Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. (R. L. ) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. lapkričio 24 d., apie 1.00 val., Jono Totoraičio vidurinės mokyklos stadione, esančiame Dariaus ir Girėno g. 7, Marijampolės m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prikibo prie A. N. , tyčia sudavė smūgius rankos plaštakos apatine dalimi stovinčiam bei sėdinčiam A. N. į galvą, spyrė dešiniu kojos keliu sėdinčiam į galvą, o šiam parkritus ant žemės, spardė jį į galvą ir krūtinę ir taip sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių, iš kurių ne mažiau kaip šešis į galvos sritį, taip padarė odos nubrozdinimus kaktoje ir nosyje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose ir abiejuose žanduose, kraujosruvas kaktos, abiejų smilkinių ir veido minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą liežuvyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju smegenų pusrutuliu, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kraujosruvą pakaušio minkštuose audiniuose, poodinę kraujosruvą kakle ir krūtinėje, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje ir abiejose plaštakose, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl ko nuo galvos sumušimo įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu smegenų pusrutuliu ir tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų paburkimu ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, dėl ko 2006 m. lapkričio 25 d., apie 21.40 val., A. N. ligoninėje mirė.

Apeliantas abejoja teismo išvadomis, jog jis nukentėjusįjį nužudė netiesiogine tyčia, o sąmoningas leidimas atsirasti sunkiems padariniams reiškia abejingumą kito žmogaus gyvybei. R. L. teigia, kad pamatė, kaip A. N. krausto draugo V. K. kišenes, norėjo apginti jį ir apsaugoti jo turtą, todėl nukentėjusįjį sumušė. Tačiau tai nereiškia, kad jis (apeliantas) norėjo pakenkti A. N. ar jį nužudyti. Jis smurtą naudojo labai susijaudinęs ir tuo metu apie pasekmes negalvojo, o pagalbos kvietimas tuoj po incidento rodo, kad apeliantas nebuvo visiškai abejingas nukentėjusiojo gyvybei.

Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo A. N. veiksmai V. K. atžvilgiu turėjo lemiamos įtakos jo padarytam nusikaltimui, todėl mano, jog būtina taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas ir įvertinti tai skiriant bausmę. Todėl prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Gynėja prašo nuteistojo R. L. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. L. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Kadangi R. L. neginčija įrodymų vertinimo, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusįjį nužudė netiesiogine tyčia. R. L. teigia, kad nukentėjusiajam nenorėjo pakenkti ar jį nužudyti, nes A. N. mušė būdamas labai susijaudinęs ir apie pasekmes tuo metu negalvojo. Tai, kad jis telefonu iškvietė pagalbą, rodo, kad apeliantas nebuvo visiškai abejingas nukentėjusiojo gyvybei. Tiek baudžiamajame įstatyme, tiek teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti. Są­mo­nin­gas lei­di­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju reiš­kia kal­ti­nin­ko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui (Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p.). Iš bylos medžiagoje esančios specialisto išvados matyti, kad A. N. kūne rasti šie sužalojimai: odos nubrozdinimai kaktoje ir nosyje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose ir abiejuose žanduose, kraujosruvos kaktos, abiejų smilkinių ir veido minkštuosiuose audiniuose, kraujosruva liežuvyje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju smegenų pusrutuliu, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose, poodinės kraujosruvos kakle ir krūtinėje, poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje ir abiejose plaštakose. Sužalojimai galvoje A. N. padaryti ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai kitose kūno srityse padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai galvoje padaryti kietais bukais daiktais ir yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui (t. 1, b. l. 62). Iš nustatytų bylos aplinkybių ir R. L. parodymų matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajam ne vieną kartą sudavė smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas. Nustatyta, kad nukentėjusysis mirė nuo galvos sužalojimų visumos, t. y. odos nubrozdinimų kaktoje ir nosyje, poodinių kraujosruvų abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose ir abiejuose žanduose, kraujosruvų abiejose lūpose, kraujosruvų kaktos, abiejų smilkinių ir veido minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvos liežuvyje, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju galvos smegenų pusrutuliu (t. 2, b. l. 112).

Teismų praktikoje nustatant kaltininko tyčios turinį atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai su­ža­lo­ti gy­vy­bei svar­būs or­ga­nai), nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nu­ken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo pa­da­ry­mo ir kt. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie R. L. tyčios turinį, įvertino visas šias išvardintas aplinkybes ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės formos bei rūšies. R. L. nukentėjusiajam daugybę kartų smūgiavo rankomis bei kojomis, apautomis batais. Nustatyta, kad ne mažiau kaip šeši smūgiai buvo suduoti į galvą, kur yra išsidėstę svarbūs gyvybei centrai. Smurtas buvo intensyvus, tai rodo suduotų smūgių skaičius (ne mažiau kaip 6 smūgiai suduoti į galvą, ne mažiau kaip 4 - į kitas kūno vietas) bei sužalojimų pobūdis (galvoje padaryta sužalojimų visuma vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris yra pavojingas žmogaus gyvybei) (t. 1, b. l. 62). R. L. nukentėjusysis nesipriešino, po pirmųjų smūgių prisėdo ant suolo, o nuo kitų nuteistojo smūgių nukrito ant žemės, po to apeliantas ir toliau jį spardė į galvą bei kitas kūno vietas. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas taip pat aiškino, kad jis pirmus du smūgius A. N. sudavė į galvą visiškai netikėtai, dėl ko pastarasis galėjo labai apsvaigti ir atsisėdo ant suolo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. L. suvokė savo smurtinių veiksmų intensyvumą, jų pavojingumą A. N. sveikatai ir gyvybei bei numatė galimas jų pasekmes - nukentėjusiojo mirtį. Visos išvardintos aplinkybės rodo, kad R. L. , suduodamas nevienkartinius ir intensyvius smūgius kojomis, apautomis batais, ir rankomis nukentėjusiajam į galvą, t. y. žmogaus kūno dalį, kurioje yra išsidėstę svarbūs gyvybei centrai, suprato, jog šie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo A. N. gyvybei, numatė, kad dėl jų nukentėjusysis gali mirti, nenorėjo jo mirties, tačiau sąmoningai leido atsirasti šiems padariniams (BK 15 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliantas teisingai skunde pažymi, kad ta aplinkybė, jog jis pats paskambino policijos įstaigai ir pranešė apie sumuštą žmogų, rodo, jog jis nenorėjo A. N. mirties. Tačiau tai nepaneigia R. L. tyčinės kaltės atimant nukentėjusiajam gyvybę, t. y. nužudymo netiesiogine tyčia, kadangi šiai tyčinės kaltės rūšiai ir yra būdinga tai, kad kaltininkas nenori atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Kaip jau buvo minėta, sąmoningas leidimas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti reiš­kia kal­ti­nin­ko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Tai, kad R. L. buvo abejingas galimam A. N. gyvybės atėmimui, rodo jo veiksmai nusikaltimo metu: rankomis ir batais apautomis kojomis sudavė nevienkartinius stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, nors nukentėjusysis visiškai nesipriešino, po suduotų smūgių nukrito ant žemės, tačiau nuteistasis ir toliau jį mušė rankomis, spardė. R. L. suvokė, kad jos veiksmai yra pavojingi A. N. gyvybei ir gali sukelti jo mirtį, tačiau ignoravo šią aplinkybę ir naudojo prieš jį pavojingą gyvybei smurtą - daužė kumščiais ir spardė į galvą bei kitas kūno vietas, o tai rodo, kad R. L. nedomino galimos jo veiksmų pasekmės, jis buvo abejingas galimam A. N. gyvybės atėmimui. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad R. L. minėtus nusikalstamus veiksmus atliko būdamas labai susijaudinęs. Po nusikaltimo padarymo pranešimas telefonu policijai apie nukentėjusįjį rodo ne tai, kad apeliantas buvo neabejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui, o tik tai, kad jis nenorėjo ir nesiekė A. N. mirties. Neabejingumas galimiems žalingiems savo veikos padariniams pasireiškia tuo, kad asmuo, prieš atlikdamas veiką ar jos metu, numato ar pats imasi kokių nors konkrečių veiksmų ar priemonių tiems padariniams išvengti. R. L. , šioje situacijoje padarydamas nukentėjusiojo gyvybei pavojingus veiksmus, nenumatė jokių objektyvaus pobūdžio aplinkybių, realiai galinčių pašalinti pavojingų padarinių atsiradimo riziką. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada dėl netiesioginės tyčios bei R. L. veikos kvalifikavimo pagal 129 straipsnio 1 dalį yra teisinga ir pagrįsta.

Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat nepakankamai įvertino tai, kad šeimoje tik jis vienas dirbo ir išlaikė savo motiną bei mažametę seserį. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tą faktą, kad jis po nusikaltimo padarymo pats nukentėjusiajam iškvietė pagalbą ir iš įvykio vietos pasišalino tik įsitikinęs, kad pagalba atvyko. Be to, teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad šiam nusikaltimui padaryti lemiamos įtakos turėjo paties A. N. veiksmai, todėl, remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, ši aplinkybė taip pat turėjo būti pripažinta R. L. atsakomybę lengvinančia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad Kauno apygardos teismas, R. L. skirdamas bausmę, iš esmės tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, ir galutinė nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Kauno apygardos teismas, skirdamas R. L. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir negrįžtami padariniai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino R. L. asmenybę –charakterizuojamas patenkinamai, baustas administracine tvarka, praeityje neteistas. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes - R. L. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, nuteistasis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas, motyvuodamas skiriamą bausmę, įvertino ir tai, kad R. L. pats pranešė policijai apie sužalotą žmogų, tačiau to nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių, sąlygotų jo pavojingais veiksmais, visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas tai pripažįsta kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas, baigęs mušti nukentėjusįjį, pastebėjo, jog jis vangiai reaguoja ir yra visas kruvinas, todėl mobiliuoju telefonu paskambino policijai ir pranešė apie sumuštą vyriškį. Tačiau R. L. neatliko daugiau jokių veiksmų, kuriais būtų siekęs išvengti galimų savo veikos padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo vien tik pranešimą policijai apie sumuštą žmogų vertinti kaip aktyvius veiksmus, kuriais buvo bandoma išvengti sunkesnių padarinių, ir pripažinti tai lengvinančia aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti R. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką jam. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Šiuo atveju pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu arba rizikingu nėra pagrindo dėl tos priežasties, kad nėra nustatytas toks faktas, jog nukentėjusysis, kaip nurodo nuteistasis R. L. , kraustė V. K. kišenes. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, tuo jis nebuvo įsitikinęs, jam tik pasirodė, kad A. N. tikrina V. K. kišenes. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo A. N. elgesį vertinti kaip rizikingą ar provokuojamą, kadangi pats R. L. nebuvo tikras dėl minėtos aplinkybės, tačiau nieko nesiaiškindamas pradėjo mušti ir sumušė nukentėjusįjį. Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, kad R. L. nusikalstamai veikai padaryti turėjo įtakos A. N. provokuojamas ar rizikingas elgesys.

Apygardos teismas, įvertinęs tai, kad buvo nustatytos dvi R. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, R. L. asmenybę bei visas kitas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė jam už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už įstatyme (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Tai, kad R. L. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė skirdamas bausmę, todėl dar kartą įvertinti šią aplinkybę peržiūrint nuosprendį apeliacine tvarka nėra jokio pagrindo. Tai, kad apeliantas dirbo ir vienintelis šeimoje gaudavo reguliarias pajamas bei išlaikė savo motiną ir mažametę seserį, nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. L. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. L. (R. L. ) apeliacinį skundą atmesti.