- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-113-498-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-3-00012-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Ramūnas Antanavičius, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- L. D.
- Kaltinamasis
- L. D.
- Nukentėjusysis
- V. M.
- Advokatai
- Edgaras Jautakis
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-113-498-2014
Teisėjas Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00012-2013-3
2014 m. sausio 23 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant nuteistajam L. D., jo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 155 str. 1 d. – laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 145,00 Lt. nusikaltimu padarytą turtinę žalą;
už nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d - laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymo metu uždraudžiant bendrauti su V. M..
Vadovaujantis LR BK 63 str.1d., 4d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės iš bausmių iš dalies pridedant švelnesnę ir subendrinta bausmė skirta laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 145,00 Lt. nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir bausmės vykdymo metu uždrausta bendrauti su V. M..
Priteista iš kaltinamojo L. D. nukentėjusiajam V. M. 145,00 Lt. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 2600,00 Lt. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. M. pagal LR BK 140 str. 1d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. D. nuteistas už tai, kad įžeidė V. M. bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą: 2013-03-02 apie 13.10 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, esančioje aikštelėje, girdint pašaliniams asmenims įžeidė V. M. vartodamas žodžius „gaidys, asilas, kvailys“, o po to aikštelėje esančiame vagonėlyje stūmė ir vieną kartą ranka sudavė į veidą bei suplėšė palto rankovę, šiais veiksmais padarydamas kraujosruvas ir nubrozdinimus lūpos dešinėje pusėje ir gleivinėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis L. D. prašo panaikinti 2013 m. spalio 17 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti.
Apeliantas teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jame padarytos išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė, kad šioje situacijoje būtina įvertinti ne tik atskirų žodžių, paimtų iš viso konteksto reikšmę, bet ir visą konfliktą. Teismas neatsižvelgė į tai, dėl ko kilo konfliktas, kad jis buvo abipusis, be to neįvertino, jog V. M. iš jo reikalavo neteisėto elgesio. Nuteistojo teigimu, įvertinus tai, kad galbūt kažkokius žodžius jis pasakė konflikto metu, iš pykčio, išreikšdamas savo neigiamas emocijas dėl susidariusios situacijos, jis neturėjo tyčios įžeisti nukentėjusįjį, be to ištyrus byloje esančius įrodymus, akivaizdu, kad be paties nukentėjusiojo parodymų, įrodymų, kad V. M. atžvilgiu būtų vartojami žodžiai „gaidys, asilas, kvailys", byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad žodžiai „gaidys" ir „asilas" savaime nėra įžeidžiantys.
Skunde pažymima, kad LR BPK 255 str. 1 d. numato nagrinėjimo teisme ribas. Teismas priėmęs nuosprendį nustatė, kad 2013-03-02 apie 13.10 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini), Marijampolėje esančioje aikštelėje, L. D., būdamas neblaivus, girdint pašaliniams asmenims, įžeidė vartodamas žodžius „gaidys, asilas, kvailys". Nukentėjusiojo skunde ir civiliniame ieškinyje nurodyti skirtingi žodžiai, kurios jis tariamai pasakė, t.y. „kvailys" ir „durnius". Esant tokiai situacijai nėra aišku, kaip jis pavadino V. M. - „kvailiu" ar „durnium", todėl neaiškios kaltinimo ribos.
Teigiama, kad teismo išvados, kad V. M. buvo įžeidinėjamas akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir liudytojų J. M. ir V. V. parodymams. Abu liudytojai apklausiami teisme nurodė negirdėję kas konkrečiai buvo kalbama lauke, nes buvo ne lauke, o vagonėlyje ant ratų. Liudytojas V. V. parodė, kad L. D. įėjus į vagonėlį ant ratų šis vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau jų neprisimena. Tuo metu V. M. vagonėlyje nebuvo, todėl akivaizdu, kad jis jo įžeisti negalėjo.
Nurodoma, jog byloje nėra jokių duomenų, kad kokie nors įžeidžiami žodžiai būtų buvę pasakyti viešai, t.y. girdint pašaliniams asmenims. Tokių asmenų, kurie būtų buvę lauke ir girdėję įžeidžiančius žodžius V. M. atžvilgiu ir patvirtintų V. M. parodymus, nėra.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. l d., neįvertino aplinkybių dėl konflikto priežasčių ir iniciatoriaus. Jis nuosekliai aiškino, kad nenorėdamas konfliktuoti su V. M. nuėjo į vagonėlį ant ratų, o šis po kurio laiko įsiveržė ir pradėjo stumdytis, ko pasėkoje jam galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas neįvertino byloje apklausto specialisto parodymų, kad V. M. nustatytas sužalojimas galėjo gautis jam pačiam atsitrenkus į kokį nors daiktą. Neatsižvelgta, kad ne jis vagonėlyje puolė stumdyti V. M., o atvirkščiai. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad be liudytojos J. M., kuri yra V. M. sutuoktinė ir yra suinteresuota duoti sutuoktiniui palankius parodymus, niekas daugiau nepatvirtino matęs, kad jis sudavė V. M.. Iš bylos matyti, kad vagonėlyje ant ratų, jam su V. M. susikibus, buvo liudytojas V. V., kuris nenurodė matęs jo suduotą smūgį.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra priteistas pripažinus jį kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d., kas yra sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad jeigu žmogus įžeidžiamas jam gali būti padaroma tik neturtinė žala. Byloje nėra jokių įrodymų dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos buvimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. M. būtų kreipęsis į medikus pagalbos, patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Nuteistojo manymu, civilinis ieškinys neįrodytas, todėl negalėjo būti patenkintas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo L. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl LR BK 155 str. 1 d.
Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl L. D. pripažinimo kaltu padarius LR BK 155 str. 1 d. numatytą nusikaltimą naikintinas, nes apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje daro išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių (LR baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai.
Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Tai esmingai įtakojo teismo išvadą, jog L. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d.
LR BK 155 str. 1d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą asmens įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. D. automobilių pardavimo aikštelėje, girdint pašalinimas asmenims, įžeidė V. M. vartodamas žodžius „gaidys, asilas, kvailys“. Iš nuteistojo L. D. ir nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad automobilių pardavimo aikštelėje tarp jų įvyko konfliktas dėl L. D. netvarkingai pastatytų automobilių. Aplinkybę, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo aikštelėje įvyko konfliktas patvirtino ir liudytojas V. V.. Nukentėjusysis V. M. nurodė, kad būnant aikštelėje ir paprašius L. D. tvarkingai sustatyti automobilius, šis jį išvadino „gaidžiu, asilu, durniumi“ bei kitais necenzūriniais žodžiais. Visa tai girdėjo aikštelėje buvę pašaliniai asmenys. Nors liudytoja J. M. nurodė, kad nematė ir negirdėjo automobilių aikštelėje tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusio konflikto, tačiau ji patvirtino, kad į vagonėlį atėjus V. M. ir paklausus L. D., kodėl pastarasis jį įžeidinėja ir žemina kitų akivaizdoje, L. D. atsakė, kad yra aikštelės savininkas ir elgiasi bei kalba taip kaip nori. Šie liudytojos parodymai patvirtina, kad L. D. pripažino automobilių aikštelėje girdint pašaliniams asmenims įžeidinėjęs V. M., išvadinęs jį įvairiais užgauliais žodžiais, patvirtino nukentėjusiojo teiginius apie aikštelėje patirtą įžeidinėjimą. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat neneigia, kad konflikto metu, iš pykčio galėjo pavartoti nukentėjusįjį įžeidžiančius žodžius. Aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis L. D. vartojo nukentėjusįjį V. M. įžeidžiančius žodžius bei paneigia nuteistojo teiginius, kad jis nukentėjusįjį įžeidžiančių žodžių nevartojo, šių žodžių vartojimą patvirtina tik paties nukentėjusiojo parodymai.
Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad L. D. užgaulius, įžeidžiančius žodžius V. M. atžvilgiu išsakė įvykusio tarpusavio konflikto metu, turi būti vertinama ar L. D. padaryti veiksmai gali būti vertinami kaip nusikaltimas, numatytas LR BK 155 str. 1 d. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju, tam, kad nustatyti ar yra padaryta nusikalstama veika, teismas turi ne tik įvertinti ar yra nusikalstamos veikos sudėties požymių, bet ir įvertinti tai ar veika, kurios padarymu kaltinamas asmuo, atitinka LR BK 11 ir 12 straipsniuose nurodytus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo apibūdinimus. L. D. buvo pateiktas kaltinimas ir jis pripažintas kaltu nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., t.y. nusikaltimo padarymu. LR BK 11 str. nusikaltimą apibūdina kaip pavojingą ir šiame kodekse uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš pateikto nusikaltimo apibūdinimo, kiekviena veika tam, kad būtų pripažinta nusikaltimu, turi būti pripažinta pavojinga.
Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje veikos pavojingumas suprantamas kaip objektyvi nusikaltimo savybė, nepriklausanti nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia žalos, padaromos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, dydžiu, ir apibūdinamas dviem rodikliais - pavojingumo pobūdžiu, t.y. objekto, kuriam padaroma žala, vertingumu, ir pavojingumo laipsniu, t.y. kokio dydžio žala yra padaryta tam tikram įstatymo saugomam teisiniam gėriui. Tik pavojinga veika gali būti pripažinta nusikaltimu. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant pažeistas teises, siekiant apsaugoti teisinius gėrius, vertybes.
Vertinant L. D. privataus kaltinimo tvarka pateiktą kaltinimą dėl įžeidimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu. Nors L. D. nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu pavartojo užgaulius, nepadorius žodžius, buvo neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad šie žodžiai buvo išsakyti tarpusavio konflikto metu, įvykus nesutarimui dėl automobilių pardavimo aikštelėje netvarkingai pastatytų automobilių perstatymo. L. D. išsakyti žodžiai „gaidys, asilas, kvailys“, įvertinus šių žodžių pavartojimo aplinkybes, šiuo atveju negali būti vertinami kaip nepadoria, ciniška forma, šiurkščiai pažeidžiančia visuomenėje priimtas etines normas ir elgesio taisykles, išreikštas nukentėjusiojo paniekinimas ir pažeminimas. Atsižvelgus į LR BK 155 str. 1 d. pateiktą įžeidimo sąvoką, šio nusikaltimo esmę ir šio LR BK straipsnio ginamo objekto reikšmę, darytina išvada, kad L. D. veiksmai akivaizdžiai neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikaltimu.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad nėra aiškios kaltinimo ribos, nes teismo nustatyti žodžiai, kuriais jis įžeidė V. M. ir V. M. privataus kaltinimo skunde ir civiliniame ieškinyje nurodyti žodžiai, kuriais jis buvo įžeistas, skiriasi. Apylinkės teismas nustatė, kad L. D. įžeidė V. M. jį pavadindamas „gaidžiu, asilu, kvailiu“. Tie patys žodžiai nurodyti V. M. skunde privataus kaltinimo tvarka civiliniame ieškinyje, nurodant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Dėl šių aplinkybių, negalima teigti, kad nėra aiškios pateikto kaltinimo ribos, ar kad teismas išėjo už pateikto kaltinimo ribų. Nors skunde privataus kaltinimo tvarka ir civiliniame ieškinyje V. M. taip pat nurodė, kad buvo įžeidinėjamas žodžiais „gaidys, asilas, durnius“, žodžiai „kvailys“ ir „durnius“ yra sinonimai, jų reikšmė nesiskiria. Lietuvių kalbos žodyne žodis „kvailys“ apibūdinamas kaip kvailas žmogus, žodis „durnius“ apibūdinamas kaip kvailys.
Dėl LR BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK140 str. l d., neigia sudavęs nukentėjusiajam į veidą. Pagal LR BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai L. D. pripažino kaltu padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, vadovaudamasis teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. D. vieną kartą ranka sudavė į veidą nukentėjusiajam V. M., šiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusysis V. M., nurodęs, kad įėjus į automobilių pardavimo aikštelėje esantį vagonėlį, L. D. jį apšaukė visokiais žodžiais, stūmė rankomis ir rankos kumštimi smogė į veidą, prakirsdamas lūpą. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl patirto smurto patvirtino liudytoja J. M., nurodydama, kad būnant automobilių aikštelėje esančiame vagonėlyje, į jį atėjo supykęs L. D., pasakė, kad V. M. jį labai sunervino ir jei jis prisiartins, tai jam kirs. Į vagonėlį atėjus V. M., šis paklausė L. D., kodėl pastarasis jį įžeidinėja ir žemina kitų akivaizdoje. Į tai L. D. pasakė, kad yra aikštelės savininkas ir elgiasi bei kalba kaip nori. Tai sakydamas L. D. stūmė, o paskui ranka smogė V. M. į veidą. Nurodyti nukentėjusiojo ir liudytojos J. M. parodymai patvirtina, kad nuteistasis L. D. nesutarimus su nukentėjusiuoju sprendė ne dialogo forma, o pasirinkdamas smurtinius veiksmus. Nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytos aplinkybės taip pat paneigia nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad ne jis vagonėlyje puolė stumdyti V. M., o atvirkščiai. Nukentėjusiojo patirtus sužalojimus taip pat patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. M. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos ir nubrozdinimo apatinėje lūpoje. Netikėti nukentėjusiojo ir liudytojos J. M. parodymais nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, neprieštaringi, atitinkantys rašytinius byloje surinktus įrodymus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad liudytoja J. M. būtų konfliktavusi su nuteistuoju L. D. ar siektų jį apkalbėti.
Nuteistasis taip pat tvirtina, kad V. M. patirtas sužalojimas galėjo įvykti šiam atsitrenkus į kokį nors daiktą ir tai patvirtino teisme apklaustas specialistas. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad specialistas tik patvirtino specialisto išvadoje nurodytą V. M. sužalojimo mechanizmą, t.y. kad sužalojimas buvo padarytas kietu buku bukabriauniu daiktu. Priešingai nei teigia apeliantas, specialistas nenurodė, kad V. M. pats atsitrenkė į bukabriaunį daiktą ir dėl to patyrė sužalojimus, tokios nuteistojo nurodytos versijos taip pat nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Aukščiau aptarti nukentėjusiojo ir liudytojos J. M. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai atsirado būtent nuo L. D. suduoto smūgio į veidą.
Dėl civilinio ieškinio.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo L. D. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra neįrodytas, todėl negalėjo būti patenkintas. LR BPK 115 str. 1 d. nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nukentėjusiojo patirtas turtinės žalos dydis vertinamas atsižvelgiant į byloje esančius rašytinus įrodymus dėl patirtos turtinės žalos. Byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis L. D. vieną kartą ranka sudavė į veidą nukentėjusiajam V. M., padarydamas kraujosruvas ir nubrozdinimus lūpos dešinėje pusėje ir gleivinėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat nustatyta, kad L. D. suplėšė V. M. striukę, patirtą žalą dėl striukės suplėšimo nukentėjusysis įvertino 100 litų sumą. Dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusysis turėjo kreiptis į teismo medicinos ekspertą, kad būtų nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, už tai turėjo sumokėti 44 litus bei 1 lito komisinį mokestį pervedant pinigus, ką patvirtina byloje esantis mokėjimo nurodymas (b.l. 8). Nukentėjusiojo nurodyta 100 litų žala dėl suplėšytos striukės nėra aiškiai per didelė, atitinka protingumo kriterijus. Žalą dėl suplėšytos striukės taip pat patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (b.l. 10-12). Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos pilnai įrodytas rašytiniais įrodymais. Tačiau apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas neteisingai civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo siejo su nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. padarymu.
Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 145,00 Lt. nusikaltimu padarytą turtinę žalą L. D. paskirtas jį pripažinus kaltu padarius LR BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos matyti, kad 145,00 Lt. turtinė žala atsirado L. D. padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t.y. ranka sudavus V. M. į veidą ir suplėšius jo striukę.
Taip pat pažymėtina, kad apeliacijos instancijos teismas nagrinėjant bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, neturi galimybės skirti nuteistajam bausmės, kuri savo pobūdžiu būtų sunkesnė, nei buvo paskirta pirmos instancijos teismo, t.y. neturi galimybės įpareigojimo atlyginti turtinę žalą paskirti kaip bausmės už nusikaltimo numatyto LR BK 140 str. 1 d. padarymą, sudėtinę dalį. Tokiu būdu, nustačius, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra tenkintas pagrįstai, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio dėl turtinės žalos padarymo paliktina nepakeista, tačiau pripažinus, kad L. D. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. turi būti išteisintas, įpareigojimas atlyginti turtinę žalą, kaip bausmės dalis, naikintinas.
Vertinant apelianto argumentus dėl neturtinės žalos pažymėtina, kad LR CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. D. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinius nepatogumus, teko kreiptis į gydytojus medicininės pagalbos (b.l. 13). Esant šioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nuteistąjį išteisinus dėl LR BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas. Atsižvelgus į aukščiau aptarą nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, į tai, kad apylinkės teismui pripažinus L. D. dviejų nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymu iš jo buvo priteista 2600 litų neturtinės žalos atlyginimo, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos suma mažintina iki 1200 litų.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.
panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria L. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams;
panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis LR BK 63 str.1d., 4d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės iš bausmių iš dalies pridedant švelnesnę ir subendrinta bausmė skirta laisvės apribojimas 9 (devyniems)mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 145,00 Lt. nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir bausmės vykdymo metu uždrausti bendrauti su V. M.;
panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista iš L. D. nukentėjusiajam 2600.00 Lt. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti;
priimti naują išteisinamąjį nuosprendį dalyje ir L. D. dėl kaltinimo pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.)
priteisti iš L. D. nukentėjusiajam V. M. 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.