Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-839-520/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-12
Bylos Nr.: eA-839-520/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02125-2017-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas: Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas: G. Š.
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

Kategorijos

34.2Alkoholio kontrolė

Administracinė byla Nr. eA-839-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02125-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 34.2.; 55.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1 ) ir 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. KP-646(10.6.1) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros Panevėžio paramos administravimo skyrius 2017 m. vasario 15 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas turi grąžinti 1 498 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, 2017 m. kovo 21 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija). Ministerija 2017 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad skundas pagrįstas, ir Agentūrai nurodė dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti sprendimą. Agentūros Panevėžio paramos administravimo skyrius 2017 m. gegužės 25 d. priėmė Sprendimą Nr. 2 ir paliko nepakeistą Agentūros Sprendimą Nr. 1. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimą Nr. 2 priėmusi Agentūra netyrė aplinkybių ir neatsakė nei į vieną klausimą, suformuluotą pareiškėjo 2017 m. kovo 21 d. skunde, neatsakė į Ministerijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendime nurodytus argumentus, o apsiribojo teisės aktų citavimu, nepaisė ginčo esmės.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2010 m. vasario 19 d. įsigijo žemės sklypą, o 2010 m. gegužės 31 d. pateikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“. 2010–2015 metais pareiškėjas gavo įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokas bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmokas. Agentūra 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui pateikė raštą, kuriuo informavo, kad atliktas kasmetinio prašymo tinkamumo vertinimas bei nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos dėl prarastų pajamų kompensavimo už miško plotą. Pareiškėjas nurodytu laiku pateikė atsakovui paaiškinimą. Apie jokias kitas sankcijas, nesusijusias su prarastųjų pajamų kompensavimo išmokomis, Agentūra nepranešė. Pareiškėjas gavo raštą apie tai, kad atliekamas kasmetinio prašymo tinkamumo vertinimas bei nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos dėl prarastų pajamų kompensavimo už miško plotą. Pareiškėjas Agentūrai 2017 m. sausio 16 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad visas įveistas miškas yra prižiūrimas. 2016 metais buvo atliktas miško kokybės vertinimas ir miškas buvo įvertintas teigiamai. Pareiškėjas paprašė netaikyti jokių sankcijų, susijusių su deklaravimu, ir atsisakė prarastų pajamų kompensavimo. Jam paaiškinta, kad pritaikyta sankcija už tai, jog jis nepaprašė negautų pajamų kompensacijos. Pareiškėjas nurodė, jog jis su šia sankcija sutiko ir aiškiai išreiškė valią atsisakydamas prarastų pajamų kompensavimo ir ateityje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. vasario 28 d. gavo 2017 m. vasario 23 d. Agentūros raštą dėl susidariusios skolos grąžinimo ir Sprendimą Nr. 1, kuriame nurodoma, jog nepateikus tiesioginių išmokų paraiškos dvejus metus iš eilės, pareiškėjui taikoma paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimas nutraukiamas. Agentūra pareikalavo sugrąžinti įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoką – 14 398 Eur. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nuoroda į Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 3D-59, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 14 punkto pažeidimą yra nepagrįsta, nes miškas yra visiškai įveistas, plotas deklaruotas, įveistas miškas yra prižiūrimas. Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. spalio 24 d. pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog pareiškėjo miško želdinių kokybė 7-aisiais augimo metais yra vertinama gerai. Pareiškėjas tvirtino, kad Agentūra piktnaudžiavo teise ir savo padėtimi, nes teikdama raštus neužsiminė, jog be sankcijos dėl prašymo negauti negautų pajamų kompensacijos nepateikimo ateityje bus pritaikyta dar viena sankcija grąžinti išmokas už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą.

5. Pareiškėjo manymu, Agentūra taikė sankciją pagal Įgyvendinimo taisyklių 69.2.4 punktą nepagrįstai, nes jis apskritai neteikė tiesioginių išmokų paraiškų 6-aisiais ir 7-aisiais metais, nes miško plotas yra deklaruotas, nesikeičia, miško priežiūros ir apsaugos išmokos praėjus penkeriems metams jau nemokamos, o prarastųjų pajamų kompensavimo išmokų atsisakė. Agentūros Sprendimas Nr. 1, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei, nes pritaikius vieną sankciją nemokėti negautų pajamų kompensacijos nepateikus paraiškos, taikoma ir antroji sankcija, kuri yra pati griežčiausia iš visų įmanomų. Pareiškėjo atsisakymas nuo kompensacijos už negautas pajamas yra prilygintas sąmoningam klaidingos informacijos teikimui, miško sunaikinimui, t. y. tyčinei veikai, dėl kurios išmokų mokėjimas pripažintinas nepagrįstu. Sprendimas neatitinka reikalavimų, nustatytų 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (toliau – ir Reglamentas Nr. 65/2011).

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas paaiškino, jog įvykdė savo įsipareigojimus ir įveisė mišką, jį deklaravo ir prižiūrėjo. Atsakovas, neturėdamas pagrindo pripažinti, kad pakito duomenys dėl deklaruotino įveisto miško, taikė sankciją už tai, kad pareiškėjas atsisakė negautų pajamų kompensacijos ir papildomai nedeklaravo įveisto miško, kuris ir taip jau buvo eilę kartų deklaruotas. Pasak pareiškėjo, Agentūra jokių tikrinimų neatliko, nes jis įvykdė visus ilgalaikius įsipareigojimus ir atsakovas, tai pripažindamas, per septynerius projekto metus neturėjo nei vienos pastabos.

Atsiliepimas

7. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 31 d. pateikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“. Atliekant pareiškėjo kasmetinio prašymo vertinimą, pagal 2016 metų Plotinių priemonių administravimo sistemos duomenis, nustatyta, kad 2016 metais pareiškėjas nedeklaravo 2010 m. gegužės 31 d. paraiškoje nurodyto įveisto miško ploto, t. y. nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos (toliau – ir TI paraiška). Kadangi pareiškėjas TI paraiškos nepateikė dvejus metus iš eilės, taikyta paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimas nutrauktas. Pagal pateiktą prašymą 2010 m. gegužės 31 d. už miško įveisimą buvo išmokėta 9 552,82 Eur paramos. 2010 m. lapkričio 22 d., 2011 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. lapkričio 13 d., 2015 m. vasario 27 d. buvo įvertinti kasmetiniai prašymai, išmokėta po 2 879,60 Eur paramos: įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka – 2 704,10 Eur ir prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“ – 175,50 Eur, 2016 m. balandžio 7 d. buvo įvertintas kasmetinis prašymas. Prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“ 175,50 Eur nemokėta, nes 2015 metais pareiškėjas nedeklaravo tiesioginių išmokų. 2016 m. balandžio 29 d. jam išsiųstas informacinis pranešimas „Dėl paramos neskyrimo“.

9. Atsakovas pažymėjo, kad 2017 m. sausio 3 d. pareiškėjui buvo išsiųstas paklausimas „Dėl reikiamų dokumentų pateikimo / duomenų patikslinimo“ (toliau – ir Paklausimas), kuriame prašė pareiškėjo nurodyti nedeklaravimo priežastis. Atsakymą pareiškėjas pateikė 2017 m. sausio 16 d., nurodydamas, kad pamiršo pateikti TI paraišką. Pareiškėjas TI paraiškoje nedeklaravo įveisto miško ploto, nors, kaip nurodyta Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, įsipareigojo tai atlikti kasmet. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su Įgyvendinimo taisyklėmis ir teikdamas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ paraišką, deklaracijoje pažymėjo, kad yra susipažinęs su paramos lėšų teikimo tvarka ir Įgyvendinimo taisyklėmis. Pareiškėjas žinojo apie reikalavimą, įtvirtintą Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897, (toliau – ir Tiesioginių išmokų taisyklės) nustatytu terminu 2015 metais pateikti TI paraišką ir taikomas sankcijas. Kadangi atsakyme į Agentūros paklausimą pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bei nepateikė dokumentų, pagrindžiančių išimtines aplinkybes, jam taikyta paramos susigrąžinimo sankcija – susigrąžinama apskaičiuota 14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“, nes pareiškėjas nesilaikė įsipareigojimo kasmet deklaruoti įveisto miško plotą TI paraiškoje. Agentūra, baigusi vertinti 2016 metų paraišką, priėmė Sprendimą Nr. 1.

10. Atsakovas pabrėžė, kad 2017 m. vasario 23 d. buvo išsiųstas raštas „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ kartu su Sprendimu Nr. 1, kuriame nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas. Pareiškėjas atsakovo Sprendimą Nr. 1 apskundė Ministerijai, kuri skundą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą. Nors nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau tai neužkirto pareiškėjo teisės paduoti skundą dėl Ministerijos priimto sprendimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas minėto trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimo neapskundė. Pareiškėjas Agentūros Sprendimo Nr. 1 per nustatytą terminą neapskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas praleido nustatytą apskundimo terminą. Atsakovas nurodė, kad jau 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu „Dėl paramos neskyrimo“ pareiškėjas buvo informuotas apie susidariusią situaciją t. y. buvo nustatyta, kad 2015 metais nedeklaravo 2010 m. gegužės 31 d. paraiškoje nurodyto įveisto miško ploto, nepateikė TI paraiškos, todėl parama neskiriama. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė.

11. Agentūra pažymėjo, jog pareiškėjas, teikdamas paraišką, savo parašu patvirtino ir žinojo, kad jei bus nustatyta neatitikimų, gali būti pritaikyta viena iš sankcijų. Agentūros tvirtinimu, sankciją ji taikė pagrįstai, vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas įsipareigojo kasmet iki tol, kol bus veisiamas miškas, atliekami miško priežiūros ir apsaugos darbai, vykdomi įsipareigojimai, TI paraiškoje deklaruoti veisiamo miško sklypą. Agentūros duomenimis, pareiškėjas 2015 ir 2016 metais veisiamo miško sklypo nedeklaravo, nors skunde nurodė priešingai. Atsakovas darė išvadą, kad jo Sprendime Nr. 1 pagrįstai vadovaujamasi Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis. Pareiškėjas paraiškoje prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, nes neteikė paraiškų deklaruojant miško plotą. Argumentai, jog tai, kad 2015 ir 2016 metais turėjo būti deklaruojamas miško plotas, jam buvo nebuvo žinomi – atmestini. 2017 m. sausio 3 d. pareiškėjui išsiųstas paklausimas „Dėl reikiamų dokumentų pateikimo / duomenų tikslinimo“. 2017 m. sausio 16 d. atsakyme pareiškėjas nurodė, jog pamiršo pateikti TI paraišką. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas teikė vienas kitam prieštaraujančius argumentus, kadangi iš pradžių Agentūrai nurodė, kad jam žinoma, jog paraiškas jis privalėjo teikti, tačiau pamiršo, o kitu atveju teigė, kad jis neprivalėjo deklaruoti miško iki įveisimo.

12. Agentūros tvirtinimu, ji atitinkamai taiko sankcijas griežtai pagal įtvirtintas teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas skundė ne Sprendimą Nr. 1, o Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštą ir jį prilygina sprendimui, kas yra akivaizdžiai klaidinga vertinant tai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu Nr. 1 atsakovas išsamiai ir motyvuotai pateikė informaciją apie taikomas sankcijas, o raštas „Dėl skundo“ savo prasme nėra sprendimas. Pareiškėjas iš esmės skundžia raštą, kuomet Sprendimo Nr. 1, kuris ir sukelia teisines pasekmes, apskundimo terminas yra pasibaigęs, todėl atsiliepimo pateikimo metu Sprendimas Nr. 1 nėra panaikintas, todėl galiojantis.

Atsiliepimas

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog jis 2017 m. balandžio 26 d. raštu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas atsižvelgti į visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, tačiau atsakovas neatsižvelgė į Ministerijos išdėstytas aplinkybes ir Sprendimo Nr. 1 nepakeitė. Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. spalio 24 d. pažyma apie miško želdinių, želdinių kokybės vertinimą, kuri įvertinta teigiamai, parodė, jog pareiškėjas pasiekė priemonės tikslus – mišką įveisė, jį saugo ir prižiūri. Nepateikdamas tiesioginių išmokų paraiškos ir atsisakydamas prarastųjų pajamų kompensavimo išmokos, jokios žalos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondams ar valstybės biudžetui nepadarė, o priešingai, atsisakydamas prarastųjų pajamų kompensavimo išmokų, sutaupė ES ir valstybės biudžeto lėšų.

15. Ministerija atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Ministerijos nuomone, šioje situacijoje, prioritetas turėtų būti teikiamas teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. KP-646(10.6.1.), o bylą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05 nutraukė.

17. Teismas nustatė, kad Agentūra Sprendimu Nr. 1 konstatavo, jog pareiškėjas 2016 metais nedeklaravo 2010 m. gegužės 31 d. paraiškoje Nr. 2ŽM-KP-10-1-002551-PR001 (toliau – ir Paraiška) nurodyto įveisto ploto. Kadangi pareiškėjas nepateikė TI paraiškos dvejus metus iš eilės, jam taikyta paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimo nutraukimas. Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte numatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja kasmet iki to laiko, kol įveisiamas miškas, atliekami įveisto miško priežiūros ir apsaugos darbai ir vykdomi prisiimti įsipareigojimai, TI paraiškoje deklaruoti veisiamo miško sklypą. Sprendime Nr. 1 Agentūra priminė, jog jei nesilaikoma Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte nustatyto įpareigojimo, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 69.2.5 punktu, jei dvejus metus iš eilės TI paraiškoje nedeklaruojamas įveisto miško plotas, parama nutraukiama, o pareiškėjas privalo grąžinti išmokėtas miško priežiūros ir apsaugos ir prarastųjų pajamų kompensavimo išlaidas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas taikė paramos susigrąžinimo sankciją – susigrąžinama parama apskaičiuota 14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka. Pareiškėjas 2017 m. kovo 21 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją dėl Agentūros Sprendimo Nr. 1. Ministerija 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 3IN-638(8.1) išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė sprendimą – prašė dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, o apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją ir Ministeriją. Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu Nr. KP-646(10.6.1) iš esmės pakartojo Agentūros Sprendime Nr. 1 nurodytus motyvus bei nurodė, jog minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nėra jokių aplinkybių netaikyti sankcijos, todėl šis nebus sprendimas keičiamas.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, (toliau – ir Administravimo taisyklės), 216 punkte nustatyta Agentūros sprendimų apskundimo tvarka, pateikė skundą Ministerijai, o Ministerija ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka jį išnagrinėjo. Dėl to ginčo nėra. Nors Ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. rašte nurodyta rezoliucinė dalis nėra visiškai aiškiai suformuluota, tačiau įvertinus šio rašto motyvus, formuluotė „<...> prašo dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą <...>“ negali reikšti nieko kito, kaip Sprendimo Nr. 1 pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo. Teismo vertinimu, priešingas aiškinimas reikštų, jog pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir sulaukus iš esmės teigiamo sprendimo, pareiškėjo teisės nebūtų apgintos, o tokia situacija neatitiktų teisinės valstybės principo reikalavimų. Priešingai, Ministerijai priėmus teigiamą sprendimą, o Agentūrai nesutinkant su juo, Agentūra turėjo teisę skųsti šį Ministerijos sprendimą, tačiau tuo nepasinaudojo. Teismas sprendė, kad Agentūros sprendimas buvo iš esmės panaikintas, o Agentūra turėjo pareigą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu to nepadarė, o tik informavo, jog Agentūros Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas (nors jo nepagrįstumas jau buvo konstatuotas Ministerijos).

19. Teismas nurodė, kad ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra priimtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nors minėtoje nuostatoje įtvirtinta tik Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo reikšmė, tačiau analogiškas pasekmes sukelia ir kitų ikiteisminių ginčų nagrinėjimo institucijų priimti sprendimai (iš jų ir Ministerijos, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kt.). Nustačius, jog Ministerija priėmė sprendimą dėl Agentūros Sprendimo Nr. 1 ir jį iš esmės panaikino, pakartotinis šio sprendimo teisėtumo tikrinimas negali būti atliekamas, kadangi Ministerijos sprendimas nebuvo apskųstas teismui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog byla dėl reikalavimo panaikinti Agentūros Sprendimą Nr. 1 nutrauktina.

20. Teismas vertino, kad Ministerija 2017 m. gegužės 25 d. raštu įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, tačiau nenurodė, koks turėtų būti naujas sprendimas (ar netaikyti sankcijos, ar taikyti mažesnę sankciją ir pan.). Teismas pažymėjo, jog Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu (Sprendimas Nr. 2) nei iš naujo įvertino aplinkybes, nei priėmė naują sprendimą, tačiau apsiribojo tų pačių aplinkybių atkartojimu. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Agentūrai priimti priešingą sprendimą Agentūros Sprendimui Nr. 1, todėl Agentūra, siekdama priimti tokį patį sprendimą, turėjo jį priimti, o ne konstatuoti, jog Agentūros Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas. Teismo vertinimu, Sprendimas Nr. 2 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų), todėl naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

21. Teismas pažymėjo, jog negali įvertinti ketinamų taikyti sankcijų pagrįstumo, kadangi Agentūros Sprendimas Nr. 1 buvo panaikintas Ministerijos, o Agentūra Sprendimu Nr. 2 (2017 m. gegužės 25 d. raštu) nėra nusprendusi taikyti sankcijų, todėl nėra galiojančio Agentūros sprendimo, kuriuo taikomos atitinkamos sankcijos pareiškėjui.

III.

22. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

23. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Ministerija 2017 m. gegužės 25 d. raštu panaikino Sprendimą Nr. 1, ir pažymi, jog Administravimo taisyklėse nėra nurodyta, kad Ministerija gali naikinti Agentūros priimtus sprendimus, ir tai, kad Ministerija nagrinėja pareiškėjų skundus ir atitinkamai priima sprendimus, kuriuose nurodoma skundą (ar dalį jame iškeltų reikalavimų) atmesti kaip nepagrįstą arba skundą tenkinti, nereiškia, kad Ministerija turi įgaliojimus sprendimą naikinti. Agentūros nuomone, Ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. raštas, kuriame Ministerija prašė dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, yra rekomendacinio pobūdžio. Agentūra nurodo, kad ji, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir Ministerijos rašte nurodytas aplinkybes, Sprendimu Nr. 2 (raštu) informavo pareiškėją, kad vertindama jo kasmetinį prašymą Nr. 2ŽM-KP-10-1-002551-KP008 gauti paramą už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą ir prarastų pajamų kompensavimą, pagal 2016 metų plotinių priemonių administravimo sistemos duomenis nustatė, kad 2016 metais, kaip to reikalaujama Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, pareiškėjas nedeklaravo paraiškoje nurodyto įveisiamo ploto, t. y. nepateikė TI paraiškos dėl 2016 metų. Agentūra taip pat nurodo, kad Sprendimas Nr. 1 susigrąžinti išmokėtas miško priežiūros ir apsaugos ir prarastųjų pajamų kompensavimo išmokas yra pagrįstas, nes yra priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nėra jokių aplinkybių netaikyti sankcijos, todėl pagrįstai buvo nurodyta, kad Sprendimas Nr. 1 nebus keičiamas. Pareiškėjo kasmetinis prašymas buvo vertinamas pakartotinai, tačiau nebuvo numatyta aplinkybių, kurios galėtų paneigti Sprendimu Nr. 1 pritaikytų sankcijų pagrįstumą.

24. Atsakovas pažymi, kad teismas neteisingai nurodė atsakovo pateikto rašto formą, įvardydamas raštą kaip sprendimą, kuriame apsiribojama tų pačių aplinkybių atkartojimu, nesutinka su teismo argumentu, jog Sprendimas Nr. 2 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Agentūros pateiktas raštas (Sprendimas Nr. 2) yra informacinio pobūdžio, jame pateikiama pareiškėjo prašoma informacija ir atsakoma į Ministerijos rašte nurodytus argumentus, todėl į jį nebuvo perkelta visa informacija, susijusi su pareiškėjui taikytinomis sankcijomis.

25. Atsakovas paaiškina, kad Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. D1-17, 2 punktas įtvirtina, jog Agentūra vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, ES aktais, Lietuvos Respublikos įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės priimtais teisės aktais, žemės ūkio ministro įsakymais, ES institucijų rekomendacijomis, o vadovaudamasi 9.12 punktu, Agentūra registruoja, nagrinėja pateiktus mokėjimo prašymus (mokėjimo paraiškas), priima sprendimą dėl paramos išmokėjimo, todėl būtent Agentūra pagal kompetenciją ir nustatytas funkcijas turi įgaliojimus vertinti pareiškėjų teikiamus kasmetinius prašymus ir atitinkamai priimti sprendimus.

26. Atsakovas pabrėžia, kad Ministerija įstatymu nėra pripažinta neteismine ginčų nagrinėjimo institucija ir pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120, 9 punkte išvardytas Ministerijos funkcijas, Ministerijai nepavesta naikinti Agentūros, kaip institucijos, vertinančios pareiškėjų atitiktį paramai gauti, sprendimus. Atsakovas nurodo, kad panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog Agentūra yra atsakinga už efektyvų ES paramos programų lėšų, skirtų žemės ūkiui, naudojimą, teikiamos paramos skaidrumą, formuojant bendrąją ES politiką žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse bei užtikrinanti jos įgyvendinimą, nustatanti tiesioginių ir kompensacinių išmokų mokėjimo pagrindus bei tvarką, teikianti konsultacijas. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad Ministerija nėra subjektas turintis teisę panaikinti Agentūros paskirtas sankcijas. Ministerija negalėjo priimti administracinio sprendimo pareiškėjui rūpimais klausimais, nes Ministerijos raštą teismas vertino kaip informacinio pobūdžio dokumentą. Ministerija ne jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą turėjo perduoti kompetentingoms institucijoms arba išaiškinti teisių gynimo tvarką teisme ar Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-796-146/2016).

Žemesnės instancijos teismas

27. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, jog skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007; 2007 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007; 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Atsiliepimas

28. Pareiškėjas G. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia identiškais argumentais kaip ir skundą, akcentuodamas, kad Agentūros Sprendimas Nr. 1 prieštarauja ES teisei, nes pritaikius vieną sankciją nemokėti negautų pajamų kompensacijos nepateikus paraiškos, taikoma ir antroji sankcija dėl visų išmokų grąžinimo, kuri yra pati griežčiausia iš visų įmanomų, t. y. pareiškėjo atsisakymas nuo kompensacijos už negautas pajamas yra prilygintas sąmoningam klaidingos informacijos teikimui; miško sunaikinimui ir pan., t. y. tyčinei veikai, dėl kurios išmokų mokėjimas pripažintinas nepagrįstu.

Šalies argumentai

30. Pareiškėjas, vertindamas Agentūros argumentą, kad Ministerija nenagrinėja ginčų, nurodė, jog šiuo atveju reikėtų taip pat įvertinti pačios Agentūros Sprendimą Nr. 1, nes jame nurodytas šio sprendimo apskundimas Ministerijai per 15 dienų nuo šio sprendimo gavimo arba ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas realizavo savo teises ir Agentūros nustatytu terminu kreipėsi su skundu į Ministeriją. Apeliaciniame skunde Agentūra kelia klausimą dėl savo pačios nurodytos apskundimo tvarkos teisėtumo, todėl toks procesinis elgesys gali būti vertintinas tik kaip piktnaudžiavimas procesu ir padėtimi.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra ir pabrėžia, kad vertinant Agentūros priimtus sprendimus, reikėtų prioritetą teikti teisingo, bet ne formalaus sprendimo standartui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo G. Š. skundo reikalavimo panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05, panaikintas atsakovo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. KP-646(10.6.1), pagrįstumas ir teisėtumas.

33. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1 nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu (kai yra priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos teritorinio padalinio sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos teritorinio padalinio sprendimas patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį ir šis sprendimas nebuvo apskųstas per įstatymuose nustatytą terminą).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, Administravimo taisyklių 216 punkto nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskritai padarė teisingą išvadą, jog bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1 yra nutrauktina, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą bylos dalies nutraukimo pagrindą. Šiuo atveju ši bylos dalis turėjo būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu (kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui), nes Sprendimas Nr. 1 negalėjo būti administracinės bylos dalyku dėl to, kad Sprendimas Nr. 1 yra negaliojantis ir nei pareiškėjui, nei kitiems asmenims nesukelia jokių teisinių pasekmių.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Administravimo taisyklių 216 punktu, padavė skundą Ministerijai dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo Agentūra nustatė, jog pareiškėjas 2016 metais nedeklaravo Paraiškoje nurodyto įveisto ploto, o kadangi nepateikė TI paraiškos dvejus metus iš eilės, taikoma paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimo nutraukimas, skyrė pareiškėjui sankciją – paramos (14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokos bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmokos) susigrąžinimą. Ministerija 2017 m. gegužės 25 d. rašte nurodė, kad prašo Agentūrą dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Rašte aptartos kilusio ginčo tarp pareiškėjo ir Agentūros faktinės ir teisinės aplinkybės, nurodyta, kad priimant Agentūrai sprendimą, prioritetas turėtų būti teikiamas teisingumui, t. y. teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui, prašo Agentūrą dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, o apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją ir Ministeriją.

36. Administravimo taisyklių 216 punkte nurodyta, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, nesutinkantys su Agentūros ir (arba) Ministerijos priimtais sprendimais, veikimu arba neveikimu, susijusiais su paramos paraiškų, pateiktų pagal priemonę, administravimu, vertinimu, atranka ir mokėjimo prašymų administravimu, turi teisę juos apskųsti. Agentūros konkrečių valstybės tarnautojų ir (arba) darbuotojų veiksmus (neveikimą) pareiškėjas gali apskųsti Agentūros vadovui raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokius veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą arba neveikimą pareiškėjas gali apskųsti Ministerijai raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius sprendimus, veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą ar neveikimą, kuriuos Ministerija jau buvo nagrinėjusi ir priėmusi sprendimą, pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas gali apskųsti savo pasirinkimu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Administravimo taisyklių 218 punktas nustato, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, nesutikdami su Agentūros ir (arba) Ministerijos sprendimais, veikimu ar neveikimu, gali tiesiogiai kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją arba Vilniaus apygardos administracinį teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

37. Nurodytos normos suponuoja išvadą, kad pagal Administravimo taisyklių nuostatas, pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros Sprendimu Nr. 1, turėjo teisę šį sprendimą apskųsti vadovaujančiajai institucijai, t. y. Ministerijai (išskyrus aptartus atvejus), ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai arba teismui. Pažymėtina, kad Administravimo taisyklėse nėra įtvirtinta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

38. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 1, įpareigojo Agentūrą priimti naują sprendimą, o tai reiškia, kad Sprendimas Nr. 1 Ministerijai priėmus sprendimą neteko galios, Agentūros Sprendimas Nr. 1 negali (nebegali) sukelti pareiškėjui pasekmių, todėl ginčas dėl šio sprendimo nėra nagrinėtinas teisme.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio aplinkybes, taip pat yra konstatavęs, jog Agentūros sprendimai neteko galios, kai Ministerija priėmė sprendimą, įpareigojantį Agentūrą priimti objektyviais duomenimis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą dėl paramos skyrimo arba neskyrimo (žr. 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2495-624/2018).

40. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad Administravimo taisyklėse nėra nurodyta, jog Ministerija gali naikinti Agentūros sprendimus, nekeičia reikalo esmės, nes pareiškėjas pasinaudojo Administravimo taisyklėse įtvirtinta teise skųsti Sprendimą Nr. 1, Administravimo taisyklėse nėra nustatyta, kad Ministerijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus paramos gavėjo skundą, yra tik rekomendacinio pobūdžio.

41. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Agentūra ir Ministerija nagrinėjamo ginčo santykiuose veikė kaip viešojo administravimo subjektai, atsakingi už tinkamą pareiškėjo pateiktos paramos paraiškos administravimą, todėl kilę neaiškumai dėl jų aktų, priimtų administruojant pareiškėjo paraišką, negali būti aiškinami tokiu būdu, dėl kurio pareiškėjas negalėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jam teisės aktais suteikiama teisę apskųsti jo netenkinantį sprendimą teismui. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą. Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios skundų dėl Agentūros sprendimų padavimą ir nagrinėjimą, negali būti aiškinamos taip, kad pareiškėjui, kuris nuosekliai siekė, kad jo ginčas su Agentūra būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, nebūtų sudaryta arba būtų itin apsunkinta galimybė pasinaudoti teise į teisminę gynybą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2495-624/2018).

42. Atsižvelgiant į pirmiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Ministerijai priėmus sprendimą Agentūra turėjo pareigą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu tik informavo, jog Agentūros Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas, nors kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio sprendimo nepagrįstumas jau buvo konstatuotas Ministerijos.

43. Pirmosios instancijos teismas panaikino Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštą, šį raštą įvardijo kaip sprendimą. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir nurodo, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio, jame pateikiama pareiškėjo informacija ir atsakoma į Ministerijos rašte nurodytus argumentus.

44. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštą, nustatęs, kad atsakovas turėjo priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštas (Sprendimas Nr. 2) nagrinėjamu atveju pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes administracinė procedūra nepagrįstai baigta Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštu, nors turėjo būti priimtas naujas sprendimas, išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Ministerijos nurodytus argumentus nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su sankcijų taikymu / netaikymu.

45. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (išskyrus tai, kad nepagrįstai nurodė bylos nutraukimo pagrindą, nustatytą ABTĮ 103 str. 3 p.), nenukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė