Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 3 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) – laisvės atėmimu septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. laikas.

Iš G. B. priteista Valstybinei ligonių kasai 3109,90 Lt gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 5 d., apie 3 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio tarpusavio konflikto su tėvais E. ir J. B. metu, virtuviniu peiliu tyčia penkis kartus smogė savo tėvui J. B. , du kartus pataikydamas į pilvą, vieną kartą į krūtinę bei du kartus į kairį dilbį, padarydamas nukentėjusiajam durtinę pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą bambos srityje su tuščios žarnos pažeidimu, durtines pjautines pilvo kairės pašonės ir krūtinės ląstos kairės pusės pažasties srityje žaizdas, dvi durtines pjautines kairiojo dilbio žaizdas bei tyčia 2-3 kartus spyrė koja J. B. į galvą, padarydamas galvos odos nubrozdinimus ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą. Dėl kiauryminės pilvo žaizdos nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tuoj pat, po tėvo sužalojimo, tęsdamas asmeninio tarpusavio konflikto metu pradėtą smurtavimą, G. B. to paties namo laiptinėje tyčia kumščiu smogė savo motinai E. B. į nosį, padarydamas nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą – nosies kaulų lūžį su žymiu poslinkiu, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą bei kraujosruvas akiduobėse.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo kaltės pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. neginčija, todėl kolegija nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina.

Dėl BK 135 str. 2 d. 3 p. taikymo

Nukentėjusysis J. B. parodė, kad neblaivus sūnus, grįžęs iš policijos, ėmė jį plūsti įvairiais įžeidžiamais žodžiais, tempė iš lovos. Jis sūnų ramino, liepdamas jam eiti miegoti, ir, norėdamas išvengti konflikto, išėjo iš kambario. Tačiau sūnus paėmė virtuvinį peilį, dūrė jam į pilvą, ranką, krūtinę, po to dar kelis kartus spyrė į galvą (t. 1, b. l. 49-50, 52-53; t. 2, b. l. 33-34).

Nukentėjusioji E. B. parodė, kad jos sūnus, grįžęs iš Anglijos, pradėjo dažnai girtauti, priekabiauti ir konfliktuoti su ja ir tėvu dėl, anot G. B., netinkamo jų gyvenimo būdo. Įvykio dieną ji buvo iškvietusi policijos pareigūnus, kad pastarieji sutramdytų ir išblaivintų namuose triukšmaujantį girtą G. B.. Grįžęs iš policijos, sūnus ir toliau kėlė triukšmą namuose, peiliu sužalojo tėvą, o jai sudavė kumščiu į veidą (t. 1, b. l. 24, 36-37, 39-40; t. 2, b. l. 35-36).

Taigi, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nuteistojo G. B. atlikti smurtiniai veiksmai (suduoti smūgiai peiliu į pilvą, ranką, krūtinę bei kojomis į galvą) ir sunkus nukentėjusiojo J. B. sveikatos sutrikdymas siejami priežastiniu ryšiu. Suduodamas savo tėvui, kuris nekėlė nuteistajam jokios grėsmės, smūgius peiliu bei kojomis į gyvybiškai svarbius kūno organus, G. B. be jokios abejonės numatė, kad savo veika gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, ir, nors nenorėjo tokių padarinių bei nedetalizavo sveikatos sutrikdymo mąsto, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kas pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, kad nuteistasis G. B. , skatinamas pykčio ir veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p.

Dėl apelianto pakaltinamumo

Įstatymo leidėjas BK 2 str. 3 d. nustatė, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

BK 17 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Vienas iš nusikalstamos veikos sudėties subjekto būtinųjų požymių yra pakaltinamumas. Pakaltinamumas suprantamas ir aiškinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nepakaltinamumas yra tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia jam suvokti tokios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Teismo psichiatrijoje ir teismų praktikoje psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinamu, skirstomi į tris grupes: 1) chroniškos psichikos ligos; 2) laikini psichinės veiklos sutrikimai; 3) kitokios patologinės būsenos.

Fiziologinis afektas - tai ypatinga emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Paminėta būsena kyla esant kritinėms aplinkybėms, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos.

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. B. patvirtino, kad su tėvais ir anksčiau konfliktuodavo bei tarpusavyje susistumdydavo (t. 1, b. l. 99, 108-110; t. 2, b. l. 31-33). Apie šeimoje dažnai kildavusius konfliktus jis dar kartą nurodė ir apeliaciniame skunde. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis, apskųsdamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą paskirti jam griežčiausią kardomosios priemonės rūšį, paaiškino, kad yra sveikas ir galintis dirbti vaikinas (t. 1, b. l. 118).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. B. (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centre, psichiatrijos ligoninėje ar psichikos sveikatos centre neregistruotas ir nei karto nebuvo gydytas (t. 1, b. l. 139-141). Sulaikytas ir patalpintas į laikymo sulaikymo kamerą bei areštinę, jokių nusiskundimų dėl sveikatos sutrikimų nenurodė (t. 1, b. l. 105). Prieš šį įvykį nuteistasis G. B. jau buvo oficialiai įspėtas dėl triukšmavimo ir netinkamo elgesio buityje (t. 1, b. l. 25-26). Nei bylos tyrimo, nei jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jokių abejonių dėl G. B. psichinės būklės ir pakaltinamumo nekilo. Nuteistasis G. B. ir (ar) jo gynėjai prašymų skirti teismo psichiatrinę ekspertizę nepareiškė ir nieko nenurodė apie nuteistojo tokio pobūdžio negalavimus. Apeliacinės instancijos teismo kolegija taip pat neturi jokių abejonių dėl G. B. psichinės būklės.

Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad girto nuteistojo konfliktai su tėvais buvo dažni. Tai nebuvo netikėta, neįprasta, išskirtinė ar kritinė situacija. Priešingai, tai buvo eilinis buitinis konfliktas. Byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis gulėjo savo lovoje, buvo pasyvus, aktyvių, juo labiau, agresyvių veiksmų neatliko, apelianto nepuolė, jam negrasino. Tokį nukentėjusiojo elgesį nėra jokio pagrindo pripažinti esmingai prieštaraujančiu moralės bei dorovės principams, pažeidžiančiu žmogaus garbę ir orumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad paminėtos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog įvykio metu G. B. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje.

Be to, aukščiau aptartos aplinkybės ir tai, kad įvykio metu G. B. buvo nustatytas 2,23 promilių girtumas, negali būti vertinama kaip pagrindas skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad jis pats savo valia ir niekieno neverčiamas sukėlė tokią būseną, t. y. vidutinio, artimo sunkiam girtumo būklę, kuriai esant ir padarė nusikalstamas veikas.

Dėl BK 59 str. 1 d. 1 ir 2 p. nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, t. y. numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Todėl kolegija nemato prasmės dar kartą analizuoti apeliacinio skundo argumento dėl paminėtos aplinkybės.

Kartu apeliantas teigia, kad tuoj po įvykio aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Su šiuo apeliaciniame skunde išdėstytu teiginiu sutikti negalima.

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B., po to kai sudavė smūgius peiliu tėvui į pilvą ir kitas kūno vietas bei šiam pargriuvus, dar spardė jį į galvą, o iš motinos, bandžiusios skambinti medikams, atėmė telefonus ir numetė ant grindų. Be to, pas kaimynus kviestis pagalbos išbėgusiai motinai, sudavė smūgį kumščiu į veidą, t. y. ir toliau tęsė smurtinius veiksmus. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, paminėtais veiksmais jis apsunkino greitosios pagalbos iškvietimą.

Kolegijos nuomone, šioje situacijoje apelianto atlikti veiksmai (tolimesnis smurtavimas prieš tėvą, kuriam buvo reikalinga itin skubi medicininė pagalba, bei motiną, iš kurios dar ir atėmė telefonus, dėl ko kviestis pagalbos reikėjo kreiptis į kaimynus) nelaikytini tinkamos pagalbos suteikimu ar veiksmais, kuriais jis bandė išvengti sunkesnių padarinių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį apelianto elgesį nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p.

Dėl BK 54 str. nuostatų taikymo

Apeliantas nuosprendį ginčija ir dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, prašydamas ją sušvelninti.

Tenkinti šį prašymą pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. B. subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du - labai sunkus ir apysunkis - tyčiniai nusikaltimai), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, nedirbantis, baustas administracine tvarka, anksčiau neteistas), vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą padarius nusikaltimus ir nuoširdų gailėjimąsi) ir vieną sunkinančią aplinkybę (nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui) bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam G. B. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. paskirta bausmė, kurios dydis atitinka sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui, o pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. – šiek tiek mažesnė nei sankcijos vidurkis, bei paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.