Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovui P. J. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo eigoje šalys pateikė patvirtinti sudarytą taikos sutartį, nurodydamos, jog sutarties patvirtinimo teisinės pasekmės joms yra žinomos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Civilinio proceso tikslai įtvirtinti CPK 2 straipsnyje. Vienas iš jų yra siekis kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Šiam tikslui civilinis procesas reglamentuoja taikinimo procedūrą (CPK 231 str.). Be to, šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų padarinius, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 str. 3 d.). Taigi CPK normos, nustatydamos šalių teisę užbaigti bylą taikos sutartimi, taip pat nustato teismui pareigą išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo teismo nutartimi procesinius padarinius – taikos sutarties sąlygų privalomumą, ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimumą. Be to, teismas privalo patikrinti tikruosius šalių ketinimus dėl taikos sutarties sudarymo, taip pat, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 str., 42 str. 1, 2 d., 140 str. 3 d.).

Kasacinis teismas aiškindamas patvirtintos taikos sutarties galiojimą yra nurodęs, kad sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas. Šis principas reiškia tai, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau tiek dispozityvumo principas, tiek viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi – nėra absoliutūs, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad tai prieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Viešasis interesas, be kita ko, reikalauja, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Neteisėtais yra pripažįstami sandoriai, kuriuos šalis sudarė dėl suklydimo, taip pat grasinimo, apgaulės ar kitokio poveikio į asmens valią atvejais. Dėl to teismas, prieš patvirtindamas šalių rašytine forma sudarytą ir jų pasirašytą taikos sutartį, turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių veiksmų teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2010). Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog atlikdamas tam tikrą teisinį tyrimą dėl taikos sutarties atitikties teisės reikalavimams, teismas turi būti aktyvus net ir dispozityviose bylose ir, esant abejonėms, reikalauti šalis pagrįsti, kad nėra jokių teisinių kliūčių tvirtinti sandorį. Nustatęs, jog egzistuoja bent vienas taikos sutarties nuginčijimo pagrindas ar yra kitų šio sandorio negaliojimo sąlygų, teismas turi atsisakyti tvirtinti taikos sutartį. Beje, teismo platesnius įgalinimus tikrinant taikos sutarties atitiktį įstatymų reikalavimams lemia ir aplinkybė, jog teismui sudarius taikos sutartį, šalys nustoja konkuruoti, tad rungimosi principas procese nebeveikia. Nebesant rungimosi tarp šalių, teismas gali ir turi ex officio (pagal pareigas) bei ex proprio motu (savo iniciatyva), jeigu tai būtina siekiant įgyvendinti kontrolės funkciją, vykdyti išaiškinimo pareigą. Taikos sutarties tvirtinimas nutartimi nėra formaliai atliekamas veiksmas, o, kaip minėta, sutartis gali būti tvirtinama tik atlikus teisinį tyrimą, kurio rezultatai bei argumentai dėl rezultatų turi būti išdėstyti nutartyje. Iš nutarties turinio turi būti aišku, jog teismas taikos sutartį patvirtino tik įsitikinęs jos atitiktimi imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai. Nemotyvuota nutartis arba nutartis, kurios motyvuojamojoje dalyje tik formaliai nurodoma, kaip išsprendžiamas ginčas, bet nedėstoma, kodėl jis išsprendžiamas būtent taip, pažeidžia teisinio aiškumo, teisinio nuspėjamumo principus, iš dalies riboja asmens teisę į teisingą procesą. Tokiu atveju teismas vykdo ne realų teisingumą, kurį jį įpareigoja vykdyti konstitucinės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), o deklaratyvų teisingumą ne pagal teisės reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-185-2009).

Apeliantė kvestionuoja taikos sutartį, tvirtindama, kad taikos sutartį neadekvačiomis sąlygomis pasirašė paveikta dukters reakcijos į esamą situaciją, siekdama apsaugoti dukters sveikatą, atsakovas bylos nagrinėjimo pertraukų metu aktyviai bendraudavo su savo dukra, su ja aptarė ir taikos sudarymo galimybę. Taigi, iš šių motyvų galima spręsti, jog ji kvestionuoja savo laisvą apsisprendimą dėl taikos sutarties sąlygų. Atskirajame skunde nurodomi kiti argumentai, susiję su šalių santykiais ir elgesiu, gyvenimo sąlygomis iki nagrinėjamos bylos iškėlimo, (ne)prisidėjimu prie turto įgijimo, liudytojų parodymais teismo posėdyje, prašymų teismo posėdžių metu (ne)tenkinimu ir pan., nėra itin reikšmingi nagrinėjamo klausimo išsprendimui, nes minėti argumentai niekaip nepaneigia galimybės šalims laisva valia vis tiek sudaryti vienokio ar kitokio turinio taikos sutartį, o apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės. Taigi, iš esmės vertintina tai, ar apeliantė taikos sutartį sudarė laisva valia, ar teismas iš tikrųjų tikrino šalių valią ir buvo pagrindas ja įsitikinti.

Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad teismo posėdžio eigoje taikos sutarties sudarymo galimybė buvo svarstoma ne vieną kartą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad apeliantė taikos sutartį sudarė ne laisva valia, apie tai galima spręsti tik iš pačios apeliantės nurodomų atskirajame skunde argumentų. Kita vertus, jau pats faktas, kad dar net skundžiamai nutarčiai neįsiteisėjus apeliantė kvestionuoja savo laisvą valią, kelia tam tikrą pagrindą manymui, kad šie argumentai gali būti ne visai nepagrįsti ir, neatmestina, sutikimas su taikos sutartimi galėjo būti tinkamai neapsvarstytas. Iš teismo posėdžio garso įrašo taip pat matyti, kad pačios apeliantės tiesiogiai nuomonės dėl taikos sutarties sąlygų ir jos tvirtinimo nebuvo klausta. Nepaisant to, kad ji buvo atstovaujama advokato, kuris ir pasisakė dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau ji dalyvavo teismo posėdyje, todėl yra pagrindas manyti, kad ir ji žodiniame procese turėjo būti išklausyta, nes, nepaisant atstovo nuomonės, vis tik lemiama aplinkybė yra šalies laisvos valios išsiaiškinimas. Minėta, kad prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 str. 3 d.). Ši procesinė nuostata buvo pažeista, nes iš garso įrašo matyti, jog prieš tvirtinant taikos sutartį teisėjas neišaiškino šalims taikos sudarymo pasekmių, o tai, neatmestina, galėjo turėti įtakos apeliantės ketinimams ir galutiniam apsisprendimui bei teikia pagrindą manyti, jog šalių valia teismo posėdžio metu vis tik nebuvo tinkamai patikrinta. Tuo tarpu tinkamai jos nepatikrinus, negalima konstatuoti ir pagrindo įsitikinimui dėl šalies laisvos valios susiformuoti. Minėtos procesinės normos pažeidimas, įvertinus jį apeliantės nurodomų motyvų kontekste, leidžia manyti, kad dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Todėl turint galvoje aukščiau minėtas aplinkybes bei teisminės praktikos išaiškinimus dėl teismo pareigos įsitikinti šalies valios tikrumu, kas nebuvo tinkamai padaryta, bei siekiant užkirsti kelią galimai valios aspektu ydingo sandorio tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartis naikintina (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.). Pastebėtina, kad tai nereiškia, jog tokia pagal savo sąlygas taikos sutartis, išsiaiškinus tikrąją valią, negali būti tvirtinama.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.