- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-12
- Bylos Nr.
- AN2-257-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00190-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarimo, kuriuo buvo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena T. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 96 straipsnio 4 dalį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. T. K. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas UAB „E. s.“ statybos darbų vykdytoju, darbdavio įgaliotu asmeniu, atsakingu už darbuotojų saugą ir sveikatą, pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSS įstatymo) 15 straipsnio 1 dalies reikalavimą ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“ 4 priedo 37.2. punkto reikalavimą, nes 2017 m. gruodžio 28 d. nuo 11.00 val. iki 12.00 val. statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesiėmė reikiamų saugos priemonių, kurios apsaugotų jo vadovaujamus darbuotojus, dirbančius didesniame nei 1,3 metrų aukštyje nuo galimo kritimo iš aukščio, t. y. darbuotojai dirbo didesniame nei 1,3 metrų aukštyje, neįrengus kolektyvinių ir nesinaudojant asmeninėmis apsaugos priemonėmis, saugančiomis nuo galimo kritimo iš aukščio. Tokiais veiksmais T. K. buvo kaltintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 4 dalyje.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena T. K. pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį buvo nutraukta, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniame skunde VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m, balandžio 4 d. nutarimą, priimti naują nutarimą ir pripažinti T. K. padariusiu administracinį nusižengimą, numatytą ANK 96 straipsnio 4 dalyje.
4. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas formuoja ydingą praktiką, pagal kurią pareiga sudaryti saugias darbo sąlygas tenka ne darbdaviui, bet pačiam darbuotojui. Pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė prezumpciją, jog už saugių darbo sąlygų sudarymą yra atsakingas darbdavys.
5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad administracinėn atsakomybėn pagal ANK 96 straipsnio 1 dalį patraukus nesaugiai dirbusį darbuotoją A. P., darbdavio įgaliotas asmuo T. K. jau nebegali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį, nes jo veikoje nėra kaltės.
6. Skunde nurodoma, kad DSS įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, o šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad statybvietės turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, nustatytus socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtintuose Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose. Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo IV skyriaus 37.2. punkte nustatyta, kad darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai. Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje 7 punkte nustatyta, kad pavojingoms zonoms, su nuolat veikiančiais pavojingais ir/arba kenksmingais veiksniais, priskiriamos neaptvertos vietos, esančios aukštyje, kai aukščio skirtumas 1,3 m ir didesnis.
7. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovas teigia, kad patikrinimo metu buvo neginčijamai nustatyta, jog gelžbetoninių plokščių montavimo darbai aukštyje buvo atliekami neįrengus jokių kolektyvinių saugos priemonių. Taip pat darbuotojai dirbo aukštyje be jokių asmeninių saugos priemonių. Saugos diržai darbuotojams buvo išduoti, tačiau T. K., organizuodamas darbus aukštyje, privalėjo pasirūpinti ir tuo, kad būtų įrengtos saugos diržų prisisegimo vietos – įgręžti ankeriai, ištiesti prisirišimo lynai ir panašiai, kadangi nesant diržų prisisegimo vietų, jų faktinis dėvėjimas neapsaugo darbuotojo nuo nukritimo iš aukščio. Vaizdo medžiagoje yra užfiksuota, kaip UAB „E. s.“ darbuotojas A. P., atlikdamas gelžbetoninių plokščių montavimo darbus, vaikšto siaura sienos briauna, neturėdamas realios galimybės naudotis saugos diržu, nes nebuvo įrengti prisisegimo taškai. Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismui pateiktoje Gelžbetoninių kiaurymėtųjų perdangos plokščių montavimo technologinėje instrukcijoje nėra nurodytos saugos diržų prisisegimo vietos. Minėtoje instrukcijoje nurodyta, kad sumontavus dalį perdangos, ant kurios gali patekti kiti statybos darbininkai, reikia nedelsiant aptverti apsaugine tvorele. Vis tik apsauginė tvorelė taip pat nebuvo įrengta. Šiuo atveju už saugų gelžbetoninių plokščių montavimo darbų organizavimą yra atsakingas UAB „E. s.“ statybos darbų vadovas T. K.. Paaiškinimai, jog jis pasakė, kad darbininkai pasiimtų saugos diržus, pastolius ir jais naudotųsi, nepaneigia T. K. kaltės nesudarius saugių darbo sąlygų darbuotojams.
8. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad darbdavio pareiga sudaryti saugias darbo sąlygas neapsiriboja tik techninių priemonių įgyvendinimu. DSS įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, įgyvendinimą, nustatydamas įmonėje šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis ir duodamas jiems konkrečius pavedimus įgyvendinti prevencines priemones. DSS įstatymo 25 straipsnio 13 punkte nurodyta, kad darbdavys kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalina nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Taigi T. K. paaiškinimai, jog jis neturėjo realios galimybės visus darbuotojus kontroliuoti, nes nebuvo šalia, nepaneigia jo kaltės, kadangi vidinė kontrolė turi būti išreikšta ne tik fizine forma, bet ir sisteminėmis priemonėmis (patikrinimais, darbuotojų nušalinimu nuo darbo ir panašiai). Jokių įrodymų dėl sisteminių priemonių taikymo UAB „E. s.“ nėra pateikusi. Darbuotojų parodymai, jog darbų vadovas nuolatos juos kontroliuoja, vertintini kritiškai, nes jie dirba UAB „E. s.“, jiems vadovauja administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Anksčiau užfiksuoti darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimai šioje statybvietėje byloja apie nepakankamą vidinę kontrolę įmonėje. Skunde pažymima, jog 2017 m. spalio 14 d. toje pačioje statybvietėje, vadovaujant T. K., du darbuotojai dėl netinkamai įrengtų kolektyvinių saugos priemonių nukrito iš 12 metrų aukščio ir patyrė sunkius sveikatos sužalojimus.
9. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad DSS įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens, duotais nurodymais. DSS įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo įstatyme nustatytos pareigos. DSS įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka, o minėto straipsnio antroje dalyje nustatyta, jog darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės. Sistemiškai vertinant minėtas teisės normas, darbdavio atsakomybė preziumuojama. Aplinkybė, kad pats nesaugiai dirbęs darbuotojas yra patrauktas administracinėn atsakomybėn, nepanaikina darbdavio atsakomybės. Statybvietėje buvo vykdomi iš anksto planuoti bei darbų vadovo T. K. nurodyti gelžbetoninių plokščių montavimo darbai, tačiau darbuotojams buvo leista dirbti nesiėmus reikiamų saugos priemonių (neįrengus kolektyvinių saugos priemonių, neįrengus saugos diržų prisisegimo vietų ir kt.), kas tiesiogiai turėjo įtakos galimybei įvykti nelaimingam atsitikimui darbe.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo apeliacinį skundą T. K. atstovė advokatė prašo apeliacinį skundą atmesti.
11. Atsiliepime yra nurodoma, kad tam, jog asmeniui būtų pritaikyta administracinė atsakomybė, turi būti nustatyta ne tik tai, kad buvo pažeisti darbų saugą reglamentuojantys teisės aktai, tačiau ir tai, jog būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas dėl šių teisės aktų pažeidimo. Asmens kaltę privalo įrodyti institucija, surašiusi administracinių nusižengimų protokolą. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovai įrodymų, patvirtinančių T. K. kaltę padarius nusižengimą, nesurinko. Tyrimo metu nebuvo apklausti liudytojai, nebuvo apžiūrėta, ar darbo vietoje buvo įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, kur jos buvo tuo metu, kai buvo atliekami darbai. Surašant protokolą nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie atliko darbus ir dirbo pažeisdami dabų saugos reikalavimus, neturėjo priemonių, užtikrinančių darbų saugą ar negalėjo jomis faktiškai naudotis.
Šalies argumentai
12. T. K. atstovės įsitikinimu, VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovas nenustatė visų reikšmingų elementų būtinų kilti atsakomybei pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį, t. y. asmens kaltės bei priežastinio ryšio tarp nustatyto darbų saugos pažeidimo bei T. K. veiksmų.
13. Aplinkybė, jog už nusižengimo, numatyto ANK 96 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo nubaustas darbuotojas A. P., teismo buvo įvertinta kartu su visais kitais byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina, jog darbuotojams buvo išduotos tiek individualios saugos priemonės (diržai), tiek kolektyvinės saugos priemonės (mobilūs pastoliai), kurie turėjo būti naudojami atliekant darbus. Darbuotojai buvo kiekvieną dieną instruktuojami dėl atliekamų darbų, o T. K. kontrolės tikslu apsilankydavo darbų vietoje.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime nurodoma, kad, vertinant A. P. pasiaiškinimo tekstą, darytina išvada, kad šis asmuo pripažįsta, jog jis pats nesiėmė tinkamų saugos priemonių, nors visos priemonės buvo toje vietoje, kurioje jis atliko darbines funkcijas. Advokatė mano, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovai privalėjo nustatyti, jog darbų saugos priemonės nebuvo naudojamos būtent dėl T. K. kaltės.
Šalies argumentai
15. Pats T. K. pirmosios instancijos teismui pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuota, kaip tinkamai turi būti atliekami gelžbetoninių plokščių montavimo darbai, kokios saugos priemonės ir kaip turi būti naudojamos. Gelžbetoninių plokščių montavimo darbai ant sienos briaunos negalėjo būti atliekami (ką patvirtino ir pas A. P.), todėl saugos diržų prisegimas ant sienos briaunos yra negalimas.
16. T. K. įsitikinimu, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo imamasi sisteminių priemonių darbų saugai užtikrinti, nes darbuotojai buvo supažindinti su darbų saugą reglamentuojančiomis taisyklėmis, jiems buvo išduoti saugos diržai, darbuotojai buvo periodiškai tikrinami. Patys darbuotojai nurodė, kad jie kiekvieną dieną ryte prieš darbus būdavo instruktuojami apie būtinus atlikti darbus, taip pat T. K. atlikdavo kontrolinius apsilankymus darbų vietoje.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjant tokias bylas svarbu įvertinti ir paties darbuotojo, kuris privalo dirbti saugiai, elgesį, galimą savivaliavimą, taisyklių nesilaikymą, siekiant darbus atlikti greičiau ir paprastesniu bei pačiam darbuotojui galimai patogesniu būdu, nepaisant savo paties saugumo. Atsakingo už darbų saugą asmens kontrolė yra ribota ir priklauso nuo darbus atliekančio asmens savisaugos bei sąmoningumo. Šiuo atveju, T. K. atliko visus reikiamus veiksmus, kad būtų užtikrinta darbų sauga (supažindino su taisyklėmis, išdavė saugos priemones, periodiškai instruktuodavo, tikrindavo darbų vietoje), todėl nėra aplinkybių, patvirtinančių jo kaltę dėl 2017 m. gruodžio 28 d. darbų, atliekamų nenaudojant reikiamų saugos priemonių, kurios apsaugotų nuo kritimo iš aukšto.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo apeliacinis skundas netenkintinas.
18. ANK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. ANK 7 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog, norint bet kurią pavojingą visuomenei ir priešingą teisei veiką vertinti kaip teisės pažeidimą, būtina nustatyti, ar ją padaręs asmuo veikė kaltai, ar tai nebuvo atsitiktinis aplinkybių sutapimas, o gal buvo kitos priežastys, dėl kurių šis asmuo nebuvo pajėgus teisingai orientuotis kilusioje situacijoje. Pastebėtina ir tai, kad DSS įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad juridinių asmenų vadovų ar kitų atsakingų asmenų atsakomybė pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį nėra ir negali būti preziumuojama net ir įvertinus DSS įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konkretaus asmens kaltė, kaip ir kiti ANK 96 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementai, turi būti nustatyta. Pažymėtina, jog ANK 96 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Be to, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės privalu vadovautis ir nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo kylančiu reikalavimu visas abejones, kurios nėra pašalintos ir jų negalima pašalinti, vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
19. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nubaudus A. P. pagal ANK 96 straipsnio 1 dalį, T. K. nekyla atsakomybė pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį. Administracinio nusižengimo bylos teisena T. K. buvo nutraukta, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nebuvo nustatytas vienas iš būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių, t. y. asmens kaltė, o tai reiškia, jog nebuvo padaryta veika turinti administracinio nusižengimo požymių. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundo teiginiu, jog darbuotojo nubaudimas pagal ANK 96 straipsnio 1 dalį savaime nereiškia, kad įstatyme numatytiems subjektams tuo pačiu negali kilti atsakomybė pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį.
20. Pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį atsakomybė kyla juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, kurie pažeidė darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, jeigu dėl to galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirasti kitų sunkių padarinių. ANK 96 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė, o tai reiškia, kad, traukiant asmenį atsakomybėn pagal šią normą, yra būtina nustatyti, kokios darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos buvo pažeistos. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojami tie teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar teisės aktuose nustatytų pareigų buvo laikomasi.
21. T. K. buvo kaltinamas tuo, jog jis pažeidė DSS įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad statybvietės turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, nustatytus socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtintuose Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose. Akivaizdu, jog minėta įstatymo nuostata nukreipia į joje minimo poįstatyminio akto nuostatas. Taigi T. K. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų ketvirto priedo 37.2. punkto nuostatas, kurios numato, jog darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones, o tuo atveju, jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, privalu įrengti reikiamas priėjimo prie darbo vietos priemones ir naudoti saugos diržus arba taikyti kitus tvirtinimo metodus. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių ginčų dėl to, jog 2017 m. gruodžio 28 d. nuo 11.00 val. iki 12.00 val. statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, T. K. vadovaujami darbuotojai dirbo didesniame nei 1,3 metrų aukštyje, neįrengus kolektyvinių ir nesinaudojant asmeninėmis apsaugos priemonėmis, saugančiomis nuo galimo kritimo iš aukščio. Byloje kyla ginčas dėl to, ar T. K., būdamas UAB „E. s.“ statybos darbų vykdytoju, darbdavio įgaliotu asmeniu, atsakingu už darbuotojų saugą ir sveikatą, tinkamai vykdė savo pareigas, ar dėl jo veiksmų (neveikimo) susidarė tokia situacija, kai jo kontroliuojamas darbuotojas, atlikdamas darbines funkcijas, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, susijusių su darbų sauga ir dėl šios priežasties jam buvo kilęs pavojus. Taigi iš esmės kyla T. K. kaltės klausimas.
22. Nekyla jokių abejonių, kad DSS įstatymo nuostatos, kurios pakankamai detaliai aptartos institucijos atstovo apeliaciniame skunde, iš tikrųjų darbdaviui numato pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Pagal DSS įstatymo nuostatas darbuotojai taip pat privalo rūpintis savo saugumu (sveikata ir gyvybe), tačiau tokia darbuotojų pareiga neatleidžia darbdavio nuo anksčiau minėtos įstatyme įtvirtintos jo pareigos. DDS įstatymo 25 straipsnis nustato darbdavio pareigas sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Minėto straipsnio pirmos dalies trečiame punkte nustatyta, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, atsižvelgęs į darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoja tokių priemonių patikrinimus, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo ir technologijos procesus, darboviečių vietose, kur galima rizika, įrengia saugos ženklus, įrengia buities, sanitarines ir asmens higienos patalpas.
23. Iš T. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų parodymų matyti, jog jis visuomet prieš darbo pradžią darbuotojams paskirsto darbus, su jais aptaria, kokias saugos priemones reikia paimti su savimi ir tuomet darbininkai yra išleidžiami į objektą. Įvykio dieną jis darbininkus informavo, jog jie privalo paimti saugos diržus bei pastolius. Apsaugos priemonės darbuotojams buvo išduotos, jiems buvo paaiškinta, kaip šiomis priemonėmis naudotis. A. P. apsaugos priemonių nepanaudojo savavališkai, T. K. apie tai nežinant. Nuolatos prižiūrėti visų darbuotojų jis neturi galimybės, kadangi prižiūri ne vieną darbuotojų grandį ir skirtingu metu būna su skirtingais darbuotojais. Tuo metu, kai buvo dedamos perdangos, darbuotojas privalėjo stovėti ant pastolių ar kopėčių, o ne ant briaunos. Pastoliai, ant kurių turėjo stovėti darbininkas, yra nedideli ir jie lengvai yra pernešami iš vienos vietos į kitą. Pastoliai pastate buvo, jie stovėjo viename iš įrengtų kambarių. Tokius T. K. parodymus patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai H. D. bei A. P.. Iš liudytojo H. D. parodymų matyti, kad jis pats buvo instruktuotas, kokias apsaugos priemones reikia naudoti darbe. Prieš darbo pradžią būna pasitarimai, kurių metu aptariama, kokius darbus reikės atlikti ir kokios apsaugos priemonės bus reikalingos. Darbo vietoje yra pastolių, kurie skirti montuotojams. Šie pastoliai yra mobilūs, juos nesunku išrinkti ir vėl surinkti, tačiau ne prie visų vietų su pastoliais galima prieiti, tuomet yra naudojami saugos diržai. Įvykio metu jie turėjo visas apsaugos priemones. Taip pat jam yra išduotas saugos diržas ir, jeigu yra galimybė, jis tą diržą prisisega. Darbų atlikimą kontroliuoja darbų vadovas, kuris pamatęs, jog nėra laikomasi darbų saugos reikalavimų, būtų skyręs baudą. Iš esmės tokias pačias aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė ir A. P.. Šis liudytojas negalėjo paaiškinti priežasčių, kodėl jis nesilaikė darbų saugos reikalavimų, tačiau nurodė, jog paprastai apsaugos priemones jis naudoja, statybvietėje yra pastoliai. T. K. paprastai kelis kartus per dieną ateina pasižiūrėti, kaip yra vykdomi darbai. Aptartus parodymus iš dalies patvirtina ir duomenys užfiksuoti Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimo darbo vietoje registravimo žurnale, Darbo priemonių perdavimo-priėmimo akte bei gelžbetoninių kiaurymėtųjų perdangos plokščių montavimo technologinėje kortelėje.
24. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis liudytojų H. D. ir A. P. parodymais, kadangi, atliekant darbines funkcijas, jiems vadovauja T. K.. Vis tik apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliacinio skundo teiginiu, kadangi vien faktas, jog liudytojai savo darbinėje veikloje yra pavaldūs T. K., įvertinus visa, kas buvo aptarta, nėra pagrindas nesivadovauti jų parodymais. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nėra nurodoma objektyvių duomenų, kurie paneigtų liudytojų parodymus, tokių duomenų nėra užfiksuota ir byloje.
25. Anksčiau aptarti duomenys patvirtina, jog įmonės darbuotojai buvo aprūpinti apsaugos priemonėmis, jie buvo instruktuoti kaip reikia atlikti konkrečius darbus ir kokias apsaugos priemones naudoti (šiuo atveju buvo būtina naudoti specialius pastolius, byloje nebuvo paneigta, jog tokie pastoliai statybvietėje buvo). Taip pat paties T. K. bei liudytojų parodymai patvirtina, jog T. K. tikrindavo, kaip yra atliekami darbai, jeigu būtų nustatyti darbo saugos reikalavimų pažeidimai, į tai būtų reaguojama.
26. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, darbdavio atstovaujančio asmens pareiga kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, nereiškia, jog darbuotojai būtų stebimi nepertraukiamai. Kontrolė reiškia, jog darbdavio atstovas privalo periodiškai tikrinti, kaip darbuotojai vykdo savo pareigas susijusias su darbų sauga ir sveikata, įsitikinti, jog yra laikomasis teisės aktų reikalavimų. Tokią išvadą leidžia daryti ir DSS įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatos, iš kurių matyti, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalti nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Ši įstatymo nuostata rodo, jog yra galimi atvejai, kai darbuotojas pasirenka neteisėtą elgesio variantą, o darbdavio atstovas, vykdydamas kontrolę, nustatęs teisės aktų pažeidimo faktus, t. y. jau įvykus pažeidimui, privalo imtis įstatyme numatytų priemonių. Paminėta įstatymo nuostata taip pat rodo, kad pavojus darbuotojų saugumui gali kilti ir iš pačių darbuotojų neteisėtų veiksmų, kuriuos darbdavio atstovas nustato tik po to, kai jie yra padaryti. Taigi dar kartą konstatuotina, jog vien darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimo fakto nustatymas dar nereiškia, kad dėl jo padarymo yra kaltas ANK 96 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinės atsakomybės subjektas. Tuo pačiu teigtina, jog nagrinėjamu atveju vien faktas, kad A. P. nesilakė darbų saugos reikalavimų ir kėlė pavojų savo paties saugumui, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog tai įvyko dėl T. K. kaltės, dėl nepakankamos ar netinkamos kontrolės.
27. Visiškai sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad vidinė kontrolė turi būti išreikšta ne tik fizine forma, bet ir sisteminėmis priemonėmis (patikrinimais, darbuotojų nušalinimu nuo darbo ir panašiai). Iš paties T. K. bei liudytojų parodymų matyti, jog jis periodiškai tikrindavo, kaip darbuotojai atlieka savo darbines funkcijas, darbuotojams prieš pradedant darbus yra paaiškinama, kokie darbai bus atliekami ir kokias apsaugos priemones yra būtina naudoti, šios priemonės yra suteikiamos. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad T. K. neįgyvendino sisteminių priemonių, siekdamas užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas. Pažymėtina, jog faktas, kad toje pačioje statybvietėje anksčiau susižalojo du žmonės, nėra pagrindas savaime konstatuoti, jog darbdavio atstovas nagrinėjamu atveju yra padaręs administracinį nusižengimą.
28. Byloje nėra paneigta, kad, atliekant perdangų montavimo darbus, darbuotojai turėjo naudoti pastolius. Pastolių naudojimas, atliekant perdangų montavimo darbus atitinkamame aukštyje, atitiktų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo 37.2. punkto reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas nemato prasmės pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Gelžbetoninių kiaurymėtųjų perdangos plokščių montavimo technologinėje instrukcijoje įtvirtintomis nuostatomis, kaip galėjo būti atliekami darbai pagal šias instrukcijas, kadangi vykdant darbus buvo pasirinktas Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatoms neprieštaraujantis darbų saugos užtikrinimo būdas.
29. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nebuvo įrodyta, kad darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimą nulėmė T. K. veiksmai ar neveikimas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutarimu pagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną. Pažymėtina ir tai, jog VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atstovai proceso metu taip ir nenurodė, kokius konkrečius veiksmus T. K. padarė ar kokių teisės aktuose numatytų privalomų veiksmų jis nepadarė, nors turėjo padaryti, ir dėl to atsirado įstatyme numatyti padariniai. Iš esmės T. K. kaltė buvo įrodinėjama tik faktu, kad vienas iš darbuotojų nesilaikė darbų saugos reikalavimų, tačiau, kaip jau buvo minėta, vien toks faktas savaime nėra pagrindas kilti atsakomybei pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį.
30. Esant aptartoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarimo naikinti nėra jokio pagrindo, jis yra teisėtas ir pagrįstas, VDĮ Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo skundas nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.