- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-177-300-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Bronius Zalaga, Klavdija Kruminienė
- Nuteistasis
- R. V., A. A.
- Advokatai
- Mindaugas Jonaitis
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V. ir A. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK str. 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 9 d., bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gegužės 12 d. 14:06:48 val. (duomenys neskelbtini) mieste, iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), prekybos salės patalpų, nuo darbo stalo pagrobė svetimą, nukentėjusiajam N. N. priklausantį, turtą - mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH X820" 350 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson" 800 Lt vertės, iš viso pagrobė 1150 Lt vertės svetimą turtą.
Be to, R. V. ir A. A. nuteisti už tai, kad 2008 m gegužės 15 d. apie 19.15 val., (duomenys neskelbtini) mieste, UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, su savimi turėtu raktu R. V. sulaužant prekybos salėje esančios vitrinos spynelę, įsibrovė į saugyklą, iš kur A. A. pagrobus svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą - mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6233" 625,93Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N72-5" 658,12 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „ Nokia 7500" 629,58 Lt vertės, iš viso pagrobė 1913,63 Lt vertės svetimą turtą.
Šalies argumentai
Apeliantas R. V. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d. padarymo. Nurodo, jog šioje vagystėje nedalyvavo ir, kad apie vagystę nieko nežinojo. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės yra šališkos. Teigia, kad nepagrįstos apylinkės teismo išvados dėl bendravimo telefonu nusikalstamos veikos darymo metu.
Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sunkinančią aplinkybę bendrininkavimą ir paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra per griežtas, priimtas tiesiogiai nesilaikant LR BPK 20 str. 3 d., 5 d., 44 str. 5 d. nuostatų. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nebuvo objektyvus, buvo šališkas, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos. Teigia, jog jo bendravimas telefonu su R. V. nėra pagrįstas įrodymais, nes nėra jokių išklotinių, o vaizdo įraše to irgi nesimato. Nurodo, kad nusikaltimą įvykdė vienas, ką, pasak apelianto, patvirtina vaizdo įrašas. Taipogi prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų gailėjimąsi dėl jo vieno padarytos vagystės ir pritaikyti LR BK 62 str. ir sušvelninti bausmę. Taip pat nurodo, kad serga tuberkulioze ir jog jam reikalingas skubus gydymas.
Apeliacinio proceso metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė pašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apeliantų nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. V. ir A. A. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiojo N. N., liudytojų K. S., S. P., R. K., A. M. parodymais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad R. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Apeliantas R. V. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d. (dėl N. N. priklausančio turto vagystės) padarymo neginčija, tačiau neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. (vagystę iš UAB (duomenys neskelbtini))
Apeliantas A. A. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš UAB (duomenys neskelbtini)) padarymo ir veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su apylinkės teismo nustatytomis nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis ir prašo sušvelninti bausmę.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d., padarymo.
Nuteistasis R. V. skunde ginčija savo kaltę, neigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apeliacinio skundo argumentams. Nuteistojo R. V. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia nuteistojo A. A. pirminiai parodymai (2 t. b. l. 18-19), kuriuose jis nurodė, kad su R. V. buvo susitaręs pavogti mobiliuosius telefonus iš (duomenys neskelbtini) parduotuvės, ten nuvykus ir apsižvalgius, R. V. atsitūpęs kažkokiu su savimi turėtu daiktu, atrakino vitrinos užraktą, ir, kad nesukeltų įtarimo pasišalino iš parduotuvės, tada jis priėjo prie tos vitrinos ir pritūpęs atidarė jos dureles ir pavogė tris mobilius telefonus „Nokia“. Nors nuteistasis A. A. vėliau šiuos savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad vagystę įvykdė vienas, ir, jog su R. V. nebuvo susitaręs pavogti mobiliųjų telefonų (2 t. b. l. 28-29), tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vėlesnius A. A. parodymus atmetė, nurodydamas, kad A. A. iškelta versija dėl jo vieno vagystės yra gynybinė pozicija, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės ir konstatavo, kad R. V. buvo nusikaltimo vietoje, įsibrovė į saugyklą, kurioje buvo saugomi mobilaus ryšio telefonai, nusikalstamos veikos padarymo metu bendravo telefonu su A. A. ir padarė teisingą išvadą, kad šie veiksmai rodo, jog R. V. ir A. A. veikė bendrininkų grupėje ir padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d. požymius, nes R. V. ir A. A. veikdami bendrais veiksmais, R. V. sulaužant vitrinos užraktą, t. y. įveikiant mechanines apsaugos priemones, įsibrovė į saugyklą, iš kur A. A. pagrobė svetimą turtą. Be to, tokias teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog vaizdo kameroje Nr. 5, 19:02:22 val. matyti, kad R. V. apžiūri lentynas su prekėmis; 19:02:53 val. R. V. kalbėdamas telefonu staigiai apsisuka, pritupia prie vitrinos; 19:05:55 val. R. V. sulaužo vitrinos rakinimo mechanizmą; 19:05:57 val., baigęs kalbėti telefonu atidaro vitrinos stiklą; 19:03:03 val. R. V. atsistoja, atsisuka į vaikiną su kepure (A. A.) kažką jam pasako; 19:03:08 val., R. V. vėl atsisuka į vitrinos pusę bei vaikinui su kepure pirštu parodo į vitriną; 19:03:10 val. vaikinui su kepure parodo, kad vitrinos durys atsidaro ir signalizacija nesuveikia (1 t. b. l. 93-106). Taigi, analizuojant minėtas aplinkybes ne atskirai, o jų visumą susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kad nuteistasis R. V. kartu su nuteistuoju A. A., veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, R. V. sulaužant prekybos salėje esančios vitrinos spynelę, įsibrovė į saugyklą, iš kur A. A. pagrobė svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, viso pagrobė 1913,63 Lt vertės svetimą turtą. Pirminiai nuteistojo A. A. parodymai (2 t. b. l. 28-29) abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo R. V. parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nors ir buvo iš esmės tapatūs (kaltės neigimas), tačiau prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, kaip ir vėlesni nuteistojo A. A. parodymai, kuriais buvo siekiama visą kaltę prisiimti sau, tikslu padėti R. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas rodo, R. V. ir A. A. bandymą suklaidinanti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti nuteistojo R. V. teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. V. ir vėlesnius A. A. parodymus vertina kaip jų pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės R. V..
Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. V. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo R. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Dėl nuteistųjų kitų apeliacinių skundų argumentų.
Nuteistojo A. A. skunde nurodytas teiginys, kad serga tuberkulioze ir jog jam reikalingas skubus gydymas, atmestinas. Pažymėtina tai, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistojo A. A. sveikatos būklė neleistų jo laikyti laisvės atėmimo vietoje.
Nuteistojo A. A. skunde nurodytas prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų gailėjimąsi dėl jo vieno padarytos vagystės, nepagrįstas. Pažymėtina tai, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, atlygintą žalą nukentėjusiesiems ir pan.). Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. A. duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, vengė sakyti tiesą, siekdamas atriboti R. V. nuo įvykio, prisiimdamas kaltę sau, kas rodo, jog nuteistasis A. A. nevertina neigiamai savo poelgių, neišgyvena dėl padarytų veiksmų ir visiškai nesistengia sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, kadangi byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų mėginęs atlyginti žalą nukentėjusiesiems. Dėl šių aplinkybių toks prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu.
Kitas apelianto skunde nurodytas prašymas taikyti LR BK 62 str. nuostatas, taipogi nepagrįstas, dėl ko atmestinas. Taikyti LR BK 62 straipsnio 1 d. nuostatas ir paskirti A. A. švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra sąlygų, nurodytų BK 62 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą). Nenustatyta ir bent viena iš alternatyvių aplinkybių, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalyje. Išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriant kaltininkui švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę byloje taip pat nėra.
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas tiesiogiai nesilaikant LR BPK 20 str. 3 d., 5 d., 44 str. 5 d. nuostatų, kad apylinkės teismas nebuvo objektyvus, buvo šališkas, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos, deklaratyvūs teiginiai.
Pažymėtina, kad duomenų pripažinimą įrodymais reglamentuoja BPK 20 straipsnio 1 - 4 dalys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirminiai A. A. parodymai (2 t. b. l. 18-19) gauti teisėtais būdais, patvirtina bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jų patikimumas patikrintas atliekant BPK numatytus įrodymų tyrimo teisme veiksmus. Taigi pripažįstant pirminius A. A. parodymus įrodymais minėtos BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Taipogi pažymėtina tai, kad įrodymų patikimumo vertinimas, klausimas, kuriais konkrečiais įrodymais turi būti vadovaujamasi priimant teismo nuosprendį ar nutartį, o kurie įrodymai turi būti atmetami nustato pagrindines įrodymų vertinimo taisykles BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.
Be to, tai, kad apeliantas nesutinka su teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 1 straipsnis) ar padarė kitus jo skunde nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
Apeliantų R. V. ir A. A. apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai, jog nepagrįstos apylinkės teismo išvados dėl bendravimo telefonu nusikalstamos veikos darymo metu, nes nėra jokių išklotinių, o vaizdo įraše to irgi nesimato, atmestini. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš daiktų apžiūros protokolo (2 t. b. l. 93-106) akivaizdžiai matyti, kad R. V. bendrauja mobiliuoju telefonu su A. A.. O mobiliųjų telefonų sąskaitų išklotinių nebuvimas pats savaime nepaneigia R. V. ir A. A. bendravimo telefonu nusikalstamos veikos padarymo metu.
Dėl bausmės nuteistiesiems.
Paskirdamas nuteistiesiems R. V. ir A. A. terminuotas laisvės atėmimo bausmes, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skiriant bausmes atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – tyčiniai apysunkiai ir vienas nesunkus nusikaltimas, apeliantų asmenybes, nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje, R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino jo nuoširdų gailėjimąsi dėl nukentėjusiajam N. N. priklausiusių mobiliojo ryšio telefonų vagystės, A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Vertinant R. V. asmenybę – teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nusikalstamas veikas padarė praėjus labai trumpam laiko tarpui po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, LR BK 27 str. prasme – recidyvistas, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, padarė 2 tyčinius nusikaltimus nuosavybei, iš kurių vienas priskiriamas apysunkių, kitas nesunkių nusikaltimų kategorijoms, todėl visiškai pagrįstai apylinkės teismas paskyrė R. V. laisvės atėmimo bausmes, didesnes nei sankcijose numatytas bausmės vidurkis.
Vertinant A. A. asmenybę – teistas, teistumas neišnykęs, LR BK 27 str. prasme – recidyvistas, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, baustas administracine tvarka, padarė vieną tyčinį nusikaltimą nuosavybei, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas skyrė A. A. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.
Įvertinusi aukščiau išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamas veikas paskyrimas, nepakeis R. V. ir A. A. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str. – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekta R. V. ir A. A. už padarytus nusikaltimus tik paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė R. V. laisvės atėmimo bausmes, didesnes nei sankcijose numatytas bausmės vidurkis, A. A. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistųjų padarytų nusikaltimų tyčios turinį, bei tinkamai kvalifikavo jų veikas, bet atsižvelgdamas į nuteistųjų asmenybes, padarytų nusikaltimų pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingas savo dydžiu bausmes, todėl švelninti jas ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų argumentais ir motyvais pagrindo nėra, be to, kolegija daro išvadą, kad paskirtosios R. V. ir A. A. bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos, todėl yra teisingos ir tinkamos realizuoti bausmės tikslus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistųjų R. V. ir A. A. apeliacinius skundus atmesti.