Panevėžio apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. U. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1245-940/2017 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui M. U., išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, ir atsakovo M. U. priešieškinį ieškovei V. S., išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ir atsakovas ieškiniu ir priešieškiniu teismo prašė nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su vienu iš jų ir priteisti iš kitos išlaikymą, taip pat abi šalys prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - ieškovė prašė iki teismo sprendimo priėmimo nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina (ieškove) bei priteisti laikiną išlaikymą vaikui iš atsakovo, atsakovas - nepilnamečio sūnaus, gyvenamąją vietą nustatyti kartu su juo.Ieškovė nurodė, kad yra pasirašiusi su atsakovu sutartį dėl bendravimo tvarkos su vaiku, tačiau atsakovas jos nesilaiko, pasiėmęs sūnų atostogų, jo laiku negrąžino ieškovei.Atsakovas nurodė, kad teismas neturėtų tenkinti ieškovės prašymo ir privalėtų atsižvelgti į tai, kad sūnus su juo jau kurį laiką gyvena kitoje aplinkoje, joje apsiprato, jų santykiai šilti. Jis stengiasi užtikrinti kuo geresnes sąlygas sūnui, o ieškovės gyvenamojoje aplinkoje jam gali būti nesaugu dėl kartu su ieškove gyvenančių asmenų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės prašymą, nustatė laikiną nepilnamečio vaiko T. U. gyvenamąją vietą su jo motina ieškove V. S. iki galutinio teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1245-940/2017 priėmimo dienos, kitą ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalį atmetė, atsakovo M. U., prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmetė.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovės gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba ji pagal savo finansinę padėtį negali laikinai užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis, vaikas išvežtas iš šalies nesant ieškovės sutikimo bei pažeidžiant tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, taip pat įvertinęs aplinkybes, kad šiuo metu dėl galimai neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo prašymas pagal 1980 m. Hagos konvenciją nėra nagrinėjamas nei viename susitariančios valstybės teisme, tenkino ieškovės prašymą dėl nepilnamečio sūnaus laikinos gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo. Kadangi sūnus nutarties priėmimo dieną gyveno su atsakovu, teismas atmetė ieškovės prašymą priteisti laikiną išlaikymą vaikui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

A. M. U. atskiruoju skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės V. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, atsakovo M. U. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį nenurodė, kokios egzistuoja objektyvios aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, nenustačius vaiko gyvenamosios vietos su motina, gali nukentėti vaiko interesai.Teigia, kad ieškovės turtinė padėtis nėra gera, jos gaunamos pajamos labai mažos, todėl ieškovė neturės realios galimybės tenkinti vaiko būtinus poreikius.Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nėra teismo nustatyta, be to vaikas su praleidžia kartu tik keletą mėnesių, todėl negalima traktuoti, kad vaikas nuolat gyvena kartu su atsakovu be ieškovės raštiško sutikimo. Vaikui aplinka yra pažįstama, kadangi ieškovė su nepilnamečiu vaiku yra gyvenusi Norvegijoje, atvykdavo ilgų atostogų pas atsakovą. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė V. S. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas ir pasiėmęs vaiko nustatytu laiku neteisėtai negrąžino. Toks elgesys pažeidžia vaiko interesus, vaikas yra mažas, atsakovas jį atskyrė nuo mamos, nuo įprastos veiklos, ugdymo įstaigos, taip pažeisdamas jo interesus.Ieškovės pajamos nors ir nėra didelės, leidžia užtikrinti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių teismo procesinio dokumento negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 str.).CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti, teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Byloje nustatyta, kad ieškovė su nepilnamečiu sūnumi iki vaiką pasiėmė atsakovas, gyveno Lietuvoje. Šalys buvo sudarę sutartį dėl bendravimo su sūnumi tvarkos, pagal kurią atsakovas galėjo pasiimti vaiką savaitei ar dviejų savaičių laikotarpiui atostogų į užsienio šalį. Atsakovas, pasiėmęs sūnų 2016 m. gruodžio 28 d., pasibaigus sutartyje nustatytam 2 savaičių terminui, vaiko ieškovei į Lietuvą negrąžino. Byloje duomenų apie netinkamą motinos elgesį ar netinkamas vaikui gyventi sąlygas pas ieškovę nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto prašomą laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį – nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su juo, byloje pateiktus argumentus bei atsikirtimus, įvertinęs nepilnamečio vaiko interesus, nes gyvenimas Norvegijoje pakeistų ne tik įprastą aplinką, bet ir kalbą, kultūrą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos pagrįstai vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, vaiko motina. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad vaikas priprato prie naujos tėvo aplinkos. Nagrinėjamu atveju, kai vaiko amžius (3 m.), jam labiau reikalingas motinos rūpestis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su mama valstybėje, kurioje jis gyveno, moka kalbą, lankė ugdymo įstaigą, t.y. yra susiformavę vaiko socialinis gyvenimas ir įpročiai, bei nesant duomenų, kad nepilnamečiu vaiku rūpinamasi netinkami, yra pagrindas palikti galioti taikytas laikinąsias apsaugos priemones : nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove. Vaiko gyvenamosios vietos keitimas pagal vieno iš tėvų norus nėra tinkama priemonė užtikrinti vaiko interesus augti stabilioje ir patikimoje jam socialinėje aplinkoje.Tai, kad ieškovės pajamos nėra didelės, dar nepatvirtina, kad ji negali tinkamai pasirūpinti vaiku. Vaikų teisių apsaugos tarnyba savo išvadoje nurodė, kad ieškovė rūpinasi ir prižiūri sūnų tinkamai, be to, atsakovas vaiko tėvas irgi prisideda prie vaiko išlaikymo.Pažymėtina, kad atsakovas, nors ir padavė atskirąjį skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, tačiau šiai dienai, vaiką grąžinus pagal nutartį ieškovei, jis kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti jo bendravimo su vaiku tvarką. 2017 m. birželio 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas nustatė tėvo bendravimo su vaiku tvarką bei priteisė laikiną išlaikymą sūnui. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad atsakovas, kreipdamasis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, pripažino, kad vaikas gali augti pas motiną, kad ir jam bus sudarytos sąlygos dalyvauti vaiko auklėjime, kai jis, paėmęs vaiką, trukdė motinai tinkamai su juo bendrauti.Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo keisti tėvų gera valia sudarytą ir nusistovėjusį susitarimą, laikinai nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, ypač dabar, kai teismas patvirtino tėvo bendravimo tvarką su vaiku. Nepilnametis sūnus turi galimybę matytis ir būti su abiem tėvais, nes nustatyta, kad ieškovė atsakovui bendrauti su vaiku nedraudžia. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, atitinka šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to, apsaugo prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Bylinėjimo išlaidų paskirstymo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.