Kauno apygardos teismo nutartis

nerengdama teismo posėdžio išnagrinėjo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teistumo informacijos tvarkymo skyriaus (toliau – ir Institucija) teikimą, kuriuo prašoma priimti sprendimą dėl bausmės laikymo atlikta bei teistumo išnykimo pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. baudžiamąjį įsakymą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2017 m. balandžio 18 d., G. K., be kitų nuteistųjų, pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta galutinė 76 MGL (2 862 Eur) dydžio bauda.

Aukščiau įvardintu baudžiamuoju įsakymu I. S., be kitų nuteistųjų, pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta galutinė 76 MGL (2 862 Eur) dydžio bauda.

Kauno apygardos teisme 2018 m. gegužės 17 d. priimtas patvarkymas dėl 2016 m. spalio 28 d. baudžiamojo įsakymo vykdymo negalimumo. Patvarkyme nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad nėra teisinio pagrindo nukreipti baudžiamuoju įsakymu G. K. ir I. S. paskirtų bausmių vykdymo jų pilietybės valstybei, bei byloje nesant duomenų, kad jos yra išvykusios į kitą valstybę ar turi joje turto (pajamų), į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, konstatuota, jog tolesnis paskirtų bausmių – baudų, vykdymas nėra įmanomas.

2024 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos teisme gautas Institucijos teikimas, kuriuo, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. patvarkyme išdėstytas aplinkybes dėl 2016 m. spalio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtų bausmių – baudų, vykdymo negalimumo, prašoma priimti sprendimą apie tai, kad paskirtas bausmes laikyti atliktomis ir, kad pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. baudžiamąjį įsakymą teistumas yra išnykęs.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas atmetamas

BK 96 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kai neįvykdytas apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas. Minimo straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje numatyta, kad nevykdomas nuosprendis, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų. BK 96 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios. BK 96 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Taip pat numato, jog nuosprendis negali būti vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo dienos praėjo penkiolika metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip dešimčiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo. Pagal teismų praktiką, vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis tikslingai siekia išvengti paskirtos bausmės atlikimo, pvz., slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, keičia gyvenamąją, darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas padirbtus ar svetimus dokumentus, pabėga iš suėmimo po nuosprendžio įsiteisėjimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos.

Kaip matyti iš teikimui nagrinėti pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančios informacijos, teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo G. K. ir I. S. buvo paskirtos galutinės 76 MGL (2 862 Eur) dydžio baudos, paskelbtas 2016 m. spalio 28 d., jis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 18 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. lapkričio 9 d. abiem nuteistosioms gyvenamosios vietos adresu, t. y. į Rusijos Federaciją, buvo išsiųstas 2016 m. spalio 28 d. teismo baudžiamasis įsakymas su vertimu į rusų kalbą (3 t., b. l. 45-48), tačiau nuteistosioms buvo neįteiktas. Pažymėtina, jog minėtas teismo baudžiamasis įsakymas G. K. ir I. S. buvo siųstas ne kartą pakartotinai, tačiau grįžo neįteiktas. 2017 m. balandžio 21 d. nuteistosioms buvo išsiųsti pranešimai su vertimu į rusų kalbą dėl baudos sumokėjimo (3 t., b. l. 89-92), tačiau jie taip pat įteikti nebuvo (3 t., b. l. 100-101). Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. paklausimu kreiptasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos apie G. K. ir I. S. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtų baudų sumokėjimą. 2018 m. gegužės 11 d. gautas atsakymas, jog laikotarpyje nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. nėra duomenų apie G. K. ir I. S. paklausime nurodytų sumų sumokėjimą (4 t., b. l. 2-6). Kauno apygardos teisme 2018 m. gegužės 17 d. priimtas patvarkymas dėl 2016 m. spalio 28 d. baudžiamojo įsakymo vykdymo negalimumo. Patvarkyme nurodyta, kad santykiuose su Rusijos Federacija, kurios pilietės yra G. K. ir I. S., nei 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, nei kitos tarptautinės sutartys, kurių dalyvės yra Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, nereglamentuoja vienos valstybės teismo paskirtos bausmės vykdymo kitos valstybės teritorijoje, todėl perduoti Lietuvos Respublikos teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtų bausmių (baudų) vykdymą G. K. ir I. S. pilietybės valstybei nėra teisinio pagrindo (4 t., b. l. 7).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 418 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nusprendžia kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir kaltinamasis tam neprieštarauja, kaltinamasis aktas nerašomas. Iš išdėstyto matyti, jog įstatyme įtvirtintas reikalavimas dėl kaltinamojo informavimo apie prokuroro sprendimą dėl kreipimosi į teismą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl akivaizdu, jog tiek G. K., tiek I. S. apie jų atžvilgiu vykstantį procesą žinojo. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančios informacijos, o būtent iš Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Rusteikos 2016 m. spalio 21 d. pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, matyti, jog tiek G. K., tiek I. S. savo kaltę dėl joms inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino, tai buvo pripažinta ir jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Darytina išvada, jog nuteistosios, suprasdamos, jog veikė priešingais teisei veiksmais, bus atitinkamai nubaustos, tačiau iškart po Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. priimto baudžiamojo įsakymo, įsiteisėjusio 2017 m. balandžio 18 d., priėmimo išvyko į Rusijos Federaciją, žinodamos, apie vykstantį baudžiamąjį procesą Lietuvos Respublikoje dėl padarytų nusikalstamų veikų, pasislėpė užsienyje, joms siunčiamų teismo procesinių dokumentų neatsiėmė, taip ignoruodamos pasekmes už padarytus neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, dėl aukščiau įvardintų priežasčių tapo neįmanoma įvykdyti teismo baudžiamojo įsakymo, kadangi abi nuteistosios vengia atlikti joms paskirtas bausmes (baudas), todėl nuosprendžio vykdymo senaties eiga yra sustojusi.

Pažymėtina, kad nuosprendžio vykdymą ir jo nutraukimą suėjus senačiai reglamentuoja specialios BK ir BPK normos, kuriose teismui nenumatyta galimybė BK 96 straipsnyje nurodytus terminus sutrumpinti konstatavus, kad nuosprendžiu skirtą bausmę atlikti jau yra netikslinga. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, siekiant jį sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti; atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nuteistajam vengiant atlikti jam paskirtą bausmę šiuo atveju nėra užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, o visuomenei suponuojama išvada apie tam tikrų asmenų nebaudžiamumą, galimybių išvengti skirtos bausmės buvimą, dėl ko šiuo atveju ir nespręstinas klausimas apie bausmės vykdymo tikslingumą, o pateikiama nuoroda į imperatyvią teisės normą – BK 96 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtintą penkiolikos metų vykdymo senaties terminą.

Teismas atkreipia Institucijos dėmesį, jog Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato galimybės priimti sprendimą paskirtą bausmę laikyti atlikta, o BPK 363 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymus dėl teistumo laiko sutrumpinimo arba teistumo panaikinimo teikia atlikę bausmę asmenys, taigi darytina išvada, jog aukščiau minėtame straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas subjektų, turinčių teisę teikti teismui prašymus dėl teistumo panaikinimo. Akivaizdu, kad Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teistumo informacijos tvarkymo skyriaus tarp minėtų subjektų nėra, todėl manytina, kad Institucija nėra subjektas, turintis teisę teikti tokius prašymus.

Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nuteistosios G. K. ir I. S. vengia bausmės įvykdymo, dėl ko sustojo teismo baudžiamojo įsakymo (nuosprendžio) vykdymo senaties eiga ir jam taikytinas penkiolikos metų vykdymo senaties terminas. Be to, Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenumato galimybės duomenų tvarkymo tikslais priimti proceso sprendimą bausmę laikyti atlikta ir laikyti, kad teistumas yra išnykęs, kai nuteistieji vengia atlikti jiems paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teistumo informacijos tvarkymo skyriaus teikimą atmesti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.