- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-03
- Bylos Nr.
- 2A-527-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski (pran.), Marijonas Greičius
- Pareiškėjas
- V. A., Č. A.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. A. ir Č. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. ir Č. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ŽŪB ,,Naujoji Rudamina‘‘ dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai V. A. ir Č. A. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į namą, esantį Totoriškių k., Rudaminos sen., Vilniaus r.. Nurodė, jog pareiškėjai susituokė 1992 m., tuo metu jie abu dirbo ŽŪB „Naujoji Rudamina“. Kadangi pareiškėjai būdami susituokę neturėjo savo būsto, 1993 m. kovo 12 d. pareiškėjui Bendrovės valdybos posėdyje buvo nutarta lengvatinėmis sąlygomis parduoti namą. Sprendimas buvo priimtas žodžiu, todėl nutarime nebuvo nurodyta nei namo kaina, nei konkreti įsigijimo ar priėmimo-perdavimo data, nebuvo įtrauktos kitos sąlygos. Po šio nutarimo priėmimo pareiškėjai atsikėlė gyventi į namą ir gyvena jame iki šiol. Namo įsigijimo dokumentai niekada nebuvo baigti sutvarkyti ir įforminti. Nurodė, kad jokių dokumentų, liudijančių namo priklausymą bendrovei nėra. Buvo žinoma, kad iki 1990 m. namas priklausė kolūkiui ,,Kovo 8-oji‘‘, tačiau jį privatizavus, kolūkio turtas, tame tarpe ir namas, perėjo bendrovei. Pažymėjo, jog namas stovi ant pareiškėjui priklausančio suformuoto, bet dar iki galo neįteisinto ir neįregistruoto žemės sklypo. Iš viso sąžiningas valdymas trunka jau penkiolika metų. Pareiškėjai yra sąžiningi ir teisėti valdytojai. Pareiškėjai dėl namo kreipėsi į bendrovę, 2008 m. sausio 17 d. iš buvo gautas pareiškimas, patvirtinantis, kad Bendrovė neturi jokių pretenzijų į namą. Kadangi namas buvo užvaldytas gavus Bendrovės pritarimą (perdavus pareiškėjams). Pabrėžė, kad daiktas priklausė Bendrovei, kurios pajininkais pagal tuo metu galiojusį Žemės ūkio bendrovių įstatymą galėjo būti tik fiziniai asmenys, todėl turtas negalėjo priklausyti nei valstybei, nei savivaldybei. Tai, kad namas nepriklausė valstybei ar savivaldybei, taip pat liudija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pranešimas apie ketinimą kreiptis į teisiną dėl namo pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog neturėjo pinigų išsipirkti namą, niekas neprašė ir nesakė, kur mokėti.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens ŽŪB ,,Naujoji Rudamina‘‘atstovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad namas priklausė kolūkiui „Kovo-8‘‘, paskui pasikeitė į ,,Rudamina‘‘, dabar bendrovė vadinasi ŽŪB ,,Naujoji Rudamina‘‘. Pareiškėjas dirbo bendrovėje ir gavo namą, 15 metų gyveno, bet nesumokėjo. Žemė nepriklausė kolūkiui, bendrovė nuomojo iš valstybės. Bendrovės darbuotojams buvo skirta po 2 ha žemės naudojimui, nebuvo pirkimo-pardavimo akto. Bendrovės balanse namo nėra, todėl namo parduoti negali.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus valstybinės mokesčių inspekcija su pareiškimu nesutiko. Nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad namas priklausė nuosavybės teise ŽŪB, nes ji kaip valstybės turto valdytoja leido lengvatine tvarka privatizuoti namą V. A. privačion nuosavybėn. Paaiškino, kad bendrovė negalėjo parduoti namo, jei jos balanse nebuvo tokio turto, todėl namo savininkas yra valstybė. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (LR CK 4.69 str. 3 d.). Minimas visuomeninio butų fondo (kolūkio) gyvenamasis namas kaip valstybės nuosavybė gali būti perleistas ne bet kokiu būdu, o tik valstybės ir (ar) savivaldybių turto disponavimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytais atvejais ir būdais. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų apie namo privatizavimo procesą, todėl nebuvo baigtas privatizavimo procesas. Mano, kad pareiškėjai turėtų identifikuoti namą nurodant adresą, unikalų numerį, nes abstraktus reikalavimas neatitinka aiškiai suformuluoto prašymo reikalavimų.
Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybė 2008-04-21 gavo pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Prašė teismo konstatuoti, kad buvo visos LR CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, jog namas Vilniaus rajono savivaldybei nepriklauso, todėl nereiškia į jį jokių pretenzijų.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovė atsiliepime nurodė, kad neprieštarauja, jog teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į namą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimo netenkino. Nurodė, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas; 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo; 3) asmuo valdo daiktą teisėtai; 4) daikto atviro valdymo sąlyga; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų. Teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta ir įrodyta, jog pareiškėjų namo valdymas atitiktų nurodomų sąlygų visetą. Nustatė, kad pareiškėjai valdė namą daugiau kaip 10 metų, t.y. nuo 1993 metų kovo mėnesio iki 2003-07-01, nes LR CK ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo ir CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 str. 2 d. nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Teismas nustatė, kad pareiškėjai namą valdė nebūdami namo savininkais, atvirai, kaip savą, nesislapstydami. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai sąžiningai įgijo galimybę valdyti namą, kaip gyvenamąją vietą. Tačiau atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas nepripažino, kad pareiškėjai sąžiningai valdo šį daiktą. Nurodė, jog pareiškėjas, suprasdamas, kad namas turėjo būti nustatyta tvarka privatizuotas ir išpirktas, kadangi kito būdo tuo metu įgyti namą, kuris buvo ne privataus asmens nuosavybė nebuvo, pradėjo inventorizaciją, bet nebaigė, daugiau, kaip 5 metus (nuo 1993 m. kovo mėn.) nedarė nieko, kad privatizuotų namą pagal įstatymą, o po to dar 9 metus nedarė nieko, kad sukurtų nuosavybės teises į namą ir visą minimą laikotarpį nedarė nieko, kad pašalintų kliūtis tai padaryti. Nustatytos aplinkybės teismo nuomone nėra sąžiningas valdymas aukščiau nurodyta prasme. Teismas nustatė, kad ginčo namas buvo valstybinė nuosavybė, o ne ŽŪB “Rudamina“ nuosavybė, kuri buvo privatizavimo objektu, ir dėl kurio nebuvo atlikti reikalingi veiksmai, kad būtų įgyvendintas turto privatizavimas. Pažymėjo, kad ŽŪB ,,Naujoji Rudamina‘‘ 1993-03-12 išrašas iš valdybos posėdžio tik įrodė bendrovės ketinimus įgyti namą nuosavybėn, tačiau tokie veiksmai įstatymo numatyta tvarka nebuvo pradėti ir užbaigti, nes tuo metu pastato nebuvo bendrovės balanse. Mokėjimo pranešimas dėl perkamo 2,05 ha žemės sklypo nepatvirtino, kad pareiškėjas nuo 1996 m. nežinojo apie kliūtis įsigyti jam nuosavybėn ir ginčo namą ir žemę, atvirkščiai – pareiškėjas žinojo, kad turi išsipirkti namą, pradėjo inventorizaciją, bet nebaigė. Teismas pažymėjo, jog ŽŪB ,,Naujoji Rudamina‘‘ 2008-01-17 pareiškimas, kad namas nepriklauso bendrovei ir ši neturi jokių pretenzijų į šį statinį, taip pat 1992-08-01 Rudaminos agrarinės reformos tarnybos reorganizuojant kolūkį priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nėra ginčo namo, įrodo, kad ginčo namas buvo ir dabar lieka valstybinė nuosavybė. Teismas padarė išvadą, jog ginčo namas turėjo būti perduotinas ŽŪB “Rudamina“ iš valstybės, o pagal LR CK 4.69 str. 3 d. tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Pabrėžė, jog tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji LR CK 4.69 str. 3 d. nuostata.
Šalies argumentai
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti. Nurodė, jog su priimtu teismo sprendimu nesutinka. Pažymėjo, jog pats teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjai valdė namą daugiau kaip 10 metų, kad namą įgijo sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai valdė namą daugiau kaip 10 metų, kad pareiškėjai turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nei karto ja nepasinaudojo, todėl buvo įgyta nuosavybės teisė į daiktą. Šios išdėstytos aplinkybės pilnai atitinka LR CK 4.68 str. įtvirtintą teisės normą įgyjamajai senačiai nustatyti. Nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjai neteisėtai valdė daiktą, kadangi teismo nurodytos aplinkybės nenumatytos LR CPK 4.70 str. Nurodė, jog namą perėmė esant teisėtam bendrovės sprendimui ir tai, kad niekas nereikalavo apmokėjimo už įsigytą daiktą, nereiškia, kad daiktas buvo įgytas nesąžiningai. Pabrėžė, jog pareiškėjų valdoma nuosavybė niekada nebuvo valstybinė ar savivaldybės nuosavybė. Per visą laikotarpį nei viena iš suinteresuotų šalių nereiškė pretenzijų dėl turto, tuo labiau, kad turtas yra susidėvėjęs ir jo vertė tik 500 Lt. Teismas nepagrindė konstatavimo, jog šis turtas priklauso valstybei. Minėtas teiginys prieštarauja logikai, kaip ir teiginys, kad turtui negali būti taikoma įgyjamojo senatis, kadangi jis nebuvo registruotas registrų centre.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą. Nurodė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad kolūkis „Kovo 8-oji“, o po kolūkio reorganizacijos ŽŪB „Naujoji Rudamina“ administravo jos balanse esantį namą, kuris yra valstybės turtas ir bendrovė buvo atsakinga už jo pardavimą teisės aktų reikalavimus atitinkantiems asmenims, t.y. perleidimo privačion nuosavybėn. Tačiau namas nebuvo privatizuotas, todėl liko valstybės nuosavybės objektu. Namas kaip valstybės nuosavybės objektas gali būti perleistas tik valstybės turto disponavimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytais atvejais ir būdais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai negali įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į valstybei priklausantį namą. Nurodė, jog neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjai po ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 1993-03-12 valdybos posėdžio sprendimo 1993 m. apsigyveno gyvenamajame name, esančiame Totoriškių k., Rudaminos sen., Vilniaus raj., ir minėtame name su 5 nepilnamečiais vaikais gyvena iki šiol (b.l.12, 13-21, 23).Suinteresuoti asmenys šio fakto neginčijo. Be to, pagal bylos duomenis nuosavybės teisės į minėtą gyvenamąjį namą viešame registre nėra įregistruotos.
Pareiškėjai minėtą gyvenamąjį namą valdo atvirai, nepertraukiamai nuo 1993 m., t.y jau daugiau kaip 10 m. ir šis terminas suėjo iki LR CK 4.22 str., 4.27 str. 2 d. įsigaliojimo (2003-07-01) (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d.), todėl jų valdymo teisė viešame registre neprivalėjo būti registruota, kad įgyti nuosavybės teisę į namą įgyjamosios senaties būdu. Faktą, kad šį gyvenamąjį namą valdo atvirai, patvirtina aplinkybės, jog pareiškėjams buvo suformuotas namų valdos žemės sklypas (b.l.10, 11-12), šiame name jie deklaravo savo gyvenamąją vietą (b.l.23), atsiskaitinėjo su AB Rytų skirstomieji tinklai už suvartotą elektros energiją (b.l.62-63), taip pat moka žemės nuomos mokestį į Vilniaus rajono savivaldybės biudžetą (b.l.61).
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nėra sąžiningi namo valdytojai. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad pareiškėjai sąžiningai įgijo galimybę valdyti namą, konstatavo, kad pareiškėjai nėra sąžiningi namo valdytojai vien tuo pagrindu, kad jie nesiėmė jokių veiksmų namui privatizuoti. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Pareiškėjai nurodė teismo posėdžio metu, kad jie domėjosi, tačiau ŽŪB „Naujoji Rudamina“ atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį remdamasi tuo pagrindu, kad gyvenamas namas nėra apskaitomas jų balanse ir šiai bendrovei nepriklauso. Pareiškėjai į gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi sąžiningai ir teisėtai, kadangi po ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 1993-03-12 valdybos sprendimo jie pagrįstai buvo įsitikinę, kad bendrovė kaip teisėtas savininkas leido jiems gyventi šiame name. Niekas jiems pretenzijų dėl minėto gyvenamojo namo nereiškė. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nėra teisėti gyvenamojo namo valdytojai. Be to, valdymo sąžiningumas ir teisėtumas yra preziumuojami, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjų valdymo sąžiningumą ir teisėtumą.
Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad gyvenamasis namas, į kurį pretenduoja pareiškėjai, nepriklauso nuosavybės teise ŽŪB „Naujoji Rudamina“. Pagal byloje turimus duomenis pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas buvo apskaitomas Kovo 8-osios kolūkio balanse (b.l.104), šios aplinkybės proceso dalyviai neginčijo ir šį faktą pripažino. Reorganizuojant kolūkį „Rudamina“ į ŽŪB „Naujoji Rudamina“, pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas pagal 1992-08-01 aktą nebuvo perduotas ŽŪB „Naujoji Rudamina“ (b.l.105-107), įrodymų, kad pareiškėjų valdomas gyvenamasis būtų perduotas ŽŪB „Naujoji Rudamina“ byloje nėra, šios bendrovės balanse minėtas namas neapskaitomas, pati bendrovė pripažįsta nesanti šio namo savininkė (b.l.22), todėl pagrįstai teismas pripažino, kad namas šiai bendrovei nepriklauso. Tačiau teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas priklauso nuosavybės teise valstybei, nes tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
Kaip matyti iš bylos įrodymų, pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas pagal 1989 m. duomenis buvo apskaitomas Kovo 8-osios kolūkio balanse (b.l.104, 109). Kaip nurodė 2009-04-06 teismo posėdžio metu ŽŪB „Naujoji Rudamina“ atstovas (b.l.112), Kovo 8-osios kolūkis buvo reorganizuotas į kolūkį „Rudamina“, o pastarasis į ŽŪB „Naujoji Rudamina“. Reorganizuojant kolūkį „Rudamina“ į ŽŪB „Naujoji Rudamina“, pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas nebuvo perduotas (b.l.105-107). Taigi, pagal bylos įrodymus gyvenamasis namas priklausė kolūkiui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip įrodymą atmetė pagrindinių priemonių apskaitos inventorinę kortelę (b.l.104, 109) vien tuo argumentu, kad yra padaryti papildomi įrašai rusų kalba apie pastato perdavimą kolūkiui „Rudamina“. Toje dalyje, kur abiejuose pagrindinių priemonių apskaitos inventorinės kortelės nuorašuose vienodi įrašai, šis dokumentas gali būti byloje įrodymu. Pagal LR CK 1964 m. CK (redakcija, galiojusi iki 1994 m.) 95 str. buvo skiriamos savarankiškos valstybinė ir kolūkių nuosavybės rūšys, t.y. kolūkis buvo savarankiškas nuosavybės teisės subjektas, nuosavybės teise valdęs jam priklausantį turtą ir šiuo turtu disponuoti galėjo išimtinai tik kolūkis (1964 m. CK 102 str.). Taigi, pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas priklausė nuosavybės teise kolūkiui (1964 m. CK 103 str.), o ne valstybei. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjų valdomas namas iš kolūkinės nuosavybės buvo perduotas valstybės nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą nei bylos įrodymais, nei teise išvadą, kad pareiškėjų namas priklauso valstybei nuosavybės teise. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia aukščiau minėtas teisinis reguliavimas bei bylos įrodymai. Kad namas nepriklauso valstybei nuosavybės teise, patvirtina ir tas faktas, kad valstybės institucijos buvo pradėjusios pareiškėjų valdomo namo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą. Kuriam kolūkiui pareiškėjų namas priklausė nuosavybės teise, iš esmės teisinės reikšmės ginčui neturi, nes po bylos pagal pareiškėjų prašymą iškėlimą niekas pretenzijų į pareiškėjų valdomą namą nepareiškė, išskyrus suinteresuotą asmenį Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, teigiančią, kad namas priklauso valstybei. Taigi, pagal bylos įrodymus pareiškėjų valdomas gyvenamasis namas neturi savininko. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus bei aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjai sąžiningai užvaldė gyvenamąjį namą, pagrįstai galėjo tikėtis, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į užvaldomą namą, nes po pareiškėjų įsikėlimo į namą ŽŪB „Naujoji Rudamina“ nurodė, kad šis namas bendrovei nepriklauso. Duomenų, kad pareiškėjams būtų žinoma apie kokias nors kliūtis nuosavybės teisei įgyti, nėra. Pareiškėjų valdymo sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta bylos įrodymais. Per visą pareiškėjų valdymo laikotarpį joks savininkas nepasinaudojo teise įgyvendinti nuosavybės teises į pareiškėjų valdomą namą, įrodymų apie kliūtis tam byloje nėra.
Kadangi dėl aukščiau nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nėra sąžiningi ir teisėti gyvenamojo namo valdytojai, nes neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir dėl to neteisingai pritaikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p., 185 str., 329 str., 330 str.).Kadangi pagal bylos įrodymus pareiškėjai, nebūdami jų valdomo gyvenamojo namo savininkais, valdo jį teisėtai ir sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei 10 metų, valdo šį namą kaip savo, teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra visos LR CK 4.-4.71 str. nustatytos sąlygos nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti, todėl tenkina pareiškėjų pareiškimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d.2 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų V. A. ir Č. A. pareiškimą patenkinti. Nustatyti faktą, kad pareiškėjai V. A. ir Č. A. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (inventorinis Nr.41/15463), plane pažymėtą indeksu 1A 1/m, esantį Totoriškių k., Rudaminos sen., Vilniaus rajone, įgijo pagal įgyjamąją senatį.