Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – M. B., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini), taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi M. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini).

2. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi M. B. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Šioje byloje M. B. yra įsitikinęs, kad jo psichikos būklė pagerėjo tiek, kad jau nebėra pagrindo jam taikyti priverstinį gydymą stacionare, bei jo socialinis pavojingumas yra išnykęs ir tai sudaro pagrindą švelninti jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės režimą. Tačiau šiuo metu sutikti su tokia apelianto pozicija skundą nagrinėjantis apygardos teismas negali.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant jam medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Pagal BK 98 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 dalį, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, ir 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja M. B. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad M. B. serga paranoidine šizofrenija. Ši liga jam buvo diagnozuota 2017 m. Šiuo metu jis gydomas pirmą kartą. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo M. B., pagrįstai rėmėsi Komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad M. B. būklė stebėjimo laikotarpiu buvo gerėjanti, tačiau dar nepakankamai stabili, jis pažeidė skyriaus vidaus tvarkos taisykles, apstumdė kitą ligonį, ne visada sugeba sukontroliuoti savo emocijas, buvo fiksuotas, keistas gydymas; nors ligonis teisingai orientuotas savyje, vietoje, laike, jis itin formalaus kontakto, gynybiškas, nelinkęs atvirauti apie išgyvenimus, įsitempęs, nerimastingas, afektas nestabilus, stokojantis adekvatumo, jo mąstymas sumažėjusio produktyvumo, nenuoseklus, paralogiškas, jis nekritiškas ligai, nusikalstamai veikai; dėl psichomotorinio sujaudinimo, autoagresijos, vokalinės agresijos taikytos fizinio suvaržymo priemonės, gydytas aktyvaus stebėjimo palatoje. Todėl Komisija rekomendavo tęsti M. B. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) (2-4 b. l.). Šios ligoninės atstovė apylinkės teismo posėdyje sutiko su Komisijos išvada. Ji teismo posėdyje iš esmės paaiškino, kad M. B. gydymo laikotarpis dar per trumpas, kad būtų galima vienareikšmiai daryti išvadą, jog jo psichikos būklė tapo stabili ir jis jau galėtų gydytis ambulatoriškai, ligonio psichikos būklės pagerėjimas stebimas tik paskutinį mėnesį (21 b. l.). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį M. B. gydymą stacionare dėl vis dar nestabilios jo psichikos būklės, kritikos stokos nusikalstamam elgesiui. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Be to, priešingai nei teigiama skunde, M. B. dalyvavo tiek Komisijos posėdyje, tiek apylinkės teismo posėdyje, taigi dėl nagrinėjamo klausimo jis buvo išklausytas.

8. Apeliantas skunde nurodo, kad jo psichikos būklė yra pagerėjusi bei stabili. Tačiau, įvertinus teismui pateiktus dokumentus, tokią išvadą dar per anksti daryti. Iš tiesų, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, pagerėjusi sveikatos būklė negali būti atsietai vertinama nuo jos stabilumo, kadangi tik tokiu atveju galima spręsti, jog tik stabiliai pagerėjusios psichikos būklės asmuo galės pats savarankiškai tęsti gydymą ambulatoriškai. Pagrįstai abejojant dėl asmens pagerėjusiosios psichikos būklės stabilumo, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė negali būti keičiama į švelnesnę, juolab į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia yra teismų formuojama praktika analogiškose bylose. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad M. B. psichikos būklė dar nėra stabili. Tai patvirtina prieš tai jau minėta Komisijos išvada bei ligoninės atstovės paaiškinimai apylinkės teismo posėdyje. Dar daugiau, negalima nepaisyti to, kad M. B. psichikos būklė gerėja tik per paskutinį mėnesį bei vis pažeidžia režimo reikalavimus, ne visada sugeba sukontroliuoti savo emocijas. Aptarti duomenys leidžia spręsti, kad nuo M. B. psichikos būklės pagerėjimo buvo praėjęs nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi jo psichikos būklė yra stabili. Priešingai, jo psichikos būklė dar nėra tokia, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog jo psichikos būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę keisti į švelnesnę. Tai, kad pats M. B. jaučiasi pasveikęs, šios išvados nepaneigia.

9. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad M. B. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar netgi išvis išnykęs. Kaip minėta, Komisijos išvadoje nurodyta, kad M. B. nėra kritiškas nei ligai, nei nusikalstamai veikai, stengiasi savo veiksmus pateisinti susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Visa tai neleidžia tvirtinti, kad jis nebėra pavojingas visuomenei. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad nors M. B. psichikos būklė ir yra pagerėjusi, tačiau nėra pakankamai stabili, dėl ko jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne. Esant tokiai apelianto psichikos būklei bei požiūriui į nusikalstamą veiką, jo ambulatorinis stebėjimas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. Neįtikina ir skundo teiginiai, kad M. B. močiutės priežiūra užtikrins, kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.

10. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis teismas abejoja galimybe šiuo metu užtikrinti tinkamą M. B. elgesio kontrolę ir efektyvų ambulatorinį jo gydymą bei sutinka su apylinkės teismo išvada, jog jo stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis būtina tęsti. Taigi, skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Pažymėtina, kad esant akivaizdžiam M. B. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio medicinos priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atmesti M. B. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.