Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedant iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų R. S. ir I. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria pripažinti negaliojančiais įsakymai dėl darbo užmokesčio padidinimo, priimtos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Salovė“ bankroto byloje Nr. B2-2877-262/2014.

Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Salovė“, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginčydama I. S. ir R. S. finansinius reikalavimus BUAB „Salovė“, prašė pripažinti negaliojančiais 2012 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. 8-V dėl darbo užmokesčio padidinimo R. S. iki 1 200 Lt ir 2013 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 9-V dėl darbo užmokesčio padidinimo I. S. iki 1 400 Lt bei netvirtinti pirmos eilės kreditorių I. S. – 10 270,73 Lt ir R. S. – 8 516,37 Lt finansinių reikalavimų. BUAB „Salovė“ prašyme dėl kreditorių finansinių reikalavimų ginčijimo nurodyta, kad I. S. 2013 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 9-V buvo nustatytas 1 400 Lt darbo užmokestis ir fiksuotos pirmaeilės pareigos. Darbo užmokestis I. S. ir Valstybinio socialinio draudimo mokestis buvo skaičiuojami, bet užmokesčiui sumokėti realiai nebuvo lėšų, todėl susidarė skola darbuotojui ir padidėjo skola Valstybinio socialinio draudimo fondui. 2012 m. gruodžio 1 d. direktoriaus įsakymu Nr. 8-V R. S. nustatytas 1 200 Lt darbo užmokestis, taip pat – pirmaeilės pareigos. 2013 m. liepos 24 d. darbo sutartys su I. S. ir su R. S. nutrauktos dėl BUAB „Salovė“ bankroto. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkas R. S., žinodamas, kad įmonė yra nemoki, neatsiskaito su kreditoriais, nevykdo savo įsipareigojimų, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, o nuo 2012 m. gruodžio 1 d. priiminėjo abejotinus sprendimus ir įsakymus dėl darbuotojų I. S. ir R. S., kurie yra R. S. šeimos nariai (žmona ir sūnus), darbo užmokesčio padidinimo. Tokiu būdu buvo padaryta žala valstybei, nes dėl darbo užmokesčio padidinimo išaugo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Darbuotojų darbo apimtis faktiškai nepadidėjo, todėl padidintos draudžiamosios pajamos minėtiems asmenims buvo priskaičiuotos nepagrįstai.

Apeliantai R. S. ir I. S. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą palikti nenagrinėtą, o teismui nusprendus, kad šis ginčas nagrinėtinas teisme, prašymą atmesti.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl darbo užmokesčio padidinimo pagrįstumo ir teisėtumo, įforminto BUAB „Salovė“ (kaip darbdavio) vadovo įsakymu dėl darbo užmokesčio darbuotojams padidinimo (I. S. nuo 2013 m. kovo 1 d. mokant 1 400 Lt, R. S. nuo 2012 m. gruodžio 1 d. – 1 200 Lt).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi UAB „Salovė“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. liepos 2 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

I. S. į BUAB „Salovė“ buvo priimta pagal 2000 m. rugsėjo 1 d. darbo sutartį Nr. 66 eiti finansų direktorės pareigas. Darbo sutartyje buvo nustatytas jos darbo užmokestis, kurį sudarė 1 000 Lt. 2007 m. sausio 2 d. darbo sutartis buvo pakeista ir nustatytas 2 900 Lt darbo užmokestis, 2009 m. sausio 5 d. darbo sutartis buvo pakeista ir nustatytas 2 000 Lt darbo užmokestis, 2011 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt užmokestis, 2011 m. spalio 1 d. – 400 Lt darbo užmokestis (IV t., b. l. 146-147). Byloje ginčijamu 2013 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 9-V I. S. nuo 2013 m. kovo 1 d. buvo pakeistas mėnesinis darbo užmokestis, jį padidinant iki 1 400 Lt (IV t., b. l. 152). I. S. darbo sutartyje įrašo apie tokį darbo užmokesčio pakeitimą nėra. Darbo sutartis su I. S. buvo nutraukta 2013 m. liepos 24 d.

R. S. į BUAB „Salovė“ buvo priimtas pagal 2010 m. spalio 11 d. darbo sutartį Nr. 415 eiti transporto skyriaus direktoriaus pareigas (antraeilės pareigos). Jo darbo sutartyje buvo nustatytas darbo užmokestis, kurį sudarė 100 Lt. 2012 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista ir nustatytas 200 Lt darbo užmokestis, 2012 m. gruodžio 1 d. buvo pakeistas darbo sutarties 1.2 punktas, nustatant pirmaeiles pareigas, ir sutarties 3 punktas, nustatant 1 200 Lt darbo užmokestį (IV t., b. l. 148-150). Šie darbo sutarties pakeitimai atlikti remiantis ginčijamu 2012 m. gruodžio 1 d. direktoriaus įsakymu Nr. 8-V nuo 2012 m. gruodžio 1 d. mokėti R. S. 1 200 Lt darbo užmokestį (IV t., b. l. 151). Darbo sutartis su R. S. buvo nutraukta 2013 m. liepos 24 d.

Nagrinėjamu atveju darbo sutarties pakeitimus sutarė atlikti privataus juridinio asmens vadovas ir šio asmens (įmonės) darbuotojai, pagal kuriuos (pakeitimus) I. S. nuo 2013 m. kovo 1 d. buvo padidintas darbo užmokestis nuo 400 iki 1 400 Lt, ir R. S. nuo 2012 m. gruodžio 1 d. darbo užmokestis buvo padidintas nuo 200 Lt iki 1 200 Lt. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje nustatė, kad BUAB „Salovė“ pagal 2012 m. balansą turėjo finansinių sunkumų, dirbo nuostolingai, įmonės įsipareigojimai gerokai viršijo turimą turtą. Apeliantai šių byloje nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde nurodo, kad jiems pavestas darbo funkcijas jie faktiškai atliko, kad padidintas darbo užmokestis buvo beveik du kartus mažesnis už vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje, be to, nedaug viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios algos dydį.

Pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą; tai darbdavio ir darbuotojo laisva valia sutartas atlygis už darbuotojo atliekamą darbą, kuris tenkina abi darbo sutarties šalis ir kurį lemia darbuotojo atliekamo darbo kiekis ir kokybė, įmonės veiklos rezultatai, darbo paklausa ir pasiūla darbo rinkoje. Kaip teisingai nurodoma atskirajame skunde, įstatymu neribojamos darbo sutarties šalių teisės sulygti dėl darbo užmokesčio dydžio, išskyrus minimalų jo dydį (DK 187 straipsnis); taigi darbo sutarties šalys sprendžia, kokį darbo užmokestį darbdavys mokės darbuotojui. Nors privatinės teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo užmokestį, darbdavys nėra ribojamas, kokio dydžio darbo užmokestį turi mokėti darbuotojui, tačiau, kilus ginčui dėl darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, šių normų taikymas turi būti tikrinamas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo aspektu (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2013). Kilus ginčui dėl darbo užmokesčio padidinimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi aiškintis, ar darbo sutarties šalių sulygtas darbo užmokestis atitiko darbuotojo atliekamo darbo kiekį ir kokybę tuometėje darbo rinkoje, kada jis nustatytas ir kiek laiko mokamas, įmonės realias galimybes mokėti nustatyto dydžio darbo užmokestį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Iš apskųstos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė tik vieną iš aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant dėl darbo užmokesčio padidinimo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. įmonės galimybes mokėti padidinto dydžio darbo užmokestį, įmonės vadovo įsakymų neracionalumą ir nepagrįstumą grįsdamas tik įmonės finansinių galimybių didinti darbo užmokestį darbuotojams neturėjimu. Kaip jau minėta, aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis darbo sutarties pakeitimo metu buvo sudėtinga, nėra neigiama, tačiau byloje nebuvo aiškinamasi, ar darbo užmokesčio padidinimo metu įmonėje buvo išaugusios (pakitusios) šių darbuotojų atliekamo darbo apimtys, o jei taip – ar darbuotojų darbo apimtys padidėjo proporcingai padidintam atlyginimui, ar padidintas darbo užmokestis atitiko I. S. ir R. S. atliekamo darbo kiekį ir kokybę, nors šios aplinkybės tai pat yra svarbios sprendžiant ginčą dėl darbo užmokesčio padidinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie įmonės sunkią finansinę padėtį, byloje yra poreikis aiškintis, ar darbo sutarties pakeitimai atitiko DK 186 straipsnio 3 dalyje numatytus darbo užmokesčio nustatymo kriterijus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB „Salovė“, prašydama pripažinti negaliojančiais 2012 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. 8-V dėl darbo užmokesčio padidinimo R. S. ir 2013 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 9-V dėl darbo užmokesčio padidinimo I. S., kaip faktinį tokio prašymo pagrindą nurodė tai, jog BUAB „Salovė“ vadovas nuo 2012 m. gruodžio 1 d. priiminėjo abejotinus sprendimus ir įsakymus dėl darbuotojų I. S. ir R. S., kurie yra vadovo šeimos nariai, darbo užmokesčio padidinimo, tuo padarydamas žalą kreditoriams (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nes dėl padidinto darbo užmokesčio išaugo skola šiam biudžetui), tačiau reikalavimo dėl žalos atlyginimo nei darbuotojams (byloje nėra duomenų, kokia lėšų dalis pagal padidintą darbo užmokestį buvo išmokėta), nei vadovui, priėmusiam įsakymus dėl darbo užmokesčio padidinimo, nereiškia. Esant tokiam BUAB „Salovė“ bankroto administratoriaus prašymo faktiniam pagrindui, procesinis sprendimas dėl darbo užmokesčio padidinimo darbuotojams gali turėti įtakos buvusio įmonės vadovo materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant BUAB „Salovė“ pareiškimą (prašymą) dėl kreditorių finansinių reikalavimų ginčijimo, pareiškus reikalavimą pripažinti negaliojančiais minėtus darbdavio įsakymus, turėtų būti sprendžiama dėl buvusio BUAB „Salovė“ vadovo, priėmusio tuos ginčijamus įsakymus, galimo įtraukimo į prašymo nagrinėjimo procesą. Apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos įtraukti į bylos nagrinėjimą naujus asmenis, todėl toks procesinis klausimas negali būti iš esmės išspręstas apeliacinės instancijos teisme. Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl ginčijamų įsakymų dėl darbo užmokesčio padidinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

BUAB „Salovė“, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginčydama įsakymus dėl darbo užmokesčio padidinimo, išdėstė tokias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: įmonės vadovas ir akcininkas, žinodamas, kad įmonė yra nemoki, neatsiskaito su kreditoriais, nevykdo savo įsipareigojimų, pats nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, o nuo 2012 m. gruodžio d. priiminėjo abejotinus sprendimus ir įsakymus dėl darbuotojų darbo užmokesčio didinimo, darydamas žalą įmonės kreditoriui – Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčijant įsakymus dėl darbo užmokesčio padidinimo yra remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.82 straipsnio 1 dalyje nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu, t. y. kad sandoris prieštarauja BUAB „Salovė“, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, veiklos tikslams. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs reikalavimą dėl įsakymų dėl darbo užmokesčio didinimo teisėtumo ir pagrįstumo, nenurodė teisinės ginčo santykio kvalifikacijos, apsiribodamas teiginiu, kad ginčijami įsakymai yra neracionalūs ir nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo faktinis pagrindas, kurį pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi suformuluoti teisminės gynybos teisę įgyvendinantis asmuo, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia reikalavimą, o teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2011, 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009). Be to, nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė bankrutavusios ir likviduojamos įmonės bankroto administratorius, kuris atstovauja ir gina bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teises, o pagal kasacinio praktiką, bankroto bylose, kurios susijusios su viešojo intereso apsauga, teismas turi būti aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010, 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs reikalavimą, kuris pareikštas ginant bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, teisiškai nekvalifikavo BUAB „Salovė“ reikalavimo dėl ginčo darbo sutarčių pakeitimo pripažinimo negaliojančiu, nors tą turėjo padaryti. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas reikalavimo dėl įsakymų dėl darbo užmokesčio padidinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, turi atlikti teisinę ginčo santykio kvalifikaciją.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat aptaria apeliantų argumentus dėl DK nuostatų taikymo ir ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymo. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ĮBĮ įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą, kai įmonei iškeliama bankroto byla, kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę kreiptis į paskirtą bankroto administratorių ir pareikšti bankrutuojančiai įmonei savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teismas priima rašytinio proceso tvarka. Suinteresuotų asmenų prašymu gali būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas. Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad įsakymų dėl darbo užmokesčio didinimo ginčijimas yra susijęs su kreditoriniais reikalavimais, jų tvirtinimu (tiek su darbuotojų, tiek su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus), vadovaudamasis pirmiau nurodytomis ĮBĮ nuostatomis, nesutinka su apeliantų argumentu, jog BUAB „Salovė“, atstovaujama bankroto administratoriaus, prieš kreipdamasi į teismą dėl ginčijamų įsakymų privalėjo laikytis darbo ginčų sprendimo tvarkos, įtvirtintos DK 287 straipsnyje. Kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimas turi būti išspręstas tik įmonės bankroto byloje šią bylą nagrinėjančio teismo procesiniu sprendimu.

BUAB „Salovė“ prašo skirti apeliantams solidariai 500 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis ir materialiosiomis teisėmis, tačiau šio prašymo nemotyvuoja. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą. Tokią baudą galima paskirti, kai yra minėtoje teisės normoje nustatyti piktnaudžiavimo atvejai: nesąžiningas ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) padavimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija apeliantų veiksmuose neįžvelgia nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis požymių, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl baudos skyrimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir klausimą dėl ginčijamų UAB „Salovė“ 2012 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 8-V ir 2013 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 9-V panaikinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.