Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-08-28 · Administracinė byla Nr. eI2-9890-426/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-08-28
Bylos Nr.
eI2-9890-426/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01965-2024-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
U. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9890-426/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01965-2024-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 28 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. K. (U. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas U. K. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S102414 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinio (toliau – ir Sprendimas).

Skunde pareiškėjas nurodo, jog atvykęs į Lietuvos Respubliką iškart nuvyko įsidarbinti bendrovėje „Euradas“ (toliau – ir Bendrovė) plytų mūrininko pagalbininku, tačiau Bendrovėje pranešė, kad darbo, atitinkančio pareiškėjo „žemo lygio“ kvalifikaciją, jie neturi ir įdarbinti Bendrovėje atsisakė. Pareiškėjas nurodo, kad reikalavo, jog Bendrovės kadrų skyrius išduotų jam atitinkamą pažymą arba bent padarytų įrašą, kad Bendrovė atsisako įdarbinti. Pareiškėjas skunde teigia, kad kadrų skyriaus darbuotojai tik pasijuokė iš jo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena iš asmeninių santaupų. Teigia, kad šiuo metu aktyviai ieško darbo, dirba atsitiktinius darbus, nes oficialiai įsidarbinti Lietuvoje kol kas negali. Skunde pažymi, kad kreipėsi į Darbo inspekciją su prašymu, kad jie ištirtų bendrovės „Euradas“ darbuotojų elgesį.

Mano, kad nurodytos faktinės aplinkybės byloja apie jo sąžiningus veiksmus, siekimą įgyti stiprius socialinius ir ekonominius ryšius, kurie pareiškėją sietų su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas skunde neneigia, jog su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, todėl mano, kad dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) ir Bendrovei nesudarius darbo sutarties su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl nesudarytos darbo sutarties su Bendrove) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.

Atsakovas mano, kad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Pažymi, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvus išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 24S102414 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. gruodžio 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

2023 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760320759, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 27 d., užsieniečiui įteiktas 2024 m. sausio 16 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Uzbekistane.

Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba.

Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie jo darbą Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog užsienietis neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 24S102414 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760320759, galiojusį iki 2025 m. lapkričio 26 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipiasi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte reglamentuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Atsakovo teismui pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas. Užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas skunde neneigia, jog su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Pažymėtina, kad pareiškėjui Migracijos departamento leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir Bendrovei nesudarius su juo darbo sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl pasikeitusios savo teisinės padėties ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, o tai neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu – 850 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės. Kadangi darbo sutartis nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjui leidimas panaikintas pagrįstai.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatyta, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.

Atsižvelgusi į pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, jog nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Taigi byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti Lietuvoje.

Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta. Tarp išvardytų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, jog šio straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, todėl negalima teigti, kad jis tik formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios būtinos leidimui gyventi Lietuvoje gauti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S102414, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

P areiškėjo U. K. (U. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas