Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-226-578/2009 pagal ieškovės Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ginčijamas Finansų ministerijos sprendimas turi būti panaikintas, nes sprendimas dėl skolos išieškojimo iš bendrovės yra kartu ir vykdytinas, ir vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu jau yra atliekami CPK numatyti priverstinio vykdymo veiksmai (CPK 584 str. 2 d. 2 p., 587 str. 4 p.). Pasibaigus ginčijamam Finansų ministerijos sprendimui, esant pagrindui, gali būti priimamas kitas sprendimas dėl valstybės skolos išieškojimo arba gali būti kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo.

2. Metinis mokestis turi būti skaičiuojamas pagal atitinkamu laiku sudarytų sandorių dėl dyzelinio kuro skyrimo bendrovei datas ir sumas, o ne pagal bendrovės pasirašytų skolinių pasižadėjimų datas ir sumas, kurios gali reikšti arba numatomą skolos limitą, arba atitinkamu laiku susidariusią skolų sumą (AB Turto banko 2006 m. kovo 6 d. raštas, 1994 m. spalio 29 d. aktas Nr. 1, 2002 m. sausio 3 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 9 p.). Metinio mokesčio dydžio neįmanoma nustatyti: atsakovė nenurodė nei pirkimų laiko, nei sutarčių, nei kainų. Byloje nėra pirminių dokumentų, kurie tiesiogiai įrodytų metinio mokesčio apskaičiavimui reikalingus faktus (datas, sumas ir kt.), atsakovė nepateikė sutarčių. Finansų ministerijos sprendimas grindžiamas ne dyzelinio kuro perdavimo Bendrovei sandorio ar jo kreditavimo dokumentais, bet neidentifikuotais Bendrovės skoliniais pasižadėjimais. Atsakovei neturint ar praradus pirminius skolų susidarymo dokumentus, neįmanoma suskaičiuoti „metinio mokesčio“ sumų, todėl nėra pagrindo pagrįstam sprendimui dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka priimti. Suinteresuotų asmenų AB Lietuvos žemės ūkio banko ir AB Turto banko skaičiavimai neturi teisinės vertės, nes tai tik buhalterių užrašai. Byloje nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų tų skaičiavimų teisingumą.

3. Finansų ministerijos sprendimas yra priimtas ne teisės aktų nustatyta tvarka, neteisėtai pasinaudojus savo teise ne ginčo tvarka išieškoti „metinį mokestį“ už suteiktas paskolas per laikotarpį, kai ne ginčo tvarka neegzistavo ir per laikotarpį, kai negalėjo būti taikoma, nes nebuvo bendrovės sutikimo.

4. Bendrovė savo skolinių pasižadėjimų, kuriuose įrašytos skolos pagal sudarytus sandorius, niekuomet neturėjo. 1996 m. gruodžio 31 d. skoliniame pasižadėjime nurodyta pirmųjų keturių skolinių įsipareigojimų suma, jame nėra įrašų apie dyzelinių degalų skyrimą. Bendrovė nemokėjo metinio mokesčio, o AB Lietuvos žemės ūkio bankas nepasinaudojo savo teise iš gautų sumų pirmiausia atskaičiuoti metinį mokestį. Šis mokestis nebuvo priskaičiuojamas ir nebuvo reikalaujamas, nes, matyt, nebuvo laikomas bendrovės skola. Nuo 1996-12-31 skolinio pasižadėjimo pasirašymo AB Lietuvos žemės ūkio banko reikalavimo teisės pagal pirmuosius keturis skolinius pasižadėjimus pasibaigė.

5. Nepagrįsta teismo išvada, jog kokias nors prievoles dėl padidinto metinio mokesčio mokėjimo bendrovė patvirtino pavėlavimu mokėti pagrindines skolos sumas. Pagrindinės skolos grąžinimas yra sureguliuotas 2004 m. liepos 22 d. skolos grąžinimo sutartimi, nesiejant sutarties sąlygų su mokesčio dydžiu ar nesumokėjimu (sutarties 1.7, 8.2 p.).

6. Vyriausybės nutarimais buvo atidedami ne metinio mokesčio, o pagrindinės skolos mokėjimo terminai. Teismas neteisingai aiškino skolinio pasižadėjimo performinimo sąvoką. Teisė į termino atidėjimą ir pareiga mokėti 8, 16 ar 8,5 proc. metinį mokestį atsiranda, jeigu skolininkai, o ne bankas, performina skolinius pasižadėjimus, t.y. teisės ir pareigos atsiranda iš sandorio, o ne iš Vyriausybės nutarimo ar banko sprendimo. Nepagrįsta teismo išvada, jog bendrovė sutiko, kad jos skolinių pasižadėjimų AB Lietuvos žemės ūkio bankui turinį gali keisti tas pats bankas. Metinio mokesčio padidinimas reiškia papildomą prievolę bendrovei, todėl ją prisiimti gali tik pati bendrovė, veikdama per savo valdymo organus. AB Lietuvos žemės ūkio banko Kėdainių skyrius negalėjo keisti ieškovės pasižadėjimo.

7. Finansų ministerijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 8 straipsnio reikalavimų, kurie taikomi individualiems administraciniams sprendimams (3 str. 15, 16, 18 d., 6 str. 3 d.) ir Finansų ministro 2001 m. gegužės 25 d. Įsakymu Nr. 150 patvirtintos formos. Viešosios valdžios institucijos negali savo administraciniais aktais įsiterpti į ankstesnių aktų pagrindu sukurtus civilinius teisinius santykius ir panaikinti jų turinį sudarančias privačių asmenų teises (LAT 2001 m. kovo 26 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-384/2001). Finansų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 150 patvirtinta forma (2004 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 1K-076 red.) tik iš dalies atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimą - formoje nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

8. Finansų ministerijos sprendimas nepagrįstas, nes jame nėra išvardinti nei skoliniai pasižadėjimai, nei metinio mokesčio dydžiai, galioję atitinkamais laikotarpiais, nei bendrovės skolos atitinkamais laikotarpiais dydžiai, nei įrodymai, kad sprendimo priėmimo metu ministerija tebeturi neabejotiną priverstinio išieškojimo „ne ginčo tvarka“ teisę dėl ieškinio senaties terminų suėjimo ir dėl „ne ginčo tvarkos“ galiojimo laike, nei duomenų, kuriais remiantis būtų galima sprendime nurodytą sumą patikrinti. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Finansų ministerijos sprendimas yra surašytas pagal patvirtiną formą. Finansų ministerijos sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, sprendime nurodytų duomenų neįmanoma patikrinti.

9. Finansų ministerijos sprendimas pripažintinas neteisėtu ir panaikintinas, nes yra suėję ieškinio senaties terminai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokio pagrindo taikyti ieškinio senatį. Finansų ministerijos sprendimas buvo priimtas „ne ginčo tvarka“, t.y. išvengiant teisminių procedūrų, kuriose ieškinio senaties taikymas, esant prašymui, būtų svarstomas. Atsakovė negali įgyti daugiau teisių ar labiau suvaržyti bendrovės teises ir teisėtus interesus, negu ginčą sprendžiant bendra tvarka. Specialusis Valstybės skolos įstatymas senaties netaikymo nenumato (1964 m. CK 93 str. 4 p., CK 1.134 str.). Bendrovės skolinius pasižadėjimus turėjo ir tvarkė bankai, kuriems taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Ieškovė prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovė jokių veiksmų dėl metinio mokesčio išieškojimo iki ginčijamo Finansų ministerijos sprendimo nesiėmė, tad jis praleido ieškinio senaties terminus. 2004 m. liepos 22 d. sutarties tekstas nepatvirtina šioje byloje ginčijamo metinio mokesčio susidarymo aplinkybių ir dydžio.

10. Teismas neatsižvelgė, kad ieškinys yra pareikštas dėl individualaus administracinio akto – Finansų ministerijos sprendimo – panaikinimo, o ne dėl valstybės skolos. AB Turto bankas nėra įgaliotas bei kompetentingas pasisakyti dėl Finansų ministerijos priimtų administracinių aktų teisėtumo. AB Turto bankas ėmėsi atstovauti Finansų ministerijai srityje, kuri pagal Valstybės skolos įstatymą yra išimtinė Finansų ministerijos kompetencija. AB Turto bankas nepateikė jokio Finansų ministerijos dokumento dėl konkrečių įgalinimų civilinėje byloje dėl Finansų ministerijos sprendimo panaikinimo.

11. 2008 m. gruodžio 4 d. pažymoje nėra metinio mokesčio skaičiavimų už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 4 d. iki 1999 m. liepos 21 d., o tik išdėstyti Bendrovės mokėjimai pagal 2004 m. liepos 22 d. skolos grąžinimo sutartį ir nurodyta, kad yra ginčijama metinio mokesčio suma. Teismo išvada, jog šios palūkanos, jų susidarymo ir skaičiavimo mechanizmas nurodytas 2008 m. gruodžio 4 d. pažymoje, sietina ne su metiniu mokesčiu, bet su 38 647,27 Lt dydžio palūkanomis. Dėl šios priežasties ir dėl pažymos formos trūkumų nėra pagrindo teigti, jog šia pažyma yra tinkamai atsikertama į ieškinį.

12. Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 219 nenurodė, kokie ir kada turi būti sudaromi sandoriai. Apelianto nuomone, preziumuojama, jog taikytinos bendrosios prievolių teisės nuostatos. Teismas nekvalifikavo faktinių teisinių santykių, tad negalėjo nurodyti ir pritaikyti materialinės teisės normų. Spėjamus pirkimo-pardavimo išsimokėtinai ir reikalavimo perleidimo santykius reglamentavo 1964 m. CK 268, 238 straipsniai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 48 str., CK 6.411, 6.413, 6.414, 6.415 str.). Atsakovė net nebandė metinio mokesčio pagrįsti dokumentais.

13. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė tapo skolininke, įsipareigojusia valstybei dėl skolos naudojimo ir grąžinimo. Finansų ministerijos sprendimas yra priimtas ne dėl pinigų (skolos ar valstybės skolos) apskritai, bet dėl metinio mokesčio. Teismas nepagrįstai vienodai vertino skirtingu laiku surašytus dokumentus, nes Valstybės skolos įstatymą laikė prievolėmis, kurios atsirado iki Valstybės skolos įstatymo įsigaliojimo 1996 m. rugsėjo 13 d. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, kurie reguliavo ginčo santykius ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas, LAT 2001 m. kovo 26 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3- 384/2001, 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-856/2000, 2002 m. sausio 7 d. civ. b. Nr.K-3-18/2002). Teismas nenurodė (ir neturėjo pagrindo nurodyti), kad Valstybės skolos įstatymo galia taikoma atgal.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje byloje ginčijamu 2004 m. rugsėjo 13 d. priimtu sprendimu „Dėl skolos išieškojimo“, Lietuvos Respublikos finansų ministerija nusprendė išieškoti iš ieškovės Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovės 128 005,80 Lt skolą, susidariusią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 219 bei nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1996 m. gruodžio 31 d. ieškovės pasirašytus skolinius pasižadėjimus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.

Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės skolinimąsi valstybės vardu, santykius, susijusius su valstybės reikalavimo teise į skolininkus ir skolininkus, už kurių įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė (šio įstatymo 1 str.). Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) nustatyta, kad Finansų ministerija turi teisę išieškoti iš skolininko laiku negrąžintą paskolą arba skolą ar jos dalį, nesumokėtas palūkanas, delspinigius, arba kitas sutartyse numatytas įmokas bei valstybės išlaidas, patirtas dėl skolininko turtinių įsipareigojimų neįvykdymo. Finansų ministerijos sprendimai dėl skolos išieškojimo iš skolininko, arba skolininko, už kurio įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, perduodami antstoliams vykdyti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 12 dalies nuostatą, skolininku laikomas Lietuvos Respublikos juridinis ar fizinis asmuo, pagal sutartį, sudarytą su valstybe, arba pagal kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus gavęs paskolą iš valstybės vardu gautos paskolos lėšų ir įsipareigojęs valstybei dėl jos naudojimo ir grąžinimo.

Taigi nepaisant to, kad šioje byloje yra ginčijamas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas yra viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš civilinių teisinių paskolos santykių. Tai iš esmės patvirtina ir sprendžiant teismingumo klausimą šioje byloje priimta specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 7 d. nutartis, kuria konstatuota, kad ginčo šalis bendrąja prasme sieja paskolos civiliniai teisiniai santykiai, ir priimdama ginčijamąjį sprendimą, Finansų ministerija šiuo atveju veikė kaip paskolos civilinių teisinių subjektas, nors ir panaudodama savo, kaip specifinio subjekto galią valstybės skolos valdymo srityje. Todėl šiems teisiniams santykiams taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paskolos teisinius santykius, ir, kadangi ginčas nagrinėjamas civilinio proceso kodekso reglamentuojama ginčo teisenos tvarka, tai ginčo nagrinėjimui taikytinos civilinio proceso kodekso normos, tarp jų ir nustatančios įrodinėjimo taisykles.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Ginčydama atsakovės Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 d. priimtą sprendimą „Dėl skolos išieškojimo“, ieškovė teigia, kad ji 2007 m. liepos 22 d. su atsakove pasirašė sutartį, kuria susitarė dėl skolos likučio gražinimo ir už laikotarpį nuo 1999 m. liepos 22 d. iki 2004 m. liepos 22 d. paskaičiuotų palūkanų sumokėjimo. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis minėtos sutarties nuorašas (t. 1, b.l. 43). Šios sutarties 1.7 punktu nustatyta, kad ieškovės Aristavos žemės ūkio bendrovės (skolininkės), išsimokėtinai 1993-1994 m. įsigijusio degalų, pagal LRV 1993 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 219, skola sutarties pasirašymo dieną yra 148 142,57 Lt, o šią skolą sudaro 109 495,30 Lt negrąžinta paskola ir 38 647,27 Lt iki sutarties pasirašymo dienos už paskutinius penkerius metus paskaičiuotos, bet nesumokėtos palūkanos. Sutarties 3.1 punkte taip pat nustatyta, kad nuo sutarties pasirašymo palūkanos neskaičiuojamos. Kaip pripažino atsakovės atstovė (t. 2, b.l. 86), palūkanos (metinis mokestis) buvo paskaičiuotos už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. liepos 21 d. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalys nesusitarė dėl palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. liepos 21 d. Tai reiškia, kad šioje byloje kilo ginčas ne dėl ieškovės negrąžintos paskolos, o dėl palūkanų (metinio mokesčio), paskaičiuotų už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. liepos 21 d. sumos, dėl kurios išieškojimo ne ginčo tvarka, vadovaudamasi Valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, atsakovė ir priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Todėl, nagrinėjant šį ginčą, ir būtina nustatyti, ar, priimant ginčijamą sprendimą, pagrįstai ir teisėtai buvo paskaičiuota palūkanų suma. Ieškovei ginčijant šių palūkanų pagrįstumą, atsakovė, ne ginčo tvarka priėmusi sprendimą dėl jų išieškojimo, ir privalėjo įrodyti, kad palūkanos buvo paskaičiuotos pagrįstai bei teisėtai, laikantis teisės normų bei sutarties reikalavimų (CPK 178 str.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 219 patvirtinta ,,Dyzelinių degalų pardavimo išsimokėtinai tvarka“ buvo nustatyta, kad pagal skolinius pasižadėjimus už išsimokėtinai gautus degalus bankui mokamas 8 procentų metinis mokestis. Pagal minėto nutarimo 4.1 punktą, už lėšas, kurių grąžinimo terminas atidėtas, skolininkai performina skolinius pasižadėjimus banko įstaigoms ir nuo performinimo dienos moka 8,5 procento metinį mokestį.

Ieškovė savo pasirašytais 1993 m. gegužės 3 d., 1993 m. rugpjūčio 27 d., 1993 m. gruodžio 28 d., 1994 m. liepos 7 d. skoliniais pasižadėjimais (t. 1, b.l. 111-114), kurių pagrindu atsakovė priėmė ginčijamą sprendimą dėl skolos išieškojimo, pasižadėjo atitinkamais terminais sumokėti pasižadėjimuose nurodytas skolos sumas ir 8 procentų metinį mokestį. Šiuose pasižadėjimuose taip pat nurodyta, kad ieškovė (Aristavos žemės ūkio bendrovė) sutinka, kad, atsiskaitant už dyzelinį kurą pagal pasižadėjimą, pirmiausia būtų sumokamas priskaičiuotas bankui metinis mokestis, o likusi suma skiriama skolai grąžinti. Analogiškai nurodyta ir 1996 m. gruodžio 31 d. skoliniame pasižadėjime, kuriuo ieškovė pasižadėjo už išsimokėtinai pirktus, vadovaujantis LRV 1993 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 219 ir pratęsus grąžinimo terminus LRV 1996 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1205, dyzelinius degalus iki 1999 m. lapkričio 1 d. sumokėti 253 481,30 Lt sumą ir 8,5 procento metinį mokestį. AB Turto banko 2003 m. vasario 4 d. rašte Nr. (7.32-40/2)-K4-134 nurodyta, kad metinis mokestis apskaičiuojamas už visus metus, metams pasibaigus ir skaičiuojamas iki pilno pradelstos skolos grąžinimo (t. 1, b.l. 36).

Taigi pagal minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 219, šiuo nutarimu patvirtintas ,,Dyzelinių degalų pardavimo išsimokėtinai tvarkos“ nuostatas, skolinių pasižadėjimų turinį bei paties mokesčio pavadinimą bei prasmę, kiekvienas su valstybės garantija išsimokėtinai degalus pirkęs žemės ūkio produkcijos gamintojas kasmet turėjo mokėti nustatyto dydžio metinį mokestį, o jo mokėjimo už kiekvienus metus terminas prasidėjo pasibaigus metams.

Kaip jau minėta, ginčijamu 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimu „Dėl skolos išieškojimo“, atsakovė nusprendė išieškoti metinį mokestį, paskaičiuotą už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. liepos 21 d., kai tuo tarpu pareiga mokėti šį mokestį už kiekvienus praėjusius metus ieškovei atsirado jau 1994 m. pradžioje (mokėti metinį mokestį už 1993 metus), ir atitinkamai 1995 m. pradžioje už kitus minėto laikotarpio metus (1995 m.) ir t.t. Pareiga mokėti metinį mokestį, paskaičiuotą už 1999 m. sausio 1 d. - 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį ieškovei atsirado 2000 m. sausio 1 d. Taigi, ir teisė reikalauti, kad šis mokestis būtų mokamas, o jo nesumokėjus - jį išieškoti ne ginčo tvarka atsakovei atsirado tuo pačiu metu, kai atsirado ieškovei pareiga mokėti tokį mokestį.

Kaip jau minėta, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl paskolos teisinių santykių. Todėl nepriklausomai nuo to, kad atsakovei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kaip viešojo administravimo subjektui, įstatymas suteikė įgaliojimus išieškoti iš skolininko laiku negrąžintą paskolą arba skolą ar jos dalį, o taip pat ir nesumokėtas palūkanas, šiai teises realizuoti ji negalėjo įgyti išskirtinių sąlygų ir jai, kaip bet kuriam civilinių teisinių santykių subjektui turi būti taikomos tokios pačios sąlygos pažeistai teises ginti, taigi ir teisės gynimo ribojimai ieškinio senaties terminu. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad atsakovė (valstybė) savo teises gina ne reikšdama ieškinį, o priimdama sprendimą ne ginčo tvarka, todėl nėra pagrindo ieškinio senatį taikyti. Tačiau su tokia pozicija sutikti negalima.

Tiek pagal 1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalies, tiek pagal 2000 m. CK 1.125 straipsnio nuostatas ieškinio senatis yra apibūdinama kaip įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Iš tiesų, šiuo atveju atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija, nagrinėjamuose šalių teisiniuose santykiuose iš esmės atstovaudama valstybei, su ieškiniu į teismą nesikreipė, o pasinaudojo jai pačios valstybės suteikta teise (įstatymu) išieškoti skolą iš skolininkės (šios bylos ieškovės) ne ginčo tvarka, priimant sprendimą. Tačiau būtina pažymėti, kad bendrąja prasme ieškinio senaties termino esmė - tai laiko tarpas, per kurį priverstinai, valstybės pagalba, galima įgyvendinti savo pažeistas teises (LAT 2001 m. kovo 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-384/2001). Todėl nors ir Valstybės skolos įstatymas, suteikęs teisę Finansų ministerijai išieškoti skolą ne ginčo tvarka savo pačios sprendimu, ji negali įgyti daugiau teisių, negu kita šio ginčo šalis - skolininkas, kuris savo teises ginti gali tik pareikšdamas ieškinį teisme ir kuriam neabejotinai taikomas ieškinio senaties institutas. Priešingu atveju, pripažįstant, kad atsakovė turi teisę priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo, šio veiksmo neribojant laike, būtų pažeistas esminis civilinių teisinių santykių ir jų reglamentavimo principas - civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Pagrįstas yra apeliantės teiginys, jog Finansų ministerijos sprendimas, priimtas „ne ginčo tvarka“, t.y. išvengiant teisminių procedūrų, kuriose ieškinio senaties taikymas, esant prašymui, būtų svarstomas, atsakovė negali įgyti daugiau teisių ar labiau suvaržyti bendrovės teises ir teisėtus interesus, negu ginčą sprendžiant bendra tvarka, o specialusis Valstybės skolos įstatymas senaties netaikymo nenumato. Taigi, ieškovei, kaip skolininkei, reikalaujant taikyti senatį ginčijamos sumos išieškojimui, atsakovei priimant sprendimą ne ginčo tvarka, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ieškinio senaties taikymo klausimą ir pasisakyti dėl to, ar atsakovė, priimdama sprendimą dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, nepraleido įstatymo nustatyto termino, per kurį asmenys gali priverstinai, valstybės pagalba, įgyvendinti savo pažeistas teises.

Kaip jau minėta, atsakovės teisė reikalauti, kad nustatytas metinis mokestis (kitaip palūkanos) būtų mokamas, o jo nesumokėjus - jį išieškoti ne ginčo tvarka atsakovei atsirado tuo pačiu metu, kai atsirado ieškovės pareiga mokėti tokį mokestį. Kadangi metinis mokestis, kurį atsakovė nusprendė išieškoti skundžiamuoju sprendimu, paskaičiuotas už 1993 m. gegužės 3 d. - 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį, tai sprendžiama, kad mokestį už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. atsakovė įgijo teisę išieškoti 1994 m. sausio 1 d., atitinkamai mokestį už 1994 metus atsakovė įgijo teisę išieškoti 1995 m. sausio 1 d., už 1995 metus - 1996 m. sausio 1 d., už 1996 metus - 1997 m. sausio 1 d., už 1997 metus - 1998 m. sausio 1 d., už 1998 metus - 1999 m. sausio 1 d., o už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 21 d. - 2000 m. sausio 1 d. todėl atitinkamai turi būti skaičiuojami ir ieškinio senaties terminai, per kuriuos atsakovė galėjo priverstinai įgyvendinti savo pažeistas teises, priimdama sprendimą dėl metinio mokesčio išieškojimo.

1964 m. CK, galiojusio skolinių pasižadėjimų pasirašymo metu, 84 straipsniu buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi, šis terminas dėl metinio mokesčio už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. išieškojimo baigėsi 1997 m. sausio 2 d., už 1994 metus - 1998 m. sausio 2 d., už 1995 metus - 1999 m. sausio 2 d., už 1996 metus - 2000 m. sausio 2 d., už 1997 metus - 2001 m. sausio 2 d.

Kadangi 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs 2000 m. Civilinis kodeksas nustatė ieškiniams dėl palūkanų nustatė 5 metų ieškinio senaties terminą (2000 m. CK 1.125 str. 9 d.), tai metiniam mokesčiui už 1998 ir vėlesnius metus turi būti taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo 10 str. 1 d.). Todėl terminas dėl metinio mokesčio už 1998 metus išieškojimo baigėsi 2004 m. sausio 2 d., o už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 21 d. - 2005 m. sausio 2 d.

Todėl atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimą „Dėl skolos išieškojimo“, kuriuo nusprendė išieškoti iš Aristavos žemės ūkio bendrovės metinį mokestį už 1993 m. gegužės 3 d. - 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį, priėmė, praleidusi ieškinio senaties terminą išieškoti metiniam mokesčiui už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. Ieškovei, kaip skolininkei, reikalaujant, ieškinio senatis dėl palūkanų už minėtą laikotarpį turi būti taikoma (1964 m. CK 85 str. 2 d., 2000 m. CK 1.126 str. 2 d.).

Šioje byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių atsakovė nepriėmė sprendimo dėl metinio mokesčio (palūkanų) ar nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl palūkanų už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. išieškojimo. Tokių aplinkybių atsakovė ir neįrodinėjo. Todėl nesant pagrindo pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis, jo pasibaigimo iki ginčijamo sprendimo pasekmės yra vienas iš pagrindų pripažinti, kad metinio mokesčio išieškojimas buvo negalimas, nes tuo atveju, jei atsakovė būtų kreipusis į teismą su ieškiniu dėl tokio mokesčio išieškojimo, tai būtų vienas iš pagrindų ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas palūkanų (metinio mokesčio) dydžio klausimą, vadovavosi byloje esančiomis skolinių pasižadėjimų kopijomis (t. 1, b.l. 111-115) bei 2008 m. gruodžio 4 d. pažyma (t. 2, b.l. 29) ir padarė išvadą, kad ieškovės pasirašytuose skoliniuose pasižadėjimuose nurodyti atsiskaitymo terminai buvo atidedami, o banko darbuotojo įrašas apie skolos grąžinimą laikytinas tinkamu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1205 vykdymu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1205 buvo iš dalies pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 219 „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 metų pavasario sėjos fondo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos“. Šio pakeitimo esmė yra ta, kad buvo numatyta galimybė atidėti žemės ūkio produkcijos gamintojams pagal jų sudarytus verslo planus lėšų už 1993-1994 metais išsimokėtinai nupirktus dyzelinius degalus grąžinimo terminus, tačiau ne vėliau kaip iki 1999 metų lapkričio 1 dienos, o už lėšas, kurių grąžinimo terminas atidėtas, skolininkai turėjo performinti skolinius pasižadėjimus banko įstaigoms ir nuo performinimo dienos buvo numatytos didesnis - 8,5 procento metinis mokestis. Taigi, šiuo, o taip pat ir ankstesniais Vyriausybės nutarimais (1994 m. balandžio 4 d. Nr. 248, 1994 m. rugsėjo 30 d. Nr. 922 ir kt.) buvo numatyta galimybė atidėti ne metinio mokesčio, o pagrindinės skolos mokėjimo terminus. Pasižadėjimuose iš tiesų yra padaryti įrašai apie skolos grąžinimo atidėjimą. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad atidėtas buvo metinio mokesčio mokėjimas. Byloje esantis palūkanų paskaičiavimas (t. 2, b.l. 29), kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra informatyvus, nes neparodo, kaip buvo paskaičiuotos palūkanos už 1993 m. gegužės 3 d. - 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį. Be to, toks paskaičiavimas negali būti laikomas tinkamu oficialiu dokumentu bei tinkamu rašytiniu įrodymu, galinčiu patvirtinti svarbias aplinkybes, nes jis nėra pasirašytas nei atsakovės, nei AB ,,Turto banko“ vadovo ir/ar finansininko. Kiti byloje esantys metinio mokesčio paskaičiavimai (t. 1, b.l. 176-177, t. 2, b.l. 30) taip pat nėra informatyvūs ir neatspindi ginčijamame sprendime nurodytos išieškotinos metinio mokesčio sumos. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių pirminių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kada ir kokios lėšų už 1993-1994 metais išsimokėtinai nupirktus dyzelinius degalus sumos ieškovei buvo išmokėtos, kada ir kokias sumas ieškovė per 1993 m. gegužės 3 d. - 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį grąžino, koks ir kokiais laikotarpiais buvo negrąžintos skolos likutis, nuo kurio turėjo būti skaičiuojamas metinis mokestis. Esant ginčui dėl metinio mokesčio dydžio, tokie byloje pateikti paskaičiavimai negali būti tinkami ir pakankami įrodymai apie susidariusią nesumokėtą mokesčio sumą. Negalima sutikti su atsakovės teiginiu, kad metinis mokestis turi būti skaičiuojamas ir mokamas nuo skolinio pasižadėjimo pasirašymo dienos. Iš bylos duomenų, tarp jų ir atsakovės pateiktų paskaičiavimų, galima spręsti, kad lėšų išmokėjimas su skolinio pasirašymo data nesutapdavo. Todėl metinis mokestis už sumas, dėl kurių išmokėjimo šalys tik sutarė, bet kurios dar nebuvo išmokėtos, negalėtų būti skaičiuojamas, nes tai prieštarautų pačiai šio mokesčio paskirčiai, kurios esmė – mokestis už naudojimąsi piniginėmis lėšomis.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ginčijamas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr.(13.38-0702)-6K-0410164 „Dėl skolos išieškojimo“, kuriuo nuspręsta ne ginčo tvarka išieškoti iš Aristavos žemės ūkio bendrovės 128 005,80 Lt skolą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes toks sprendimas nėra tinkamai pagrįstas finansiniais dokumentais, be to, jis yra priimtas, praleidus įstatymo numatytą ieškinio senaties terminą.

Patenkinus ieškovės Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą, iš atsakovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis), patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str. 1 d., t. 1, b.l. 19, 51, t. 2, b.l. 69 ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr.(13.38-0702)-6K-0410164 „Dėl skolos išieškojimo“.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškovei Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovei 7 400,29 Lt (septyni tūkstančiai keturi šimtai litų 29 ct) žyminio mokesčio už paduotą ieškinį ir apeliacinį skundą.