- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- A-575-1903-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00262-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- O. J., V. J., V. M., I. J., R. S., A. B., S. J.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. J., V. J., V. M., I. J., R. S., A. B. ir atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. J., V. J., V. M., I. J., R. S., S. J., A. B. skundą atsakovams Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai skundu (b. l. 2–11), kurį tikslino (b. l. 26), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2009 m., iš viso: O. J. – 2 714,19 Lt; V. M. – 846,13 Lt; V. J. –2 342,67 Lt; I. J. – 2 010,11 Lt; R. S. – 2 740,54 Lt; S. J. –1 145,29 Lt; A. B. – 5 736,32 Lt.
Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai teigė, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Be to, atkreipė dėmesį, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, kuris turi būti pradėtas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo dienos. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, dėl civilinės atsakomybės taikymo tinkamu solidariu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Panevėžio apskr. VPK) atsiliepimu (b. l. 54–57) su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas veikė taip, kaip reikalavo įstatymai. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtintų civilinės atsakomybės pagrindų. Be to, mano, kad pareiškėjai praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trijų metų senaties terminą, kuris skaičiuojamas nuo skundo teismui padavimo dienos. Todėl prašė neišmokėto darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2007 m. sausio iki gegužės mėn. ir birželio 27 d. sumoms taikyti ieškinio senatį ir todėl atitinkamai pareiškėjai O. J. priteistina 2 234,29 Lt; V. M. –597,21 Lt; V. J. –2 172,64 Lt; I. J. –1 655,45 Lt; R. S. –1 739,06 Lt; A. B. – 3 816,75 Lt; S. J. –1 145,29 Lt. Kadangi valstybės biudžete yra numatomos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 48–51) su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo Panevėžio apskrities VPK atsiliepime.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 82–85) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Panevėžio apskrities VPK pareiškėjai O. J. priteisė 2 271,02 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.; V. J. –2 225,42 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.; V. M. –713,41 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn.; I. J. –1 655,45 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.; R. S. –1 792,60 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2009 m. kovo mėn.; S. J. –1 145,28 Lt; A. B. – 3 951,75 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2009 m. vasario mėn.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju visi pareiškėjai, išskyrus S. J., dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio iki gegužės mėnesio, praleido Lietuvos Respublikos darbo kodeksu numatytą senaties terminą, todėl aukščiau nurodytų pareiškėjų skundas dėl šios reikalavimo dalies atmestinas. Konstatavo, kad tinkamas atsakovas bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t.y. Panevėžio apskrities VPK, o ne Lietuvos valstybė.
III.
Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–100), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies pareiškėjai O. J. priteisimo už laikotarpį 2007 m. vasario – gegužės mėnesiais, sudariusį 443,17 Lt; V. M. už laikotarpį 2007 m. sausio, gegužės mėnesiais, sudariusį 132,72 Lt; V. J. už laikotarpį 2007 m. sausio – balandžio mėnesiais, sudariusį 117,25 Lt; I. J. už laikotarpį 2007 m. sausio – gegužės mėnesiais, sudariusį 354,66 Lt; R. S. už laikotarpį 2007 m. sausio – balandžio mėnesiais, sudariusį 947,94 Lt; A. B. už laikotarpį 2007 m. sausio – gegužės mėnesiais, sudariusį 1 784,57 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo ieškinio senaties terminą. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t.y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teismas privalėjo savo iniciatyva nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė.
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90–93), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista darbo užmokesčio nepriemokos, viršijusios 70 proc. pareiškėjų pareigines algas ir šioje dalyje skundą atmesti; likusioje dalyje sprendimą palikti galioti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą palaiko apeliacinio skundo prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo ir pareiškėjų apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2009 m. kovo pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 12-43), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2009 m. kovo mėnesio pareiškėjams nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjams, taigi jiems nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjai į teismą skundu kreipėsi 2010 m. birželio 28 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2010 m birželio mėnesio. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjai O. J., V. J., V. M., I. J., R. S., A. B. reikalavimų dalyje yra praleidę senaties terminą, todėl jiems priteistinų sumų dydžiai buvo pagrįstai atitinkamai sumažintini.
Kaip taip pat teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmestini.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, praleidę senaties terminą tik reikalavimų dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pareiškėjų apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjų O. J., V. J., V. M., I. J., R. S., A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.