Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-737-417/2011

Teisėja E. Bartulienei Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.1.1.

2011 m. spalio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., padarymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. buvo kaltinama pagal BK 154 str. 1 d. tuo, kad 2010 m. gegužės 18 d., 2010 m. rugpjūčio 12 d., 2010 m. spalio 6 d. anonimiškai laidiniu telefonu pranešė Šilalės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir 2010 m. spalio 8 d. pranešė Vaiko teisių apsaugos kontrolierei, jog M. D. ir A. D. netinkamai rūpinasi savo mažamečiu vaiku G. K., gimusiu 2007 m. rugsėjo 4 d., t. y. kad jis yra mušamas, neprižiūrimas, nepakankamai maitinamas, ir taip paskleidė apie M. D. ir A. D. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti juos ir pakirsti pasitikėjimą jais.

Anot apeliantų, teismas sureikšmino S. G. ir jos liudytojų parodymus, nors jie yra akivaizdžiai melagingi ir yra prieštaringi tarpusavyje ir prieštarauja surinktų įrodymų šioje privataus kaltinimo byloje visumai.

Apeliantai pažymi, kad apklausiant S. G. kaip įtariamąją, ji pripažino, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba kreipėsi ir skambinusi įtarime nurodytomis datomis, tačiau jokių konkrečių faktų, datų apie tai, kad būtų mušamas sūnus G. nenurodė, jokio smurto nematė, nematė, kad būtų mušamas kambaryje pakabintu laidu, tik tvirtino, jog žino, kad sūnus yra mušamas. Taip pat nenurodė ir negalėjo nurodyti konkrečius žmones, kurie galėtų patvirtinti jos teiginius apie naudojamą smurtą prieš G. Tuo tarpu teismo metu S. G. davė kardinaliai skirtingus parodymus.

Nukentėjusiųjų M. ir A. D. įsitikinimu, jau iš S. G. ir jos motinos S. Č. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teismo metu akivaizdu, kad jų parodymai yra melagingi, prieštaringi, tačiau teismas šiais parodymais rėmėsi, net nebandė šalinti prieštaravimų. Taip pat yra melagingi ir S. G. sutuoktinio J. G., jos sesers V. Ž. ir mažametės A. Ž. parodymai, tačiau teismui ir šie parodymai nekėlė abejonių, nors jie yra prieštaringi S. G. ir liudytojos S. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.

Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog nesurinkta duomenų, kad 2010 m. gegužės 18 d. anoniminis telefoninis pranešimas yra S. G.. Tokią išvadą padarė dėl to, kad kaltinamoji teismo metu neigė 2010-05-18 skambinimo atvejį ir rėmėsi liudytojos R. B. parodymais, kad skambinusios moters balsas buvo pagyvenusios moters.

Šioje byloje, anot apeliantų, akivaizdus šališkas įrodymų, faktinių duomenų vertinimas, teismas samprotavimais, išvedžiojimais pateisina S. G. elgesį, stengiasi pagrįsti smurto faktus prieš G. Nors teismas ir pripažįsta, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės, socialinis darbuotojas nepastebėjo ant G. K. kūno kokių nors smurto žymių, nenustatė. kad šeimoje būtų pažeidinėjamos vaiko teisės, tačiau iš pačių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, medicininių dokumentų matyti, kad G. išsivystymas yra sutrikęs, jis sunkiai kalba, yra elgesio sutrikimų, dėl to jis namuose „drausminamas“. Teismo nuomone, kad tik prasidėjus anoniminiams pranešimams buvo pradėta sūnų vesti pas gydytojus dėl medicininės pagalbos suteikimo. Teismas pateisina ir S. pranešimą apie G. paakyje buvusią mėlynę, nes šis faktas nebuvo išgalvotas.

Nukentėjusieji pažymi, kad nuo pat gimimo vienodai rūpinosi G. ir vėliau gimusia dukra S. Abu vaikai buvo visada pamaitinti, prižiūrėti, nuprausti, rengiami švariais rūbeliais, laiku migdomi, niekada nebuvo ribojama G. laisvė, niekada sūnus nebuvo mušamas, abu vaikai nuolat stebimi bendruomenės slaugytojos D. S., visada buvo vykdomi šios medikės nurodymai, abu vaikai laiku yra skiepijami. Sūnus G. neatrodė joks ligonis, jis ir nėra ligonis, o tik, kaip paaiškėjo, yra hiperaktyvus. Jeigu bendruomenės slaugytoja būtų pasakiusi, kad dėl šios problemos reikia Gvidą parodyti vaiko raidos centro specialistams, tai būtų ir padarę. Tačiau dėl to nesijaučia nei įžeisti, nei apšmeižti. Anot apeliantų, sūnus G. buvo drausminamas tik žodžiais, pamokymais, patarimais, bet ne tokiu smurtu, kaip nurodė S. G. ir jos suinteresuoti liudytojai.

Išteisintoji S. G. akcentuoja, jog kadangi teisme teisėja apklausinėjo išsamiai, be to, klausimus uždavė ir jos interesus gynusi advokatė, ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas B. S., todėl jos, S. G., parodymai buvo detalesni ir išsamesni nei ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tikrai nėra prieštaraujantys ar nenuoseklūs.

Nukentėjusieji Monika ir A. D. prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintoji ir jos gynėja prašo nukentėjusiųjų skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų Monikos ir A. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, jog S. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių ir šių išvadų apeliantų skundo argumentai bei subjektyviai traktuojamos pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės nepaneigia.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad kiekvienas nusikaltimas yra teisės, visuomenėje nusistovėjusių elgesio, moralės taisyklių pažeidimas, tačiau ne kiekvienas netinkamas, ar asmeniui nepriimtinas kito asmens veiksmas, elgesys gali būti vertinamas kaip nusikaltimas.

Kaip nustatyta iš faktinių bylos duomenų, Šilalės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos informacijos (b. l. 1–13) anoniminiai pranešimai telefonu dėl prieš G. K. galbūt naudojamus neteisėtus veiksmus buvo 2010-05-18, 2010-08-12, 2010-10-06, 2010-10-08. Tačiau jie nepasitvirtino. Taip pat nurodoma, kad iš Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaigos 2010-10-08 gautas žodinis pranešimas, kad Monikos ir A. D. šeimoje yra sumuštas mažametis Gvidas, tačiau faktai nepasitvirtino.

Iš 2010-05-18 padėties įvertinimo matyti, kad R. B. informavo Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėją B. S. apie tai, kad jai skambino susirūpinę kaimynai dėl Rasos ir J. D. namuose gyvenančių jų sūnaus šeimos ir informavo, kad Monika visiškai nesirūpina savo mažamečiu sūnumi, gimusiu iki santuokos. Jo neiškelia iš lovos, nebendrauja, neprižiūri. Priežastys – turi 2009 m. bendrai gimusį vaiką (b. l. 15).

Iš 2010-10-06 akto matyti, kad vaikų teisių tarnybai anoniminiu skambučiu buvo pranešta, jog M. D. muša savo mažametį sūnų, kad jis atsilikęs išsivystymu ir neaišku, kas bus, jei toliau taip bus auklėjamas šitas vaikas (b. l. 18).

Iš 2010-10-08 akto matyti, kad gauta anoniminė informacija vaikų teisių tarnyboje, jog yra sumuštas M. D. sūnus Gvidas, t. y. uždaužtas paakys, todėl esą mėlynė užklijuota pleistru, be to, skambinusi moteris teigė, kad ji vakar lankėsi toje šeimoje ir matė, kaip Gvidui per galvą trenkęs R. D. sūnus ( b. l. 22).

Iš šeimos aplankymo akto, iš padėties įvertinimo aktų matyti, kad Monikos ir A. D. šeima buvo aplankyta 2010-05-21, nustatyta, kad namuose trūksta švaros ir tvarkos, apsilankius 2010-08-12 vaikai rasti švariais rūbeliais, trūkumų nerasta. 2010-10-06 M. D. iškviesta į Vaikų teisių apsaugos tarnybą su sūnumi Gvidu, kurio kūnelis apžiūrėtas, smurto žymių nepastebėta. M. D. išsakė dėl sūnaus elgesio kylančias problemas. Jai rekomenduota kreiptis į gydytojus (b. l. 16–17,19) .

Taigi aptarti bylos duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiesiems bendražmogiškai galbūt ir sudarė pagrindą jaustis nepagrįstai apkalbėtiems, jog pastarieji netinkamai rūpinasi savo vaiku, turinčiu raidos sutrikimų – hiperaktyvumą, tačiau konstatuoti, jog tokie, kaip nustatyta, S. G. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimas – šmeižimas. Pažymėtina, jog šmeižimas pagal BK 154 straipsnį yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų paskleidimas, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamos informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį. Informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir galį paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo ir to siekiant.

Taigi analizuojant S. G. veiksmus, o būtent kreipimąsi į Vaiko teisių apsaugos institucijas, kad ir anonimiškai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantų D. pozicija, jog buvo siekiama paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos apie nukentėjusiuosius, taip pastaruosius pažeminti, paniekinti. Akivaizdu, kad S. G. tiesiog išsakė savo nuomonę, požiūrį į G. K. tėvų elgesį, jo auklėjimą, bendravimą su juo. Juolab, kad, kaip nustatyta, nukentėjusiaisiais pripažintų Dirmantų sūnus G. yra hiperaktyvus, vystymasis yra sutrikęs, sunkiai kalba, todėl nenuostabu, kad aplinkiniams asmenims, kaip šiuo atveju S. G., tėvų savitas bendravimas galėjo pasirodyti netinkamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko auklėjimas, bendravimas su juo, be abejo, yra kiekvieno iš tėvų subjektyvus suvokimas ir kiekvienas iš jų bendrauja ir auklėja vaiką, taip, kaip mano tinkamu. Ir tai labai aiškiai parodo byloje nustatytos aplinkybės. Nukentėjusiųjų liudytojai: R. D., Z. D., S. V. parodė, kad Gvidas yra drausminamas suduodant su ranka jam per užpakalį. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. D. nuomone, pliaukštelėjimas per užpakalį nėra vaiko mušimas. Liudytoja R. D. pripažino, jog savo kambaryje buvo pakabinusi rykštę vaikams ir Gvidui bauginti. Todėl šiuo atveju S. G. akivaizdžiai kitokį požiūrį į vaikų auklėjimą vertinti kaip nusikaltimą, šmeižimą, nėra teisinio pagrindo. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, kad S. G. nurodytos aplinkybės nebuvo nepagrįstos – iš nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų matyti, jog kaltinamosios S. G. pranešimas apie G. paakyje buvusią mėlynę nebuvo išgalvotas faktas, išteisintoji tik nežinodama, kaip G. susižalojo, išsakė nuomonę, ar vaikas nebus sumuštas. Tuo tarpu apie G. mušimo per rankas faktą nurodyta ir Traksėdžio seniūnijos socialinio darbuotojo R. N. šeimos lankymo akte (b. l.108).

Taigi įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. G. pagrįstai išteisinta pagal BK 154 str. 1 d. Tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų M. D. ir A. D. apeliacinį skundą atmesti.