- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-9-337/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17-930-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Valdas Meidus, Evaldas Vanagas, Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- A. R., K. M. R., R. B.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Sigito Bagdonavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. (toliau - Apeliantas) pateiktą apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo :
A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso ( toliau – BK) 178 str. 2 d. ir paskirtos bausmės:
pagal BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš N. K.) - laisvės atėmimas vieneriems metams;pagal BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš A. K.) - laisvės atėmimas 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant 3 metams, ir A. R. paskirta galutinė subendrinta 3 metų ir 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 ir 2 d. A. R. paskirtos 3 metų ir 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 ir 2 d. A. R. į paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. liepos 21 d. 15.00 val. iki 2015 m. liepos 23 d. 15.00 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
K. M. R. pripažinta kalta pagal BK 178 str. 2 d. ir jai paskirta 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 ir 2 d. K. M. R. paskirtos 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti užsiregistravusiai darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 ir 2 d. į K. M. R. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. liepos 22 d. 21.30 val. iki 2015 m. liepos 24 d. 13.10 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
R. B. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 ir 2 d. R. B. paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 ir 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūta laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. liepos 23 d. 13.30 val. iki 2015 m. liepos 24 d. 13.20 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Teismas AB „(duomenys neskelbtini)“ bei nukentėjusiojo A. K. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. M. R., A. R. ir R. B. nuteisti už tai, kad jie veikdami kartu (bendrininkų grupe), laikotarpyje nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. kovo 28 d., tęstiniais nusikalstamais veiksmais, Anykščių r., Svėdasų sen., Aulelių k., skirtingomis sudėtimis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų skaičių, tačiau ne mažiau nei tris kartus turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, išdaužus lango stiklą ir įsibrovus į A. K. priklausančios sodybos gyvenamąjį namą bei ūkinį pastatą, pagrobė svetimą, A. K. priklausantį, didelės vertės turtą, o būtent: pagrobė turto už 6423,79 Eur (elektrinė keptuvė – troškintuvas (37,62 Eur), virdulys (9,63 Eur), vejapjovė (535,51 Eur), trimeris (463,10 Eur), antikvarinę kėdę su oda (300 Eur), du veidrodžiai (666,13 Eur), pakabinamas laikrodis (200 Eur), du arbaletai (50 Eur), alaus statinaitė (20 Eur), du kaljanai, teleskopas, kolonėlė, medinė kaukė ir čiužinys (289 Eur), žvejybinė įranga (434,43 Eur), puodai, puodeliai, kiti indai (434,43 Eur), stalo įrankiai (173,77 Eur), vaikiški žaislai (Lego, mašinų žaidimų aikštelė, minkšti žaislai) (184 Eur), porcelianinė lėlė (100 Eur), konvekcinė krosnelė (231,70 Eur), 2 žalios kėdės (krėslai) (350 Eur), stalas (400 Eur), DVD grotuvas(274,85 Eur), pastatomas ir 2 pakabinami laikrodžiai (600 Eur), statulėlę (150 Eur), baltas krėslas (200 Eur), patalynė, pagalvės (289,62 Eur), būgnas (30 Eur) tuo nukentėjusiajam padarydami 6423,79 Eur. turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. K. prašo pakeisti skundžiamą Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-07-21 d. nuosprendį dalyje dėl A. R., K. M. R. bei R. B. pripažinimo kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 178 str. 2 d., ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, perkvalifikuoti nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas iš BK 178str. 2 d. į BK 178 str. 3 d. ir paskirti jiems realias laisvės atėmimo bausmes. Apeliantas taip pat prašo jo pateiktą civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti jo naudai iš draudimo bendrovės AB ,, (duomenys neskelbtini)“ 11 405, 06 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti. Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo padarytos išvados yra nemotyvuotos, paremtos nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo. Nukentėjusysis teigia, jog dėl šios priežasties buvo paminta pagrindinė įstatymuose įtvirtinta teismų pareiga - nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą. Skunde teigiama, jog Anykščių rajono apylinkės teismas savo nuosprendyje pažeidė ir netinkamai taikė tiek materialias, tiek procesines teisės normas, kas, pasak Apelianto, ir nulėmė neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Apeliantas nesutinka, jog Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 21 d. nuosprendyje nuteistųjų jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 178 str. 3 d. į BK 178 str. 2 d. Nukentėjusysis skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus, visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų, nelygino nuteistųjų parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir duotų teisme, nesugretino šių parodymų tarpusavyje ir nepateikė jokių veikos perkvalifikavimą sąlygojusių motyvų. Apeliantas tvirtina, jog vien aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta dalis pavogtų jam priklausiusių daiktų, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji šių daiktų iš jo nepavogė. Nukentėjusysis mano, kad vertinant visų trijų nuteistųjų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir duotus teisme, o taip pat gretinant jų parodymus tarpusavyje, akivaizdžiai matosi, kad nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Parodymų prieštaringumas pasireiškia nurodant pavogtus daiktus (dalį daiktų pripažino pavogę ikiteisminio tyrimo metu, tačiau paklausus apie tuos pačius daiktus apklausiant teisme jau neigė juos vogę; apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme kaltinamieji pasakojo kokius daiktus ėmė jų bendrininkai, nors patys vagystės bendravykdytojai daiktus, apie kuriuos buvo kalbama, neigė ėmę), skyrėsi ir bendravykdytojų nurodytas įsibrovimų į sodybą skaičius, aplinkybės, kartu dalyvavę asmenys ir pavogtų daiktų išvežimo aplinkybės. Apeliantas nurodo, jog šios aplinkybės akivaizdžiai matosi sugretinus nuteistųjų apklausos protokolus, perklausius teismo posėdžio garso įrašą. Tuo remiantis apeliantas pažymi, jog akivaizdu, kad neigdami aplinkybę, jog vagystės iš jam priklausančios sodybos metu pavogė ir ikiteisminio tyrimo metu nerastus daiktus, nuteistieji siekia palengvinti savo baudžiamąją atsakomybę. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog vagystė buvo įvykdyta tęstiniais bendrais nuteistųjų veiksmais. Pažymi, kad į sodybą buvo įsibrauta eilę kartų, daiktus iš sodybos nuteistieji per kelis kartus ne tik nešė, bet ir vežė automobiliu. A. K. teigia, jog apie jo pavogtus ir ikiteisminio tyrimo metu nerastus daiktus patvirtina daiktų įsigijimo kvitai, kurie yra pateikti byloje, taip pat daiktų nuotraukos, liudytojų parodymai. Nukentėjusysis pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu apklaustos, bet teisme parodymų teisme duoti atsisakiusios liudytojos A. B. parodymų. Pastaroji liudytoja, kaip teigia Apeliantas, yra nuteistosios K. M. R. dukra, nuteistojo A. R. sesuo ir nuteistojo R. B. sutuoktinė. Skunde teigiama, jog ši liudytoja neigė žinanti pas ją namuose rastų daiktų kilmę, nurodydama, jog nežino iš kur mama prieš jai duodama juos gavo. Tuo tarpu, pasak Apelianto, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme K. M. R. pripažino, kad dukra žino apie daiktų kilmę, kadangi atvykusi automobiliu padėjo juos išvežti, nors R. B., pasak Apelianto, tvirtino, jog jo sutuoktinė darant nusikalstamas veikas nedalyvavo. Šis nuteistųjų parodymų prieštaravimas, o taip pat liudytojos parodymų ir nuteistųjų parodymų prieštaravimas, kaip tvirtina nukentėjusysis, tik dar kartą patvirtina, jog kaltinamųjų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nepatikimi. Apelianto vertinimu, šiuo atveju teismas ne tik netinkamai taikė baudžiamąją įstatymą, tačiau ir pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2, 3 p. Be visa ko, Apeliantas įsitikinęs, jog teismas priimdamas ginčijamą nuosprendį, visų surinktų įrodymų kontekste pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė nuteistųjų parodymams, nebandydamas atlikti bylos duomenų lyginamosios analizės, surinktus duomenis vertino pavieniui, jų tarpusavyje nesiedamas, dėl ko visiškai nepagrįstai konstatavo, kad visos abejonės aiškinamos nuteistųjų naudai, nors kilusių abejonių, pasak A. K., net nebuvo bandoma pašalinti.
Apeliantas tvirtina, jog Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžiu paskirdamas nuteistiesiems A. R., K. M. R. ir R. B. bausmes aiškiai pažeidė BK 41 str. ir 54 str. 1, 2 d. nuostatas, t. y. netinkamai individualizavo nuteistiesiems paskirtas bausmes, todėl paskirtosios bausmės neatitinka bausmės paskirties. Skunde nukentėjusysis atkreipia dėmesį, jog A. R., K. M. R. yra eilę kartų teisti, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. A. K. pažymi, jog A. R. padarė dvi nusikalstamas veikas, šis priimtas nuosprendis buvo bendrinamas su Anykščių rajono apylinkės teismo 2016-04-13 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta dviejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas 3 metams. Apelianto nuomone, iš to seka, kad nuteistieji A. R., K. M. R., nors ir buvo teisti ne kartą, tačiau švelnesnės bausmės rūšys nedaro įtakos jų elgesiui, o bausmės tikslai, pasak nukentėjusiojo, gali būti pasiekti tik paskyrus nuteistiesiems realias sankcijos vidurkį atitinkančias laisvės atėmimo bausmes. Todėl, šiuo atveju, bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems, Apelianto nuomone, taikytas nepagrįstai.
Be visa to, A. K. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, kadangi teismas paliko nenagrinėtu jo pateiktą civilinį ieškinį civiliniam atsakovui AB „(duomenys neskelbtini) ". Apeliantas nurodo, jog LR BPK 44 str. 10 d. numato, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Taip pat apeliantas pažymi, jog BPK 109 str. nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. A. K. nurodo, jog minimos vagystės metu galiojo sudaryta būsto draudimo sutartis, pagal kurią draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini) " buvo apdraudusi jam priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini),., t. y. gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kitus esančius pastatus turto draudimu nuo gaisro ar gamtiniu jėgų, o taip pat, turto draudimu nuo kitų rizikų, tame tarpe ir nuo vagystės ir piktavališko pastato sugadinimo dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Toliau skunde nukentėjusysis skunde cituoja LR CK 6.987 str. draudimo, pagal kurį sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Remiantis CK nuostatomis, Apeliantas įsitikinęs, jog šiuo atveju draudimo bendrovė yra materialiai atsakinga už nuteistųjų padarytą žalą. Taip pat skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo sudarytą draudimo sutartį, kadangi jo su AB „(duomenys neskelbtini) " sudaryta draudimo sutartis nėra laikytina civilinės atsakomybės sutartis (LR CK 6.254 str.), o yra turto draudimo sutartis (LR CK 6.987 str.). Apeliantas nurodo, jog tokiu atveju skiriasi ir subjektai, už kurių padarytą žalą atlygina draudimo bendrovė - civilinės atsakomybės draudimo sutarties atveju (LR CK 6.254 str.) atlygina už draudėjo padarytą žalą, o turto draudimo sutarties atveju (LR CK 6.987 str.) - už trečiųjų asmenų padarytą žalą, žalos atlyginimą sumokant draudėjui. Apeliantas, remiantis skunde pateiktomis aplinkybėmis, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pateiktą civilinį ieškinį turėjo nagrinėti, jį patenkinti ir žalą priteisti iš AB „(duomenys neskelbtini) ".
Byloje buvo gautas AB ,, (duomenys neskelbtini)“ atsiliepimas į A. K. apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašoma apelianto skundą dėl civilinio ieškinio atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teigiama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. K. ir AB ,, (duomenys neskelbtini)“ siejančius civilinius santykius, todėl priėmė teisingą ir pagristą sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog AB ,, (duomenys neskelbtini)“ jokiais teisiniais ryšiais nėra susijęs su kaltinamaisiais ir už jų veiksmus neatsako. Taip pat atsiliepime pažymima, jog apeliantas netinkamai aiškina BPK 109 str., iškreipdamas jo prasmę ir tikslus. Toliau atsiliepime pažymima, kad civilinio ieškovo pareikštas reikalavimas neatitinka jo laisva valia sudarytai sutarčiai ir jos nuostatoms, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad civilinis ieškovas šių aplinkybių neanalizuoja ir nedetalizuoja. Taip pat atsiliepime teigiama, jog nustatytų nusikalstama veika pavogtų daiktų kiekis yra žymiai mažesnis, nei deklaruoja civilinis ieškovas, taigi ir S. T. P. teigimu, apeliantui padaryta žala yra mažesnė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji bei jų gynėjai – atmesti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 str., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis apeliacinius skundu kelią klausimus dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos tinkamo kvalifikavimo. Taip pat nesutinka su teismo sprendimu atidėti nuteistiesiems skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bei nepritaria teismo sprendimui palikti jo pareikštus civilinius ieškinius nenagrinėtus.
Dėl nuteistųjų A. R., M. R., R. B. veikų kvalifikavimo
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. K. teigia, jog pirmos instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus, visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų, nelygino nuteistųjų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nesugretino šių parodymų tarpusavyje ir nepateikė jokių nuteistųjų veikos perkvalifikavimą sąlygojusių motyvų. Nukentėjusysis mano, kad nuteistųjų nusikalstama veika turėtų būtų perkvalifikuota iš BK 178 str. 2 d. į 178 str. 3 d. Aukštesnės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmeta.
Visų pirma pažymėtina, kad nuosprendyje teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, aiškiai nurodė motyvus, kuriais remiantis nuteistųjų veika buvo perkvalifikuota. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog patikslinus byloje pagrobto turto vertę (6 423, 79 Eur) nustatyta, kad ji neviršija 250 MGL (9500 Eur). Teismas taip pat pabrėžė, jog tik pagrobto turto vertė, viršijanti 250 MGL dydį, yra veiką pagal BK 178 str. 3 d. kvalifikuojantis požymis, o nesant pagrindo jį konstatuoti veika turi būti kvalifikuojama BK 178 str. 2 d. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmos instancijos teismas betarpiškai vadovavosi tik nuteistųjų parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog 178 str. 3 d. kvalifikuojantis veiką požymis – pavogtas didelės vertės turtas, turi būti pagrįstas ir įrodytas byloje esančiais duomenimis. Šioje nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nuteistieji pagrobė ir kitus jiems inkriminuojamus daiktus, kurie nebuvo nuteistųjų pateikti ir nurodyti ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teismo posėdžio metu. Apelianto nurodomi duomenys apie jo turimus daiktų įsigijimo dokumentus patvirtina tai, kad jis buvo įsigijęs nurodomus daiktus, tačiau niekaip neįrodo kaltinimo teiginio, jog ir šiuos daiktus pasisavino nuteistieji. Teismas nustatė, kad nusikalstama tęstinė veika padaryta 2015 metų sausio – kovo mėnesiais, tai yra pakankamai ilgos trukmės laikotarpiu. Visą šį laiką nukentėjusiojo nurodomo turto buvimo vieta nebuvo saugoma ar kitaip kontroliuojama. Tai, kad byloje surinkti bei ištirti įrodymai patvirtina, jog dalį nukentėjusiojo turto pagrobė nuteistieji, kartu nepaneigia galimybės, kad kitą nukentėjusiojo pasigesto turto dalį galėjo pagrobti ir kiti asmenys. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais. Priešingai, juo įrodyta pripažintos aplinkybės turi būti pagrįstos tik neginčijamais įrodymais. Tokių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistųjų kaltę pagrobus ir nukentėjusiojo nurodomus, tačiau iš kaltinimo teismo pašalintus daiktus, byloje nėra. Apelianto teiginys, kad neigdami vagystės iš jam priklausančios sodybos metu pavogę ir ikiteisminio tyrimo metu nerastus daiktus nuteistieji siekia palengvinti savo baudžiamąją atsakomybę, yra tik spėjimas bei niekuo nepagrįsta nukentėjusiojo nuomonė ir šios išvados nepaneigia.
Dėl BK 41 str., 54 str. ir 75 str. nuostatų taikymo
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. K. teigia, jog apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskirdamas bausmes nuteistiesiems, aiškiai pažeidė BK 41 str. 54 str. 1, 2 d. nuostatas, t. y. teigia, jog teismas netinkamai individualizavo nuteistiesiems paskirtas bausmes bei nepagrįstai taikė jiems paskirtų bausmių vykdymo atidėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Pažymėtina, jog vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Apylinkės teismas nuteistajam R. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., padarymą paskyrė laisvės atėmimą 2 metams, šios bausmės vykdymą atidedant 3 metams. Konstatuotina, jog priimdamas tokį sprendimą apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, padarytą žalą. R. B. padarė vieną tyčinį, baigtą, apysunkį turtinio pobūdžio nusikaltimą. Teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikiant bendrininkų grupe, taip pat į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – atsiprašė nukentėjusiojo ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad R. B. praeityje neteistas ( teistumas išnykęs) (3 t., 15 b. l. ), administracine tvarka baustas nebuvo ( 3 t., 25 b. l. ) vedęs, turi du vaikus ( 3 t. 9 b. l. ), dirbantis (3 t., 14 b. l.). Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė R. B. švelnesnę nei bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Teismas nesutinka su nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išreikšta pozicija, kad apylinkės teismas nepagrįstai taikė 75 str. nuostatas ir R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. Remiantis BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Kaip minėta, R. B. yra neteistas, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo baustas administracine tvarka, yra vedęs, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (3 t. 28). Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą R. B. pripažintas kaltu, jis būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuosprendžiu R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą 3 metams, paskiriant nuteistajam įpareigojimus dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų .
K. M. R. pagal BK 178 str. 2 d. paskirta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas atidėtas 3 metams. Teismas nuteistąją įpareigojo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti užsiregistravusiai darbo biržoje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. A. R. už BK 178 str. 2 d. padarytas nusikalstamas veikas teismas paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo 3 metams 11 mėnesių bausmę, jos vykdymą atidedant 3 metams. Nuteistasis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Pažymėtina, jog priimdamas tokį sprendimą apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. K. M. R. bei A. R. padarė baigtą turtinio pobūdžio apysunkį nusikaltimą. Teismas taip pat atsižvelgė į nuteistųjų atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra, o ir apeliantas savo apeliaciniame skunde nepateikė objektyvių, svarių duomenų, kurių pirmos instancijos teismas nebūtų įvertinęs prieš nuteistiesiems skiriant bausmes bei taikant BK 75 str. nuostatas jų atžvilgiu. Įvertinus visas bylos aplinkybes konstatuotina, kad K. M. R. bei A. R. paskirtas bausmes pripažinti aiškiai per švelniomis ir dėl to neteisingomis nėra pagrindo.
Dėl civilinio ieškinio
Apeliantas teigia, kad vagystės metu galiojo jo ir AB ,, (duomenys neskelbtini)“ būsto draudimo sutartis, pagal kurią viena šalis įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai – draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju draudimo bendrovė yra materialiai atsakinga už nuteistųjų padarytą žalą. Aukštesnės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma teismas pažymi, jog BPK 109 str. aiškiai apibrėžta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Remiantis šia įstatymo nuostata darytina išvada, jog nukentėjusysis civilinį ieškinį gali pareikšti tiems asmenims, dėl kurių veikimo ar neveikimo atsirado žala, arba asmenims, kurie yra susieti tam tikrais teisiniais ryšiais su asmenimis, dėl kurių veikimo ar neveikimo atsirado žala. Šiuo atveju duomenų, kad AB ,, (duomenys neskelbtini)“ būtų susietas kokiais nors teisiniais ryšiais, tokių duomenų apeliantas taip pat teismui nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp AB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir apelianto A. K. buvo sudaryta Būsto draudimo sutartis (1 t., 101-206 b. l.), sutartyje numatytomis sąlygomis 2015-12-08 minima draudimo bendrovė nukentėjusiajam pranešė apie žalos atlyginimą, pranešime nurodė, jog remiantis Būsto draudimo taisyklėmis, gautu apelianto prašymu, žalos įvertinimais ir kitais nuostolio dydį patvirtinančiais dokumentais apskaičiavo draudimo išmoką, įvertino, jog A. K. patirtų nuostolių suma siekia 371, 42 Eur, tačiau šią sumą, atsižvelgę, kad apeliantas neinformavo jų apie rizikos pasikeitimą, sumažino iki 205, 13 Eur. Pažymėtina, jog jei A. K. nesutinka su draudimo bendrovės jam apskaičiuota patirtų nuostolių suma, mano, jog AB ,, (duomenys neskelbtini)“ galimai pažeidė jų tarpusavyje sudarytą Būsto draudimo sutartį, ar sutarties punktus, galimai nevykdė ar netinkamai vykdė savo įsipareigojus tokiu atveju, jis savo turtinius interesus ir turtines teises gali ginti ne baudžiamojo, o civilinio proceso tvarka.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
Byloje gautos Panevėžio skyriaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, patvirtinančios, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam R. B. išlaidas iki 2016-10-21 sudaro 217,13 Eur (5 t, 21, 32 b. l.) Teismas pažymi, jog BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, tai yra gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Atsižvelgiant į tai, kad R. B. įgyvendino savo teises į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu jų galimybes pasinaudoti tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Pripažinęs apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, jį nagrinėjantis teismas kartu atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismas netinkamai surašė nuosprendžio aprašomąją dalį, tai yra pažeidė BPK 305 str. 1 d., kuri reglamentuoja, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nustatomą dalį perkėlė iš kaltinamojo akto ir tik nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvuose bei išvadose nurodė, kad pagrobto turto sudėtis bei jo vertė yra mažesnė nei nurodoma kaltinamajame akte ir dėl to kaltinamųjų veikas perkvalifikavo iš BK 178 str. 3 d. į 178 str. 2 d. Dėl šios aplinkybės nuosprendį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu nėra pagrindo, tačiau jis keistinas dėl netinkamo nuosprendžio surašymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p. 328 str. 4 d.
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendį pakeisti ir jo aprašomąją dalį dėl A. K. turto vagystės išdėstyti taip:
K. M. R., A. R. ir R. B., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpyje nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. kovo 28 d., tęstiniais nusikalstamais veiksmais, Anykščių r., Svėdasų sen., Aulelių k., skirtingomis sudėtimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų skaičių, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, išdaužus lango stiklą ir įsibrovus į A. K. priklausančios sodybos gyvenamąjį namą bei ūkinį pastatą pagrobė svetimą, A. K. priklausantį turtą bendros 6423,79 Eur vertės: elektrinę keptuvę – troškintuvą (37,62 Eur), virdulį (9,63 Eur), vejapjovę (535,51 Eur), trimerį (463,10 Eur), antikvarinę kėdę su oda (300 Eur), du veidrodžius (666,13 Eur), pakabinamą laikrodį (200 Eur), du arbaletus (50 Eur), alaus statinaitę (20 Eur), du kaljanus, teleskopą, kolonėlę, medinę kaukę ir čiužinį (289 Eur), žvejybinę įrangą (434,43 Eur), puodus, puodelius, kitus indus (434,43 Eur), stalo įrankius (173,77 Eur), vaikiškus žaislus (Lego, mašinų žaidimų aikštelė, minkšti žaislai) (184 Eur), porcelianinę lėlę (100 Eur), konvekcinę krosnelę (231,70 Eur), 2 žalios kėdes (krėslus) (350 Eur), stalą (400 Eur), DVD grotuvą (274,85 Eur), pastatomą ir 2 pakabinamus laikrodžius (600 Eur), statulėlę (150 Eur), baltą krėslą (200 Eur), patalynę, pagalves (289,62 Eur), būgną (30 Eur).
Nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.