Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. A. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. P. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo ir ieškovas V. P., dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir V. P. ieškinį atsakovui T. P. dėl turto padalijimo, išlaikymo priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir pagal atsakovo priešieškinį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, padalindamas turtą tarp šalių, nevertino aplinkybės, jog po santuokos nutraukimo šalių sūnus visą laiką faktiškai gyveno su motina, ji viena jį išlaikė, prižiūrėjo ir auklėjo, užtikrino gyvenamąjį plotą, tuo tarpu atsakovas, būdamas nepilnamečio vaiko tėvas, praktiškai nesirūpino sūnumi, jo gyvenimo sąlygomis, neteikė jo poreikių atitinkančio išlaikymo, nebendravo su juo. Teismas nenukrypdamas nuo lygių dalių principo taipogi neatsižvelgė, kad atsakovas faktiškai neišlaikė savo sūnaus. Taip pat nebuvo atsižvelgta į ieškovės finansinę padėtį ir realias galimybes sumokėti atsakovui kompensaciją. Reikalavimas priteisti neturtinę žalą buvo susijęs su šalių sūnaus dvasiniais išgyvenimais, kuriuos sukėlė atsakovo požiūris ir veiksmai ginčijant tėvystę.

Ieškovas V. P. pareiškimu prisidėjo prie apeliacinio skundo, visiškai palaiko apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus.

IV. Šalių prašymai

Motyvuojamoji dalis

V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliantai (ieškovai) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje yra atmesti jų reikalavimai dėl išlaikymo, jo įsiskolinimo, neturtinės žalos priteisimo ir lygiomis dalimis padalintas turtas. Todėl kolegija atskirai pasisako dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo.

Ieškovės atstovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas, nes šalys naujų įrodymų neteikė, išeiti už ieškinio ribų pagrindo nėra, todėl žodinis procesas nėra būtinas (CPK 322str.).

Dėl turto padalijimo.

Ieškovė R. P. prašė padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisiant jai didesnę turto dalį, t.y. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui T. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas santuokoje įgytą turtą padalino lygiomis dalimis, tačiau ieškovei tekusio turto vertė yra 94500Lt, o atsakovui-86600Lt, todėl jam priteista 7960Lt piniginė kompensacija. Apeliantė teigia, kad teismas nevertino aplinkybės, jog po santuokos nutraukimo šalių sūnus visą laiką gyveno su motina, ji viena jį išlaikė, prižiūrėjo ir auklėjo, užtikrino gyvenamąjį plotą, tuo tarpu atsakovas, būdamas nepilnamečio vaiko tėvas, nesirūpino sūnumi, jo gyvenimo sąlygomis, neteikė jo poreikių atitinkančio išlaikymo, nebendravo su juo. Teismas nenukrypdamas nuo lygių dalių principo neatsižvelgė, kad atsakovas faktiškai neišlaikė savo sūnaus. Taip pat nebuvo atsižvelgta į ieškovės finansinę padėtį ir realias galimybes sumokėti atsakovui kompensaciją.

Kolegija pažymi, kad turtas paprastai padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiama nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009). Tai reiškia, kad teismas privalo argumentuotai pagrįsti, kodėl parenka vienokį ar kitokį nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių mastą. Teismas, nustatęs dalijamą sutuoktinių turtą ir jo vertę (CK 3.118, 3.119 straipsniai) bei sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), padalija turtą natūra, t. y. kiekvienam sutuoktiniui perduoda aiškiai apibrėžtą turtą (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalinti negalima arba vienam iš sutuoktinių tenka didesnės vertės turtas, kitam sutuoktiniui priteisiama piniginė kompensacija.

Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus, tačiau nėra jų griežtai saistomas ir įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 1.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis. Tuo tarpu ieškovės skunde nurodytos aplinkybės šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes sprendimas dėl turto padalijimo natūra yra priimtas sūnui esant pilnamečiui, todėl atsižvelgti į pilnamečio vaiko interesus pagrindo nėra. Tuo pačiu negali būti pripažintos svarbiomis ir kitos ieškovės nurodytos aplinkybės. Todėl apeliantės prašymas šioje dalyje panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priteisti jai didesnę turto dalį atmestinas, nes ji yra sveika, darbinga ir jai tenka pakankamai turto, kad galėtų spręsti atsakovui priteistos kelių tūkstančių piniginės kompensacijos sumokėjimą.

Dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė, nurodant, jog ieškovės ir atsakovo sūnui tapo pilnametis, todėl su pilnametyste baigėsi ir tėvų pareiga jį išlaikyti, o dėl paramos priteisimo sūnus V. P. nesikreipė. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo priteisti įsiskolinimo, nes atsakovo prisidėjimą prie sūnaus išlaikymo patvirtina byloje esantys įrodymai. Tačiau kolegija sprendžia, kad šioje dalyje teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas, tenkinant abu reikalavimu iš dalies.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tėvų atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes nustatyta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Ši teisės aktuose įtvirtinta abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek atskirai nuo jo) pareiga materialiai išlaikyti vaikus yra vienoda, jos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrame skirsnyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos svarbos, santykio su kitomis tėvų teisėmis ir pareigomis auklėjant ir prižiūrinti vaikus, yra suformuota ir nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant vaikų teises ir interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010).

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Kiekvieno iš tėvų teiktino išlaikymo dydis nustatomas pagal proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principą.

Vadovaujantis šiuo principu nustatytas išlaikymas turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinys dėl V. P. išlaikymo iki pilnametystės ir įsiskolinimo už 3 metus priteisimo iš atsakovo yra paduotas 2008-02-28, t.y. sūnui esant dar nepilnamečiui. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos nagrinėjimo metu sūnui tapus pilnamečiu išnyko ieškovų teisė reikalauti tinkamo dydžio išlaikymo už laikotarpį nuo teisės į jį atsiradimo iki vaiko pilnametystės priteisimo. Kolegija sprendžia, kad teismas, atmesdamas ieškinį dalyje dėl išlaikymo priteisimo, neteisingai aiškino ir taikė įstatymą (CK 3.192str.). Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai kiekvienas iš tėvų turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o teiktino išlaikymo dydis nustatomas pagal proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principą. Vadovaujantis šiuo principu nustatytas išlaikymas turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė nurodė, kad sūnaus išlaikymui kas mėnesį reikia 1800Lt , nors šios aplinkybės pateikti įrodymai faktiškai nepatvirtina, be to ji manė, jog atsakovas turi galimybę kas mėnesį teikti sūnui 1000Lt išlaikymą periodinėmis išmokomis (b.l.1-4, 42-48t.1). Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jis 2005m. vasario 2008m. vasario mėnesiais sūnaus išlaikymui pervedė į ieškovės sąskaitą 5260Lt, pateikdamas šiai aplinkybei patvirtinti įrodymus, taip pat nurodė, jog pinigų sūnui duodavo pats ir sutiko skirti jo tolimesniam išlaikymui po 300Lt kas mėnesį (b.l. 59-79, t.1). Tai rodo, kad per paskutinius 3 metus iki ieškinio padavimo atsakovo teiktas sūnui išlaikymas, įskaitant tiesioginę paramą vaikui, negalėjo viršyti 300Lt kas mėnesį, nes iš ieškovei pervestų 5230Lt mėnesiui tenka tik 146Lt(5260Lt:36mėn.).

Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad ieškovės pajamos per mėnesį sudarė apie 1058Lt , o atsakovas faktiškai nedirbo, buvo bedarbis, tačiau yra darbingas. Todėl kolegija sprendžia, kad abu tėvai privalėjo lygiomis dalimis tenkinti tik minimalius sūnaus poreikius ir tam skirti 800Lt, t.y. po 400Lt kiekvienas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis CK 3.200str., iš atsakovo priteistina sūnui 3600Lt išlaikymo įsiskolinimo už paskutinius 3 metus iki ieškinio padavimo (36mėn.x100Lt.).

Be to, iš atsakovo taip pat priteistina ieškovui išlaikymas 400Lt dydžio periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui padavimo (2008-02-28) iki jo pilnametystės (2009-11-02), nes tėvų turtinė padėtis faktiškai nepasikeitė. Be to, išlaikymas ir jo įsiskolinimas priteisiamas atsakovo sūnui, nes jis yra jau pilnametis ir turi pilną veiksnumą (CK 2.5str.1d.).

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Kolegija pažymi, kad neturtinė žala, kurios sąvoka apibrėžta CK 6.250str.1d., yra atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (CK 6.250str. 2d.). Šeimos bylose toks atvejis yra numatytas CK 3.70str.2d. Tuo tarpu prašoma priteisti sūnui neturtinė žala yra grindžiama tuo, kad atsakovas reikalavo patvirtinti jo tėvystę ir tinkamai nesirūpino vaiku. Tai rodo, kad šios aplinkybės negali būti pagrindas neturtinei žalai atlyginti, nes to nenumato įstatymas. Be to, atsakovo kreipimasis į teismą dėl savo teisių ir teisėtų interesų gynimo yra įtvirtinta įstatymu (CPK 5str,1d.), todėl su tuo susiję veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Taip pat prašant priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą visais atvejais būtina nustatyti visas sąlygas, numatytas įstatyme (CK 6.246-6.250str.) ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurių šioje byloje nėra (CPK 178str.). Todėl kolegija daro išvadą, kad ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo yra atmestas pagrįstai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio reikalavimų priteisti išlaikymą ir jo įsiskolinimą netinkamai aiškino, taikė įstatymą, neteisingai vertino įrodymus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, todėl šioje dalyje jis naikintinas ir priimtinas naujas (CPK 326str.1d.2p.).

Kadangi ieškinys dėl išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo iš dalies yra patenkinamas, vadovaujantis CPK 88, 93, 96, 98 str. pakeičiama ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo sprendimo dalis.

T.y. iš atsakovo papildomai priteisiama valstybei 252Lt žyminio mokesčio (400Ltx12mėn. +3600Ltx3proc.) už išlaikymą ir jo įsiskonimą , nes ieškovai nuo jo mokėjimo atleisti ir sumažinti iki 450Lt ieškovei priteistas patirtas advokato išlaidas iš 2000Lt turėtų (b.l. 34t.1, b.l.130, t.2), o taip pat priteisiama 148Lt skelbimų spaudoje išlaidų (b.l. 38-41, t.1), nes jos buvo būtinos, nepriklausomai nuo patenkintų reikalavimų dalies. Tokiu būdu ieškovei priteistina 598Lt bylinėjimosi išlaidų (450Lt +148Lt), o valstybei 2969Lt žyminio mokesčio (90550Ltx3proc.+252Lt), nes ieškovei jo mokėjimas buvo atidėtas (b.l.129, t.0).

Iš ieškovės priteistina atsakovui 172,0Lt sumokėto žyminio mokesčio(b.l.58, t.0), taip pat 2544,50Lt (90550Ltx3proc.+172Lt.) valstybei, nes likusios dalies mokėjimas atsakovui yra atidėtas, o atsakovui priteista turto už 90550Lt(b.l.120, 124, t.0). Be to, ieškovė sau turto reikalavo priteisti už 120733,33Lt(181100Lt:3x2), todėl atmetus dalį ieškinio iš jos valstybei priteistina 905,50Lt žyminio mokesčio, nes jo mokėjimas buvo atidėtas(120733,33Lt.-90550Ltx3proc.).

Ieškovė apeliacinėje teismo instancijoje turėjo 1005Lt advokato išlaidų už apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo pareiškimo surašymo, todėl skundą patenkinus iš dalies, iš atsakovo priteisiama ieškovei 300Lt advokato ir 252Lt valstybei žyminio mokesčio.

Ieškovė pateikdama apeliacinį skundą, ginčijant sprendimą dėl turto padalijimo ir reikalaujant priteisti jai 2/3 turto, nėra sumokėjusi 905,50Lt(120733,33Lt-(181100Lt:2)x3proc.) žyminio mokesčio, todėl jis priteistinas išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesta ieškovų reikalavimai dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo, ir ieškinį šioje dalyje patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo T. P., a/k (duomenys neskelbtini) nepilnamečio sūnaus V. P., gim.1991-11-02, išlaikymui po 400,0Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis už laikotarpį nuo 2008-02-28 iki jo pilnametystės (2009-11-02), o taip pat 3600,0Lt išlaikymo įsiskolinimo, išmokant išlaikymui skirtas periodines išmokas ir įsiskolinimą jau pilnamečiu tapusiam ieškovui V. P..

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti:

- iš atsakovo T. P. 598,0Lt ieškovei R. P., o taip pat 2969,0Lt valstybei žyminio mokesčio.

-iš ieškovės R. P. 172,0Lt atsakovui T. P. ir 3450,0Lt valstybei žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. P. 300,0Lt ieškovei R. P. bylinėjimosi išlaidų, o taip pat 252Lt valstybei žyminio mokesčio apeliacinėje teismo instancijoje.

Priteisti iš ieškovės R. P. 905,50Lt valstybei žyminio mokesčio apeliacinėje teismo instancijoje.