draudikų biuro reikalavimą, galimybė remtis transporto priemonių registro duomenimis ribota. Registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis byloje UAB ,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010) (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34). Tuo pasinaudodamas trečiasis asmuo (atsakovė pagal pradinį ieškinį) A. G., remdamasi aukščiau nurodyta specialisto išvada, įrodė, kad ji 2017 m. rugpjūčio 1 d. sutarties pagrindu nebuvo ir nėra transporto priemonės savininkė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 178 str.).
Asmuo, pasirašęs 2017 m. rugpjūčio 1 d. sutartyje A. G. vardu, kaip matyti iš bylos medžiagoje esančių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato atsakymų į teismo paklausimus, nenustatytas (byla 2019 m. spalio 8 d. sustabdyta vadovaujantis LR BPK 3¹ str., b.l.116,120,125), iš specialisto išvados matyti, kad įrašus jos vardu atliko ir už ją pasirašė ne atsakovas S. V., atsakovas L. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, koks konkretus asmuo pasirašė su juo sutartį, taigi esant niekinei transporto pirkimo pardavimo sutarčiai atsakovas L. V. neįrodė savo atsikirtimų, kad transporto priemonės savininkas yra ne jis, o kitas asmuo (CPK 178 str.).
Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Ieškovas patikslintu ieškiniu pareiškė atgręžtinį solidarų reikalavimą atsakovui L. V., kaip transporto priemonės savininkui, neįvykdžiusiam prievolės apdrausti ją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir atsakovui S. V., dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis. Byloje nėra ginčo nei dėl nuostolių dydžio, nei dėl to, kad dėl eismo įvykio metu padarytos žalos kaltas atsakovas S. V., todėl teismas laiko, kad ieškinys jo atžvilgiu tenkintinas vadovaujantis TPVCAPPDĮ 23 str., CK 6.245, 6.246, 6.247, 6.249 str., CPK 12 str., 178 str., 185 str.
Atsakovas L. V. ginčija, kad yra atsakingas už nuostolių atlyginimą regreso tvarka. Teismas su šio atsakovo argumentais nesutinka. Aukščiau sprendime nurodytų įrodymų bei argumentų pagrindu nustatyta, kad transporto priemonės savininkas yra atsakovas L. V..
Biuro reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį (asmenį atsakingą už eismo įvykį) ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais. Šiuo atveju turi būti daromas skirtumas tarp civilinės atsakomybės už eismo įvykį ir civilinės atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Biuras reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui reiškia tuo pagrindu, kad asmuo yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį ir žalą, padarytą tokiu eismo įvykiu, o Biuras įstatymo pagrindu atlygino šio asmens padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Pažymėtina, kad šiam asmeniui Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą.
TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti Biuras.
Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu. Šiuo konkrečių atveju teismas nustatė, kad transporto priemonė VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio 2017 m. rugpjūčio 1 d. metu nebuvo apdrausta, o už šios pareigos nevykdymą atsakingas buvo atsakovas L. V., kuris buvo transporto priemonės savininkas.
Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reguliuojama CK 6.249 straipsniu. Žala yra Biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Jų dydis patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l.35-42), atsakovai jų dydžio neginčijo, nenustatytą pagrindų žalos dydžiui mažinti. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi, tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir Biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Teismas sprendžia, kad atsakovas L. V., kaip transporto priemonės savininkas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas palikdamas transporto priemonę požeminio garažo bokso įvažiavime, nepasirūpindamas, kad transporto priemonė būtų tinkamai perduota per tarpininką, o tokiu būdu susiklostė tokia situacija, kad transporto priemone galėjo pasinaudoti, t.y. tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo neapdrausta, 2017 metų rugpjūčio 1 d., t.y. praėjus vos kelioms valandoms po tariamo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ja buvo pasinaudota ir atsirado žala. Ta aplinkybė, kad transporto priemonė buvo eksploatuojama ar nebuvo nėra reikšminga, nes ja buvo pasinaudota kaip didesnio pavojaus šaltiniu. Šiuo atveju atsakovo L. V. veiksmai buvo neteisėti, kadangi jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kad dėl jo veiksmų nekiltų kitam asmeniui žalos. Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti. Tai, kad jis atitinkamomis sąlygomis neveikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo ir transporto priemonės neapdraudė, sudarė palankias sąlygas žalai atsirasti ir buvo neabejotina žalingų pasekmių atsiradimo sąlyga ieškovui. Jeigu transporto priemonė būtų apdrausta, tai tokia žala būtų atlyginta atsakovo civilinės atsakomybės draudiko.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio nuostatomis, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2 dalį, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Nagrinėjamu atveju atsakovas L. V. nurodo, kad transporto priemonės jis iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. sutarties sudarymo neeksploatavo apie pusmetį, pripažino, kad nebuvo sudaręs transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties, todėl jam kyla grąžinti dėl atsakovo S. V. veiksmais eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovo išmokėtą sumą.
Atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D.,bylos Nr. 3K-7-300/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, jog atsirado dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. Kita vertus, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. G. ir K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų 6000,06 Eur nuostolių atlyginimo solidariai yra pagrįstas ir tenkintinas. Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisia ieškovui solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6000,06 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas prašo atlyginti 180 Eur žyminio mokesčio (b.l.50). Patenkinus ieškinį šios išlaidos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis.
Trečiasis asmuo A. G. prašo atlyginti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1050 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą, t.y. 200 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 150 Eur už tripliko parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, 100 Eur už atstovavimą teismo posėdyje, 500 Eur už procesinių dokumentų analizę, įrodymų rinkimą, pateikimą teismui, pasiruošimą bylos nagrinėjimui, atstovavimą teismo posėdžiuose, 100 Eur už procesinių dokumentų analizę ir atstovavimą teismo posėdyje (b.l.62-63,152-159,190-191). Šias išlaidas trečiasis asmuo prašo priteisti iš ieškovo, trečiojo asmens teigimu nepakankamai rūpestingai paruošusios ieškinį ir nepagrįstai įtraukusio trečiąjį asmenį į procesą ir laiku nepašalinusios jo iš bylos. Ieškovas su tuo nesutinka, motyvuodamas tuo, kad pradinis ieškinys pareikštas remiantis VĮ Regitra gautais duomenimis.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) (CPK 47 str. 2 d.). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-360/2010). Be to, visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pradinis ieškinys pagal ieškovo turimus iš VĮ Regitra gautus duomenis atsakovės A. G. atžvilgiu teismui pateiktas 2018 m. rugpjūčio 20 d., tuo tarpu su 2019 m. liepos 24 d. specialisto išvada, kad sutartį pasirašė ne A. G., ieškovas susipažino tik 2021 m. liepos 23 d. (teismui įkėlus ją per EPP). Ieškinys patikslintas 2021 m. liepos 26 d. A. G. procesinę padėtį pakeičiant iš atsakovės į trečiąjį asmenį. Atsižvelgiant į tokį ieškovo procesinį elgesį, teismas sprendžia, kad ieškovas viso proceso metu elgėsi tinkamai, tiek pareikšdamas pradinį ieškinį pagal faktiškai gautus esamus rašytinius įrodymus ir nesant juos paneigiančių įrodymų, tiek operatyviai teikdamas patikslintą ieškinį pagal specialisto išvados rezultatus, tiek palikdamas trečiuoju asmeniu A. G., kurios vardu sudarytos sutarties galiojimo klausimas aktualus byloje. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių ieškovo procesinis elgesys teisme galėtų būti kvalifikuojamas kaip netinkamas trečiojo asmens atžvilgiu. Teismas 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu suteikė teisę trečiajam asmeniui A. G. nedalyvauti tolimesniuose posėdžiuose ir neturėti atstovo, tačiau trečiasis asmuo sekančiame (2021 m. lapkričio 11 d.) posėdyje vis tiek dalyvavo kartu su atstovu, iš ko darytina išvada, kad trečiasis asmuo ir jo atstovas nenuoseklūs savo apsisprendime dalyvauti šiame procese. Nors ieškovės atstovė nurodė, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jos nuomone nagrinėjamoje byloje yra ne ieškovo pusėje, ieškinys teisme pareikštas tik dėl to, kad atsakovai neatlygino eismo įvykiu padarytos nuostolių sumos, kurią ieškovas sumokėjo nukentėjusio asmens draudikui, bylos nagrinėjimo metu neveikė už greitą procesą (atsakovas L. V. su atstovu sutartį sudarė tik 2021 m. spalio 5 d., nors į bylą įtrauktas dar 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi, o atsakovas S. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo, nepadėjo teismui išsiaiškinti bylai reikšmingas jam žinomas transporto priemonės valdymo aplinkybes), todėl teismas laiko, kad trečiojo asmens išlaidos, patirtos šioje byloje, priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis. Prašomas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-5 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistinos užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus priteistino dydžio, pagrindo jo sumažinti pagal CPK 98 str. 2 dalį nėra.
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą ir sudaro 48,86 Eur, todėl patenkinus ieškinį visiškai, jos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t.y. po 24,43 Eur iš kiekvieno (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pripažinti 2017 m. rugpjūčio 1 d. L. V. ir A. G. vardu pasirašytą transporto priemonės VW GOLF, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.
Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (j. a. k. 125709291) iš atsakovo S. V. (a.k(duomenys neskelbtini) ir L. V. (a.k(duomenys neskelbtini) solidariai 6000,06 Eur (šešis tūkstančius eurų 06 ct) nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6000,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) žyminio mokesčio, t.y. po 90 Eur (devyniasdešimt eurų) iš kiekvieno.
Priteisti trečiojo asmens A. G. (a.k(duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo S. V. (a.k(duomenys neskelbtini) ir atsakovo L. V. (a.k(duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, t.y. po 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) iš kiekvieno.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo S. V. (a.k(duomenys neskelbtini) 24,43 Eur (dvidešimt keturis eurus 43 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo L. V. (a.k(duomenys neskelbtini) 24,43 Eur (dvidešimt keturis eurus 43 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.
Atsakovui S. V. šį sprendimą įteikti viešo paskelbimo būdu.
Nurodyti sprendimo viešo paskelbimo būdu datą 2021 m. gruodžio 20 d.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.