Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

– pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirta bausmė subendrinta pagal BK 63 str. 9 d. su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 15 MGL bauda ir galutinė bausmė paskirta 8 mėnesiai laisvės atėmimo su 15 MGL bauda. Į atliktą bausmę įskaityta sumokėta baudos dalis.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nustatytas įpareigojimas – 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti D. R. ir H. S., tačiau dėl jų atžvilgiu nuosprendis neskųstas.

Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir priteista solidariai iš kaltinamųjų H. S., R. Z., D. R. nukentėjusiesiems R. K. 2000,00 Lt neturtinės ir 200,00 Lt turtinės žalos atlyginimo; D. D. 2000,00 Lt neturtinės ir 400,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, E. R. 600,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam D. T. pripažinta teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Valstybinės ligonių kasos ieškinys tenkintas priteisiant iš kaltinamųjų H. S., R. Z., D. R. po 204,60 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R., H. S., R. Z., nuteisti už tai, kad jie veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir bendrininkų grupėje, 2012 m. sausio 1 d., apie 3 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), pro nerakintas laukujes duris neteisėtai, atvirai, prieš gyvenamojo namo savininkės E. R. valią įsibrovė į E. R. gyvenamąjį namą, tuo neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

Be to, D. R., H. S., R. Z. nuteisti už tai, kad jie 2012 m. sausio 1 d., apie 3 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – E. R. namo koridoriuje, veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia iš chuliganiškų paskatų, namo šeimininkų, mažamečių bei pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais ir elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką: R. Z. sudavė kumščiu vieną kartą nukentėjusiajam R. K. į veidą, sugriebęs nukentėjusįjį R. K. pervertė ant žemės, gulint nukentėjusiajam R. K. sudavė ne mažiau šešis smūgius kumščiu į kaktos sritį, D. R. priėjęs prie gulinčio nukentėjusiojo R. K. spyrė koja vieną kartą į sėdmenis, H. S. priėjęs spyrė koja nukentėjusiajam R. K. du smūgius į šoną, tuo bendrais veiksmais H. S., D. R. ir R. Z., padarydami nukentėjusiajam R. K. poodinės kraujosruvas kairiajame momenyje, kairiajame smilkinyje, abiejose kaktos pusėse ir abiejų akių vokuose, kraujosruvas dešinės akies obuolio odenoje, pogleivinės kraujosruvas viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, apatinio žandikaulio dešinės pusės III danties kramtomojo paviršiaus nuskėlimo - nežymų sveikatos sutrikdymą, tęsdamas nusikalstamą veiką D. R. pastūmė nukentėjusiąją E. R. neleisdamas jai prieiti ir padėti nukentėjusiajam R. K., nukentėjusiajam D. T. bandant ginti nukentėjusįjį R. K., R. Z. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. T. į veidą, po ko nukentėjusysis D. T. nugriuvo ant žemės, gulinčiam nukentėjusiajam D. T., D. R. spyrė vieną kartą į tarpkojį, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. T. fizinį skausmą, šiais bendrais veiksmais D. R. ir R. Z. padarė nukentėjusiajam D. T. odos nubrozdinimą ir poodinės kraujosruvas kairėje kaktos pusėje viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmųjų dantų kramtomojo paviršiaus nuskėlimą - nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pat metu jie sugadino svetimą E. R. turtą: 60 Lt vertės vaikišką kėdutę, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, išėjęs iš E. R. namo į kiemą, D. R. sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam D. D. į šoną, spyrė koja vieną kartą į kojas ir tokiu būdu pervertė nukentėjusįjį D. D. ant žemės, D. R., R. Z. ir H. S. suėmę už rūbų tampė nukentėjusįjį D. D., D. R., R. Z. pribėgę pastūmė nukentėjusįjį D. D., D. R. spyrė koja vieną kartą nukentėjusiajam D. D. į sėdmenis, šiais bendrais veiksmais D. R., R. Z. ir H. S. sudavė ne mažiau dešimt smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam D. D. į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais nukentėjusiajam D. D. padarydami kairės akies obuolio sumušimą su poodine kraujosruva viršutiniame voke, kraujosruvą obuolio odenoje, ragenos nubrozdinimą ir kraujo išsiliejimą į priekinę kamerą, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos II ir III krumpliuose, dešinės plaštakos I ir II pirštuose, kairės plaštakos III piršte, dešiniame dilbyje ir dešinio kelio priekiniame paviršiuje – nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pat metu sugadino svetimą E. R. turtą: du gėlių stovus bendros 100 Lt vertės.

Nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nepagrįstos bausmės paskyrimo ir nepagrįstai turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas negrįstai šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino vadovaujantis BK 63 str. 9 d. su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30d. baudžiamuoju įsakymu. Jis pateikė mokėjimo kvitą, patvirtinantį Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos sumokėjimą ir skundžiamo nuosprendžio dieną buvus atlikus bausmę, todėl bendrinti bausmės nereikėjo. Pirmosios instancijos teismas subendrinęs paskirtas bausmes, įskaitė į atliktą bausmę sumokėtą baudos dalį, tačiau nenurodė įskaitytos dalies bei neatliktos dalies. Teigia, jog nepagrįstai subendrintos bausmės, neteisėtai nepripažintos atliktos bausmės.

Nuteistojo R. Z. gynėjas advokatas R. Dobrovolskis palaikė savo ginamojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl jis keistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodyta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi kiekvieną įrodymą atskirai ir visus kartu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį dėl R. Z. kaltumo, padarė BPK 20 str. nuostatų pažeidimų.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Apeliaciniu skundu neigiama, kad nuteistasis R. Z. būtų padaręs nusikalstamas veikas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nėra tiesioginių duomenų, patvirtinančių R. Z. buvus neblaiviam įvykio metu. 2012 m. sausio 1 d. apie 3 val. atvykus policijos pareigūnams R. Z. girtumas netikrintas. Šis klausimas ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nebuvo iškeltas, nebuvo tiriama, analizuojama, renkama medžiaga. Pirmosios instancijos teisme 2012 m. lapkričio 19 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. Z. parodė, kad tą vakarą buvo gėręs taurę šampano. Nukentėjusioji E. R. išsakė nuomonę, kad „jie neturėjo būti blaivūs, nes buvo šventinis vakaras, nemanau, kad blaivus iš karto pultų“ (2 t. 179-190 b. l.). Liudytoja A. D. parodė „sprendžiu, kad jie buvo išgėrę, sprendžiu iš jų elgsenos. <...> R. Z. kai kalbėjau, man atrodė, kad išgėręs. Kiek išgėręs, nepasakysiu“ (2 t. 179-190 b. l.). Pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo metu apklausiant kitus baudžiamojo proceso dalyvius, niekas nenurodė R. Z. būsenos, t. y. nei teigė, nei neigė R. Z. buvus neblaiviu.

Esant kaltinamojo R. Z. nurodytai aplinkybei – apsvaigimo nuo alkoholio, nebuvus, nesant tiesioginių įrodymų (girtumo patikrinimo alkotesteriu, kraujo tyrimo), ir esant vienos nukentėjusiosios išsakytai nuomonei vertinant asmenų elgesį ir vienos liudytojos manymui buvus R. Z. neblaiviam, darytina išvada, jog kaltinamasis R. Z. padarė nusikalstamą veiką būdamas neapsvaigęs nuo alkoholio. Ši aplinkybė - apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šalintina iš R. Z. kaltinimo bei kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde nesutinkama su kaltinamojo R. Z. padarytais nukentėjusiajam R. K. sužalojimais, nustatytais pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu.

Konstatuota, jog iki kaltinamųjų R. Z., D. R. ir H. S. nusikalstamų veikų ir padarytų sužalojimų R. K., pastarasis patyrė sužalojimus muštynėse su K. S.. Vertinant nukentėjusiojo R. K. patirtų sužalojimų mastą muštynių su K. S. metu, atsižvelgtina į baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, į kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų bei eksperto parodymus, specialisto išvadą.

Pirmosios instancijos teisme 2012 m. lapkričio 19 d. teisiamojo teismo posėdžio metu pats nukentėjusysis R. K. nurodė „išorinių sužalojimų nebuvo matyti, iš nosies bėgo kraujas, tiek ir tebuvo. Akivaizdžių kitokių sužalojimų nebuvo. <...> buvo suduoti 6 smūgiai pirmo konflikto metu. Veidas buvo sužalotas ir nosis pirmo konflikto metu, bet išorinių sužalojimų nebuvo“ <...> kreipiausi į medikus dėl paskutinių įvykių, nes po pirmo įvykio nesijaučiau prastai“. (2 t. 179-190 b. l.). Nukentėjusioji E. R. parodė „žymių, kad jis būtų sužalotas nebuvo. R. po K. S. nebuvo matomų žymių. R. kraujas bėgo iš nosies. Mačiau, kad jis prausėsi veidą, rankas, kojas, kraujo nemačiau“ (2 t. 179-190 b. l.). Liudytoja A. D. parodė „kai R. grįžo iš kultūros namų, jis buvo susibraižęs, susižeidęs. <...> Jis ėjo į vonią praustis. Pati sužalojimų nemačiau. Mačiau kaip R. valėsi sužalojimus. Kraują mačiau ant R. veido. <...> Sužalojimų nespėjau pamatyti, kieno kraują valėsi, nežinau“ (2 t. 179-190 b. l.). Šio teisiamojo teismo posėdžio metu apklausti kaltinamieji nė vienas nenurodė aplinkybės, matę R. K. sužalotą iki R. Z. sudavė smūgius. Kaltinamasis R. Z. nurodė negalinti atsakyti ar matęs sužalojimus ant R. K. veido įėjus į namą. Teisiamajame teismo posėdyje 2012 m. gruodžio 18 d. liudytoju apklaustas K. S. parodė „vartėmės gyvatvorėje <...> mes ridenomės, tai aš buvau viršuje, tai jis <...> gyniausi, stūmiau nuo jo rankomis, trenkiau su kumščiu kelis kartus į veidą <...> negaliu pasakyti, kur smogiau R. K., nežiūrėjau ar trenkiau į veidą, ausį, bet į viršutinę dalį daviau. Galėjau į nosį pataikyti, bet kur galėjau pataikyti“ (3 t. 8-20 b. l.). 2012 m. gruodžio 18 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. D. tvirtino specialisto išvadoje esančias padarytas išvadas. Nurodė, kad nėra galimybės atskirti ir vertinti R. K. sužalojimų, patirtų nuo K. S. ir po pusantros valandos laiko tarpo patirtų nuo R. Z., H. S. bei D. R.. Praėjus dviems paroms po įvykio buvo konstatuota patyrus ne mažiau 8 trauminių poveikių, tačiau suduotų smūgių skaičius galėjo būti didesnis, nes ne visada po suduotų smūgių lieka žymės. Taip pat akcentavo, jog suduoti trauminiai poveikiai nėra būdingi savigynai (3 t. 8-20 b. l.). Taigi, įvertinus tai, kad po muštynių tarp R. K. K. S. akivaizdžių R. K. išorinių sužalojimų nebuvo, jų nematė ir nenurodė apklausti teisiamojo posėdžio metu asmenys jį matę iš karto po muštynių, taip pat iš K. S. teiginio „gyniausi, stūmiau nuo jo rankomis“, o nustatyti R. K. sužalojimai nėra būdingi savigynai, be to, R. K. grįžo namo pats ir nesikreipė į medikus dėl patirtų sužalojimų, darytina išvada, kad visi nustatyti R. K. trauminiai poveikiai yra padaryti bendrais neteisėtais kaltais tyčiniais kaltinamųjų R. Z., D. R. ir H. S. veiksmais.

Apeliaciniu skundu ginčijamas kaltinamojo R. Z. suduotų smūgių skaičius R. K.. Iš baudžiamojoje byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2012 m. sausio 3 d. specialisto išvados Nr. G 12/12(04), galima spręsti, kad R. K. sužalojimai padaryti ne mažiau aštuonių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais paveikus veidą.

Ikiteisminio tyrimo metu faktą, kad pirmą smūgį nukentėjusiajam R. K. sudavė kaltinamasis R. Z., neigia tik R. Z., tačiau tvirtina kiti tiesioginiai įvykio liudytojai, tai nukentėjusieji R. K., E. R., kaltinamieji D. R., H. S.. Kaltinamąjį R. Z. buvus užgriuvus ant R. K. namo koridoriuje ir suduodant 6 smūgius - visus į kaktos sritį, tvirtina pats R. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t. 4-10, 2 t. 28-29, 33-34, 179-190 b. l.). Tai, kad nukentėjusysis daugiausiai galėjo nukentėti nuo R. Z. suduotų smūgių, patvirtina jo paaiškinimas (2 t. 21 b. l.). Smūgių į galvą ir kitas kūno vietas sudavimo nugriuvus R. K., aplinkybę tvirtina visi kaltinamieji, nukentėjusysis R. K.. Nukentėjusioji E. R. nurodė mačius kaip R. Z. parvertus nukentėjusįjį R. K., o R. K. nugriuvus ant žemės, visi trys kaltinamieji jį mušė. Nukentėjusysis D. T. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad vienas vaikinas buvo ant R. K. ir jam smūgiavo. Nukentėjusysis D. D. nurodė pamatęs nukentėjusįjį R. K. jau ant grindų ir trys vaikinai buvę supuolę ant jo. Liudytoja A. D. nurodė mačiusi visus kaltinamuosius smūgiavus R. K. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad R. Z. būtų turėjęs pagrindą save apkalbėti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nurodant 6 smūgių sudavimą ir prisiimti kaltę dėl kitų asmenų neteisėtais veiksmais padaryto nusikaltimo R. K. atžvilgiu. Be to, aplinkybę, kad į galvos sritį smūgiavo R. Z. tvirtina ir kiti kaltinamieji, o savo neteisėtus priešingus teisei veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, kuriais padarė sužalojimus R. K., nurodo tik spyrus kojomis į gulinčio nukentėjusiojo kitas kūno dalis, išskyrus galvą, kadangi suduoti į galvą gulinčiam padarant tokius galvos sužalojimus, kokie nustatyti nukentėjusiajam, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, objektyviai realios galimybės nėra. Darytina išvada, kad kaltinamasis R. Z. sudavė kumščiu vieną kartą nukentėjusiajam R. K. į veidą, sugriebęs nukentėjusįjį R. K. pervertė ant žemės, gulint nukentėjusiajam R. K. sudavė ne mažiau šešis smūgius kumščiu į kaktos sritį.

Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatyta, jog nukentėjusiajam D. T. bandant ginti nukentėjusįjį R. K., R. Z. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. T. į veidą, po ko nukentėjusysis D. T. nugriuvo ant žemės, gulinčiam nukentėjusiajam D. T., D. R. spyrė vieną kartą į tarpkojį, taip sukeldamas nukentėjusiajam D. T. fizinį skausmą, šiais bendrais veiksmais D. R. ir R. Z. padarė nukentėjusiajam D. T. odos nubrozdinimą ir poodinės kraujosruvas kairėje kaktos pusėje viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmųjų dantų kramtomojo paviršiaus nuskėlimą. Apeliantas prašo šalinti iš jo kaltinimo aplinkybę, kad jis sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. T. į veidą, po ko nukentėjusysis D. T. nugriuvo ant žemės.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. T. 2012 m. sausio 1 d. apie 3 val. buvo sužalotas (1 t. 51 b. l.). Tai tvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2012 m. sausio 3 d. specialisto išvada Nr. G 13/12(04), kurioje nurodyta, kad D. T. sužalojimai padaryti vieno trauminio poveikio pasėkoje kietu buku daiktu paveikus veido pusę. Taip pat tai nurodo ir nukentėjusysis D. T., kuris ikiteisminio tyrimo metu paaiškindamas nurodė pamenantis, kad vienas iš vaikinų jam sudavė kelis smūgius į veidą, pataikė į lūpas ir kaktą, jam smūgiai buvo suduoti namo viduje, koridoriuje. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis nurodė, kad bandė sustabdyti vaikiną, smūgiavusį gulinčiam R. K., tačiau gavo smūgį į kaktą, buvo parverstas ant žemės, o griūdamas atsitrenkė į kažką ir nusimušė dantis, po to jam buvo spirta tarp kojų. Nepažįstamas vaikinas paėmė jam už pečių ir spyrė į tarpkojį ir nuvertė į šoną, tuomet ir trenkėsi. (1 t. 4-10 b. l.)

Ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos, iš kurių matyti, kad D. T. smūgių sudavimo fakto nematė nukentėjusieji E. R., R. K., tik liudytoja A. D. nurodė pamačiusi sužalotą jo antakį, tačiau taip pat nematė smūgių sudavimo momento. Pirmosios instancijos teisme teisiamųjų teismo posėdžių metu apklausiant baudžiamojo proceso dalyvius, nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė sudavę smūgius nukentėjusiajam D. T., nė vienas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų nepatvirtino matę nukentėjusiojo D. T. sužalojimo momentą, o nurodė tik pamatę po muštynių jį sužalotą.

Baudžiamojoje teisėje galioja principas, kad visi neaiškumai ir byloje esantys prieštaravimai aiškinami kaltinamojo naudai. Kadangi nukentėjusysis D. T. nedalyvavo teisiamuosiuose teismo posėdžiuose, taip pat apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo konkrečiai negalėjo nurodyti asmens padariusio jam sužalojimus, nė vienas iš įvykio dalyvių nematė nukentėjusiojo D. T. sužalojimo momento ir asmens jį sužalojusio bei šiuo metu nėra objektyviai realios galimybės jį nustatyti, todėl esant išnaudotoms visoms galimybėms bei priemonėms, ši aplinkybė - sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. T. į veidą, po ko nukentėjusysis D. T. nugriuvo ant žemės, iš kaltinamojo R. Z. kaltinimo šalintina.

Nors apeliaciniame skunde abejojama dėl eksperto nustatyto sužalojimo padarymo įvykio metu, kadangi D. T. buvo kartu su R. K. konflikto su K. S. metu. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai patvirtino nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad pamatė D. T. sužalotą kieme po muštynių tarp R. Z., H. S. ir D. R. su D. D., todėl ši apelianto abejonė laikytina nepagrįsta.

Apelianto apeliaciniame skunde išsakyta nuomonė, jog skundžiamame nuosprendyje nemotyvuota kokiais veiksmais jis D. D. padarė sužalojimus, nes nukentėjęs D. D., liudytoja A. D. nenurodė, jog jis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus prieš D. D., jog matė kaip jos vyrą mušė D. R. ir H. S., o ji tuo metu kalbėjosi su juo (apeliantu), todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja ištirtiems įrodymams, įvykių sekai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Kaltinamasis R. Z. paaiškinime nurodė, kad kalbėjo su A. K. (A. D.) (2 t. 21 b. l.), tačiau 2012 m. sausio 3 d. apklausiamas šios aplinkybės neminėjo, nurodydamas, kad iš namo išėjęs ir ėjęs link kiemo vartų, po to už kiemo vartų išgirdo, bėgo, stūmė, jį pastūmė ir vilko, o A. D. šaukė išeiti iš kiemo (2 t. 28-29 , 33-34), o 2012 m. lapkričio 19 d. teisiamojo teismo posėdžio metu teigė, jog „išgirdau rėkiančią A. D., tada aš atsitraukiau. A. D. sakė išeik, aš išėjau. Kai išėjau į lauką, su A. pakalbėjau prie automobilio lauke.“ <...> Su A. D. kalbėjome porą minučių.“ (2 t. 179-190 b. l.). Liudytoja A. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė mačiusi kaip jos vyrą lauke spardė kojomis visi nuteistieji ir nenurodė aplinkybės kalbėjus su R. Z. (1 t. 4-10 b. l.). 2012 m. lapkričio 19 d. teisiamojo teismo posėdžio metu liudytoja apklausia nurodė, kad „lauke sutikau R. Z.. <...> pasakiau R., dinkit, kol nėra problemų su policija. <...> Kai išėjau į kiemą, R. Z. ėjo link manęs. <...> mes vienoje vietoje kalbėjome tą vakarą“ (2 t. 179-190 b. l.). Įvertinus abiejų nurodytus pokalbius tarpusavyje, darytina išvada, kad tai nebuvo pokalbis kaip toks, o tiesiog draugiškas A. D. patarimas R. Z. bei jo draugams sprendžiant susidariusią konfliktinę situaciją bei nutraukiant muštynes tarp konflikto šalių. Pastebėtina, jog tai, kad kaltinamasis R. Z. kalbėjo su A. D., neįrodo R. Z. nenaudojus smurto D. D. atžvilgiu.

Pastebėtina, kad nukentėjusioji E. R. nurodė, jog išėjus A. D. ir jai šaukiant išeiti lauk iš namo kiemo, visi asmenys pasišalino. Taigi, A. D. išėjo iš namo vėliau nei D. D., D. T., R. Z., D. R., H. S., V. S. ir ji.

Pirmosios instancijos teisme apklausiamas kaltinamasis D. R. tvirtinto tik jis sudavęs kumščiu nukentėjusiajam D. D. į šoną, spyręs koja vieną kartą į jo kojas ir tokiu būdu parvertęs nukentėjusįjį D. D. ant žemės. Kaltinamasis R. Z. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis tik pastūmė nukentėjusįjį D. D. nuo V. S.. Nukentėjusysis R. K. parodė matęs pro namo virtuvės langą, kaip mušamas D. D., jog lauke „toks spiečius“, taip pat dukra klykė, kad D. muša. Nukentėjusioji E. R. paaiškino, kad prisimena D. D. sumušimą, jog veiksmus atliko visi trys kaltinamieji. Matė kaip visi kaltinamieji D. D. mušė, valkiojo po grindinį, mušė į įvairias kūno vietas, o labiausiai įsidėmėjo D. R., kuris spardė, buvo ir R. Z.. Negalėjo pasakyti, ar dar kas be kaltinamųjų mušė D. D., neišskyrė kažkokių ypatingų aplinkybių. Nukentėjusysis D. D. negalėjo įvardinti kas konkrečiai jį sumušė. Liudytoja apklausta A. D. parodė, kad jai išėjus į kiemą, matė, kaip D. D. mušė D. R. ir H. S.. Paaiškino, jog ji ne iš karto išėjo iš namo į kiemą, o nuvedė vaikus į kambarį ir nuėjo pažiūrėti kitų miegančių vaikų, todėl kol ji buvo name, galėjo jos vyrą mušti ir kaltinamasis R. Z. (2 t., 179-190 b. l.). Liudytojas V. S. teigė nematęs asmenų, kurie sužalojo D. D.. (3 t. 8-20 b. l.).

Įvertinus išdėstytą, jog R. Z. aktyviais veiksmais, t. y. spiriant kojomis gulinčiam nukentėjusiajam D. D. į tiksliai nenustatytas kūno dalis tiksliai nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau nei vieną kartą (D. D. buvimą pargriautam ant žemės ir spiriant kojomis tvirtina E. R. ir A. D. ikiteisminio tyrimo metu), kad R. Z., D. R. ir H. S. suėmę už rūbų tampė nukentėjusįjį D. D. (tvirtina E. R. ir R. K.), R. Z. pribėgus ir pastūmus nukentėjusįjį D. D. (tvirtina pats R. Z.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė aplinkybes susijusias nukentėjusiojo D. D. atžvilgiu padarytų neteisėtų priešingų teisei veiksmų bei sužalojimų masto.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam R. Z. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas nustatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 165 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose, už nusikalstamų veikų padarymą, numatytos alternatyvios bausmės - viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo R. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o sunkinančia pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtaką nusikalstamos veikos padarymui ir jos padarytos bendrininkų grupėje. Apeliacinės instancijos teismo pašalina iš kaltinimo aplinkybę, jog R. Z. padarė nusikalstamas veikas būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl tikslina, kad kaltinamojo R. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog nusikalstamas veikas R. Z. padarė bendrininkų grupėje. Kaltinamasis R. Z. paaiškino neteisėtos veikos aplinkybes, tačiau jos tik iš dalies sutapo su nuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, atitinkančiais objektyviai tikrovei bei baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams, todėl tai negali būti pripažinta kaltinamojo R. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir nuoširdžiu gailėjimusi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tiek kaltinamasis R. Z., tiek nukentėjusysis R. K., nurodo, kad kaltinamasis atsiprašė, sumokėjo 300 Lt žalos nukentėjusiajam R. K.. Šioje baudžiamojoje byloje pareikšti nukentėjusiųjų R. K., D. D. ir E. R. civiliniai ieškiniai. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius pirmosios instancijos teismas tenkino tik iš dalies, priteista solidariai iš kaltinamųjų H. S., R. Z., D. R. neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. K. 2000,00 Lt ir turtinės žalos atlyginimo 200,00 Lt; D. D. 2000,00 Lt neturtinės žalos ir 400,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, E. R. 600,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nesant nukentėjusiesiems atlygintai nusikalstama veika padarytai žalai (BK 59 str. 1 d. 3 p.), kaltinamojo R. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe - 300 Lt sumokėjimas, t. y. vieno nukentėjusiojo patirtos žalos mažos dalies atlyginimas, nepripažintinas.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamųjų asmenybes bei kitas aplinkybes. Taip pat atsižvelgė, kad kaltinamasis R. Z. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas, administracine tvarka baustas, galiojančių nuobaudų neturi, VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pažymoje nurodyta, kad R. Z. psichikos centre nesilankė, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos miesto seniūnijos pažymoje nurodyta, kad R. Z. seniūnijoje svarstytas ir baustas nebuvo. Sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą, nes laikė, jog kaltinamasis padarys išvadas, ateityje nebenusikals.

R. Z. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių tyčinių nusikalstamų veikų kategorijai, bendrininkų grupėje, nusikaltimo padarymo metu jis buvo neteistas, jauno amžiaus. Po nusikalstamos veikos padarė naują nusikalstamą veiką, nuteistas 2012 m. balandžio 23 d. priimant baudžiamąjį įsakymą, kuris įsiteisėjęs. Esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę sunkinančiai ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, įvertinus R. Z. asmenybę, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiais yra žymiai mažesnės nei BK 165 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo.

Bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. Taigi, bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos apibrėžiamos nusikaltimo sunkumu bei paskirtos bausmės dydžiu. Pirmosios instancijos teismas R. Z. atžvilgiu skirdamas bausmę taikė BK 75 str. nuostatas bei atidėjo 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę turtinės žalos atlyginimą per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir nustatė pareigą 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymųsi. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas per ilgas laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpis, todėl jis trumpintinas iki 1 metų 6 mėnesių laikotarpio.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė, kad apylinkės teismas, subendrindamas apeliantui paskirtas bausmes, nepažeidė BK 63 str. nuostatos. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu R. Z. apėmimo būdu subendrinta ir paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už 2 nusikalstamas veikas. Ši paskirtą bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo paskirta bausme 15 MGL bauda ir galutinė bausmė paskirta 8 mėnesiai laisvės atėmimo su 15 MGL bauda. Sumokėta baudos dalis įskaityta į atliktą bausmę. Nors nenurodyta konkreti įskaityta dalis bei neatlikta dalis, tačiau tai nelaikytina BK 63 str. nuostatos pažeidimu. 2012 m. balandžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta galutinė bausmė 15 MGL (1950 Lt) bauda bei ji išdėstyta 12 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį įmokant po 162 ,50 Lt sumą (3 t. 31-36 b. l.). Pats R. Z. pateikė pavedimą 1137,50 Lt sumai (2 t. 164 b. l.). Taigi, skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai 2012 m. balandžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės 15 MGL (1950 LT) baudos buvo atlikta (sumokėta) 7/12 dalys, o neatlikta (nesumokėta) 5/12 dalys. Būtent todėl pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas nurodė įskaitantis dalį baudos į atliktą bausmę.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo turtinės ir neturtinės žalos priteisimu, jos netinkamu paskirstymu, teigia, kad nepagrįstai nukentėjusiajam priteista 40 Lt didesnė turtinė žala ir nukentėjusiajam D. D. 400 Lt turtinė žala. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. nurodė, kad jis patyrė 40 Lt turtinę žalą, tačiau neišsaugojo kvitų. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. R. paaiškinimų, ji ir R. K. patyrė turtinę žalą už važinėjimus į policiją, pas gydytojus. Nors nėra pateikta kvitų, patvirtinančių šias išlaidas, tačiau apeliacinė instancijos teismo nuomone, jas nukentėjusysis R. K. patyrė, todėl jos priteistos pagrįstai ir nėra jokio pagrindo mažinti priteistos 200 Lt turtinės žalos nukentėjusiajam R. K.. Taip pat nekyla abejonių dėl nukentėjusiojo D. D. patirtos 400 Lt turtinės žalos. Sutiktina, kad nėra pateikta jokių turtinę žalą patvirtinančių įrodymų, tačiau atsižvelgtina, kad nukentėjusysis dėl sužalojimo buvo nedarbingas, gulėjo ligoninėje, vėliau gydėsi ambulatoriškai ir dėl to negavo dalies pajamų (uždarbio), kurį lėmė neteisėti kaltinamųjų veiksmai. Įvertinus visa, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atliginimo, atsižvelgė į visas aplinkybes ir pagrįstai bei teisėtai priteisė solidariai iš kaltinamųjų H. S., R. Z., D. R. nukentėjusiesiems R. K. 200 Lt ir D. D. 400 Lt turtinės žalos atlyginimui.

LR BPK 115 str. nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Pagal LR BPK 113 str. 2 d. nuostatas, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo LR BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Patirta neturtinė žala – didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo, pažeminimo, įtampos, streso, nuoskaudos ir pan., tarp teismo nuosprendžiu konstatuotų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir ieškovės patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai, kurie vertinami, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbo veiklai, šeiminiams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai). Dėl to ir šioje baudžiamojoje byloje svarbu įvertinti žalos padarinius, jų sunkumą, asmens turėtų galimybių praradimą. Pažymėtina, jog padariniai vertinami ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks nukentėjusiojo gyvenimą.

Nukentėjusysis R. K. baudžiamojoje byloje pareiškė 10000,00 Lt civilinį ieškinį neturtinės žalos atlyginimui už tai, kad ilgą laiką skaudėjo šonkaulis, galva svaigo mėnesį laiko, praėjus savaitei po sumušimo Universitete buvo sesija, todėl su akivaizdžiais sumušimais ir mėlynėmis jis patyrė diskomfortą, be to, buvo išgąsdinti vaikai. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jis pažemintas viešai bendrais kaltinamųjų tyčiniais, vandališkais, įžūliais veiksmais viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje taip sukeliant R. K. dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, įtampą, nepatogumus, nemalonius išgyvenimus, diskomfortą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad priteista nukentėjusiajam R. K. neturtinė žala nėra akivaizdžiai per didelė. Sutiktina su apelianto apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad dalį neturtinės žalos R. K. R. Z. atlygino, t.y. 300 Lt sumą, todėl ji minusuotina iš priteistos 2000 Lt neturtinės žalos. Kadangi nukentėjusiesiems žala padaryta bendrais kaltinamųjų H. S., R. Z., D. R. veiksmais, todėl jų atsakomybė už atsiradusią žalą tiek turtinę, tiek neturtinę, yra solidari ir šioje dalyje keisti nuosprendžio pagrindo nėra.

Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kai kurios išdėstytos apeliaciniame skunde nurodytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

n utarė:

Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį.

Pašalinti iš R. Z. kaltinimo aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Pašalinti R. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Pašalinti iš R. Z. kaltinimo aplinkybę - sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. T. į veidą, po ko nukentėjusysis D. T. nugriuvo ant žemės.

R. Z. paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.