- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-578-348/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-01087-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- M. S.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
- Kategorijos
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nuteistas 150 MGL (5700 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
M. S. nuteistas už tai, neteisėtai disponavo šaudmeniu, o būtent: 2014 m. rugsėjo 27 d. apie 18 val. 36 min., (duomenys neskelbtini), esančiame M. ežere, nardymo metu rado ir iškėlė į krantą, tokiu būdu neteisėtai įgijo sprogmenį - 120 mm. minosvaidžio miną, kurią padėjęs ant M. ežero kranto sprogmenį - 120 mm. minosvaidžio miną, neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė iki 2014 m. spalio 2 d. 13.40 val., kol policijos pareigūnai įvykio vietos apžiūros metu sprogmenį rado, o Lietuvos Kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kariai, šį sprogmenį - 120 mm. minosvaidžio miną nukenksmino.Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai (kaltinamojo M. S. aiškinimas, kad šaudmuo buvo sunkus; liudytojo V. B. parodymai, kad matė daiktus, panašius į sprogmenis; liudytojo – išminuotojo R. A. parodymai, kad sprogimo atliko posprogiminę apžiūrą, įsitikino, kad įvyko minos detonacija, ir tokia aplinkybė patvirtino faktą, kad mina buvo užtaisyta sprogstamąja medžiaga, kuri minos neutralizavimo metu, naudojant išorinį sprogstamosios medžiagos užtaisą, sudetonavo, mina buvo hermetiška; tokios aplinkybės patvirtintos ir 2016 m. birželio 3 d. eksperto išvadose), leidžia teigti ir daryti išvadą, jog M. S. įgijo „A“ kategorijos šaudmenį, kurį laikė iki surado policijos pareigūnai. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepasitvirtino pareikšto M. S. kaltinimo dalis dėl to, kad sprogmenį - 120 mm. minosvaidžio miną surado naudodamas povandeninį metalo ieškiklį, taip pat neteisėtai įgijo šaudmenį – „A“ kategorijos kovinės kumuliatyvinio poveikio šautuvinę granatą „Gross Gewehr-Panzergranate“, ir tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 27 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini), prie M. ežero, savo automobiliu OPEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai įgytą šaudmenį - „A“ kategorijos kovinės kumuliatyvinio poveikio šautuvinę granatą „Gross Gewehr-Panzergranate“, neteisėtai gabeno į sodybą esančią Šviesos g. 3, Beižionių k. Beižionių sen. Elektrėnų r., ir neteisėtai laikė tiksliai nenustatytą laiką, kol pats šį šaudmenį nukenksmino, po ko likusią „A“ kategorijos šaudmens dalį – pramoninės gamybos (Vokietija), II-o pasaulinio karo laikotarpio (1943 m), kovinės kumuliatyvinio poveikio šautuvinės granatos „Gross Gewehr-Panzergranate“ („gr.G. Pzgr.“) korpusą su sprogdiklio mechanine dalimi, be sprogstamosios medžiagos užtaiso ir detonatoriaus, su objekte esančia brizantinio poveikio didelės sprogstamosios galios sprogstamąja medžiaga – trotilo (TNT) ir heksogeno (RDX) mišiniu, kurio masė 7,5 g, neteisėtai laikė iki 2015 m. sausio 27 d. 06.42 val., kol policijos pareigūnai kratos metu rado ir paėmė. Ši nuosprendžio dalis nėra skundžiama, todėl plačiau neanalizuojama.
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: jį pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Tai esmingai įtakojo teismo išvadą, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.Apeliantas teigia, kad jo veikoje nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, ir tai galima spręsti iš įvykių visumos bei surinktų įrodymų. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi būti glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir jo kaltės turinys nuosprendyje turėjo būti atskleistas būtent per juos, tačiau teismas priimtame nuosprendyje to nepadarė. Nuosprendis priimtas savitai subjektyviai interpretuojant faktines aplinkybes, surinktus įrodymus bei liudytojų parodymus. Skunde nurodo, jog jis ežero pakrantėje prie žolių rado daiktą, panašų į sprogmenį, jį iškėlė ant kranto, jo neslėpė, leido liudytojui V. B. fotografuoti ežere rastus daiktus (tai patvirtina liudytojų V. B. ir A. M. parodymai, tarnybinis pranešimas apie elektroniniu paštu iš V. B. gautas fotonuotraukas, fotonuotraukų apžiūros protokolas). Vėliau daiktą, panašų į sprogmenį jis išmėtė į pakrantėje esančią žolę. Atvažiavus policijos pareigūnams nieko nuo jų neslėpė, ką patvirtina liudytojų A. M., V. F., Ž. G. parodymai). Jo tyčios nebuvimą įrodo ir tas faktas, kad jis pats, policijos pareigūnams patikslinus ko jie ieško, nurodė kur jis išmėtė daiktą, panašų į sprogmenį, ir policijos pareigūnai tą daiktą rado. Jam savanoriškai neparodžius vietos, kurioje buvo rastas daiktas, policijos pareigūnai jo nebūtų radę. Tai pilnai patvirtina faktą, kad jis nepaslėpė ir nelaikė uždrausto daikto. Įgijimo fakto taip pat nebuvo, nes radus daiktą, jis buvo išmestas atgal į pakrantėje esančią žolę. Jeigu jis turėtų tikslą įgyti ir laikyti sprogmenį ar sprogstamąsias medžiagas, - jis tokią galimybę turėjo - galėjo paslėpti kitoje vietoje (užkasti, išvežti ir t.t.), nerodyti policijos pareigūnams, kai jie to paprašė. Taip pat pirmosios instancijos teismas išvadą, apie tai, kad jis sprogmenį užmaskavo ir nuslėpė nuo policijos pareigūnų (ir tai, pirmosios instancijos teismo manymu, įrodo jo tiesioginę tyčią), padarė neturėdamas jokių tai patvirtinančiu faktiniu duomenų. Skundo autoriaus nuomone, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtina atlikti įrodymų tyrimą, t. y. papildomai apklausti liudytojus R. A. ir A. R. arba pagarsinti minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, siekiant išsamiau išsiaiškinti minos suradimo aplinkybes bei jo paaiškinimus minėtiems pareigūnams.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis M. S. ir jo gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė nuteistojo M. S. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas tenkinamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog M. S. padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes nardymo metu rado ir iškėlė į krantą, tokiu būdu neteisėtai įgijo sprogmenį – miną, kurį neturėdamas leidimo laikė iki 2014 m. spalio 2 d., kol rado policijos pareigūnai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apylinkės teismo išvada nepagrįsta.BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia keliais arba bent vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. Minėto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti.Baudžiamojoje byloje nekyla abejonių, kad M. S., 2014 m. rugsėjo 27 d. nardydamas M. ežere, be kitų daiktų surado ir į krantą iškėlė sprogmenį – 120 mm minosvaidžio miną. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus bei atlikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus A. R. ir R. A., konstatuoja, kad M. S. pareikštas kaltinimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino, nes neįrodyta, kad pastarasis turėjo tyčią padaryti šį nusikaltimą, t. y. kad jis suvokė, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė sprogmenį – 120 mm minosvaidžio miną, ir norėjo taip veikti.Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu M. S. nuosekliai parodė, kad nardymas, tai jo laisvalaikio užsiėmimas. 2014 m. rugsėjo 27 d. nardydamas M. ežere rado įvairų daiktų, kuriuos iškėlė į krantą, kurių tarpe buvo kažkoks didelis daiktas. Visus daiktus buvo sudėjęs ant kranto. Jam besirengiant buvo atėjęs V. B., su kuriuo kilo nedidelis konfliktas, tačiau jam leido nufotografuoti rastus daiktus. Dalį daiktų išmetė į vandenį, o cilindro formos sunkų daiktą įmetė į nendres, nes jis buvo sunkus. Einat prie savo automobilio, atvyko du policijos pareigūnai. Pareigūnams leido apžiūrėti automobilį. Po kiek laiko jį vėl iškvietė pareigūnai ir tada jis parodė vietą, kur išmetė tą sunkų daiktą. Kad iš vandens ištraukė miną nesuprato. Minėtas daiktas buvo apneštas moliu, aprūdijęs. Tokią poziciją nuteistasis išdėstė ir savo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo M. S. aiškinimas, jog jis nesuvokė, kad iš ežero ištraukė miną, kurią vėliau išmetė į nendres, faktiniais bylos duomenimis nėra paneigtas.Liudytojo A. R. parodymais duotais pirmosios instancijos teisme bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nustatyta, kad tiriant gautą pranešimą apie nusikalstamą veiką, M. S. buvo iškviestas į policijos komisariatą, kur atvežė visus ežere rastu daiktus bei parodė vietą prie ežero, kur išmetė kitus daiktus. Apžiūrint pakrantę, žolėse buvo rastas metalinis daiktas. M. S. patvirtino, kad tai daiktas, kurį rado nardydamas. Kadangi įtarė, jog tai gali būti sprogmuo, iškvietė kitus pareigūnus, po to atvyko ir išminuotojai. Liudytojo teigimu, rastas daiktas buvo panašus į metalo gabalą, nes jis nėra specialistas, todėl iškvietė kitus pareigūnus. Vėliau paaiškėjo, kad tai mina. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju R. A. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Liudytojo parodymais nustatyta, kad įvykio metu dirbo sprogmenų neutralizavimo skyriaus vadu. Buvo iškvietimas, nuvykus į įvykio vietą policijos pareigūnai prie ežero kranto parodė rastą daiktą. Minėto daikto dalis buvo vandenyje, kita ant kranto. Jis iš karto suprato, kad tai minosvaidžio mina. Ji buvo apnešta purvu, todėl siekiant ją identifikuoti reikėjo nuimti sluoksnį dumblo. Po to, ji buvo išgabenta ir neutralizuota. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo V. F. parodymais nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 27 d. buvo gautas pranešimas apie tai, kad narai grobsto materialines vertybes. Nuvykus prie M. ežero buvo rastas automobilis ir du asmenys, kurie geranoriškai leido apžiūrėti automobilį. Apžiūrėjus automobilį draudžiamų daiktų nesurado, nei vienas daiktas nebuvo panašus į šaudmenis ar miną. Apie išmestus daiktus asmenys nieko neminėjo. Liudytojo V. B. parodymais nustatyta, kad ežere pastebėjo du asmenis plaukiojančius valtimi ir su metalo detektoriumi. Apie tai pranešė telefonu Nr. 112. Po to buvo priėjęs prie tų asmenų, jų pokalbį įrašė, klausė jų ar turi leidimus ieškoti kultūros paveldo vertybių. Priėjęs prie tų asmenų matė keletą daiktų, panašių į šaudmenis, dalis buvo ant staliuko, kita po juo ar šalia. Buvo šautuvo vamzdis, artilerijos sviedinys, bet kadangi jis nėra specialistas, tai tiksliai negalėjo pasakyti kas iš tiesų buvo. Yra dirbęs su kariuomene, todėl turi tam tikrą supratimą apie šaudmenis ir sprogmenis. Pirmosios instancijos teismas M. S. parodymus vertino kaip jo gynybinę versiją, nes atvykusiems pareigūnams V. F. ir Ž. G. parodė tik dalį daiktų, o šaudmenį iki jiems atvykstant paslėpė ežero pakrantės žolėse. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas. Tokių aplinkybių nenurodė nei vienas apklaustas liudytojas. Priešingai, liudytojo V. B. parodymai ir pateikti duomenys rodo, kad M. S. jam leido net nufotografuoti rastus daiktus. Be to, atvykusieji pareigūnai tikrino informaciją apie kultūros paveldo vertybes, M. S. gera valia leido apžiūrėti automobilį. V. F. parodymai patvirtina, kad jokių draudžiamų daiktų nebuvo rasta. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. S. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigose, turi leidimą naudoti ginklą, tačiau teismas sprendžia, kad visos šios aplinkybės rodo, kad M. S. tam tikrų žinių apie ginklus turėjo, ką iš esmės teisingai konstatavo ir apylinkės teismas. Kita vertus, tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistojo žinios apie sprogmenis siekė tokį lygį, jog vien tik paviršutiniškai apžiūrėjęs rastą daiktą, kuris be kita ko buvo apneštas dumblu bei aprūdijęs, jis galėtų nustatyti, jog tai yra mina, byloje nėra. Kad mina buvo aprūdijusi ir apnešta dumblu patvirtina byloje esanti fotonuotrauka bei liudytojų A. R. ir R. A. parodymai. Kaip matyti iš M. S. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pastarasis konkrečiai nežinojo kokį daiktą surado, kurį vėliau išmetė į ežero pakrantę, tačiau apie minėtą daiktą nepasakė atvykusiems policijos pareigūnams. Be to, pažymima, kad M. S. turėjo pakankamai laiko rastą daiktą perkelti į kitą vietą, jį paslėpti, tačiau to nepadarė. Priešingai, jis savo noru kviečiamas į policiją atvežė rastus ir pasiimtus daiktus bei parodė vietą, kur išmetė kitus rastus daiktus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad M. S. iškarto nepranešdamas policijai apie jo rastą ir išmestą daiktą elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, tačiau tai nereiškia, kad tokiais veiksmais jis padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes, kaip jau minėta, šio nusikaltimo konstatavimui būtina nustatyti, jog kaltininkas suvokė, kad sprogmenį jis įgyja ir laiko neturėdamas leidimo, ir nori taip veikti. Tuo tarpu byloje surinktais faktiniais duomenimis tokios aplinkybės nenustatytos. Baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti konstatuojamas abejonių nekeliančiais įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltę. Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje tai reiškia, kad teismo diskrecija įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą nėra absoliuti ta prasme, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, pagrįstą visų bylos duomenų nešališku patikrinimu, objektyvių prieštaravimų pašalinimu ir motyvuotų išvadų pateikimu (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys Nr. 2K-594/2004, 2K-P-218/2009, 2K-440/2012 ir kt.). Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog M. S. veikoje nėra BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Esant tokioms aplinkybėms, bei vadovaudamasi bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir M. S. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį jis išteisinamas (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
M. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
M. S. paskirtą karomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.