- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-61-302/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Algirdas Auruškevičius, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- G. Meištininko
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Maraksis“
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. Meištininko įmonės „Ražas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maraksis“ ieškinį atsakovui G. Meištininko įmonei „Ražas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Maraksis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Maraksis“ 90 000 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jam įsigijus automobilį BMW X5, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. gamybos, buvo siekiama užtikrinti įmonei priklausančio turto saugumą, kol jis bus įregistruotas ir apdraustas, todėl automobilis buvo pastatytas į atsakovo G. Maištininko įmonei „Ražas“ priklausančią saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Šia aikštele ieškovas naudojosi ir ankščiau, joje buvo saugomi kiti įmonei priklausantys automobiliai. 2005-07-03 nurodytas automobilis stovėjo atsakovo saugomoje aikštelėje, tačiau 2005-07-04 ryte ieškovo direktorius nerado transporto priemonės, ji buvo pavogta. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tarp šalių buvo sudaryta pasaugos sutartis, o tokia sutartimi saugotojas įsipareigoja saugoti davėjo perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 str.). Atsakovui priklausanti saugojimo aikštelė atitiko saugomos aikštelės reikalavimus, nes ji yra aptvertoje teritorijoje, ją saugo sargas. Ieškovas, sumokėdamas už automobilio laikymą aikštelėje bei pastatydamas automobilį į šią aikštelę, išreiškė savo valią sudaryti pasaugos sutartį, tam neprieštaravo atsakovas, priimdamas pinigus už automobilio laikymą ir išduodamas sąskaitą – faktūrą. Kadangi saugotojas – atsakovas atsako už jam perduoto daikto praradimą, trūkumą, sugadinimą, tai nulemia pareigą atlyginti ieškovo dėl atsakovui perduoto saugoti automobilio vagystės patirtus nuostolius, kurie lygūs 90 000 Lt. Toks reikalavimo dydis grindžiamas ADB „Reso Europa“ 2005-07-01 raštu, kuriame nurodoma, kad minėtas automobilis bus draudžiamas būtent tokiai sumai, taigi preziumuojama, kad draudimo suma yra automobilio vertė.
Atsakovas G. Maištininko įmonė „Ražas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nežinoma ar automobilis buvo pavogtas iš atsakovo aikštelės, ar jis kaltas dėl vagystės, todėl turi būti sulaukta ikiteisminio tyrimo pabaigos. Nei raštu, nei žodžiu šalys nebuvo sudariusios jokios sutarties. Sąskaita faktūra Nr. 00195 negali būti laikoma sutartimi, nes ji išrašyta už dviejų automobilių saugojimą, tačiau vienas iš automobilių – pavogtasis – aikštelėje buvo tik vieną dieną – 2005-07-03, be to, ji išrašyta 2005-07-14 paties ieškovo prašymu pageidaujant įrašyti pavogtą automobilį. Ieškinio kaina – 90 000 Lt yra nepagrįsta, nes automobilis BMW X5, (duomenys neskelbtini) buvo pirktas iš UAB „Osteriga“ už 10 000 Lt, todėl jo kaina turi būti ta, už kurią jis įsigytas. (b. l. 51).
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 68 006,50 Lt už pavogtą automobilį, 2 040,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, 4 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovas bendrovei priklausančius automobilius saugodavo už atlygį atsakovui priklausančioje saugojimo aikštelėje, už suteiktą paslaugą nuolat mokėjo atsakovui pagal jo pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, 2005-07-14 PVM sąskaita faktūra yra išrašyta už dingusio automobilio saugojimą ir ieškovo apmokėta. Teismas, nustatęs, kad ieškovo automobilis pirktas JAV, daužtas, už jį sumokėta 10 000 Lt, bendrovė „Osteriga“ suremontavo automobilį už 54 050 Lt, UAB „Krasta Auto“ pirktų detalių kaina – 3 956,50 Lt, konstatavo, kad ieškovas patyrė 68 006,50 Lt nuostolį. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 90 000 Lt už dingusį automobilį, nes pats ieškovas nurodo, jog transporto priemonė buvo daužta, jai reikėjo remonto, ji buvo suremontuota. Byloje pateikta orientacinė automobilio kaina – 90 000 Lt nurodoma neatsižvelgiant į automobilio kainos, jo vertės sumažėjimą dėl pažeidimų, todėl nesant galimybės apžiūrėti ir realiai įvertinti dingusio automobilio techninę būklę ir nustatyti jo vertę, teismas priteisė ieškovui visas jo turėtas išlaidas įgyjant automobilį, remonto darbų ir atsarginių detalių išlaidas. eismas konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai pasaugos santykiai, ieškovo automobilis buvo pavogtas iš atsakovo saugojimo aikštelės, todėl atsakovas atsako už ieškovui padarytą žalą, nes teikė mokamas saugojimo paslaugas.
Šalies argumentai
Atsakovas G. Maištininko įmonė „Ražas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006-03-28 dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad nėra žinoma, ar automobilis buvo pavogtas iš saugomos aikštelės ir ar jis yra kaltas dėl vagystės. Nors teismas konstatavo, kad ieškovui priklausantis automobilis dingo iš 2005-07-03 nakties į 2005-07-04, tačiau, kol nebaigta tirti baudžiamoji byla, to negalima daryti.
Teismas neįvertino to, kad automobilis niekada nebuvo perduotas saugoti saugojimo aikštelei, nepagrįstai vadovavosi PVM sąskaita – faktūra, kuri yra išrašyta už dingusio automobilio saugojimą ir ieškovo apmokėta. Nurodyta sąskaita buvo išrašyta 2005-07-14 paties ieškovo prašymu, pageidaujant įrašyti į ją ir pavogtą automobilį, anuliavus prieš tai 2005-07-04 išrašytą sąskaitą Nr. 00110. Ši sąskaita apmokėta tik baigiantis teismo procesui, 2005-11-29.
Nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle ir jis privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą iš išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumo, leistinumą, patikimumą ir jo įrodomąją reikšmę. Nors teismas nurodė, kad automobilis pirktas JAV, daužtas, tačiau ieškovas to nebuvo nurodęs, nebuvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai.
Teismo motyvas, kad UAB „Osteriga“ suremontavo automobilį už 54 050 Lt, iš UAB „Krasta auto“ pirktų detalių kaina buvo 3 956,50 Lt, ieškovas patyrė 68 006,50 Lt nuostolį, prieštarauja pateiktiems įrodymams. Teismas neatsižvelgė į CK 6.249 str. 1 d., kurioje yra nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), todėl žalą reikia tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiam asmeniui būtų visiškai atlyginti padaryti nuostoliai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad automobilis buvo įsigytas iš UAB „Osteriga“ 2005-05-10, tačiau visos detalės pirktos 2005 m. vasario ir kovo dienomis, taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi numatomų remonto darbų preliminaria neapmokėta sąmata kaip įrodymu, patvirtinančiu ieškovo turėtas išlaidas.
Teismas netinkamai taikė CPK 261 str. nuostatas priimdamas dalinį sprendimą, kadangi ieškovo reikalavimai savo esme ir tarpusavio ryšiu glaudžiai susiję ir paremti tais pačiais argumentais bei įrodymais.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Maraksis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006-03-28 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apelianto teiginys, jog neaišku, ar automobilis buvo pavogtas iš atsakovui priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Teismas teisingai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė pasaugos santykiai.
Negalima sutikti su atsakovu, kad ieškinys turi būti atmestas dėl to, kad nėra pastarojo kaltės dėl automobilio vagystės, kadangi pagal CK 6.832 str. 1 d. saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto turto saugojimą. Be to, esant pasaugos sutarčiai atlygintinai, saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus kai tai įvyko dėl nenugalimo jėgos (CK 6.845 str. 2 d.).
Teismas tinkamai konstatavo, kad atsakovui priklausanti saugojimo aikštelė atitiko saugomos aikštelės reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad PVM sąskaita – faktūra nelaikytina sutartimi, nes ji patvirtina, kad ieškovas moka už automobilių saugojimą, kad atsakovas prisiėmė saugoti ieškovui priklausančius automobilius, įskaitant ir pavogtąjį, gavo už tai atlygį.
Teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovo dėl atsakovui perduoto saugoti automobilio vagystės patirtus nuostolius, vadovavosi visišku nuostolių atlyginimo principu. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad reali pavogto automobilio vertė buvo 90 000 Lt, tačiau teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo tik ieškovo turėtas išlaidas įsigyjant automobilį, remonto darbų ir atsarginių detalių išlaidas.
Atsakovo argumentas, kad skundžiamas teismo sprendimas yra dalinis, nesuprantamas ir atmestinas, nes atsakovas netinkamai taikydamas ir aiškindamas procesinės teisės normas, nepagrįstai tapatina dalinį sprendimą su ieškinio tenkinimu iš dalies.
Taip pat nėra pagrindo sustabdyti bylą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad ieškovui UAB „Maraksis“ priklausantis automobilis BMW X5, (duomenys neskelbtini), automobilio Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. gamybos (b.l. 12), 2005-07-03 nuo 18 val. iki 2005-07-04 7,45 val. buvo pavogtas iš atsakovui G.Meištininko įmonei „Ražas“ priklausančios automobilių saugojimo aikštelės, esančios Architektų g. 55 A, Vilniuje.
Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad tarp šalių buvo pasaugos santykiai, t.y. šalys sudarė pasaugos sutartį. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, kurias patvirtina ieškovo ir iš dalies atsakovo paaiškinimai, liudytojo V. M. parodymai, baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-0736-05 esantys G.Meištininko 2006-02-02 pareiškimas, kad ieškovas jam priklausantį minėtą automobilį pastatė į atsakovui priklausančią saugojimo aikštelę, o atsakovas (jo darbuotojas V. M. ) leido ieškovui pastatyti automobilį, t.y. priėmė jį saugoti. Taip pat atsakovas už šio bei kitų automobilių saugojimą išrašė ieškovui PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodyta apmokėti už pavogtojo automobilio saugojimą (b.l. 19). Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartyje 3K-3-931/2003 suformuota praktika tokios kategorijos byloje bei nurodyta kokius veiksmus šalims atlikus, laikoma, kad šalys sudarė pasaugos sutartį: „automobilio perdavimas ir jo gavimas, jo laikymas aptvertoje nuolat sargo saugomoje aikštelėje, išorine reklama deklaruojant tokios paslaugos teikimą..., esant įmonės veiklos įstatuose saugojimo paslaugų teikimo kaip vienai iš veiklos rūšių, rodančių įmonės ketinimą tokia veikla verstis dar steigimo metu, mokesčio ėmimas, perduoto turto apskaitos vedimas sudaro pakankamą faktų visumą, jog šalys sudaro ir vykdo pasaugos sutartį (CK 6.830 str. 1 d.). Tokiu būdu pirmos instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad ieškovui ir atsakovui atlikus aukščiau nurodytus veiksmus, jie sudarė pasaugos sutartį. Apeliacinio skundo argumentas apie pasaugos sutartinių santykių nebuvimą atmestinas.
Atmestinas apelianto argumentas, jog nėra nustatyta ar automobilis pavogtas iš saugomos aikštelės. Kaip jau minėta, tiek pats įmonės savininkas rašydamas pareiškimą ikiteisminio tyrimo organams (b.l. 108), tiek teisme apklaustas liudytojas V. M. parodė, kad automobilis buvo pavogtas iš atsakovo aikštelės, tai patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad automobilis buvo pavogtas būtent iš atsakovo stovėjimo aikštelės. Tokiu būdu apeliantas ginčydamas šią aplinkybę apeliaciniame skunde pats sau prieštarauja, nurodydamas skirtingas aplinkybes, iš kur buvo pavogtas automobilis. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog atsakovas nėra kaltas dėl automobilio vagystės neturi reikšmės šalių santykių kvalifikavimui, nes pasaugos sutarties buvimas ar nebuvimas nepriklauso nuo vienos iš sutarties šalių kaltės dėl pasaugai priimto daikto vagystės.
Pagal Civilinio kodekso 6.832 straipsnio 1 dalį saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto turto išsaugojimą. Atlygintinos pasaugos atveju, įstatymu įtvirtinta saugotojo atsakomybė be kaltės, t.y. ji taikoma esant vien turto neišsaugojimo faktui. Saugotojo atsakomybę gali pašalinti tik aplinkybės, kurios pripažįstamos nenugalima jėga (Civilinio kodekso 6.845 straipsnio 2 d.), tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovui dėl automobilio netekties patirtus nuostolius (Civilinio kodekso 6.846 straipsnio 1 dalis). Tokius nuostolius paprastai sudaro automobilio rinkos vertė jo netekties momentu. Ieškovas nurodė, kad automobilio vertė buvo 90 000 Lt ir šiam savo argumentui pagrįsti pateikė teismui ADB „Reso Europa“ pažymą, jog draudimo bendrovė sutinka drausti automobilį 90 000 Lt draudimo sumai (b.l. 21), UAB „Baltijos realizacijos centras“ pažymą, apie tai, kad tokio markės ir laidos automobilio, kaip pavogtojo, vertė buvo 90 000 Lt (b.l. 86), UAB „Transporto mokslinis tyriamasis centras“ nurodė, kad analogiško pavogtajam automobilio vertė buvo 84 900 Lt . Teismas nurodė, kad tai nėra neginčytinas įrodymas nustatantis automobilio vertę, ir sprendė, kad ieškovo nuostolius sudaro automobilio įsigijimo ir jo remonto kaštai, t.y. tiesiogiai ieškovo patirti nuostoliai, kurie sudaro 68 006, 50 Lt. Tokiu būdu teismas sumažino ieškovo turėtus nuostolius nuo automobilio rinkos vertės iki jo tiesioginių išlaidų įsigyjant automobilį, tačiau tokiu būdu jis priteisdamas mažesnį nuostolių dydį atsakovo teisių nepažeidė, nes priteisė mažesnę sumą, negu pagal pateiktus įrodymus, kurių atsakovas neginčijo, buvo automobilio rinkos vertė. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovas nėra pats atsiskaitęs su įmonę remontavusią automobilį nėra pagrindas mažinti nuostolių dydį arba laukti, kol ieškovas visiškai atsikaitys su UAB „Osteriga“ už automobilio remontą pagal jų tarpusavio skolų suderinimo ir mokėjimo grafiką (b.l. 195, 156) ir tik tada pripažinti sumokėtą sumą ieškovo nuostoliais. UAB „Osteriga“ ir ieškovas sutarė dėl skolos ir ieškovas pagal įmonių tarpusavyje suderintą grafiką įsipareigojo ją grąžinti ir iš pateiktų apeliacinės instancijos teismui dokumentų matyti, kad tą skolą jis moka pagal grafiką.
Apelianto argumentas, kad teismas negalėjo priteisti ieškovo pirktų detalių neva automobilio remontui vertės, nes detalės pirktos anksčiau negu automobilis, nėra pagrindas keisti sprendimą mažinant nuostolių dydį. Šį neatitikimą paaiškino atsakovo atstovas, nurodęs, kad detalių pirkimo metu automobilis jau buvo Lietuvoje, tai patvirtina automobilio įvežimo į Lietuvą dokumentai (baudž.byla Nr. 10-1-0736-05, b.l. 54, 55), ir jis buvo apsisprendęs pirkti automobilį bei ieškojo ir pirko jo remontui detales.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329-330 str.str.), todėl sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-330 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.