Utenos apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei A. K. Ž.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos B. Z. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Molėtų rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad net ir nustačius pareiškėjos nurodomą faktą, statyba nebūtų galima, nes jos nurodomame 0,3963 ha žemės sklype yra nustatytas 0,3556 ha (beveik visas sklypo plotas) servitutas - teisė naudotis pėsčiųjų taku. Abipus kelio nustatyta žemės juosta, kurioje ribojama ūkinė veikla, užima 0,131 ha žemės sklypo ploto. Taigi kelių apsaugos juosta persidengia su vandens telkinio apsaugos juosta. Be to, šiam sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos - beveik visas žemės sklypo plotas patenka į vandens telkinio apsaugos juostą, todėl jame draudžiama statyti statinius. Pažymėjo, kad sklypas yra ekologinės apsaugos prioriteto teritorijoje, todėl jame turi būti palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra.

Teismo posėdžio metu LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas papildomai nurodė, kad sodybos statymas apima ir atstatymą, todėl aplinkybė, kad pareiškėja siekia sodybą atstatyti, nepaneigia teisės aktų nustatytų draudimų vykdyti statybą jos nurodomame žemės sklype, juo labiau, kad pareiškėjos deklaruojamas sodybos atstatymas faktiškai reikštų pastatų statymą, nes jos nurodomų pastatų pamatų nėra išlikę.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Pagal CPK 444, 445 str. nustatytas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kad yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Visos šios sąlygos būtinos, kad teismas spręstų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas dėl to, ar turėtų juridinę reikšmę fakto, kad pareiškėjai B. Z. R. nuosavybės teise priklausančiame 0,3963 ha žemės sklype, esančiame Gilužių kaime, Balininkų sen., rajone, yra buvusi sodyba, nustatymas.

Bylos duomenys patvirtina, kad 1999-09-08 dovanojimo sutartimi B. Z. R. padovanotas 1,9 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Gilužių k., Girsteiniškių k., Molėtų r. (b.l. 7-8). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, šis žemės sklypas buvo padalintas. Viena iš jo dalių - 0,3963 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Gilužių k., Balninkų sen., Molėtų r. sav. (b.l. 12-14). Būtent šiame žemės sklype, remdamasi 2011-11-29 ekspertizės aktu, liudytojų parodymais, pačios paaiškinimais, pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad anksčiau stovėjo pastatai.

Patikslinusi pareiškimą, pareiškėja pati pripažino, kad Panevėžio apygardos teismui 2013 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-765-278/2013 įpareigojus B. Z. R. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą statinį (namelį) vagonėlį, neliko pradiniame pareiškime nurodyto fakto nustatymo tikslo - prejudicinės reikšmės Molėtų rajono apylinkės teisme nagrinėjamai civilinei bylai Nr. 2-36-732/2012, nes ši byla išnagrinėta, galutinis teismo procesinis dokumentas įsiteisėjęs. Neaktualus šiuo metu ir LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., kuriuo pradiniame pareiškime rėmėsi pareiškėja, nes Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartyje aukščiau nurodytoje byloje pažymėjo, kad šis įstatyminis reglamentavimas taikomas veiklai draustiniuose reguliuoti, o neginčijamų duomenų, jog B. Z. R. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-1671-2734, Gilužių k., Molėtų r., patenka į draustinio teritoriją, nėra.

Šiuo metu svarbu nustatyti, ar pareiškėjos prašomas nustatyti faktas sukels jos siekiamas teisines pasekmes, t.y. ar jį nustačius bus galima statyba, remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 3 d. 4 p.

LR Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 3 d. 4 p. nustato, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama keisti esamą užstatymo liniją rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo. Taigi ši teisės norma nustato išimtį iš draudimų vykdyti statybą paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose. Šią normą papildo to paties straipsnio 4-5 d., numatančios apribojimus toms paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalims, kurios patenka į pakrantės apsaugos juostą. 20 str. 5 dalis nustato, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose - paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose - su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius.

Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad visas 0,3963 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Gilužių k., Balninkų sen., Molėtų r. sav., patenka į vandens telkinių apsaugos juostą ir zoną. Vandens telkinių juosta apima didžiąją dalį, t.y. 0,3556 ha ploto šiame žemės plote, kur, remiantis LR Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 5 d., statyba neleidžiama. Jei neleidžiama jokia statyba, išskyrus minėtoje teisės normoje nurodytus statinius, draudžiamas ir galimai buvusių pastatų atstatymas. Pažymėtina, kad 0,131 ha šio ploto apima kelių apsaugos zona, kuri taip pat sudaro kliūtis pareiškėjos nurodomai statybai.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėja teigė nesiekianti statyti naujo statinio, o siekia tik atstatyti buvusius pastatus, statybos sąvoka apima ir jos planuojamus veiksmus. Statybos sąvoką pateikia LR Statybos įstatymo 2 str. 13 d., kuri nustato, kad statyba yra veikla, kurios tikslas - pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Ši sąvoka apima kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos darbus ar statinių statybą kultūros paveldo objektų teritorijose. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-42/2009 išaiškino, kad nugriautų statinių atstatymas yra nauja statyba. Išvada, kad atstatymas yra statyba išplaukia ir iš viso statybos reglamentavimo, pateikto tiek LR Statybos įstatyme, tiek kituose teisės aktuose.

Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad, kaip nurodė Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2010 m. vasario 24 d. apibendrinime "Dėl Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo praktikos taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas 28 paragrafe, Saugomų teritorijų įstatymas suteikia teisę atstatyti statinius buvusiose sodybose ne tik paviršinio vandens apsaugos zonose (20 str. 3 d. 4 p.), bet ir gamtiniuose bei kompleksiniuose draustiniuose (9 str. 2 d. 8 p.; kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodybų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose. Vadinasi, statinių rekonstravimas, jų perstatymas paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose yra leidžiamas, jei nekeičiama esama užstatymo linija, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo. Tačiau, kaip jau nurodyta aukščiau šią teisės normą papildo to paties įstatymo 20 str. 5 d. numatanti papildomus apribojimus, kai teritorija, esanti paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje, patenka ir į pakrantės apsaugos juostą. Tokiu atveju statybai taikomi dar griežtesni reikalavimai ir leidžiama statyti tik tai, ką numato 20 str. 5 d. Pareiškėjos nurodomi atstatyti statiniai, jei būtų nustatytas toks juridinę reikšmę turintis faktas, nepatenka į minėtoje teisės normoje išvardytus objektus, todėl statyba negalima.

Iš VĮ Registrų centro išrašo apie aukščiau nurodytą žemės sklypą matyti, kad didžiajai daliai jo ploto, t.y. 0,3556 ha iš 0,3963 ha nustatytas kelio servitutas - teisė naudotis pėsčiųjų taku. Šis servitutas galioja, nėra nuginčytas ir panaikintas. Kelių apsaugos zona (0,131 ha) neišvengiamai persidengia su vandens telkinio apsaugos juosta (0,3963 ha), o tai papildomai pagrindžia išvadą, kad sodybos atstatymas pareiškėjos nurodomame žemės sklype teisiškai nebūtų galimas.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas jokių teisinių pasekmių nesukeltų, juridinės reikšmės neturėtų, vadinasi, nėra vienos iš būtinų CPK 444 str. numatytų sąlygų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, dėl ko kitos pareiškėjos pareiškime nurodytos aplinkybės neanalizuojamos, įrodymai nevertinami, jos reikalavimas nustatyti turintį juridinę reikšmę turintį faktą atmetamas kaip negalintis sukelti teisinių pasekmių.

Teismas netenkina pareiškėjos prašymo kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl LR Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 5 d. atitikimo LR Konstitucijai, atsižvelgdamas į tai, kad draudimas statyti statinius pareiškėjos žemėje nepaneigia jos teisės į nuosavybę, o tam tikri ribojimai dėl elgesio su savo daiktu (nuosavybe) yra pateisinami gamtos apsaugos, jos priežiūros, viešojo intereso požiūriu. Be to, pareiškėjos atstovas šį prašymą pateikė tik baigiamosiose kalbose.

Netenkinus pareiškėjos pareiškimo, iš jos priteistinos pašto išlaidos valstybei (CPK 92, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos B. Z. R. pareiškimo, patikslinto pareiškimo netenkinti.

Priteisti iš pareiškėjos B. Z. R., a.k. (duomenys neskelbtini), 75 Lt (septyniasdešimt penkis litus) pašto išlaidų valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, m. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.