- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-07
- Bylos Nr.
- I-774-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2017 m. spalio 20 d. sprendimu Nr.(15/5-2)11U-1673(01776) panaikino Ukrainos piliečiui R. P. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. gruodžio 19 d. (b. l. 152–154).
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr.(15/5-2) 11 U-1673(01776).
3. Paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 2 d. Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Tačiau nustatęs, kad pareiškėjas ir UAB „Soltika“ (toliau – ir Įmonė) nuo 2017 m. gegužės 1 d. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą. Pareiškėjo teigimu Migracijos departamentas, nevertino Įmonės ūkinės-komercinės veiklos vykdymo, o rėmėsi tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenimis. Lietuvos teisinėje doktrinoje yra skiriamos sąvokos „laikini finansiniai sunkumai“ ir „įmonės nemokumas“. UAB „Soltika“ atitinka įmonės, turinčios laikinus finansinius sunkumus, apibrėžimo turinį. Vienintelis Įmonės uždelstas įsipareigojimas yra skola VSDFV biudžetui (1237,05 Eur), kuri nepatvirtina fakto, kad Įmonė nevykdo ūkinės-komercinės veiklos ir/ar yra nemoki. Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, kad šis įsiskolinimas viršija pusę į Įmonės balansą įrašyto turto. Tokiu būdu Migracijos departamentas nesivadovavo įstatymais, viršijo savo įgaliojimus, pažeidė atsakingo valdymo bei kitus viešojo administravimo principus, nesudarė lygių galimybių vystyti verslą ir konkuruoti rinkoje lygiomis verslo sąlygomis įmonėms, kurių akcininkai ir/ar dalyviai yra ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Tikrindami tą pačią įmonę, Migracijos departamento darbuotojai vienu atveju nustatė atitinkantį Įstatymą darbuotojų skaičių (kito UAB „Soltika“ akcininko ir vadovo T. A. atveju), kitu atveju (pareiškėjos atveju) – ne. Tai aiškiai rodo Migracijos departamento darbuotojų neapdairumą, šališkumą, neteisingą sprendimų priėmimą, neatitikimą valstybės tarnautojams keliamų reikalavimų bei nesilaikymą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 13–16) paaiškino, kad pareiškėjas ir jo valdoma UAB „Soltika“ nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. spalio 20 d.), kas sudaro beveik 6 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Įmonėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jo įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. 2017 m. spalio 19 d. VSDFV informacinėje sistemoje užfiksuoti duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad nuo 2017 m. spalio 6 d. UAB „Soltika“ buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai ir direktorius A. T., o nuo 2017 m. gegužės nors Įmonėje ir buvo įdarbinti trys darbuotojai, tačiau jie negavo nustatyto darbo užmokesčio, taigi neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Migracijos departamento užfiksuoti duomenys dėl UAB „Soltika“ direktoriaus A. T. yra nesusiję su ginčijamu sprendimu ir išeina už ginčo nagrinėjimo ribų. Leidimas pareiškėjui buvo panaikintas ne dėl to, kad UAB „Soltika“ yra fiktyvi, o dėl to, kad UAB „Soltika“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo. Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad Įmonė nevykdo ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje, o šią išvadą tik patvirtina 2017 m. lapkričio 24 d. VSDFV informacinėje sistemoje užfiksuoti duomenys, kad iš UAB „Soltika“ yra atleisti visi darbuotojai. Taip pat bendrovė neperveda priklausančių įmokų VSDF biudžetui (2017 m. spalio 17 d. duomenimis UAB „Soltika“ skola sudarė 1 237, 05 Eur). 2017 m. lapkričio 22 d. duomenimis, bendrovė vis dar tebeturi įsiskolinimą VSDF biudžetui. 2017 m. lapkričio 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, UAB „Soltika“ deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro 612,51 Eur. Šios aplinkybės parodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis ir mokestinių prievolių, numatytų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai, o pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. spalio 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. gruodžio 19 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvoje įregistruotoje UAB „Soltika“ akcininkas. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Soltika“ įstatus, akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, akcininkų sąrašą, balansą, dokumentus apie UAB „Soltika“ vykdomą veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas ir gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus (b. l. 17–27, 28–32, 37–75, 77–78).
9. Pareiškėjo prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. gruodžio 2 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus, o Vilniaus Migracijos valdyba 2016 m. gruodžio 19 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. gruodžio 19 d.
10. Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Soltika“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėjas yra atvykęs kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „Soltika“ duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje „Soltika“ įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nuo 2017 m. gegužės 1 d. negauna darbo užmokesčio. Todėl bendrovėje nėra įsteigta ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (b. l. 114–127, 128–131, 132, 136, 141–148). VSDFV informacinės sistemos viešų draudėjų duomenimis, bendrovės skola fondo biudžetui 2017 m. spalio 17 d. sudarė 1 237,05 eurus, todėl bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Pareiškėjas Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo, dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas privalėjo tai padaryti. Atsakovas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl atsakovas 2017 m. spalio 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
11. Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „Soltika“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktu, 2017 m. spalio 20 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. gruodžio 19 d.
12. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
13. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ne dėl to, kad bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, o 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. gegužės 1 d. nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. pats pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė „Soltika“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. daugiau nei 5 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, o taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017)
15. Teismas laiko, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. gegužės 1 d. nebuvo trijų dirbančių asmenų) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
16. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
17. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.
18. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
19. Pareiškėjo teigimu tikrinant bendrovę, atsakovo darbuotojai vienu atveju nustatė atitinkantį Įstatymą darbuotojų skaičių (UAB „Soltika“ akcininko ir vadovo T. A. atveju), kitu atveju (pareiškėjos atveju) – ne. Tai aiškiai rodo Migracijos departamento darbuotojų neapdairumą, šališkumą, neteisingą sprendimų priėmimą, neatitikimą valstybės tarnautojams keliamų reikalavimų bei nesilaikymą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes 2017 m. spalio 19 d. VSDFV informacinėje sistemoje užfiksuoti duomenys aiškiai patvirtina, kad nuo 2017 m. spalio 6 d. bendrovėje buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai ir direktorius A. T., o nuo 2017 m. gegužės 1 d. bendrovėje nors ir buvo įdarbinti trys darbuotojai, tačiau jie negavo nustatyto darbo užmokesčio, taigi neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Todėl atsakovo užfiksuoti duomenys dėl bendrovės „Soltika“ direktoriaus A. T. priimto sprendimo panaikinti jam leidimą laikinai gyventi yra nesusiję su ginčijamu sprendimu, negali būti nagrinėjami šioje byloje. Taigi bendrovės „Soltika“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, Migracijos departamentas padarė pagrįstą sprendimą vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, kuomet išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
21. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-1673(01776) paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).
22. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. P. (R. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.