Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-01-10 · Civilinė byla Nr. 2A-55-640/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-10
Bylos Nr.
2A-55-640/2012
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-00328-2010-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius
Atsakovas
A. Š., J. Š.
Ieškovas
UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-55-640/2012Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00328-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 35.5; 42.10; 121.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. sausio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Algirdo Auruškevičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams A. Š. ir J. Š. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 5200,11 Lt nesumokėtų įmokų, 1036,51 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas, 1173,05 Lt delspinigius nuo turto likutinės vertės, 200 Lt faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų, 4638,50 Lt turto remonto sąnaudas, 367 Lt žyminio mokesčio bei kitas bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo A. Š. 2009-06-16 buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. SP1080487, pagal kurią A. Š. įsipareigojo mokėti ieškovui mėnesines lizingo įmokas už lizinguojamą lengvąjį automobilį BMW 530i Sport, 2002 m. gamybos. 2009-06-16 tarp ieškovo ir J. Š. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ji įsipareigojo kaip solidari skolininkė atsakyti ieškovui kaip kreditoriui visu jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu A. Š. laiku ir tinkamai nevykdys visų ar dalies savo prievolių. Atsakovai savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė netinkamai, vėlavo mokėti mėnesines įmokas. Nutraukus sutartį, atsakovai lizinguoto turto negrąžino. Ieškovas nurodė, kad atsakovas dėl draudiminio įvykio, kurio metu buvo apgadintas automobilis, gavo draudimo išmoką, tačiau automobilis sutaisytas nebuvo. Dėl šių aplinkybių atsakovų skola ieškovui sudaro 12248,17 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Širvintų rajono apylinkės teismas 2011-02-07 sprendimu (b. l. 180-182) ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovo naudai iš atsakovų solidariai: 5200,11 Lt nesumokėtas įmokas, 518,25 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas, 586,53 Lt delspinigių nuo turto likutinės vertės, 4638,50 Lt turto remonto sąnaudas, viso 10943.39 Lt skolos, nuo šios sumos 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teismo dienos, t.y. 2010-07-27 iki visiško sprendimo įvykdymo, bei 200 Lt faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų ir 328 Lt žyminio mokesčio.

Nurodė, kad atsakovas pagal lizingo sutartį liko skolingas ieškovui 5200,11 Lt pradelstų įmokų ir 4368,50 Lt automobilio remonto sąnaudų. Atsiimdamas automobilį ne iš atsakovo, o iš UAB „Sirstas“, ieškovas patyrė 200 Lt faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų. Šios išlaidos susidarė atsakovui netinkamai vykdant lizingo sutartį ir yra pripažintinos pagrįstomis. Kadangi atsakovė įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui visu laiduotojui priklausančiu turtu, jei lizingo gavėjas (atsakovas A. Š.) laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių pagal lizingo sutartį, skola priteistina solidariai iš atsakovų. Teismas taip pat nurodė, kad pagal lizingo sutarties 3.11 ir 12.5.7 punktus skaičiuojami 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. Tai sudaro 73 proc. per metus. Ieškovas automobilį realizavo, todėl patirti nuostoliai sumažėjo, atsakovų prievolė nėra didelė, todėl priteistinus delspinigius sumažino iki 0,1 proc., t.y. 518,25 Lt už laiku nesumokėtas įmokas ir 586,53 Lt nuo turto likutinės vertės.

Šalies argumentai

Atsakovai A. Š. ir J. Š. apeliaciniu skundu (b.l. 188-191), prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria teismas solidariai iš atsakovų priteisė 518,25 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas, 586,53 Lt delspinigių nuo turto likutinės vertės, 4638,50 Lt turto remonto sąnaudas, 200 Lt faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų ir 328 Lt žyminio mokesčio. Ieškovo ieškinį šiose dalyse atmesti, bei priteisti atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad apeliantui žodžiu pareiškus ieškovui, kad jis nebenori tęsti lizingo sutarties, ieškovas neprieštaravo, kad lizingo įmokų įsiskolinimas bus įskaitytas ieškovui pardavus automobilį, todėl nepagrįstai buvo priteisti 518,25 Lt delspinigiai nuo 5200 Lt nesumokėtų įmokų sumos. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ieškinį dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo apeliantas padavė keliomis dienomis vėliau nei ieškovas šį automobilį atsiėmė. Nurodo, kad ieškovui buvo žinoma, jog UAB „Sirstas“ automobilį buvo sulaikęs neteisėtai. Ieškovo ir UAB „Sirstas“ tarpusavio susitarimai yra šių dviejų įmonių vidaus reikalas ir nesukuria apeliantams jokių prievolių, todėl apeliantai neturi grąžinti ieškovui sumų, kurias jis sumokėjo UAB „Sirstas“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek UAB „Sirstas“, tiek ieškovas yra PVM mokėtojai, todėl, sumokėjęs UAB „Sirstas“ 4638,50 Lt su 21 proc. PVM, ieškovas įgijo teisę į PVM atskaitą, todėl ieškovas PVM sumą atgaus du kartus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu patenkino ieškovo reikalavimą dėl 200 Lt priteisimo už antstolio paslaugas. Šios išlaidos buvo nebūtinos. Nurodo, kad ieškovo ir A. Š. sutartinių įsipareigojimų vykdymas negali būti žinomas apeliantei J. Š. vien dėl to, kad jiedu yra sutuoktiniai. Taip pat nurodo, kad lizingo sutartis buvo nutraukta 2010-02-08, tačiau ieškovas su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi tik po trijų mėnesių. Per visą šį laikotarpį ieškovas jokių reikalavimų apeliantei J. Š. nereiškė, tačiau skaičiavo delspinigius. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad laiduotoja ir ieškovas sutarė dėl ikiteisminio ginčų sprendimo tvarkos. Taip pat nurodo, kad teismas priteisė iš apeliantų 586,53 Lt delspinigius nuo 17250,71 Lt sumos, nors apeliantai neturi prievolės sumokėti ieškovui šią sumą, o kartu ir delspinigius nuo jos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas turtą realizavo, tačiau skirtumas nesusidarė – turtas buvo parduotas brangiau, nei likutinė vertė. Apeliantas pažymi, kad ir pats ieškovas nekelia reikalavimų dėl 17250,71 Lt išieškojimo, todėl teismas nepagrįstai priteisė delspinigius už neegzistuojančios prievolės pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 201-204) ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal lizingo sutartį:„Laiku nesumokėjus Sutartyje numatytų įmokų bei mokesčių, Klientas už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,2 (dvi dešimtosios) procento nuo laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius“. Vadovaujantis šia lizingo sutarties nuostata, ieškovas skaičiavo delspinigius nuo nesumokėtų įmokų. Ieškovas niekada nebuvo sutikęs atidėti mokėjimų arba leidęs apeliantams nemokėti įmokų. Nurodo, kad kol automobilis nėra parduotas, negalima įvertinti ar iš turto pardavimo gautos sumos užteks padengti turto likutinei vertei. Taigi, negalėjo būti sudaromi susitarimai ir dėl įmokų įskaitymo. Taip pat nurodo, kad po lizingo sutarties nutraukimo apeliantai lizinguoto turto per nustatytą terminą negrąžino bei informavo, kad automobilis stovi UAB „Sirstas“ servise, iš kurio automobilį ieškovas turi pasiimti pats. Susisiekus su UAB „Sirstas“, ieškovas buvo informuotas, kad apeliantai nesumokėjo už atliktus darbus, todėl turtas jiems nėra grąžinamas. Ieškovas kreipėsi į antstolį D. B. dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, siekdamas užkirsti kelią ateityje galimai kilsiančiam ginčui dėl perimamo turto techninės būklės, kadangi turtas buvo paimamas ne tiesiogiai iš kliento. Dėl šių antstolio paslaugų ieškovas patyrė 200,00 Lt išlaidų. Nurodo, kad turtas buvo apgadintas, todėl ieškovas turėjo turtą suremontuoti, norint jį realizuoti. Turto remontas ieškovui kainavo 4.638,50 Lt. Taip pat nurodo, kad PVM mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą įtraukti prekių (paslaugų), kurių jis nenaudoja ir nenaudos minėtoje veikloje, pirkimo ar importo PVM sumų. PVM mokėtojas, mokesčių administratoriui pareikalavus, privalo pats įrodyti, kad jo įsigytos prekės ar paslaugos, kurių pirkimo ar importo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą, yra susijusios su jo vykdoma ar numatoma vykdyti nurodyta veikla, todėl jis negalės dvigubai atgauti sumokėto PVM. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymus apie tai, kad pašto korespondencija buvo siunčiama abiems apeliantams atskirai. Taip pat nurodo, kad ieškovas nutraukė lizingo sutartį su apeliantais nuo 2010 m. vasario 8 d., apeliantai privalėjo grąžinti turtą vėliausiai 2010 m. vasario 11 d. Tačiau ieškovas turtą atsiėmė tik 2010 m. kovo 26 d., taigi, ieškovas negalėjo realiai disponuoti turtu, kurio piniginė vertė buvo 17.250,71 Lt. Todėl prašė priteisti delspinigius nuo turto likutinės vertės už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2010 m. kovo 17 d., kai buvo atliktas skolos paskaičiavimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo A. Š. 2009-06-16 buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. Š. įsipareigojo mokėti ieškovui mėnesines lizingo įmokas už lizinguojamą lengvąjį automobilį BMW 530i Sport. 2009-06-16 tarp ieškovo ir J. Š. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ji įsipareigojo kaip solidari skolininkė atsakyti ieškovui kaip kreditoriui, jeigu A. Š. laiku ir tinkamai nevykdys visų ar dalies savo prievolių. Atsakovai savo įsipareigojimus pagal sutartis vykdė netinkamai, todėl 2010-02-08 lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta. Nutraukus sutartį, atsakovai lizinguoto turto per nustatytą terminą negrąžino. Automobilis buvo apgadintas, o realizuojant turtą, ieškovas patyrė papildomų išlaidų.

Fizinių ir (ar) juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais. Viena iš sandorio rūšių yra sutartis. Sutartis įstatymo apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kada vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, kuria siekiama tam tikro bendro rezultato.

Šiuolaikinėje sutarčių teisėje visų pirma galioja sutarties laisvės principas, kuris reiškia tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Taigi, sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys.

Apeliantai nurodo, kad su ieškovu žodžiu susitarė, jog atsakovas J. Š. nebenori tęsti lizingo sutarties, todėl teismas nepagrįstai priteisė delspinigius. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir šalių pasirašytoje lizingo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad visi sutarties šalių su sutartimi susiję pranešimai privalo būti įforminti raštu ir laikomi įteiktais, jeigu jie išsiųsti sutartyje nurodytais adresais. Apeliantai neginčija, kad nepasirašė atskiro susitarimo dėl įmokų atidėjimo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 518,25 Lt delspinigius nuo 5200 Lt sumos.

Apeliantų argumentai, jog jie neprivalo mokėti ieškovo patirtų automobilio remonto išlaidų, nes ieškovas žinojo, jog UAB „Sirstas“ automobilį yra sulaikęs neteisėtai ir ieškovo bei UAB „Sirstas“ tarpusavio susitarimai negali sukurti apeliantams prievolių, atmestini kaip nepagrįsti. Šalių sudarytos lizingo sutarties 12.5.2 p. nustatė, jog klientas privalo grąžinti turtą techniškai tvarkingą, atitinkantį turto specifikacijos sąlygas bei tokios būklės, kuri atitinka turto natūralų nusidėvėjimą. Jei grąžinamo turto būklė neatitinka šiame punkte numatytų reikalavimų, klientas privalo savo sąskaita pašalinti turto trūkumus, arba padengti visas lizingo davėjo išlaidas turto atstatymui. Kadangi turtas buvo apgadintas ir apeliantai turto ieškovui negrąžino suremontuoto, apeliantai privalo ieškovui atlyginti jo sumokėtas remonto išlaidas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas už automobilio apgadinimą eismo įvykio metu gavo 9000 Lt draudimo išmoką, ir nepaisant to už automobilio remontą neatsiskaitė. Apelianto nurodyti motyvai dėl neteisėto automobilio sulaikymo nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant ieškovo patirtų remonto išlaidų priteisimo klausimą, nes apeliantų prievolė dėl ieškovo patirtų išlaidų turto atstatymui kyla iš šalių sudarytos sutarties. Pažymėtina, kad iš LITEKO duomenų matyti, jog apeliantas dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo į teismą kreipėsi 2010-02-26, t.y. jau po to, kai lizingo sutartis buvo nutraukta ir pareikalauta grąžinti automobilį (b.l. 29).

Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu patenkino ieškovo reikalavimą dėl 200 Lt priteisimo už antstolio paslaugas ir, kad šios išlaidos buvo nebūtinos, atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nurodė, kad atsiimdamas automobilį ne iš atsakovo, o iš UAB „Sirstas“, ieškovas patyrė 200 Lt faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų, kurios susidarė atsakovui netinkamai vykdant lizingo sutartį ir yra pripažintinos pagrįstomis. Faktinių aplinkybių konstatavimas tapo būtinu, siekiant užkirsti kelią ateityje galimai kilsiantiems ginčams dėl perimamo automobilio techninės būklės, kadangi perimamas automobilis buvo apgadintas avarijos metu ir paimtas ne tiesiogiai iš apeliantų. Lizingo sutarties 6.1.12 p. numatyta apelianto pareiga atlyginti Lizingo davėjui visus nuostolius ir išlaidas (įskaitant, bet neapsiribojant bylinėjimosi ir teismo sprendimo vykdymo išlaidas), kuriuos jis turėjo dėl turto grąžinimo lizingo davėjui. Kadangi 200 Lt išlaidos yra susijusios su turto grąžinimu lizingo davėjui, šios išlaidos yra pagrįstos.

Apeliantai nurodo, kad ieškovas įgijo teisę į PVM ataskaitą, todėl ieškovas PVM sumą atgaus du kartus. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str. 1 d. numatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje. Tai reiškia, kad PVM mokėtojas negali į PVM atskaitą įtraukti įsigytų prekių (paslaugų) pirkimo PVM, kai jis negali pagrįsti, kad jo įsigytos prekės (paslaugos) yra skirtos jo ekonominei veiklai, suteikiančiai teisę į PVM atskaitą, vykdyti. Ieškovo veiklos tikslai yra finansinės išperkamosios nuomos (lizingo) paslaugų, kitų finansinio tarpininkavimo paslaugų bei kreditavimo paslaugų teikimas Lietuvos Respublikoje ir užsienyje (b. l. 142), todėl atsakovas šiuo atveju negali į PVM atskaitą įtraukti tokio pobūdžio prekių (paslaugų), kurios nėra skirtos jo ekonominei veiklai vykdyti (lizinguoto automobilio remontas), dėl to apeliacinio skundo argumentas dėl dvigubos PVM atskaitos laikytinas teisiškai nepagrįstu.

Apeliantai nurodo, kad ieškovo ir A. Š. sutartinių įsipareigojimų vykdymas negali būti žinomas apeliantei J. Š. vien dėl to, kad jiedu yra sutuoktiniai, ieškovas privalėjo tinkamai ją informuoti pagal laidavimo sutartyje numatytą tvarką. Iš byloje esančio AB „Lietuvos Paštas“ patvirtinto korespondencijos išrašo (b.l. 137-141) matyti, kad UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ korespondencija buvo siunčiama abiems apeliantams atskirai, todėl šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog laiduotoja ir ieškovas sutarė dėl ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Nurodo, kad apeliantė prašymo išspręsti ginčą nėra gavusi. Pažymėtina, kad laidavimo sutarties 5.10 punkto nuostata nėra įpareigojanti. Joje nurodoma tik galimybė spręsti ginčą taikiai. Lietuvos Respublikos CPK 5 str. įtvirtinta teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kurio pirmame straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Byloje nėra duomenų, kad laiduotoja kreipėsi į ieškovą prašydama ginčą spręsti taikiu būdu. Ieškovas siųsdamas atsakovams pranešimus ir sąskaitas-faktūras su delspinigių paskaičiavimais aiškiai nurodė, kad atsakovas delsia vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, ta pati informacija buvo žinoma ir atsakovei, todėl ji turėjo visas galimybes pasinaudoti taikiu ginčų sprendimo būdu. Nei sutartis, nei įstatymas nedraudžia ieškovui kreiptis į teismą, siekiant apginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę, dėl to ir šis apeliantų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 586,53 Lt delspinigių nuo 17250,71 Lt sumos priteisimo. LR CK 6.574 numatyta, kad kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutartis buvo nutraukta 2010-02-08, todėl apeliantai lizinguotą turtą privalėjo grąžinti iki 2010-02-11. Ieškovas turtą atgavo tik 2010-03-26. Vadovaujantis šalių pasirašytos lizingo sutarties 12.5.7 punktu klientui nesumokėjus dėl sutarties nutraukimo lizingo davėjui atsiradusių nuostolių, klientas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą dieną mokėti 0,2 procento nuo įsiskolinimo sumos dydžio delspinigius ir atlyginti visas su lizingo davėjo patirtų nuostolių išieškojimu susijusias išlaidas. Pažymėtina, kad nors ieškovas ir nekelia reikalavimų dėl likutinės lizinguojamo turto vertės (17 250,71 Lt) priteisimo, tačiau laikotarpiu nuo 2010-02-11 iki 2010-03-26 ieškovas negalėjo disponuoti jam priklausančiu 17 250,71 Lt vertės turtu. Vadovaudamasis lizingo sutarties 12.5.7 p. už laikotarpį nuo 2010-02-11 iki 2010-03-17 (skolos paskaičiavimo data) jis priskaičiavo 0,2 procentų dydžio delspinigius per dieną, kas sudaro 1 173,05 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, pagrįstai sumažino delspinigius iki protingo delspinigių dydžio, t.y. iki 586,53 Lt. Todėl ir šis apeliantų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaujantis CPK 96 str. 6 d. apeliacinėje teismo instancijoje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš apeliantų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta Veniulytė-JankūnienėTatjana ŽukauskienėAlgirdas Auruškevičius